TURINYS
Įvadas 21 Scholastinė filosofija 32 Tomo Akviniečio biografija 53 Tomo Akviniečio filosofija 73.1 Bendroji filosofija 73.2 Etika 83.3 Tikėjimas 93.4 Teisės teorija 113.5 Mokslas apie valstybę 143.6 Ekonominės pažiūros 173.6.1 Požiūris į krašto ūkį 193.6.2 Požiūris į žmogaus ir turtų santykius 203.6.3 Požiūris į turtų paskirstymą 22Išvados 24Literatūra 28
ĮVADAS
Tomas Akvinietis (1225 ar 1226 – 1274) – žymiausias Vakarų Europos viduramžių filosofas scholastas, kurio idėjos iki šiol tebėra įtakingos oficialiajai katalikybei. Tomas Akvinietis pralenkė visus scholastus grandioziškų sistemų kūrimu ir skirtingų šaltinių jose derinimu.Tomas Akvinietis buvo “daugiau teologas kaip filosofas, daugiau mistikas kaip logikas”. Anglų filosofas B. Raselas rašė, kad Tomas Akvinietis maža teturi tikros filosofinės dvasios. Jis nekelia sau tikslo, kaip platonikas Sokratas, eiti visur, kur jį gali nuvesti argumentas. Akviniečio nedomina tyrimas, kurio rezultato negalima žinoti iš anksto. Pradėdamas filosofuoti, Akvinietis jau žino tiesą: ji paskelbta katalikiškoje tikyboje. Jeigu jam pasiseka surasti įtikinančių racionalių argumentų vienoms ar kitoms tikybos dalims – juo geriau, jeigu ne – Akviniečiui belieka grįžti prie apreiškimo. Bet argumentų ieškojimas iš anksto duotai išvadai – tai ne filosofija, o išankstinio nusistatymo argumentacijos sistema. Vis dėlto Tomo Akviniečio atliktas darbas objektyviai turėjo didesnę reikšmę, negu to siekė jis pats ir katalikų bažnyčia. Nepaisant visų pastangų scholastizuoti ir teologizuoti Aristotelio filosofiją, pažintis su tokiu antikinės minties milžinu negalėjo nesužadinti išsilavinusių žmonių protų. Scholastikos persiorientavimas iš augustinizmo bei platonizmo į aristotelizmą buvo tam tikra intelektualinė revoliucija, kurioje racionalizmas, filosofija, mokslas, nors ir tramdomi teologijos bei varžomi religijos, atskleidė savo gyvybingumą ir perspektyvas.
1.CHOLASTINĖ FILOSOFIJA
Vakarų Romos imperijos žlugimas, senovės graikų kultūros židinių rusenimas Bizantijoje, sąlytis su arabų ir žydų kultūromis, frankų, germanų imperijų susidarymas, anglosaksų politinė integracija ir jų kultūros vystymasis, krikščionybės ekonominis, politinis ir ideologinis įsigalėjimas, kryžiaus žygiai, miestų kūrimasis, feodalizmo formavimasis ir įsigalėjimas, feodalizmo epochos socialiniai, politiniai, ideologiniai prieštaravimai, etniniai, konfesiniai, kultūriniai procesai bei sąjūdžiai – toks buvo istorinis viduramžių filosofijos Vakarų Europoje fonas.Jame galima išskirti keletą veiksnių, sąlygojusių viduramžių filosofijos prigimtį, esmę ir likimą:1. Bendram kultūros vystymuisi būdingas perimamumas. Viduramžių Europos kultūra formavosi, buvusioms barbarų gentims ir tautoms (germanams, anglosaksams, frankams, slavams ir kt.) perimant senovės graikų ir romėnų kultūrinį palikimą.2. Feodalinėje Vakarų Europoje klostėsi savita kultūra, atitinkanti feodalinės visuomenės poreikius. Todėl besikuriančios viduramžių švietimo ir mokslo institucijos – mokyklos, universitetai (tiek bažnytiniai, tiek pasaulietiniai) – buvo orientuotos pozityviai: teikti valdantiesiems sluoksniams išsilavinimą, padėti perimti dvasinės kultūros lobius, o ne stabdyti mokslo raidą, skleisti obskurantizmą, izoliuoti mokyklą nuo gyvenimo. Be abejo, viduramžiais netrūko obskurantizmo ir fanatizmo, tačiau tai negalėjo nustelbti kultūros ir mokslo raidos, kurią sąlygojo feodalizmo epochos socialinė, politinė, ideologinė situacija.3. Kadangi Vakarų Europoje katalikų bažnyčiai viduramžiais priklausė kultūrinis ir ideologinis monopolis, tai ji ir nulėmė religinį to meto filosofijos pobūdį, kuris nebuvo nei absoliutus, nei vienareikšmis. 4. Viduramžių filosofija buvo ne tiek katalikiškųjų institucijų komponentas, kiek specifinis feodalinių santykių susvetimėjimo, feodalizmo ideologinio proceso dvasinis produktas. Taigi, nors viduramžių filosofija ir buvo stipriai susijusi su religija ir bažnyčia, būtų neteisinga laikyti ją tik katalikybės įrankiu. Vakarų Europos viduramžių filosofijos ištakos nevienalytės. Betarpiškai ji rėmėsi romėniškosios ir bizantiškosios patristinės filosofijos pagrindais. Per visą jos gyvavimo laikotarpį neišsemiamas šaltinis buvo Platono ir Aristotelio filosofija, neoplatonizmas ir augustinizmas. Vėliau jau susiformavusią Vakarų Europos viduramžių filosofiją smarkiai paveikė arabų ir žydų filosofija.Kalbant apie viduramžių filosofijos pagrindinių problemų ir metodo ištakas, pirmiausia minėtini tokie filosofai, kaip Plotino mokinys Porfirijas (232/233 – apie 304), neoplatonikas Proklas (410 – 485), romėnų filosofas Boecijus (480 – 524) ir Bizantijos filosofas bei teologas Jonas Damaskietis.
Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika. Tai rodo, kad ji turėjo tęsti senovės graikų mokyklos, susijusios su platoniškosios Akademijos veikla, tradicijas. Viduramžiais ji tapo mokykla su dėstomais septyniais laisvaisiais menais: gramatika, dialektika, retorika ir aritmetika, geometrija, muzika, astronomija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai buvo vadinami scholastais. Scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tik viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio. Pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastikoje išmintis buvo dogmatizuota ir autoritarizuota.Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos, taip pat jų nagrinėjimo būdas buvo susiję su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos (teosofijos) tarpusavio santykių klausimais. Iš šių problemų reikšmingą vietą užėmė keletą šimtmečių trukęs scholastų ginčas dėl universalijų prigimties.Vakarų Europos scholastinės filosofijos chronologinės ribos nėra griežtos. Jos ištakos siekia V a., o susiformavo ji tik XI–XII a. Tai ankstyvosios scholastikos periodas. Po jo prasidėjo scholastikos klestėjimo periodas (XII–XIII a.). Trečiasis periodas (XIII–XIV a.) vadinamas vėlyvąja scholastika. Nuo XV a. scholastinė filosofija pagrindiniuose Vakarų Europos kultūros centruose Renesanso mokslo ir meno akivaizdoje pradeda smukti, netenka ankstesnės reikšmės. Šis scholastikos krizės periodas tęsėsi keletą šimtmečių, iki XVIII a. Terminas “scholastika”, reiškęs nepaprastą mokytumą, Renesanso epochoje pradedamas vartoti niekinančia prasme. Tačiau ir krizės periodu scholastinėje filosofijoje kartais būdavo pagyvėjimo momentų.1 Tomo Akviniečio biografija
Tomas Akvinietis (1225 ar 1226 – 1274) gimė Rokasekos pilyje netoli Akvino miestelio (Neapolio hercogystė) turtingo graiko Landolfo šeimoje. Kai Tomui sukako 5 metai, jį atidavė mokytis į benediktinų vienuolyną Montekasine, kur jis praleido 9 metus. Po to tęsė studijas Neapolio universiteto humanitarinių mokslų fakultete. 1244 m. prieš motinos valią įstojęs į dominikonų vienuolių ordiną, toliau studijavo teologiją Paryžiaus, paskui Kelno universitetuose, kur klausėsi Alberto Didžiojo paskaitų. 1252 m. Tomas grįžo į Paryžių, čia įgijo visus būtinus mokslinius laipsnius ir pradėjo dėstyti teologiją. Jo paskaitos Paryžiaus universitete turėjo didelį pasisekimą. 1259 m. popiežius Urbonas IV parsikvietė jį į Romą, kur jis beveik 10 metų buvo popiežių pamokslininku. 1269 m. Tomas vėl buvo pakviestas į Paryžiaus universitetą. Po 3 metų grįžo į Italiją ir dirbo Neapolio universitete. 1274 m. vykdamas į Lioną (Prancūzija), į visuotinį katalikų bažnyčios susirinkimą, pakeliui susirgo ir mirė Fosanovoje.Tomas Akvinietis yra parašęs apie 90 didesnių ir mažesnių veikalų. Ne visi jie parašyti jo paties ranka – daugelį savo raštų jis yra padiktavęs keturiems savo sekretoriams. 1570 m. Romoje išleisti jo raštai sudaro 18 tomų. Visus Tomo raštus galima suskirstyti į keturias grupes. Komentarai Aristotelio, Boecijaus, Pioklo, Petro Lombardo ir kitiems veikalams. ”Svarstymų rinkinys” (“Disputationes quodlibetales”), “Ginčytini klausimai” (“Quaestiones disputate”), kurie apima nedidelius traktatus–straipsnius įvairiais to meto universitetuose vykusių akademinių disputų klausimais, iš jų paminėtini “Apie dievo galią” (“De potentia Dei”), “Apie blogį” (“De malo”), “Apie sielą (“De anima”), “Apie tiesą (“De veritate”) ir kt. Filosofiniai traktatai “Apie būtį ir esmę” (“De ente et essentia”, 1256 m,), “Apie pasaulio amžinumą: prieš burblius” (“De aeternitate mundi contia muimuiantes”), “Apie intelekto vieningumą: prieš averoistus” (“De unitate intellectus contra averroistas”, 1272 m.), “Apie valdovų valdymą” (“De legimine piincipium”) ir kt. Stambiausi ir reikšmingiausi Tomo Akviniečio veikalai – vadinamosios “sumos”, arba sąvadai. Tai keturių knygų “Katalikų tikėjimo tiesos sąvadas: prieš pagonis” (“Summa de veritate catholice fidei contra gentiles” 1259 – 1264 m.), dažnai vadinamas “Filosofijos sąvadu”, ir trijų dalių “Teologijos sąvadas” (“Sumrna theologica”, 1265 –1274 m.), kuris laikomas nebaigtu.Praslinkus 3 metams po Tomo Akviniečio mirties, katalikų bažnyčia pasmerkė 10 jo mokymo tezių. Tačiau 1323 m. Tomą paskelbus katalikų šventuoju, buvo reabilituotas ir jo mokymas. Tomui buvo suteiktas “angeliškojo daktaro” (doctor angelicus) garbės titulas. Po Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545–1563) popiežius Pijus V 1567 m. paskelbė Tomą vienu iš katalikų bažnyčios mokytojų. 1879 m. popiežius Leonas XIII encikliką “Aeteini Patris” Tomo Akviniečio mokymą paskelbė vienintele teisinga katalikybės filosofija, vėliau Vatikano pavadinta “amžinąja filosofija” (philosophia perennis).
2 Tomo Akviniečio filosofija
2.1 Bendroji filosofija
Šv. Tomo metafizikos tikslas – suderinti Apreiškimą su protu, Dievo Apvaizdą su žmogaus laisva valia ir visas būtis susieti su visumos tvarkos dėsniu, kuris yra Dievo duotas. Jis neigia Platono idėjų buvimo teoriją ir skelbia pirmojo Kūrėjo ir pirmos Priežasties būtinumą dėl to, kad priežasčių ir padarinių grandinė negali būti be galo. Dievo buvimas šv. Tomo įrodomas a posteriori pasinaudojant visata, kaip Dievo padaru. Visatos tvarkai reikia to, kas ją duoda, – Dievo, kuris yra gryna nemateriali, aukščiausioji būtybės forma.Jame yra visatos causa efficiens ir causa finalis. “Šv. Tomas, priėmęs Aristotelio svarstymo metodą – indukcijos metodą, – siaurino jo naudojimą, išskirdamas iš jo pritaikymo apreikštas tiesas, apie kurias žmogus gali tik tiek pasakyti, kad joms negalima priešintis; protas negali savo jėgomis jų tikrybės įrodyti; jis gali tik paniekinti joms keliamus prieštaravimus, tvirtinančius, kad esą jos yra netikros arba kad jos nėra būtinos.” Tų tiesų įrodymas yra tik tiek galimas, kiek pati Apreiškimo tiesa jau priimta. Su proto pagalba sužinomos tiesos yra įžanga į tikybą (praeambula fidei); tik jas gali liesti rationes demonstrative, o kai kalbama apie tikybos dogmas, tai protas turi pasiduoti toms dogmoms.
