Šventasis Augustinas

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1. ŠVENTASIS AUGUSTINAS..........................4
1.1. Augustino gyvenimas..........................4
1.2. Raštai..............................5
1.3. Gėrio ir blogio santykis Augustino filosofijoje.............5
1.4. Augustinizmas.............................7
1.5. Dievas- Augustino filosofinio mastymo centre.............8
2. PAŽINIMO TEORIJA..............................9
2.1. Sielos pažinimas.............................9
2.2. Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas..............11
LITERATŪRA..............................13ĮVADAS
Rytuose krikščionys filosofai puoselėjo senąją graikų tradiciją, o Vakaruose mėgino eiti savais keliais, todėl Rytai krikščioniškajai filosofijai iš karto davė aukštą kultūrą, o Vakarai – savarankiškumą. Vakarai daugiausia nusipelnė tuo, kad krikščioniškoji mintis išvarė naują vagą filosofijoje. Nebuvo atsiribota nuo senovės tradicijos (kaip to norėjo Tertulianas ir kiti helenofobai), bet ir perdėm nepasiduota jos įtakai (kaip buvo būdinga Origenui ir jo šalininkams), tačiau buvo suukurta filosofinė koncepcija, kuri išreiškė savitą, krikščionišką požiūrį į Dievą ir pa¬saulį. Visa tai įvyko IV ir V a. sandūroje, ir tai buvo šv. Augustino nuopelnas.

Tų amžių tikėjimą ir nusiteikimus gražiai išreiškia šv. Augustinas: „Šventieji Raštai duoti mums kaip atgaiva, kad ištvertume žmogiškosios būties dykynėje. Kai meldiesi, tu kalbi Dievui, kai skaitai Šventąjį Raštą, Dievas kalba tau. Kristus danguje viešpatauja, bet be paliovos kalba žemėje per Evangeliją. Jo žodžiai negausūs, bet reikšmingi; matuok juos ne skaičiumi, o svoriu. Tikėk Kristų, kaad suprastum Kristų!“1. ŠVENTASIS AUGUSTINAS
1.1. Augustino gyvenimas
Šv. Augustinas (354-430) gimė Tagastėje, Numidijoje. Augustino motina šv. Monika buvo karšta krikščionė, bet tėvas Patricijus labai abejingas tikėjimui. Būsimojo vyskupo vaikystės namai nebuvo karšto pasišventimo Jėzui ir Katalikų Bažnyčiai židinys. Tėvai planavo savo gabiajam sūnui ki

itokią, retorikos mokytojo karjerą. Augustinas dirbo retorikos mokytoju gimtajame mieste, vėliau Kartaginoje, Romoje ir Milane.

Jaunystėje Augustinui atsivėrė sodrus pasaulietinis gyvenimas. Prestižinės pareigos imperatoriaus dvare Milane, garbingų bičiulių draugija, puikios tolimesnės karjeros perspektyvos – svaiginanti sėkmė neturtingam provincialui. Dažnam tai būtų viso gyvenimo svajonė. Bet jis pro pasaulio triukšmą išgirdo Dievo balsą ir pasirinkęs vienuolio, kunigo, vyskupo gyvenimą rašė: „sau mus [Dieve] sukūrei, ir nerami mūsų širdis, kol Tavyje nenurimsta“. Šventasis liudijo savo asmeninę patirtį pamoksluose kalbėdamas: „Esi pašauktas ne žemę apglėbti, bet dangų pasiekti, esi pašauktas ne žemiškai laimei, bet dangiškai, ne laikinei sėkmei, nepatvariai ir nykstamai gerovei, bet amžinam gyvenimui angelų draugijoje“.

