Asmeninio kompiuterio techninė įranga

Asmeninio kompiuterio techninė įranga

Kompiuterio techninė įranga

Kompiuterio technine įranga vadinami visi fiziniai kompiuterio komponentai – sisteminis blokas, klaviatūra, pelė, standusis (kietasis) diskas, diskelių įtaisas, kompaktinių diskų įtaisas (CD-ROM), monitorius ir kt.

1 pav. Asmeninio kompiuterio schema

AK techninė įranga skiriama į 4 grupes:
1. Įvesties įrenginiai – įveda duomenis, pakeičia į duomenų apdorojimo įrenginiams suprantamą formą, perduoda duomenis saugoti į atmintį.
2. Atminties įrenginiai – saugo programas ir duomenis laikinai (RAM) ir pastoviai (diskai, diskeliai).
3. Duomenų apdorojimo įrenginiai – CP, atmintis – vykdo programinės įrangos nurodymus darbui su duomenimis; tikslas – gauti duomenų apdorojimo rezultatą – informaciją.
4. Išvesties įrrenginiai – duomenų apdorojimo metu gautą informaciją pateikia vartotojui arba perduoda ryšio linijomis.

Sisteminis blokas – kompiuterio dalis, kurioje yra informacijos apdorojimo ir saugojimo įranga, pvz., pagrindinė plokštė, mikroprocesoriai, operatyvioji (RAM) ir pastovioji (ROM) atmintys, lanksčiųjų diskelių įrenginys, kietojo disko įrenginys, ventiliatorius, garso plokštė, vaizdo plokštė.
Centrinis procesorius atlieka dvi funkcijas: koordinuoja kompiuterio operacijas ir atlieka logines bei aritmetines operacijas su duomenimis. Procesoriaus darbą valdo kompiuterinės programos. Norint vykdyti programą, procesorius ją patalpina į operatyviąją atmintį. Tuomet jis dešifruoja kiekvieną programos komandą ir ją įvvykdo. Kompiuterinės programos komandos nustato, kokios ir kokia tvarka turi būti atliktos operacijos, iš kur reikia paimti duomenis. Procesorius atlieka visas operacijas su duomenimis. Jis gali sudėti, atimti, sudauginti, padalyti, taip pat palyginti dviejų ląstelių turinį ir nustatyti, kurios reikšmė yr

ra didesnė. Savo veiksmų rezultatus procesorius saugo operatyviojoje atmintyje. Programoje gali būti komandos, kurios nurodo įrašyti rezultatus į išorinę atmintį. Tada procesorius perduoda kontrolės signalus išorinei atminčiai ir laukia iš jos atsakymo.
Dažnai kompiuteryje būna ne vienas procesorius:
• CPU – centrinis procesorius – atlieka skaičiavimo operacijas su sveikais skaičiais, skaičiavimų valdymo bei duomenų mainų su pagrindine ir išorine atmintinėmis operacijas.
• FPU – slankiojo taško procesorius – atlieka operacijas su trupmeniniais skaičiais (slankiojo taško) ir dešimtainiais skaičiais.
• Įvedimo-išvedimo procesorius – perduoda duomenis, paspartina darbą.
Šiuolaikinėse kompiuteriuose dažniausiai CPU atlieka visas operacijas – turi atskirus funkcinius įtaisus.
1971m. Intel firmoje buvo sukurtas mikroprocesorius 4004 tipo. Mikroprocesorius – tai labai didelė integrinė schema, turinti viename kristale (5x5x0,2mm) virš milijono tranzistorių, vykdanti svarbiausio kompiuterio mazgo centrinio procesoriaus funkcijas. Mikroprocesorius sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių – valdymo įtaiso ir aritmetinio loginio įttaiso, kurios jungia magistralė. Mikroprocesoriuje duomenys ir programų komandos labai trumpai saugomi specialiose grandinėse – registruose. Valdymo įtaisas valdo kompiuterinės sistemos darbą. Jis valdo elektroninių signalų judėjimą tarp operatyviosios atminties (RAM) ir įvesties/išvesties įrenginių bei signalus tarp RAM ir aritmetinio loginio įtaiso. Kompiuterinės sistemos centrinis procesorius supranta tik mašininės kalbos komandas. Bitų grupė, kurią apdoroja mikroprocesorius per vieną operaciją vadinama mašininiu žodžiu. Jo ilgis gali būti 4, 8, 16, 32 ir t.t. bitų. Aritmetinis loginis įtaisas atlieka matematinius skaičiavimus – aritmetines, logines, lyginimo funkcijas.
Registrai labai gr
reitai priima, saugo, perduoda duomenis ir komandas, kurios nedelsiant vykdomos. Registrų skaičius ir tipai priklauso nuo mikroprocesoriaus architektūros. Ankstyvuosiuose asmeniniuose kompiuteriuose registrų ilgis buvo 8 bitai, dabartiniuose – 32, 64 bitai. Registrai yra komandų – saugo vykdomą komandą, programų – saugo kitą komandą, bendrieji – saugo duomenis, kurie nedelsiant bus naudojami.