2.2 Etika
Šv. Tomo etika – tai Aristotelio mokslo pritaikymas Krikščionybės idėjai. Kiekvienas žmogaus veiksmas turi turėti tikslą. Didžiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė, kuri priklauso nuo didesnio prisiartinimo prie Dievo. Tas tikslas gali būti pasiektas tik žmogaus valios pastangomis. Valia yra atskiras sielos veiksnys, su kuriuo kartu turi veikti visos kitos žmogaus sielos jėgos. Valia yra laisva, t. y. ji pati daro sprendimus.“Dorybė yra nuolatinis žmogaus ūpas, palenktas geram tikslui.” Gamta ir Dievas duoda tik sugebėjimą dorovingai elgtis (dorovė in potentia), o to sugebėjimo įvykdymas priklauso nuo žmogaus valios (dorovė in actu). Dorybes reikia skirti: prigimtos ( išmintis, drąsa, apsiribojimas ir teisingumas); šias dorybes žinojo klasikinė senovė ir, sutinkant su Aristoteliu, jos laikomos viduriu tarp kraštutinumų teologiškos (tikyba, viltis ir meilė); šioms dorybėms nėra vidurio, nes siekiant Dievo niekados negalima per daug padaryti.Teisingumas yra natūrali dorybė. Kaip valios kategorija, dorybė yra veikimas; tad ir teisingumas turi tikslą ne tik pažinti, kas yra teisinga, bet ir daryti.
2.3 Tikėjimas
Tomui apreiškimas ir protas arba patyrimas yra du pažinimo šaltiniai, kurie moko skirtingų dalykų, tikėjimo ir žinojimo sritys nesutampa arba sutampa tik iš dalies: esama misterijų, tikėjimo paslapčių, kurios neprieštarauja protui, nėra absurdiškos, jos yra aukščiau proto. Tai Trejybė, Kristaus tapimas žmogumi, išganymas, taip pat pasaulio sukūrimas laike. Kita vertus, kaip tik religijos, pagrindai, būtis, begalybė, dvasinė Dievo būtis, yra griežtai įrodomi. Žinoti – tai įrodyti, tikėti – tai pasitikėti apreiškimo autoritetu.Visas pažinimas remiasi patirtimi. Jis iškyla kaip objekto ir subjekto, daikto ir proto sąveika. Pojūčiai sužadina suvokimus, bet reikia proto veiklos, kad iš jų galėtume išskirti visuotines sąvokas, sąvokų vaizdus, kurie leistų mums pažinti bendrąją daiktų esmę. Pažindami mes suvokiame išorinį pasaulį, jo nematerialią esmę, bet tai įvyksta veikiant mūsų jutimo organus materialiems daiktams. Tačiau grynus nekūniškus dalykus mes, žmonės, visada pažįstame tik per analogiją, jusliškai patiriamo pasaulio analogijų dėka, kaip ir dvasinius santykius mes galime išreikšti tik kalbos simboliais. Kaip tik dėl to mūsų pažinimas leidžia manyti, jog egzistuoja aukštesnės pažinimo formos, tiesioginė viską persmelkianti žiūra, kuri mums, žmonėms, neduota. Universalijos pagal žinomą formulę egzistuoja iki daiktų, kaip jų pirmavaizdžiai Dievo dvasioje daiktuose – kaip jų esmė ir jų veikli “forma”, daiktus pažinus – kaip visuotiniai vaizdiniai mūsų dvasioje. “Pažinti objektą reiškia sąvoka apimti jo esmę bei jos pasireiškimą objekto materijoje, taigi intelektu pavaizduoti objekto esmės ir priežasties struktūrą.” Mūsų pažinimas teisingas, jeigu šis vaizdas atitinka tikrovę.
Akvinietis mano, kad tikrasis pažinimo uždavinys yra skyrimas ir suskirstymas – abstraktus skirtingumų fiksavimas ir gautų sąvokų susisteminimas, galiausiai esančių ir atskirtų sąvokų ir objektų sferų subordinavimas pagal jiems prideramą ar būdingą vertę. Psichologijoje tai yra atskirų sielos “sugebėjimų” išvardijimas ir hierarchija, kurios viršūnėje – protas ir valia. Aukščiausia vieta tenka būtent protui: Tomas yra intelektualistas, protas, jo manymu, per vertybių pažinimą ir tikslus determinuoja valią, bet valia savo ruožtu yra laisva, nebūtinai determinuota, laisvo pasirinkimo galimybė. Tikroji ir didžiausia palaima žmogui – pažinti Dievą.2.4 Teisės teorija
Teisės teorijoje šv. Tomas neseka senove, kaip jis daro etikos teorijoje, bet plėtoja šv. Augustino idėjas; jo teorija turi ryškią krikščionišką spalvą. Jis remiasi plačia sąvoka “teisė”, apibūdindamas ją kaip “normą ir saiką pasielgimams, kurie arba daromi, arba nedaromi” . Toji norma ir saikas pirmiausia yra protas, kaip svarbiausias žmonių pasielgimų veiksnys: nors valia kuria teisę, bet, kad suteiktų jai turimą reikšmę, ji turi būti tvarkoma proto. Be to, teisė dar turi turėti tris požymius1) teisė turi siekti visuotinės gerovės arba laimingumo,2) ji turi būti duota asmens, paskirto valdyti,3) ji turi būti kaip reikiant paskelbta.Atsižvelgiant į šias sąlygas, šv. Tomas teisę (įstatymą) apibūdina taip: tai “įsakymas, paskelbtas viešai gerovei asmens, globojančio visuomenę” .Svarbūs šio apibūdinimo požymiai yra tokie:1) iškelta proto reikšmė,2) teisė kuriama visuomenei, ne vien valstybei todėl teise pripažįstama ir kanonų teisė ir tarpvalstybinė teisė.