Cicerono raštai sužadino jo domėjimąsi filosofija. Nors motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai nepasidavė. Iš pradžių žavėjosi manicheizmu, skkelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau, pastebėjęs šios doktrinos trūkumus, persimetė į akademinį skepticizmą. Tik 386 m., perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogminės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hi- pono vyskupas. Jis karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas, net ir prieš tas, kurios anksčiau buvo jį patį patraukusios, – prieš manicheizmą, prieš donatizmą, kuris priešinosi centralizuotai bažnyčiai, prieš pelagianizmą, skelbusį, jog malonę galima pelnyti.
br />
Augustino gyvenime būta audringų periodų, jis buvo prieštaringo, veržlaus, atžagaraus būdo, linkęs greitai keisti pažiūras. Kažkas yra pasakęs, jog „nė vienam iš didžiųjų mąstytojų nebuvo būdingas toks atotrūkis tarp dvasios aukštumų ir nuopuolių kaip Augustinui”, jog tarp bažnyčios šventųjų nebuvo kito tokio, kuris būtų buvęs taip menkai šventas ir taip labai žmogiškas kaip jis. Jame grūmėsi tyro dvasingumo poreikis ir aistringas juslingumas, įsitikinimas dvasinio gyvenimo vertingumu ir noras patirti viską, kas suvokiama ir paliečiama. Jame kovojo filosofas, mėgavęsis proto kultūros autonomiškumu, ir krikščionis, paklūstantis baž¬nyčiai ir jos dogmoms. Tą kovą laimėdavo tai vienas, tai kitas. Į gyvenimo pabaigą filosofinius Augustino interesus vis daugiau išstūmė teologiniai.

Augustino filosofiją brandino ir krikščioniškosios, ir senovės doktrinos. Iš senovės filosofų pagrindinis šaltinis buvo Platonas. Platoniškasis idealizmas metafizikoje, absoliutizmas – pažinimo teorijoje, dvasios autonomijos prie¬laida, iracionalių dvasinio gyvenimo veiksnių iškėlimas, tobulo ir žemiškojo gyvenimo dualizmas- visa tai Augustinui atrodė priimtina ir turėjo poveikį formuluojant savo pažiūras. Su Platono teorija buvo susipažinęs daugiausia iš tos versijos, kokią jai suteikė neoplatonikai, tačiau principines jų nuostatas – monizmą ir emanatizmą – jis atmetė ir tuo krikščioniškąją filosofiją atskyrė nuo to meto pagoniškosios filosofijos.1.2. Raštai
Augustinas jų paliko labai daug. Tarp išlikusiųjų veikalų seniausi rašyti 386 m. Milane: „Contra Academicos”, traktatas, kuriame polemizuojama su skepticizmu, „De vi
ita beata”, kur aiškinama, jog laimė priklauso nuo Dievo pažinimo; „Soliloquia” – apie antjuslinių tiesų pažinimo būdą. Jau po krikšto, pakeliui iš Milano į Afriką, gimė traktatas „De quantitate animae”, kuriame aiškinamas sielos santykis su kūnu. Dauguma Augustino veikalų buvo parašyti jau Afrikoje, iš jų svarbiausi: „Išpažinimai” (Confessiones), 400 m., kuriame Augustino pozicija pateikiama asmenine, tarsi dienoraščio, tarsi maldos forma. Traktatas „Apie Trejybę” (De trinitate), 400-410 m., sisteminantis teologi¬nes pažiūra. Svarbiausias Augustino veikalas, perteikiantis pirmiausia istoriosofines jo pažiūras- „Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei), 413-426 m., pagaliau prieš pat mirtį parašytas veikalas „Retractationes”, kuriame Augustinas glaustai išdėstė savo veikalų idėjas, pakoreguodamas jas pagal Bažnyčios dvasią.1.3. Gėrio ir blogio santykis Augustino filosofijoje
Pasaulis palyginti su Dievu yra niekingas, tačiau jis yra Jo kūrinys ir todėl geras. „Visa, kas egzistuoja, vien dėl to, kad egzistuoja, yra gėris”; visa, net materija, kurią platonikai ir gnostikai laikė blogiu, turi savo vietą pasaulio sandaroje.

Pasaulis yra giliausios dieviškosios esmės apraiška, viskas jame – pradedant kasdieniais reiškiniais, gyvų būtybių atsiradimu iš sėklos ir baigiant istorijos eiga – yra stebuklinga. Tik pripratimas užtemdė mumyse stebuklo jausmą.

Pasaulio vertinimas, gėrio ir blogio santykis sudarė Augustino filosofijai daugiausia keblumų. Pasaulis, būdamas Dievo kūrinys ir Jo apraiška, negali nebūti geras. Kita vertus, blogis neabejotinai egzistuoja. Augustinas buvo itin ja
autrus blogiui, jis, kaip minėta, niekada galutinai neatsisakė manichėjiškojo dualizmo.