Kompiuterio magistralės
Informacija tarp sisteminio bloko komponentų perduodama per linijas – magistrales. Magistralė – elektronų greitkelis – linija (laidininkų grupė), kuria perduodami vienos rūšies (pagal vykdomas funkcijas) elektriniai signalai.
Mikroprocesorius

Kompiuterio atmintis

Atmintis – tai įrenginys, kuriame laikinai arba pastoviai saugomi duomenys jų apdorojimo metu. Atmintis yra būtinas bet kurio kompiuterio komponentas. Atmintis reikalinga:
1. pastovioji – kompiuterio įjungimo metu saugoti reikalingas pradines valdymo komandas (BIOS);
2. darbinė (operatyvioji) –darbo metu saugoti programas ir duomenis;
3. video atmintis – ekrano vaizdui saugoti;
4. išorinė atmintis – saugoti programas ir duomenis kai nedirbame;
5. ilgalaikiam informacijos saugojimui – atstatyti informaciją gedimo metu.

Šiuolaikinių kompiuterių atmintis sudaroma iš įvairių įrenginių, formuojant iš jų hierarchinę kelių lygmenų struktūrą:

CPU
registrai
Sparta, Talpa

Spartinančioji

buferinė atmintinė

Kaina

Pagrindinė atmintinė

Išorinė atmintinė

Aukščiausiame lygmenyje yra centrinio procesoriaus registrai, kurie saugo vienos komandos vykdymui reikalingus duomenis. Šiai atminčiai keliami patys griežčiausi reikalavimai, nes duomenų mainų su sparta lemia procesoriaus našumą.

Atminties lygmenų tipinės savybės
Savybė Atminties tipas (lygmuo)

Registrinė Spartinančioji Pagrindinė Magnetinių diskų
Informacijos išrinkimo sparta (procesoriaus darbo taktais) 0,5 1 – 3 8 – 16 (1 – 5) 105
Informacijos perdavimo sparta (MB/s) 4000 4000 1500 20 – 40
Talpa (MB) 0,004 0,5 – 4 32 – 512 30000

Kompiuterio atmintį galima įsivaizduoti kaip tvarkingą atminties ląstelių seką. Norint saugoti ir išrinkti informaciją, kiekvienai ląstelei pa

ažymėti naudojamas savas adresus. Baitų skaičius atminties ląstelėje priklauso nuo kompiuterio tipo. Centrinis procesorius gali atlikti veiksmus tik su tais duomenimis, kurie yra pagrindinėje atmintyje. Dauguma kompiuterių turi dviejų tipų pagrindinę atmintį: tiesioginės kreipties arba operatyviąją atmintį (RAM), kurioje duomenys ir programos saugomi tik vykdymo metu, ir pastoviąją atmintį, kuri nuolatos saugo specialios paskirties duomenis arba programas. Operatyvioji atmintis praranda duomenis, kai tik kompiuteris išjungiamas arba perkraunamas. Iš pastoviosios atminties (ROM) kompiuteris gali tik skaityti duomenis, bet negali jų ten naujai įrašyti. Pastovioji atmintis saugo komandas, kurios reikalingos, kai tik kompiuteris įjungiamas. Operatyvioji atmintis yra žymiai didesnė negu pastovioji. Operatyviosios atminties apimtį galima padidinti, o pastoviosios atminties apimtis visą laiką išlieka fiksuota.
Tiesioginės kreipties atminties (RAM) pagrindinės funkcijos:
• saugo operacinės sistemos kopiją, kuri įdiegiama į RAM, kai kompiuteris įjungiamas, ir lieka tol, kol kompiuteris išjungiamas;
• laikinai saugo taikomųjų programų kopijas;
• laikinai saugo duomenis, kurie įvedami įvesties įrenginiais;
• laikinai saugo duomenų apdorojimo rezultatus.