Įstatymus šv. Tomas skirsto į keturias rūšis: 1) amžinieji2) prigimtiniai3) žmonių4) DievoAmžinasis įstatymas.Amžinasis įstatymas (lex aeterna) – tai visatos tvarkytojas protas, Dievo protas; tai aukščiausioji santvarka, kurios šaltinis yra Dievas, kaip visos visatos pradžia. Kaip kiekvienas dailininkas turi savo kūrinio planą, taip pat ir Dievo išmintis turi planą; todėl amžinieji įstatymai yra Dievo išmintis, kuri veda visus veiksmus į tam tikrą tikslą. Šiuos įstatymus žino tiktai Dievas ir tie, kurie gyvena su Juo, o žmogus, turįs protą, žino tik tų įstatymų dalelę. Amžinieji įstatymai yra kriterijus laikiniems įstatymams, iš kurių tiktai jie yra teisingi ir turi pagrindą, kurie kyla iš amžinųjų įstatymų.Prigimtiniai įstatymaiPrigimtiniai įstatymai (lex naturalis) – amžinųjų įstatymų dalis, kurią turi protingas asmuo dėl to, kad atskiria, kas gera ir kas bloga, dėl to, kad ji yra Dievo įkvėpta jo protui; būdamas toks šis įstatymas verčia žmogų daryti gera, elgtis pagal amžinuosius įstatymus. Prigimtinės teisės įsakymų įvairumas nuvedamas prie vieno dėsnio: daryti gera, vengti blogio; iš to kyla raginimai dorybėms. Prigimtinė teisė yra įdiegta visų žmonių širdyse ir todėl ji yra jų daugumos pripažinta, o jeigu ji neveikia kai kurių asmenų širdyse, tai tas yra proto sugedimo arba blogų palinkimų pasekmė. Anot šv. Tomo, prigimtinė teisė nėra nekeičiama: nekeičiami yra tik jos pagrindiniai dėsniai, o šiaip įstatymai kinta; tokiais atvejais kinta ne prigimtinė teisė, bet ji yra pritaikoma prie pakitusių aplinkybių.Žmonių įstatymaiŽmonių įstatymai (lex humana) – tai žmonių kūrinys, su kurio pagalba prigimtinės teisės dėsniai yra pritaikomi konkretiems įvykiams. Prigimtinė teisė duoda tiktai bendrų dėsnių, o žmogaus protas turi pritaikyti juos atskiriems santykiams. Žmonių įstatymus, neatitinkančius prigimtinės teisės, šv. Tomas vadina teisės iškraipymu. Žmonių įstatymų reikalingumo pagrindas yra ramybės ir nepavojaus reikalas žmonių santykiuose, nes nors žmonės yra ir linkę į dorybę, tačiau jų tobulinimui reikia disciplinos, o būtent: asmenis, kurie linkę į nusikaltimus, reikia bausmėmis sudrausti nuo jų vykdymo ir vesti juos į dorą gyvenimą.Taigi žmonių įstatymų tikslas yra auklėti, o kai to nepakanka – bauginti.Dievo įstatymaiDieviškoji teisė (lex divina) – tai apreikštoji teisė, kuri veda žmogų į amžiną laimę.
Ši teisė, kaip ir žmonių teisė, yra pozityvi ir pateisinama šiais atžvilgiais: reikia įstatymų kurie vestų žmogų prie pastarojo antgamtiško tikslo; kad žinotum ką reikia daryti tam tikslui pasiekti, reikia turėti neabejotinų nurodymų, tuo tarpu žmonių sprendimai visada esti nepastovūs.Žmonių įstatymai gali tvarkyti tik išorinį gyvenimą, o vidaus veiksmus vykdyti padeda Dievo įstatymai. Pagaliau žmonių įstatymai nepajėgia nubausti visų nusikaltėlių, todėl jie papildomi Dievo įstatymais, kad kiekvienas blogas veiksmas neliktų nenubaustas.2.5 Mokslas apie valstybę
Šv. Tomo mokslas apie valstybę, kaip ir visas jo filosofijos mokslas, turi savyje “antprigimties elementą, Apreiškimo elementą, kuris jungiamas su žmogaus prigimties elementu, taip pat ir su istoriniu patyrimu, – taigi yra Krikščionybės abstraktumo ir Aristotelio empirizmo junginys” .Šv. Tomas laikė valstybę esant tam tikra visuomenės padėtimi, kuri yra žmogui prigimta. Žmonėms prigimtas visuomeniškas palinkimas, nes žmogus iš prigimties yra visuomeniškas gyvulys. Kas to ūpo neturi, tas arba dėl ištvirkimo yra blogesnis už žmogų, arba savo tobulumu yra geresnis už žmogų, pvz., Jonas Krikštytojas. Iš prigimties žmogus yra kurios nors visuomenės sąjungos, kuri užtikrina jam pagalbą gyvenime, narys. Tos pagalbos žmogui reikia dviems tikslams:1) medžiagiškiems reikalams patenkinti, ir šiam tikslui pakanka namų visuomenės (šeimos); 2) aukštesniems reikalams patenkinti; šį tikslą pasiekti padeda valstybė, kaip tobuliausias laipsnis žmonių junginių grandinėje.Valstybėje gyvena visi kiti junginiai; tiktai joje žmogaus gyvenimas pasitenkina savimi ir tik šitoje tobuliausioje sąjungoje žmogus gali pasiekti didžiausią tikslą – amžinąjį išganymą. Valstybės santvarkos padedamas žmogus grąžinamas į teisingumą, ir tiktai gera valstybė turi tikslą auklėti piliečių dorybes; šis tikslas įstatymų leidėjams visada turi būti gaire. Anot šv. Tomo, valstybė turi būti įvairių asmenų ir klasių visuomenė, bet labiausiai jis vertino vidurinę klasę, kuri labiausiai klauso įstatymų; jo nuomone, valstybės valdytojas, kuris nori gerai sutvarkyti valstybę, turi prileisti šitą klasę prie valdymo ir duoti jai pirmenybę prieš kitas klases.Politinė valdžia ir valdymo organai yra žmonių teisės įstaigos ir tik per natūralios teisės pradus remiasi amžinąja teise. Valdžia, kaip žmonių teisės įstaiga, gali būti įvairių formų, atitinkančių vietą ir laiką. Kadangi valdžia būna ne tiktai teisinga, bet ir neteisinga, kadangi neteisinga valdžia remiasi savivale ir skriaudžia valdinius, tai kyla klausimas, ar ji kyla iš Dievo. “Valdžia tik tiek kyla iš Dievo, kiek ji turi savy gera, o kai ji jungiasi su blogiu, ji ne iš Dievo kyla.” Taigi valdžioje reikia skirti tris momentus: 1) pats valdžios dėsnis – jis kyla iš Dievo, nes karaliai karaliauja iš Dievo malonės;2) valdžios įgijimo būdas būna dvejopas:a) (valdžia) gaunama iš Dievo; b) valdžia būna žmonių užgaidų padarinys, kai jie įgyja valdžią savo norams patenkinti arba kitu neleistinu būdu;3) valdžios vykdymo būdas tada kyla iš Dievo, kai jis atitinka Jo teisingumo nurodymus, ir ne iš Dievo kyla, kai Jo teisingumui yra