Augustino pasiūlytas konflikto sprendimas padėjo pamatus krikščioniškajai „teodicėjai”, ginančiai kūrinio tobulumo prielaidą. Pirmoji tezė buvo tokia: prigimtyje blogio nėra, blogis kyla iš kūrinių laisvės. „Dievas suteikė gerą prigimtį, tačiau ją užnuodijo pikta valia”. Šią tezę papildė antroji: blogis nėra realus, jis yra tik gėrio stygius; nėra absoliutaus blogio, yra tik absoliutus gėris. Laisvos esybės blogai elgiasi nedarydamos gera, nusigręždamos nuo gėrio arba kai linksta į mažesnį gėrį užuot linkusios į didesnį. Ne žemi tikslai, o nusigręžimas nuo kilnių tikslų yra blogis. Blogis yra puikybė, godumas – tai noras apsieiti be Dievo. Godumas- tai rūpestis dėl laikinų, tikrosios vertės neturinčių dalykų.

Taigi blogio prigimtis yra tik negatyvi, tačiau kodėl vis dėlto Dievas jį leido? Šį klausimą Augustinas atrėmė trečiuoju savo teodicėjos argumentu: blogis neardo pasaulio harmonijos, priešingai, jis būtinas jai palaikyti. Nubausti nusikaltėlius taip pat svarbu, kaip ir apdovanoti šventuosius. Tokia buvo Dievo valia – sukurti didesnį gėrį greta blogio, o ne mažesnį gėrį be blogio. Dieviškojo kūrinio tobulumui apginti šio argumento pakanka, tad Origeno bei Grigaliaus prielaida, kad blogis yra laikinas ir pasaulio pabaigoje išnyks, kad blogieji atsivers ir įvyks apokatastazė, tampa nebereikalinga.

Augustino etinių pažiūrų savitumą sudarė tai, kad blogį jis kildino iš kito šaltinio negu gėrį. Blogis kyląs iš žmogaus, gėris – iš Dievo, arba, blogis esąs prigimties, o gėris – malonės dalykas. Geri esą tik tie žmonės, kurie sulaukia malonės; taigi jie yra geri ne iš savęs, o iš dieviškosios malonės. O malonės jie sulaukia neužsitarnavę, malonė yra „teikiama veltui”, juk jeigu ji būtų skiriama už nuopelnus ji nebūtų malonė. Vadinasi, žmogus yra atsakingas už blogį, tačiau ne už gėrį. Taigi Augustino etika yra dvilypė, viena jos dalis – tai kraštutinis supranatūralizmas: be malonės žmogus negali dorai elgtis, o malonės jis ne¬gali nusipelnyti.

Iš čia kilo Augustino ginčas su Pelagijumi dėl to, kaip reikia suprasti malonę. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių ginčų krikščioniškosios etikos istorijoje. Supranatūralizmas etikoje susidūrė su natūralizmu. Beje, Pelagijus pripažino malonę, ta¬čiau traktavo ją tik kaip „už nuopelnus” teikiamą „pagalbą” ir „apšvietimą”. Šitaip „malonė” buvo faktiškai panaikinama paverčiant ją teisingumo matu, o religiją modifikuojant į etiką.

Augustinas nepripažino, jog esama malonės vertų žmonių: pripažinus, jog žmogus gali laisvai dalyvauti išganyme, būtų sumenkinamas Dievas. Malonės neįmanoma esą pagrįsti, ji yra galutinis faktas. Žmonės skirstomi į tuos, kuriems malonė suteikta, ir į tuos, kuriems ji nesuteikta, nors nei vieni, nei kiti nėra jos nusipelnę, tačiau jos dėka vieni yra geri, kiti – blogi. Taigi dvejopa yra ir žmonių lemtis: blogųjų laukia bausmė, jie bus nubausti ir pasmerkti, gerieji bus išganyti. Vadinasi, žmonių skirstymo į dvi kategorijas – išganytuosius ir pasmerk¬tuosius – priežastis yra malonė. Viena kūrinijos dalis eina su Dievu, kita – prieš jį, viena sudaro „dieviškąją valstybę”, kita – „žemiškąją valstybę”. Dėl sav.o nuopuolio žmogus atsidūrė Dievui priešingoje padėtyje. Tačiau Dievas savo malone dalį žmonių atvertė ir išgelbėjo; toji dalis nuo tol priklauso Dievo valstybei.