Tiesioginės kreipties atminties fizinė prigimtis gali būti:
• dinaminė RAM (DRAM) – sudaryta iš mikroschemų, kuriose informacijos bitą sudaro elektroniniai dinaminiai elementai – kondensatoriai, kuriuose informacija periodiškai turi būti atstatoma;
• statinė RAM (SRAM) – sudaryta iš trigerių. Šioje atmintyje esančių duomenų nereikia periodiškai atstatinėti.
Pastovioji atmintis (ROM) – tai atmintis, kuri neišnyksta išjungus kompiuterį ir išlieka tokia, kokią „įrašė“ gamintojai. ROM mikroschemoje įr

rašomi nurodymai, ką daryti mikroprocesoriui, kai kompiuteris įjungiamas ir pradeda veikti.
Operatyvioji buferinė atmintis skirta pagreitinti palyginti lėtų įrenginių darbą. Ši atmintis saugo duomenis, kurie tuoja pat bus apdorojami mikroprocesoriuje, ir duomenis ar programų komandas, kol jų prireiks mikroprocesoriui. Apdorojimo metu gauti rezultatai pirmiausiai perduodami operatyviajai buferinei atminčiai ir tik po to – RAM, dėl to kompiuterinė sistema dirba greičiau.

Išoriniai atminties įtaisai. Kompiuterinės informacijos laikmenos laikmenų tipai

Informacija kompiuterio atmintyje yra saugojama failuose (files). Failas yra logiškai susijusi informacija kompiuterio pastoviojoje atmintyje, turinti pradžią, pabaigą ir savo vardą.
Failai paprastai saugojami įrašyti magnetiniu būdu tiesioginės kreipties įrenginiuose – diskuose, diskeliuose ar (rečiau) nuoseklios kreipties įrenginiuose – juostose.
Kiekvienas įrenginys, skirtas diskų skaitymui/rašymui vadinamas viena lotyniška raide su dvitaškiu: A:, B:, C:, . Istoriškai susitarta pirmosiomis dviem abėcėles raidėmis (A: ir B:) vadinti įrenginius, skirtus dirbti su diskeliais, kuriuos lengva įdėti ir išimti. Raidė C: – jūsų kompiuterio kietas vidinis diskas. Vidinių diskų gali būti ir daugiau arba vienas vidinis diskas gali būti padalintas į kelis loginius diskus. Atitinkamai kiekvienas kietas vidinis (arba loginis) diskas turės savo raidę (D:, E: ir t.t.). Kompaktinių diskų skaitymo įrenginys (CD-ROM) vadinamas sekančia raide po paskutinio kieto disko vardo raidės. Jei turime tik vieną kietą diską C:, tai kompaktinių diskų įrenginys bus vadinamas D:, jei turime kietus diskus C:, D:, E:, tai kompaktinių diskų įrenginys bus vadinamas F: Paskutinėmis raidėmis (U:, V:, .) priimta vadinti diskų įrenginius, esančius kituose kompiuteriuose, jei jūsų kompiuteris dirba vietiniame kompiuteriniame tinkle.
Kadangi diskuose gali būti labai daug failų, jie kiekviename diske grupuojami į katalogus. Operacinėse sistemose Windows 95/98/NT/2000 kartu su katalogu yra naudojama ir platesnė sąvoka – aplankas (folder). Į aplanką gali būti sudėti objektai, nebūtinai esantys viename disko kataloge. Katalogas yra lyg ir dėžutė, kurioje saugomi failai ir žemesnio lygio katalogai (pakatalogiai).
Taigi turime seką: bitai – baitai (simboliai) – failai – katalogai (aplankai) – diskai.
Smulkiau panagrinėsime asmeninių kompiuterių informacijos išorines laikmenas: kietą (standųjį) diską, diskelį, magnetooptinį diską, kompaktinį diską, DVD diską, magnetines juostas.