priešingas.Taigi valdžia savo esme yra Dievo įstaiga, bet konkrečiais atvejais ji būna ir ne iš Dievo malonės. Neleistinu būdu įgytos arba blogai vykdomos valdžios buvimas pasaulyje yra pagrįstas tuo, kad ji vykdo savo uždavinį, nes ja baudžiami užsitarnavusieji bausmės. Ribos, kuriose piliečiai turi klausyti valdžios ir kurios buvo šv. Pauliaus apaštalo nustatytos, šv. Tomo siaurinamos. Šv. Paulius manė visokią valdžią esant iš Dievo, todėl tas, kuris priešinasi valdžiai, priešinasi Dievui; o šv. Tomas skirsto taip: jei valdžia tenka legaliu būdu, nors ir netikusioms rankoms, ji vis tiek kyla iš Dievo ir piliečiai turi jos klausyti kaip paties Dievo; o jei valdžia įsigyta nelegaliu būdu, pvz., smurtu arba papirkimu, tai valdiniai, kiek jie patys nepripažįsta jos, neturi klausyti jos ir net gali ją nuversti. Blogas valdžios valdymas gali pasireikšti arba leidžiant priešingus dorybei įstatymus, kurių ne tik nereikia vykdyti, bet reikia jiems priešintis, arba vykdant įstatymus įsakymais, kylančiais iš valdžios organo kompetencijos, pvz., jei valdininkai ima neteisėtus mokesčius. Tokių įsakymų neprivalu nei klausyti, nei neklausyti. Kaip matome, “šv. Tomo teorija dėl pasipriešinimo valdžiai neturi revoliucinio pobūdžio, bet yra pagrįsta piliečio laisvės apgynimu nuo netiesos pasikėsinimų” . Tačiau ginant laisvę negalima, šv. Tomo nuomone, žudyti tironų, nors jie ir laikomi Velnio įrankiais.
Tikroji vyriausybės savybė yra įstatymų leidimo teisė, kuri priklauso arba visuomenei, arba tam asmeniui, kuris rūpinasi visuomenės reikalais. Iš esmės įstatymų leidžiamoji teisė priklauso visiems piliečiams, ir jeigu ją vykdo kas kitas, tai tiktai kaip visumos atstovas. Taigi, anot šv. Tomo, visuomenė yra aukščiausios valdžios buvimo vieta, ir gerai sutvarkytoje valstybėje visi turi dalyvauti valdyme.Bažnyčios ir valstybės tarpusavio santykiavimo klausimu šv. Tomas turi būti priskirtas prie vidurinės srovės asmenų. Jo nuomone, dvasiška valdžia, kaip turinti uždavinį mokyti Dievo teisės, turi sprendžiamąjį balsą tada, kai kalbama apie sielos išganymą, t, y. tada, kai žemiški reikalai turi reikšmės antprigimtiniu atžvilgiu, o grynai pasaulietiški reikalai, liečiantys laikinas gėrybes, priklauso pasaulietinės valdžios kompetencijai. Popiežiai turi teisę šalinti nuo sostų tik tuos valdovus, kurie metė tikybą, tapo apostatais.2.6 Ekonominės pažiūros
Tomas Akvinietis pasisako už dvasios primatą ūkio gyvenime. Primatu Tomas įrodinėja dėl ko žmogus turi teises laikyti turtus nuosavais ir dėl ko pats niekuomet neturi būti tų turtu valdomas.Tomo ūkio konstrukcijoje visos gėrybės tarnauja žmogui, bet pats žmogus niekuomet nevergauja toms gėrybėms. Ūkininkaująs žmogus nėra kurios nors vienos tautos narys, ar kurios nors vienos valstybės pilietis – jis pirmiausia yra menka didelio pasaulio dalelė.Todėl žmogus, kuris jau gali gyventi pagal savo socialinę padėtį, turi atiduoti visa, kas jo pragyvenimui nereikalinga, visuomenės reikalams, kad jo atliekamais turtais būtu aprūpinti vargingesni žmonės.Solidarumas reikalauja, kad visi žmonės aktingai dirbtų visų gerovei, kad visi bendromis jėgomis stengtųsi pašalinti atskirų gyventojų sluoksnių ar klasių vargus.Tame asmens primatu pagrįstame visų žmonių solidarizme ir glūdi to griežto Tomo iš Akvino nusistatymo tikrosios šaknys. Paskolos, Tomo įsitikinimu, tai tik solidari žmonijos tarpusavio pagalba, bet jokiu būdu ne pelno šaltinis. Tas pats asmens primatas verčia Tomą tapti ir privačios nuosavybės gynėju, nes nuosavybė tai žmogaus asmenybės kūrinys.Visa Tomo ekonomika yra pagrįsta Evangelijos posakiu: ką norite, kad jums žmonės darytų – ir jiems darykite tą patį. Išvertus tuos žodžius ekonomine Tomo kalba, reiktų pasakyti jei norite, kad visi visuomet jums teisingai atsiteistu, rūpinkitės patys, kad ir iš jūsų visi visuomet gautų teisingą kainą už darbą, už patarnavimus, už daiktus, už prekes. Visuose ūkio žygiuose rūpestingai, nuosekliai vykdyti tos teisingos kainos reikalavimus yra nuolatinio veiklumo akstinas.Tas pats asmens primatas skelbia, kad kiekvienas turi teisę gyventi žmoniškai, pagal visuomeninę savo padėtį.Tokio, asmens primatu paremto, solidarumo tiesioginė, logiška išvada turėjo būti krikščioniško universalinio Tomo iš Akvino ūkio konstrukcija. Tasai krikščioniško ūkio universalizmas tai antrasis tomistinės ekonomikos šulas.Ūkiškosios Tomo koncepcijos tikslingumas – tai trečias jo ekonomikos ramstis.“Visos universalinio ūkio gėrybės ir patsai tas ūkis neturi patys savyje tikslo; jie yra vien tik hierarchiškai sutvarkytos priemonės, kad žmogus galėtų pasiekti savo tikslą.” “Asmens ir kapitalo kovoje Tomas, iš karto atsistojęs asmens pusėje, sukūrė ekonominę žmogaus asmens primato teoriją, pagrindė visą savo ekonomiką kilnaus individualizmo pradmenimis, bet tuo pačiu laiku, įstatęs žmogų į kilnų, solidarumu pagrįstą, tikslingai sutvarkytą krikščionišką universalinę organizaciją, jis pavertė savo individualistines ūkio doktrinas aiškiai visuomeninę socialinę ekonomiką.”