Šių valstybių tarpusavio galynėjimasis sudaro pasaulio istoriją. Augustinas ją suskirstė į šešis laikotarpius. Šeštasis laikotarpis, prasidėjęs su Kristaus atėjimu į pasaulį, baigia žemiškąją istoriją. Po jo laikas ištirpsta amžinybėje, tie, kas priklauso Dievo valstybei, susilauks amžinosios palaimos, o kiti – amžinosios pražūties: šiuo galutiniu ir neatšaukiamu išsiskyrimu baigiasi istorija. Augustino požiūriu, tokia pabaiga būtina tam, kad atsiskleistų dieviškasis teisingumas, kuris baudžia, ir dieviškasis gailestingumas, kuris išgano. Pasaulio pradžios sampratoje Augustinas įveikė manichėjiškąjj dualizmą, tačiau pripažindamas pasaulio pabaigą, kaip ne¬ išvengiamą jo raidos rezultatą, išliko dualistas.

Kaip šios istorijos koncepcijos kūrėjas Augustinas vadinamas pirmuoju istoriosofu. Ir iš tikrųjų niekas iki jo taip nepabrėžė visuotinio ir protingo pasaulio istorijos turinio. Įtraukdamas istoriją į filosofinių svarstymų sferą, jis pridėjo dar vieną motyvą prie tų, kurie krikščioniškąją filosofiją atskyrė nuo graikų filosofijos. Mat spekuliatyvioji graikų mintis, būdama abejinga praeinantiems įvykiams, visą dėmesį buvo sutelkusi į laiko parametrais nematuojamą absoliutą. Tiesa ir jie kalbėjo apie vystimąsi ir emanaciją, tačiau ne laiko aspektu.

Antropologiniai bei istoriosofiniai apmąstymai išskyrė Augustiną ir iš kitų krikščioniškųjų filosofų, pavyzdžiui, iš graikų Tėvų; šie savo spekuliacijomis sie¬kė pažinti Dievo prigimtį, o Augustinui ne mažiau rūpėjo ir žmogaus prigimtis, jo dorybės, laisvė, išganymas. Kaip įprasta sakyti, krikščioniškąją dogmatiką jis nu¬ leido ant žemės. Augustinas sujungė du kraštutinius religiškai traktuojamos filosofijos polius: mokslą apie Dievą, kuris yra visagalis, ir mokslą apie žmogų, kuris yra laisvas.1.4. Augustinizmas
Augustinas padėjo pamatus naujajai krikščioniškajai filosofijai. Jis nutraukė klasikinę graikų tradiciją, kuriai buvo būdingas objektyvizmas ir intelektualizmas. Jis laikėsi introspekcinės pozicijos, jo valią iškėlė aukščiau už protą. Pasikeitus pozicijai, pakito ir pasaulio samprata. Graikai linko į finitizmą ir natūralizmą, o Augustino požiūriu, Dievas yra begalinis, o pasaulis – antgamtiškas ir priklausantis nuo malonės. Laikantis introspekcijos pozicijos net Dievas yra suprantamas pagal savų išgyvenimų analogiją, o iš to plaukė personalizmas, požiūris į Dievą pirmiausia kaip į asmenį, kurio esmė yra valia, taip buvo nusigręžta nuo senovės universalizmo. Mintis, kad Dievas yra begalinis, nulėmė tai, jog pasaulis palyginti su Juo ėmė atrodyti menkas, todėl gimė helenistiniam monizmui priešingas kraštutinis Dievo ir pasaulio dualizmas. Augustino filosofinė koncepcija buvo ištisai paremta nuostata, jog valia, tikėjimas, meilė ir malonė yra verti didesnio pasitikėjimo negu protas ir patyrimas. Ši nuostata leido suformuluoti originalias, senovei nebūdingas filosofines idėjas, tad Augustinas, kaip pa¬saulio sampratos kūrėjas, atsistojo greta Platono, Aristotelio ir Demokrito.

Su šiais bendrais augustinizmo principais siejosi atskirų teorijų savitumas: jo metafizikai būdingas egzempliarizmas, kuris buvo krikščioniškoji platoniškojo dualizmo, išskyrusio idealųjį ir realųjį pasaulius, atmaina. Pažinimo teorijai – apriorizmas, skelbęs, jog pažįstame amžinąsias, nuo patyrimo nepriklausančias tiesas, bei iliuminizmas, pripažinęs, jog Dievas įsiterpia į pažinimo aktą. Etika – meilės ir malonės doktrina, žmogaus laisvės ir sykiu predestinacijos pripažinimas, ne¬gatyvi blogio koncepcija, istorijos, kaip gėrio ir blogio susidūrimo, samprata.