Kietasis (standusis) diskas

HD paveikslas
Tai pagrindinis asmeninio kompiuterio atminties įtaisas. Jame saugoma kompiuteriui valdyti ir skaičiavimams atlikti reikalinga programinė įranga bei įvairūs duomenys.
Magnetinių diskų veikimo principas daugeliu atvejų yra tas pats: hermetiškame korpuse patalpintos viena ar kelios magnetine medžiaga padengtos plokštelės, pritvirtintos ant veleno, kurį reikiamu greičiu suka varikliai, kartu stumdantys informacijai įrašyti ir skaityti skirtas specialias magnetines galvutes. Įrenginys dydžiu prilygsta pusei nestoros knygos, o kietas diskas, skirtas nešiojamiems kompiuteriams – užrašų knygutei. Dėžutėje taip pat yra valdymo mikroschema ir operatyvioji buferinė atmintinė (mikroschema).
Šiuolaikinių kietųjų diskų atmintis siekia keliasdešimt gigabaitų. Labai svarbus šių diskų parametras – informacijos išrinkimo greitis, siekiantis 7-10 ms ir daugiau. Diskuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę (ir priešinga kryptimi) perkeliama kelių ar keliolikos MB/s sparta, o labai dideliu greičiu besisukančių diskų (7200 aps./min. ir net 10800 aps./min.) – apie 60 MB/s.
Diskeliai
Informacijai į kitą asmeninį kompiuterį perkelti ar laikinam saugojimui skirtas lankstusis diskas arba diskelis. Tai apvali 3,5 colio (1 colis = 2,54 cm), maždaug 9 cm skersmens plastikinė plokštelė, padengta magnetiniais oksidais ir specialiu apsauginio lako sluoksniu, Kad apsaugoti nuo dulkių ir mechaninio poveikio, diskeliai dedami į standų vokelį.
Šiuolaikiniai standartiniai diskeliai yra pažymėti raidėmis HD – High Density. Jų talpa – 1,44 MB. Kai kurie įtaisai ir aukštos kokybės diskeliai, pažymėti ED (Extra-High-Density) leidžia įrašyti dvigubai daugiau informacijos – 2,88 MB.
Diskeliuose esanti informacija į pagrindinę kompiuterio atmintinę (ir priešinga kryptimi) perkeliama maždaug 0,1 MB/s sparta.
Magnetooptiniai diskai
Juose informacijai įrašyti naudojama optika, todėl jų talpa didesnė, nei paprastų magnetinių. Tokių diskų talpa būna nuo 128 MB iki 2,6 GB). Magnetooptiniai diskai yra standartizuoti ir atsparūs išorės magnetiniams laukams. Jie tinka duomenims perkelti iš vieno kompiuterio į kitą bei duomenų archyvams saugoti.
Lankstieji magnetooptiniai siskai (Floptical drives) ne tik talpesni, bet ir sugeba perskaityti paprastuose diskeliuose įrašytą informaciją.
Kompaktiniai diskai
Pirmasis kompaktinių diskų variantas buvo specialiai sukurtas kaip skaitmeninis aukštos kokybės garso įrašymo standartą atitinkantis diskas, skirtas buitinei aparatūrai. Duomenys į kompaktinius diskus įrašomi ir skaitomi lazerio spinduliu. Kompiuteriai dažniausiai aprūpinti tik skaitymui skirtų optinių diskų, kurie vadinami kompaktiniais diskais (CD – Compact Disk), įrenginiais. Tokie diskai naudojami instaliacinėms programoms perkelti, elektroninėms knygoms ir enciklopedijoms, multimedijos informacijai saugoti. Vieno kompaktinio disko talpa paprastai yra 640-700 MB (74-80 min. garso).
Pastaraisiais metais atsirado bei paplito ir įrašomieji kompaktiniai diskai CD-R ar CD-R/W. Į diską galima vieną ar daugiau kartų įrašyti informaciją, kurią paskui galima neribotą skaičių kartų skaityti (galima skaityti ir su paprastu CD-ROM įrenginiu).
DVD diskai
Digital Video Disk – skaitmeninių vaizdo diskų technologija pristatyta 1966 m. pabaigoje, kaip buitinių įrenginių technologija, skirta filmams įrašyti ir atkurti specialiais prie televizorių prijungtais grotuvais. Pastebėjus, kad didelės talpos optiniai diskai gali būti naudojami ir kitose srityse, pavadinimas buvo pakeistas į skaitmeninius universaliuosius diskus (Digital Versatile Disk).
DVD matmenys atitinka įprastinį CD, taip pat naudoja lazerio spindulį informacijai įrašyti ir atkurti. Dėl didesnio įrašo tankio DVD talpa 7 kartus didesnė nei CD, o rašant į abi puses, talpa padidėja dar 4 kartus ir siekia 17 GB. Tokie diskai yra idealūs multimedia programoms.
DVD-ROM – skaitomi skaitmeniniai diskai,
DVD-R – įrašomi,
DVD-RAM, DVD-RV – perrašomi,
DVD-Video – skirti suspaustai vaizdo informacijai.
Magnetinės juostos
Tai vienas iš seniausių informacijos kaupiklių. Dėl naujų technologijų pastaraisiais metais magnetinės juostos sutalpina iki 100 GB vienoje kasetėje, turi didelę informacijos perdavimo spartą (iki 10 MB/s), pasižymi aukštu patikimumu ir yra labai žemos santykinės kainos (beveik 30 kartų pigesni už magnetooptinius diskus). Įtaisai su magnetinėmis juostomis vadinami juostiniais kaupikliais.
Magnetinės juostos tinka dideliems duomenų archyvams laikyti bei duomenims perkelti iš vieno kompiuterio į kitą.