2.6.1 Požiūris į krašto ūkį
Tomas, kuris asmens primatu pagrindžia visą savo ekonomiką, negali kitaip žiūrėti ir į pati krašto ūkį, kaip tik kaip į priemonę pasiekti aukštesniam tikslui. Tas aukštesnis tikslas, kuriam turi tarnauti ir krašto ūkis, tai žmogaus laimė metafizine prasme.Šv. Tomui visi ūkio padariniai nėra jokios savarankiškos vertybės, bet vien tik duotos žmonėms priemonės, kad jie galėtų dorai gyventi.
Tas ideologinis Tomo nusistatymas, pamatuotas galutinio žmogaus paskyrimo teorija, suteikia ir visoms jo doktrinoms rimtų ekonominės etikos požymių. Tomas ne tiek rūpinasi objektingais krašto ūkio pradmenimis, kiek tuo, kaip įvairūs to ūkio reiškiniai veikia dvasinį žmonių gyvenimą. Ūkio reiškiniai jam rūpi tiek, kiek jie paliečia žmonių tarpusavio santykius. Tokia krašto ūkio tvarka, kuri atitinka doros reikalavimus, bus natūrali, žmonėms įgimta tvarka. Ji bus drauge ir krikščioniška tvarka, nes ūkio srityje krikščionybės doros pradmenys pilnai sutampa su įgimtos doros reikalavimais. Laikydamasis tokios krašto ūkio sąvokos, Tomas ir ūkininkaujantį žmogų verčia visuose, net ir grynai ūkiškuose, užsimojimuose siekti galutinio visų savo darbu tikslo – Absoliuto. Taigi Absoliutas šalia ūkininkaujančio žmogaus ir jo gaminamų gėrybių tam tikra prasme tampa ir ūkio veiksniu.Šv. Tomo ūkio koncepcijoje ūkiškai veikiančiam žmogui ir kiti žmonės bus taip pat įrankiai, tiesa, kilnūs įrankiai, siekti galutinam gyvenimo tikslui.Dabartiniai ekonomistai kalba tik apie ekonominius faktus, ūkiškus reiškinius. Šv. Tomas svarsto ekonominio veikimo normas, ūkiškų veiksmų pradmenis, ir todėl jis nagrinėja ne “tai, kas yra, bet tai, kas turėtų būti”. “Todėl tomistinė ekonomika yra normatyvinis mokslas, kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti ūkiškas gėrybes.” Tomas iš Akvino savo ekonomikoje svarsto ne ekonominius reiškinius, bet ekonominius žmogaus darbus, nes kertiniu savo ūkiškųjų doktrinų akmeniu pastato žmogaus asmenybės primatą.2.6.2 Požiūris į žmogaus ir turtų santykius
Žmogaus ir turtų santykius tvarko nuosavybės teisės. Žmogus neturi pilnos absoliučios daikto nuosavybės. Tos rūšies nuosavybė priklauso tik galutiniam visų daiktų tikslui, Absoliutui. Žmogus tėra tik Dievo jam pavestų turtų administratorius, kuris gali naudotis tais turtais, kad pasiektų aukščiausią savo tikslą.Privačios nuosavybės pagrindų Tomas iš Akvino neieško įgimtoje teisėje. Privačios nuosavybės teisė jam atrodo tik tiesioginė įgimtosios teisės išvada. Privatinė nuosavybė – tai neišvengiama sėkmingo ūkiško veikimo sąlyga dabartinėje žmonijos padėtyje.Privačiai nuosavybei pateisinti Tomas iš Akvino pateikia tokius įrodymus:§ nuosavybė duoda stiprų akstiną žmogaus darbui ir todėl ji yra svarbus kiekvienos kultūrinės pažangos veiksnys;§ asmeninė nuosavybė laiduoja taikingesnį žmonių sugyvenimą, negu bendras turtų valdymas;§ ji tinkamiau aprūpina atskirų žmonių reikalus negu kad tai galėtų padaryti komunistinė ūkio tvarka. Visi žemės turtai yra skirti, kad pašalintų visų žmonių skurdą. To įgimtosios teises reikalavimo negali pašalinti jokia žmonių teisė. Todėl visi tie turtai, kuriuos turima virš to, kas reikalinga pragyvenimui, jau pačios įgimtosios teisės reikalavimu, turi būti atiduoti visuomenei, kad būtų aprūpinti vargšai.Iškyla klausimas, kokios šv. Tomui yra asmeninės nuosavybės ribos. Tą klausimą jam tinkamai išspręsti padeda universalinė jo krikščioniškojo ūkio koncepcija. Pagal jį, ūkyje kiekvienas turi atlikti tam tikras pareigas. Todėl pagal tas pareigas kiekvienas žmogus turi turėti ir ūkiškų turtų, nes tie turtai taip tik ir yra tie įrankiai, kuriais naudojasi žmogus, kad atliktų jam pavestas eiti pareigas.Tuo būdu tarp asmens ir galutinio jo tikslo – “Absoliuto” dabar atsistoja naujas veiksnys – visuomeninių prievolių vykdymas. Tų prievolių pildymas yra būtina priemonė pasiekti galutinam tikslui.Kada žmogaus gyvybei gresia pavojus, tai jis turi pilną teisę imti, viešai ar slaptai, tą visą, kas reikalinga gyvybei gelbėti, vis tiek kam bepriklausytų imamieji daiktai.“Taigi, tame žiauriame asmens ir turto konflikte, Tomas iš Akvino, nuoseklus asmens primato šalininkas, pasisako už asmenį.” Šv. Tomas suprato, kad jei apskritai ir galima pateisinti asmeninę žmogaus nuosavybę, tai tikrai ne individualistiniais, bet tik visuomeniniais sumetimais.