Įtvirtindamas filosofijoje naujus principus, Augustinas vis dėlto negalėjo ir nenorėjo visiškai atsiriboti nuo ankstesniųjų, senovės graikams bei senajai krikščionybei būdingų principų. Iš čia kilo kai kurie jo pažiūroms būdingi nenuoseklumai bei prieštaravimai. Pripažindamas, jog individui yra prieinama tiesa, jis, kita vertus, aiškino, jog nustatyti tiesą yra bažnyčios privilegija. Tiesa, pasak jo, įžvelgiama tiesiogiai, bet, kita vertus, tai esanti dovana iš aukščiau. Atsisakydamas intelek¬tualizmo, galutinį filosofijos tikslą jis vis dėlto traktavo intelektualistiškai – kaip Dievo kontempliaciją.

Augustinas teigė, jog kūnas, būdamas Dievo kūrinys, nėra blogis, tačiau kūniški geismai esą blogio šaltinis. Atmetęs manicheizmui būdin¬gą gėrio ir blogio dualizmą, savo istoriosofiją jis vis dėlto užbaigė dualizmu. Au¬gustino filosofijoje susipynė daugybė nuostatų: įvairios pirmykštės krikščionybės tendencijos, Biblijos idėjos ir spekuliatyvi mąstysena, religijos dvasia ir bažnyčios dvasia, racionalizmas ir misticizmas, ištikimybė įstatymui ir meilė. Dėl tokios gausybės motyvų prieštaravimai negalėjo būti iš karto įveikti, o savita krikščioniškoji mintis negalėjo būti aiškiai atribota nuo senovės epochos mąstysenos- tai buvo šimtmečių uždavinys.1.5. Dievas- Augustino filosofinio mastymo centre
Kas leis man pailsėti Tavyje ? Kas leis, kad Tu įeitum į mano širdį ir apsvaigintum ją taip, kad aš pamirščiau visą savo blogį ir apkabinčiau vienintelį savo gėrį – Tave? Kas Tu man esi? Susimilk ir leisk man išsikalbėti! Kas aš esu Tau, kad įsakai man Tave mylėti, ir jei aš to nepadarau, Tu užsirūstini ir grasini man didžiausiomis nelaimėmis?.. Sakyk man dėl savo gailestingumo, Viešpatie, mano Dieve, kas Tu esi man? Sakyk mano sielai: Aš – tavo išsigelbėjimas. Pasakyk taip, kad aš išgirsčiau.

Dievas yra tai, kas kuria, kas sutveria būtį, pasaulį. Pasaulis sukurtas iš nieko ir to sukūrimo tikslas nėra žinomas. Gyvenimo kelrodis – Dievo valios pripažinimas. Žmogaus galios ribotos, jos priklauso nuo dorybės nuskaidrinto proto. Dievas sukūrė žmogų laisvą.

Nuodėmė – kai nusisukama nuo gėrio laisva valia, – geidulingumo ir išdidumo pasekmė. Nuodėmę panaikina Dievas. Meilė Dievui – dorovės pagrindas.

Augustinas įgyvendino savo pirmtakų siekį: Dievą padarė filosofinio mąstymo centru. Pasaulio sampratoje jis įtvirtino požiūrį, kad Dievas yra viršesnis už kūrinį ir kad kūrinys visiškai priklauso nuo Dievo, jo pasaulio samprata buvo nuosekliai teocentrinė. Su tuo siejosi kita mintis, kad siela viršesnė už kūną, ir, trečia, kad juslės ir valia viršesni už protą.

Dievo viršenybė pasaulio atžvilgiu :

a) Dievas yra,, aukščiausioji būtis”, nes Jis vienintelis egzistuoja iš savos prigimties, vi¬so kito galėtų ir nebūti. Jis vienintelis yra nepriklausoma būtis ir kiekviena kita būtis egzistuoja tik dieviškosios valios dėka.