Įvesties įtaisai
Įvesties įtaisai naudojami informacijai į kompiuterį įvesti. Tai klaviatūra ir pelė. Taip pat prie kai kurių kompiuterių prijungiami skaitytuvai (skeneriai) paveikslams, nuotraukoms įvesti, grafinės informacijos įvesties įtaisai (sudėtingiems brėžiniams įvesti), mikrofonai (garsams įvesti) ir kitokie specialūs įtaisai.

Pelė (mouse) – grafinis manipuliatorius. Stumdant pelę specialaus padėklo paviršiumi, displėjaus ekrane juda jos žymeklis. Pelės klavišais perduodamos komandos kompiuteriui. Dauguma pelių turi du arba trys klavišus. Paprastai, kairysis klavišas vykdo kompiuterio valdymo klavišų (pvz., , ) funkcijas.

Paspaudus dešinį pelės klavišą, pasirodo toje vietoje galimų veiksmų sąrašas (meniu). Vidurinio klavišo veiksmas nėra standartizuotas, jis naudojamas retai.
MS Windows aplinkoje naudojami trys pagrindiniai pelės veiksmai: klavišo paspaudimas (leidžia pasirinkti objektą); dvigubas paspaudimas, darant kuo trumpesnę pauzę (aktyvizuoja objektą – pvz., atidaro piktograma pažymėtą langą); tempimas – nuspaudus pelės klavišą, kursorius tempiamas per ekraną (galima pažymėti zoną arba perkelti objektą į kitą vietą). Nešiojamuose kompiuteriuose pelė gali būti įmontuota į klaviatūrą.
Klaviatūra operatorius įveda informaciją į kompiuterį ir jį valdo. Iki grafinio manipuliatoriaus (pelės) atsiradimo klaviatūra buvo pagrindinis kompiuterio valdymo įrenginys. Dabar šias funkcijas greičiau ir paprasčiau atlieka pelė, o klaviatūra naudojama tekstinės informacijos ir informacinių sistemų duomenų įvedimui. Dažniausiai naudojamos 101 arba 104 klavišų klaviatūros.
Klaviatūros klavišai sudaro keletą grupių:
1. Teksto rašymo klavišai – panašus į spausdinimo mašinėlės klavišus. Didžiosios raidės gaunamos spustelėjus klavišą arba kartu su raidės klavišu laikomas paspaustas klavišas. Tokiu pat būdu surenkami simboliai, pažymėti klavišų viršutinėje dalyje. Lietuviškos raidės dažniausiai būna išdėstytos vietoje skaičių viršutinėje klavišų eilutėje. Išdėstymas parenkamas įdiegus papildomą programą, pritaikančią kompiuterio operacinę sistemą Lietuvai. Lietuviški simboliai gaunami spustelėjus kartu + klavišus kairėje klaviatūros pusėje arba pasirinkus lietuvišką klaviatūros išdėstymo variantą dešiniame apatiniame ekrano kampe (sistemos dėkle). Pastraipa užbaigiama paspaudžiant klavišą , o tarpas tarp žodžių atsiranda, paspaudus tarpo klavišą.
2. Funkciniai klavišai – . . Jie yra programuojami ir atlieka tam tikras programų komandas.
3. Papildomi skaičių ir keturių aritmetinių veiksmų klavišai. Kai dega indikatorius NumLock, galima surinkinėti skaitmenis, o kai nedega NumLock šie klavišai valdys žymeklį. Sudėties veiksmas žymimas “+”, atimties – “-“, dalybos – “/”, daugybos – “*”.