2.6.3 Požiūris į turtų paskirstymą
Svarbiausia, tam tikra prasme vienintelė, žmogaus veiksmų norma yra teisingumas. Tasai teisingumas Tomui nėra vien tik etinė laisvų žmogaus veiksmų norma, bet drauge ji yra ir viso universalinio ūkio struktūros pradmuo.
Teisingumas, kaip veikimo norma, nustato žmogaus santykius su žmogum. Tokį teisingumą Tomas vadina pasikeičiamuoju teisingumu. Teisingumas, kaip organinis, struktūrinis viso ūkio pradmuo – tai visos visuomenės ir jos viešų organizacijų santykis su paskirais asmenimis. Tokį teisingumą Tomas vadina paskirstomuoju teisingumu.Tas dvigubas teisingumas turi pasireikšti visuose žmonių ekonominiuose veiksmuose, nes kiekviename žmonių veiksme, be tiesiogiai dalyvaujančių asmenų, veikia dar nematomai ir pati visuomenė. “Todėl ir kiekvieno daikto vertę nustato ne tik jo gamybos išlaidos ir jo naudingumas visuomenei, bet drauge ir ta svarba, kurios turi visam krašto ūkiui to daikto gamintojai.” Tomo iš Akvino manymu, žmonės turėtų mokėti už žemės ūkio gaminius ne rinkos paklausų ir pasiūlų nustatomas kainas, bet visuomet duoti ūkininkams už jų produktus tokį atlyginimą, kuris atitiktų tą svarbą, kurios turi ūkininkų klasė mūsų krašto ūkiui, mūsų tautai.Šv. Tomas visur stengiasi nuosekliai suvaržyti siaurus individualistinius žmogaus užsimojimus plačiais visuomeniniais sumetimais. Visi atskirų asmenų pirkimo pardavimo aktai nėra niekieno nepriklausomi visai savarankiškų žmonių veiksmai, bet yra tai ekonominiai visumos santykiai. Paprasčiausias mainas yra drauge ir viso tautos ūkio, visos visuomenės veiksmas. Visos visuomenės interesai reikalauja, kad mainuose kiekvienas tiek duotų kitam, kiek kad gauna patsai. Tada tai bus duodama teisinga kaina. Ta teisinga kaina yra aiškus visuomeninio gyvenimo būtinumas, ji yra ne tik dorinė norma, bet ir organinis paties ūkio postulatas – reikalavimas.Ta pati teisinga kaina turi normuoti ir darbo atlyginimą. Šv. Tomas asmeniniame žmogaus darbe mato svarbiausią gamybos veiksnį. Kur kas mažiau reikšmės gamybos procese jis skiria žemei, o jau kapitalui nepripažįsta jokios produktyvinės vertės.Šv. Tomas savotiška darbo rūšimi laiko ir prekybą. Prekybos tikslas – visuomenės aptarnavimas, bet ne asmeninio pelno ieškojimas.Artimai su prekyba yra susijęs palūkanų klausimas. Šv. Tomas griežtai pasisako prieš teisę imti už paskolintus pinigus imti palūkanas.Be to, pinigų esmės ir funkcijų sąvoka turėjo drausti imti už paskolintus pinigus palūkanas. Šv. Tomas mano, kad pinigai, miręs, suvartojamas daiktas, jokiu būdu negali virsti gyvu daiktu, kuris galėtų gimdyti naujas vertybes. Kada pinigai vartojami, tai jie tuojau ir suvartojami ir todėl, nebebūdami, nebegali kurti jokių naujų vertybių. Pinigai nėra vaisingas daiktas. Pinigai tai tik medžiaginis žmogaus darbo pagrindas. Juk skolinti tai visai tas pats, ką ir mainyti. Mainant reikia keistis lygiais daiktais, nes kitaip bus laužomas organinis viso ūkio pradmuo – teisingumas. Kas ima palūkanas, tas reikalauja daugiau negu pats yra davęs, tas nusikalsta teisingumui ir todėl turi atitaisyti padarytą žalą.Negalima teisinti palūkanų ir tuo, kad paskola paprastai grąžinama vėlesniu laiku. Laikas nepriklauso žmogui, tad už tą laiką niekas neturi teisės ir imti pinigus. Niekam nevalia pardavinėti to, kas jam nepriklauso.Skolindamas žmogus atiduoda kitam savo pinigų nuosavybę ir todėl nebegali imti jokio pelno iš to daikto, kuris jam jau nebepriklauso. Pinigus paskolinti tai visai kas kita, negu daiktus išnuomoti. Kada išnuomoti daiktai vartojami, tai jie tik naudojami, kada gi paskolinti pinigai vartojami – tai jie tuo pačiu ir suvartojami. Niekas negali traukti pelno iš suvartotų, nebesamų daiktų. Kas ima palūkanas, tas pardavinėja du kartus tą patį daiktą: parduoda savo pinigus – ir gauna grąžinamą skolos sumą; parduoda savo pinigu vartojimą – ir gauna palūkanas. Tomo įsitikinimu, nėra jokios abejonės, kad šiuo atveju nusikalstama aiškiems teisingumo reikalavimams.Tiesa, Tomas leidžia dalyvauti bendrovės pelne tam asmeniui, kuris turi įdėjęs savo pinigus į tos bendrovės vedamą pramonės ar prekybos įmonę. Šiuo atveju žmogus, sudėjęs savo pinigus į bendrovę, dalyvauja tos bendrovės pelnuose ir nuostoliuose, prisiima visos bendrovės riziką. Šv. Tomo manymu, dalyvavimas bendrovėje su pelno ir nuostolių rizika ir rūpinimasis jos reikalais bus tam tikra prasme asmeninis darbas, kuris gali pateisinti ir dalyvavimą bendrovės pelne.Išvados