Dievas ne tik pats yra būtis, bet jis yra ir kiekvienos būties priežastis. Jis yra ne tik jos atsiradimo, bet ir visų jos pokyčių priežastis. Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir nuolatos jį palaiko, tarsi kurtų vis iš naujo , pastaroji mintis prieštaravo ankstesniems filosofams.

b) Dievas yra svarbiausias pažinimo objektas: palyginti su absoliučiosios tiesos pažinimu, laikinųjų reiškinių pažinimas nėra vertingas. Dievas teikia žmonių protams
tiesas, nes žmogus pats tiesos nerastų.

c) Dievas yra aukščiausiasis gėris ir sykiu visokio gėrio priežastis. Kiekviena būtis egzistuoja Dievo dėka, lygiai taip ir visoks gėris yra gėris tik Dievo dėka.

Augustino požiūriu, pasaulis – ne tik laisvas, bet ir protingas Dievo kūrinys, jis sukurtas pagal planą. Vadinasi- Dievo prote yra idėjų, pagal kurias jis kūrė pasaulį. „Idėjos – tai pamatinės daiktų formos arba pastovūs ir nekintami pradai, esantys Dievo prote”. Tai buvo krikščioniškasis platonizmas, augustiniškasis idėjų teorijos variantas, išplėtotas teologijos ir personalizmo dvasia. Dieve egzistuoja idealus realiojo pasaulio vaizdas: šią teologinę metafizinę teoriją vėliau imta vadinti egzempliarizmu. Taigi egzistuoja, kaip manė ir Platonas, du lygiagretūs pasauliai: idealusis – Dieve ir realusis – erdvėje ir laike. Realusis pasaulis atsirado idėjas „įkurdinus” materijoje.2. PAŽINIMO TEORIJA
2.1. Sielos pažinimas
Augustinas perė¬mė helenizmo filosofijos išeities poziciją: žmogaus tikslas esanti laimė, o filoso¬fija turinti ją surasti. Tačiau laimę suteikti galįs tik Dievas. Toks požiūris buvo na¬tūralus religingoje epochoje, ypač filosofui krikščioniui, tačiau niekas jo taip nuo¬ sekliai neplėtojo kaip Augustinas.

Laimei pasiekti, kitaip nei manė skeptikai, esąs reikalingas pažinimas. Nepakanka vien siekti pažinimo, reikia šito ir pasiekti. Tačiau svarbu yra pažinti ne visa ką, o tik Dievą ir savo sielą. Apie gamtos tyrinėjimus – turėdamas galvoje astro¬nomiją- rašė, jog tai esą „labai įdomūs ir labai tušti ieškojimai”. „Trokštu pažinti Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko”. Šis Augustino priesakas galio¬jo šimtmečius, jo laikytasi per visus viduramžius.

Kitaip nei manė skeptikai, Augustinas pripažino, kad pažinimas yra galimas. Žinoma, juslės gali klaidinti, tačiau visų pirma, jos ne visada klaidina, antra, mintis ne visais atžvilgiais priklauso nuo juslių. Turėdama savas protavimo taisykles, ji gali pati nustatyti kai kurias tiesas.

Augustinas ieškojo tokio pažinimo būdo, kuris, nebūdamas klaidinantis, teiktų pažinimui neabejotiną išeities tašką. Pirmiausia jis nustatė, jog suklystama tada, kai kas nors teigiama apie daiktus, o nesuklystama, teigiant ką nors apie reiškinius. Net ir suvokimai tampa tikri, kai apmąstomas jų turinys, o ne tuos suvokimus sukėlę daiktai. „Nesiimk teigti nieko daugiau negu tai, kad daiktai tau atrodo tokie esą, ir nepatirsi nusivylimo”.