4. Žymeklio valdymo klavišai. Rodyklėmis pažymėti klavišai perkelia žymeklį nurodytomis kryptimis. Klavišas perstumia žymeklį į eilutės pradžią, – į eilutės pabaigą, o ir – per puslapį žemyn ar aukštyn. Klavišas leidžia keisti įterpimo arba rašymo virš jau parašyto teksto režimus, trina simbolį už žymeklio, o trina simbolį, esanti žymeklio kairėje. Klavišas perkelia žymeklį į dešinę pasirinktu tabuliacijos atstumu.
5. Valdymo klavišai. Klavišas skirtas grįžti į prieš tai buvusią padėtį, nutraukti pradėtą veiksmą ar panaikinti komandą, – pasirinktą ar parašytą komandą vykdyti, o – sustabdo procesoriaus darbą iki kito klavišo paspaudimo. Paspaudus , galima ekrano turinį atspausdinti arba įsiminti operatyvioje atmintyje. Klavišas nurodo, ar žymeklio valdymo klavišais bus stumdomas tekstas fiksuotame ekrano rėmelyje, ar tekstas bus fiksuojamas ir stumdomas ekrano rėmelis. Klavišai , ir praplečia kitų klavišų funkcijas. 104 klavišų klaviatūra turi tris papildomus klavišus, pritaikytus darbui Windows 95/98/2000/XP aplinkoje.

Išvesties įtaisai

Kompiuteriu apdorotai informacijai išvesti įtaisai vadinami išvesties įtaisais. Tai monitoriai, spausdintuvai, braižytuvai (sudėtingiems brėžiniams išvesti), garsiakalbiai ar garso kolonėlės ir kiti įtaisai.
Displėjus (display). Jis skirtas įvedamai į kompiuterį informacijai bei gautiems rezultatams atvaizduoti ekrane. Šiuolaikiniai displėjai būna skirtingų tipų: naudojantys elektrovakuuminius vamzdžius – kineskopus bei plokštieji – skystųjų kristalų, dujų plazmos. Priklausomai nuo konstrukcijos, displėjai gali būti vienspalviai arba spalvoti. Pagrindinė displėjaus charakteristika yra jo skiriamoji geba — taškų skaičius ekrane horizontalia ir vertikalia kryptimis. Šiuolaikiniuose kompiuteriuose plačiausiai naudojami spalvoti displėjai SVGA (Super Video Graphics Array), kurių skiriamoji geba siekia 1600×1280, o specialiomis priemonėmis yra sumažinama ekrano išspinduliuojama radiacija ir mirgėjimas.
Spausdintuvas (printer). Juo informacija yra atspausdinama ant popieriaus. Populiariausi spausdintuvai yra adatiniai, rašali¬niai ir lazeriniai. Adatiniuose spausdintuvuose simbolius formuoja galvutė su 9 ar 24 adatomis, kurios per dažančią juostelę juos atspausdina ant popieriaus. Geresnę kokybę turi rašaliniai spausdintuvai, kuriuose simboliai formuojami ant popieriaus išpurškiant specialų rašalą. Dar geresne kokybe pasižymi lazeriniai spausdintuvai. Juose visas puslapis spausdinamas iš karto.
Skaitlys (scanner). Tai įrenginys, kuriuo grafinė ir tekstinė informacija nuo popieriaus lapo perkeliama į kompiuterį. Skaitliai būna valdomi ranka ir stacionarus.
Modemas (modem). Per modemą kompiuteris yra prijungia¬mas prie telefono tinklo ir gali apsikeisti informacija su kitu kompiuteriu, esančiu praktiškai bet kuriame pasaulio krašte. Modeme diskretinis signalas verčiamas į tolydinį, kuris patenka į telefono tinklą. Priimančiame informaciją modeme tolydinis signalas vėl paverčiamas į diskretinį, kuris patenka į kompiuterį.