Šv. Tomo metafizikos tikslas – suderinti Apreiškimą su protu, Dievo Apvaizdą su žmogaus laisva valia ir visas būtis susieti su visumos tvarkos dėsniu, kuris yra Dievo duotas. Šv. Tomas, priėmęs Aristotelio svarstymo metodą – indukcijos metodą, – siaurino jo naudojimą, išskirdamas iš jo pritaikymo apreikštas tiesas, apie kurias žmogus gali tik tiek pasakyti, kad joms negalima priešintis; protas negali savo jėgomis jų tikrybės įrodyti; jis gali tik paniekinti joms keliamus prieštaravimus, tvirtinančius, kad esą jos yra netikros arba kad jos nėra būtinos.” Šv. Tomo etika – tai Aristotelio mokslo pritaikymas Krikščionybės idėjai. Tomui apreiškimas ir protas arba patyrimas yra du pažinimo šaltiniai, kurie moko skirtingų dalykų. Teisės teorijoje šv. Tomas neseka senove, bet plėtoja šv. Augustino idėjas. Šv. Tomas remiasi plačia sąvoka “teisė”, apibūdindamas ją kaip “normą ir saiką pasielgimams, kurie arba daromi, arba nedaromi” . Be to, teisė dar turi turėti tris požymius: teisė turi siekti visuotinės gerovės arba laimingumo, ji turi būti duota asmens, paskirto valdyti, ji turi būti kaip reikiant paskelbta. Įstatymus šv. Tomas skirsto į keturias rūšis: amžinieji prigimtiniai žmonių Dievo Šv. Tomo mokslas apie valstybę, kaip ir visas jo filosofijos mokslas, turi savyje “antprigimties elementą, Apreiškimo elementą, kuris jungiamas su žmogaus prigimties elementu, taip pat ir su istoriniu patyrimu, – taigi yra Krikščionybės abstraktumo ir Aristotelio empirizmo junginys” . Šv. Tomas laikė valstybę esant tam tikra visuomenės padėtimi, kuri yra žmogui prigimta. Anot šv. Tomo, valstybė turi būti įvairių asmenų ir klasių visuomenė, bet labiausiai jis vertino vidurinę klasę, kuri labiausiai klauso įstatymų. Kadangi valdžia būna ne tiktai teisinga, bet ir neteisinga, kadangi neteisinga valdžia remiasi savivale ir skriaudžia valdinius, tai kyla klausimas, ar ji kyla iš Dievo. “Valdžia tik tiek kyla iš Dievo, kiek ji turi savy gera, o kai ji jungiasi su blogiu, ji ne iš Dievo kyla.” “Šv. Tomo teorija dėl pasipriešinimo valdžiai neturi revoliucinio pobūdžio, bet yra pagrįsta piliečio laisvės apgynimu nuo netiesos pasikėsinimų” . Visuomenė yra aukščiausios valdžios buvimo vieta, ir gerai sutvarkytoje valstybėje visi turi dalyvauti valdyme. Tomo ūkio konstrukcijoje visos gėrybės tarnauja žmogui, bet pats žmogus niekuomet nevergauja toms gėrybėms. Todėl žmogus, kuris jau gali gyventi pagal savo socialinę padėtį, turi atiduoti visa, kas jo pragyvenimui nereikalinga, visuomenės reikalams, kad jo atliekamais turtais būtu aprūpinti vargingesni žmonės. Visa Tomo ekonomika yra pagrįsta Evangelijos posakiu: ką norite, kad jums žmonės darytų – ir jiems darykite tą patį. Išvertus tuos žodžius ekonomine Tomo kalba, reiktų pasakyti jei norite, kad visi visuomet jums teisingai atsiteistu, rūpinkitės patys, kad ir iš jūsų visi visuomet gautų teisingą kainą už darbą, už patarnavimus, už daiktus, už prekes. “Asmens ir kapitalo kovoje Tomas, iš karto atsistojęs asmens pusėje, sukūrė ekonominę žmogaus asmens primato teoriją, pagrindė visą savo ekonomiką kilnaus individualizmo pradmenimis, bet tuo pačiu laiku, įstatęs žmogų į kilnų, solidarumu pagrįstą, tikslingai sutvarkytą krikščionišką universalinę organizaciją, jis pavertė savo individualistines ūkio doktrinas aiškiai visuomeninę socialinę ekonomiką.” Šv. Tomui visi ūkio padariniai nėra jokios savarankiškos vertybės, bet vien tik duotos žmonėms priemonės, kad jie galėtų dorai gyventi. Absoliutas šalia ūkininkaujančio žmogaus ir jo gaminamų gėrybių tam tikra prasme tampa ir ūkio veiksniu. “Tomistinė ekonomika yra normatyvinis mokslas, kuris moko protingai tvarkyti ir naudoti ūkiškas gėrybes.” Žmogaus ir turtų santykius tvarko nuosavybės teisės. Žmogus neturi pilnos absoliučios daikto nuosavybės. Tos rūšies nuosavybė priklauso tik galutiniam visų daiktų tikslui, Absoliutui. Žmogus tėra tik Dievo jam pavestų turtų administratorius, kuris gali naudotis tais turtais, kad pasiektų aukščiausią savo tikslą.
“Žiauriame asmens ir turto konflikte, Tomas iš Akvino, nuoseklus asmens primato šalininkas, pasisako už asmenį.” Šv. Tomas suprato, kad jei apskritai ir galima pateisinti asmeninę žmogaus nuosavybę, tai tikrai ne individualistiniais, bet tik visuomeniniais sumetimais. Svarbiausia, tam tikra prasme vienintelė, žmogaus veiksmų norma yra teisingumas. Tasai teisingumas Tomui nėra vien tik etinė laisvų žmogaus veiksmų norma, bet drauge ji yra ir viso universalinio ūkio struktūros pradmuo. “Todėl ir kiekvieno daikto vertę nustato ne tik jo gamybos išlaidos ir jo naudingumas visuomenei, bet drauge ir ta svarba, kurios turi visam krašto ūkiui to daikto gamintojai.” Šv. Tomas visur stengiasi nuosekliai suvaržyti siaurus individualistinius žmogaus užsimojimus plačiais visuomeniniais sumetimais.Literatūra
1. Ernst von Aster. Filosofijos istorija. Vilnius: alma littera, 19952. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai. Vilnius: Mintis, 19803. Jurgutis V. Tomo iš Akvino ekonominių minčių pagrindai // Židinys, Kaunas, 1933, nr.4–64. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Vilnius: Mintis, 19955. Rimšelis V. Tarptautinis šv. Tomo minties įvertinimas // Aidai, Brooklyn, 1974, nr.86. Рассел Б. История Западной философии. Москва, 1959