Tačiau Augustinas neapsiribojo fenomenalizmu- jis nustatė dar ir kitą tikrą pažinimo pamatą, tai yra konstatavo, jog skeptikų priekaištai pažinimui susiję tik su išorinių daiktų pažinimu, o ne su vidiniais išgyvenimais. Tad tikri teiginiai galimi ne vien apie reiškinius, bet ir apie vidinius išgyvenimus. Galima suabejoti, ar egzistuoja išoriniai daiktai, tačiau abejoti tuo, kad pats gyveni, nedera. Sava mintis yra pats tikriausias faktas – štai garsusis Augustino principas. Palyginti su psichologiniu pažinimu, kuriam būdingas tiesioginis tikrumas, fizikinis išorinių daiktų pažini¬mas Augustinui turėjo atrodyti netikras, veikiau teikiąs prielaidas ir tikėjimą negu pažinimą. „Tu, kuris nori save pažinti, ar žinai, kad egzistuoji? Žinau. O iš kur žinai? Nežinau. Ar žinai, kad judi? Nežinau. Ar žinai, kad mąstai? Žinau”. Viskas yra abejotina, išskyrus tai, kad esu ir mąstau. Kitoje vietoje rašo: „Žmonės abejojo, ar ugnis yra gyvybės šaltinis, bet kas gi gali suabejoti, kad prisimena, kad supranta, kad nori, kad mąsto, kad žino, kad sprendžia? Net jeigu abejotų, vis tiek gyvena; jeigu abejoja, prisimena, kodėl abejoja; jeigu abejoja, supranta, jog abejoja; jeigu abejoja, tai nori pasitikrinti; jeigu abejoja, tai mąsto; jeigu abejoja, tai žino, jog nežino; jeigu abejoja, tai mano, jog nereikia teigti”. Toliau jis rašo: „Įženk į patį save – žmogaus viduje gyvena tiesa”.

Šis dekartiškuoju vadinamas, tačiau daug amžių prieš Descartes’ą Augustino išsakytas principas buvo esminis požiūrio į pažinimą posūkis. Tuo buvo atsisakyta objektyvizmo, kurio ribų senovės epocha nebuvo peržengusi. Tiesos siekianti mintis, kuri iki tol, nepaisydama jokių sunkumų, visada jos ieškojo išoriniuose daiktuose, dabar buvo apgręžta ir nukreipta į vidinį pažįstančiojo gyvenimą. Iki tol siela ir jos apraiškos buvo aiškinamos ieškant analogijos su daiktais, o dabar, pasikeitus proto nuostatai – priešingai, psichinis gyvenimas turėjo tapti pavyzdžiu daikto prigimčiai suprasti. Natūralu, kad toks nuostatos pasikeitimas įvyko reli¬ginio filosofijos nusiteikimo epochoje ir tam turėjo įtaką krikščioniškasis abejingu¬mas išorinėms gyvenimo sąlygoms, atitrūkimas nuo jų sutelkus dėmesį į išganymą bei į jį vedantį vidinį gyvenimą.2.2. Idėjų pažinimas ir dieviškasis apšvietimas
Ką dar, be vi¬dinių išgyvenimų, protas geriausiai pažįsta? Gal išorės daiktus? Ne, anaiptol -geriau nei daiktus, pasak Augustino, jis išpažįsta amžinąsias tiesas. Tai buvo antroji tezė, teikusi jo pažinimo teorijai savitumo ir nors pati tezė buvo iškelta dar senovė¬je, Augustinas ją grindė savaip, antikos argumentus sujungdamas su naujais argumentais.

Protas, nepaisydamas paplitusio įsitikinimo, – Augustinas čia pritarė Platonui – mąstydamas pirmiausia įsisąmonina bendrąsias ir nekintamas tiesas. Taigi protas yra ne tiesų kūrėjas (kaip buvo įsitikinę senovės mąstytojai), o tik jų priėmėjas. Ribotas žmogaus protas negali sukurti amžinųjų tiesų. Tačiau, kaip teigė Augustinas pritardamas Platonui, bet prieštaraudamas sensualistams, protas gali pažinti tiesiogiai, netarpininkaujant kūnui ir juslėms. Jeigu protas yra tik tiesų priėmėjas, tai objektai, kuriuos jis pažįsta, turi egzistuoti už jo. Amžinosios tiesos yra objektyviai egzistuojančių amžinųjų tiesų atspindys mąstyme.