Kaip susirinkti savo kompiuterį ?
Visą kompiuterio techninę įrangą nėra pavieniai objektai jie yra surinkti į vieną visumą – kompiuterį. Susirinkti kompiuterį patiems gerokai paprasčiau, nei manote, tačiau tam prireiks kantrybės ir operatyvių veiksmų. Nusprendę, kokių dalių jums reikia, įsigykite jas visas vienoje parduotuvėje – nereikės mokėti už daugkartinį prekių pristatymą. Kompiuterių dalių kainos keičiasi kasdien ( ypač procesorių ir atmintinių ), todėl prieš ką nors pirkdami įsitikinkite, kad pigiau tikrai nerasite. Išsamesnė informacija pateikiama find.pcworld.com/43512 svetainėje.
Pasirenkite
Kompiuteriui surinkti skirkite keletą valandų. Pirmiausia susitvarkykite darbo vietą. Kilimu išklotos grindys gali sukelti statinį elektros krūvį ir pažeisti kompiuterio dalis. Tad jei įmanoma, kilimą nuimkite.
Pasiruoškite atsuktuvų rinkinį, plokščiareples ir užsisekite antistatinę apyrankę. Statinis krūvis retai kenkia kompiuterio dalims, tačiau atsarga tikrai pravers, juolab kad antistatinė apyrankė kainuoja tik 15lt.
Atsisiųskite naujausias įsigytų kompiuterio dalių tvarkykles ir įsirašykite jas į CD. Drauge su įrenginiais parduodamos tvarkyklės, paprastai būna pasenusios.
Parenkite pagrindinę plokštę

Išimkite pagrindinę plokštę iš pakuotės ir padėkite ant antistatinio maišelio, kuriame ji buvo. Prieš tvirtindami pagrindinę plokštę prie kompiuterio kompuso sienelės, prijunkite prie šios plokštės procesorių, aušintuvą ir atmintinės modulius. Jei nežinote, kaip jungti, atsiverskite pagrindinės plokštės vartotojo instrukciją.

Norėdami prijungti procesorių, pirmiausia pakelkite jo jungties svirtį. Atsargiai pasukite procesorių pavaizduotos rodyklės kryptimi arba pagal kojelių išsidėstymą ir švelniai paspauskite. Pritvirtinkite procesorių nuleisdami svirtį.

Vadovaudamiesi gamintojo instrukcija, įdėkite procesoriaus šilumos sklaidiklį ir ventiliatorių. Jei sklaidiklį įsigijote ne su procesoriumi, lustą teks padengti plonu termopastos sluoksniu (kai kurie šilumos sklaidikliai jau būna sutepti termopasta). Norėdami pritvirtinti šilumos sklaidiklį, stipriai jį paspauskite. Ar gerai jį pritvirtinote, sužinosite perskaitę gamintojo vartotojo instrukciją. Prijunkite ventiliatoriaus maitinimo kabelius prie atitinkamų pagrindinės plokštės jungčių.