Taigi analogiškai Platonui – taip pripažindamas receptyvią pažinimo prigimtį – Augustinas priėjo prie minties apie idealųjį pasaulį. Tačiau skirtumas buvo tas, kad idealųjį pasaulį jis siejo su Dievu. Amžinai egzistuoja tik Dievas, taigi ir amžinosios tiesos yra tik Dievo savastis, jos yra dieviškosios idėjos. Siela pažįsta tiesą tik dėl to, kad egzistuoja Dievas ir perteikia jai savas idėjas. Pažinimą, kurio tuščiai siekiame prigimtinėmis savo proto galiomis, Dievas suteikia sielai apšvietimo būdu. Šią teoriją vėliau imta vadinti iliuminizmu. Protas, šiuo požiū¬riu, mato tiesą tiesiogiai, kaip akys mato daiktus. Protinis pažinimas yra intuityvaus pobūdžio, protas tiesą įžvelgia tiesiogiai, nesamprotaudamas. Kitaip nei manė, pavyzdžiui, Aristotelis, laikęs Dievo pažinimą protavimo dalyku, Augustinas čia pirmiausia matė tiesioginės intuicijos, kontempliacijos aktą. Intuicijos sąvoka šiuo religiniu laikotarpiu dėl suprantamų priežasčių buvo pamatinė pažinimo teorijos sąvoka, tačiau ji buvo traktuojama įvairiai: Pilonui ar Plotinui tai buvo ekstazė be minties, „susižavėjimo būsena”, krikščioniu filosofui – minties įsiplieskimas. Pirmiesiems intuityvi dievybės pagava reiškė susiliejimą su ja, o Augustinui- apšvietimą, pažintinių galių sustiprinimą. Pirmuoju atveju die¬vybės įžvalga buvo prigimtinio proceso padarinys: protas pažįsta dievybę, nes pats yra jos dalis. Čia, priešingai, apšvietimas traktuojamas kaip antgamtinis faktas, kaip malonės dalykas. Antgamtiškumo ir malonės momentas buvo krikščioniškosios intuicijos teorijos kertinis akmuo. Jeigu „ekstazė” yra išėjimas iš savęs ir susiliejimas su dievybe, vadinasi, neoplatonikų požiūriu, ji lemia intuiciją, o krikš¬čioniškuoju požiūriu, intuicija tokios sąlygos nereikalauja. Apšvietimo malonė tenka geriesiems. Pasirengimas apšvietimui siejasi ne tiek su proto lavinimu, kiek su širdies tyrumu. Augustinas tai ypač pabrėžė, tad jo koncepcijoje pirmoji pažinimo pakopa nustojo teorinės funkcijos ir tapo praktine funkcija.

Pažinimas, integruojantis tiesioginį dievybės poveikį, yra mistinis. Mistinė buvo ekstazinė Plotino intuicija, mistinė yra ir Augustino intuicijos samprata. Tačiau intuityvus pažinimo pobūdis čia suprantamas skirtingai: akcentuodamas apšvietimą (prigimtinių galių sustiprinimą) ir malonę, Augustinas padėjo pamatus savitam krikščioniškajam misticizmui.

Kaip ir graikai, Augustinas laikėsi požiūrio, kad pažinimas pereina kelias pakopas, kol pasiekia savo tikslą. Tačiau graikams būdingą pažinimo pakopų teoriją jis daugiau išplėtojo: be pakopų, apie kurias kalbėjo Platonas ir Aristotelis, jis iš¬ skyrė dar kitas, aukštesnes, pakopas, kurias, kaip buvo būdinga religinei filosofijai ir platonikams, laikė esant ne racionalaus, o mistinio pobūdžio. Ši Augustino dok¬trina, kurioje mistinis pažinimas apvainikavo racionalumą, tapo pavyzdžiu viduramžių filosofijai.

Remdamasis apriorinio idėjų pažinimo prielaida, Augustinas pusiau racionaliai, pusiau mist.iškai įrodinėjo pamatines metafizikos tezes: Dievo egzistavimą ir sielos nemirtingumą. Tvirtai suvokiame amžinųjų tiesų tikrumą- visa, kas amžina, gali egzistuoti tik Dieve, vadinasi – Dievas egzistuoja. Kiti įrodinėjo Dievo buvimą, laikydami jį pasaulio priežastimi, o Augustinas – laikydamas jį tiesos šaltiniu. Analogiškai jis įrodinėjo ir sielos nemirtingumą: siela turinti būti amžina, nes, suvokdama amžinąsias tiesas, dalyvaujanti amžinybėje. Tai buvo visai kitas įrodinėjimo kelias, negu tas, kuriuo, įrodinėdama tas pačias tezes, ėjo, pavyzdžiui, peripatetikų filosofija, išeities tašku laikiusi pažinimą, kylantį iš realių daiktų patyrimo.LITERATŪRA
1. Jaime Garcia 15 maldos dienų su šv. Augustinu. Vilnius, 1998.
2. Šv. Augustinas Mano motina Monika. Vilnius, 1998.
3. Prieiga per internetą:
4. Prieiga per internetą:
5. Prieiga per internetą:
6. Prieiga per internetą:
7. Prieiga per internetą:

Leave a Comment