Atmintnės modulį įstatykite į jam skirtą jungtį ir stipriai paspauskite, kad abu modulio galai užsifiksuotų. Jei pagrindinė plokštė veikia su dviejų kanalų atmintinėmis, informacijos, prie kurių jungčių jungti modulius, ieškokite vartotojo instrukcijoje.
Į korpusą idėkite pagrindinę plokštę

Kai kuriuose kompiuterių korpusuose būna išimami pagrindinės plokštės dėklai. Jei būtent toks yra ir jūsų pasirinktas korpusas, atsukite tvirtinimo varžtus ir išimkite dėklą. Apžiūrėkite, kaip išdėstytos skylės pagrindinėje plokštėj, ir į atitinkamas dėklo ar korpuso vietas įstatykite žalvarinius laikiklius. Patikrinkite, ar pagrindinės plokštės nugarėlėje esantys prievadai atitinka korpuso nugarėlės angas. Jei reikia, nuimkite korpuso angas dengiantį dangtelį smarkiai trinktelėje jį bukuoju atsuktuvo galu ir pakeiskite jį dangteliu, įsigytu drauge su pagrindine plokšte.

Atsargiai padėkite plokštę ant žalvarinių laikiklių, pastumkite ją taip, kad skylės atsidurtų virš laikiklių, pastumkite ją taip, kad skylės atsidurtų virš laikiklių, ir prisukite varžtais. Jei plokštę pritvirtinote prie išimamo dėklo, vėl įdėkite jį į korpusą.
Prijunkite maitinimo kabelius ir priekinio skydelio jungtis

Prijunkite ATX maitinimo šaltinio jungiklį prie jam skirto pagrindinės plokštės prievado. Raskite mažesnį kvadratinį procesoriaus maitinimo jungiklį (jo kabelis sudarytas iš geltonų ir juodų laidų) ir prijunkite jį prie pagrindinės plokštės. Jungtis dažniausiai įrengiama greta procesoriaus.

Atsiverskite pagrindinės plokštės vartotojo vadovo puslapį, kuriame aprašoma, kaip prijungti priekinio skydelio jungiklius, ir pasirenkite kruopščiam darbui. Prijunkite plonyčius laidus prie įjungimo, gražinimo į pradinę padėtį klavišų, kaupiklio aktyvumo indikatorius, garsintuvo USB bei „FireWire“ jungčių. Jei reikia, naudokitės plokščiareplėmis.
Įdėkite vaizdo pasistemį ir išbandykite

Nuimkite AGP arba „PCI Express X16“ dangtelį, įdėkite vaizdo posistemį ir pritvirtinkite jį varžtais. Kai kuriuos vaizdo posistemius būtina atskitai prijungti prie maitinimo šaltinio.

Prijunkite klaviatūrą, pelę, vaizduoklį, elektros tiekimo kabelį ir įjunkite kompiuterį. Jei vidiniai ventiliatoriai pradeda suktis, kompiuteris supypsi ir pradeda krautis, išjunkite jį (5 sekundes palaikykite nuspaudę įjungimo klavišą) ir tęskite darbą.

Jei nieko nevyksta, atidžiai patikrinkite visas jungtis. Įsitikinkite, kad tinkamai pritvirtinti procesorius ir atmintinės moduliai, prie įjungimo ir grąžinimo į pradinę padėtį klavišų prijungti laidai.
Idėkite kaupiklius

Norėdami prie korpuso pritvirtintį diskinį, optinį kaupiklius ir diskelių įrenginį, į reikiamas padėtis nustatykite trumpiklius. (Tik IDE tipo įrengimiams). Jei naudojate SATA įrenginius jums nustatytinėti nereikės, nes jie jų paprasčiausiai neturi.

Daugumoje korpusų būna įrengti išimami kaupiklių dėklai arba dėžutės. Prie jų varžtais pritvirtinkite kaupiklius ir įstumkite į korpusą. Įdėkite iš išorės pasiekiamus kaupiklius, pavyzdžiui DVD įrenginius ir įsitikinkite, kad jie neišsikišą iš korpuso priekinio skydelio. Pritvirtinę kaupiklius, prijunkite elektros tiekimo ir duomenų perdavimo kabelius.

Lygiagrečios ATA sąsajos kaupikliai jungiami prie plačių, plokščių kabelių. Diskelių įrenginiai – prie panašių, bet šiek tiek mažesnių kabelių, o SATA kaupikliai – prie plono 1cm pločio kabelio. SATA kaupikliai prie maitinimo šaltinio jungiami naujo tipo jungikliais, tačiau jų jūsų pasirinktame maitinimo šaltinyje gali ir nebūti. Laimei, pagrindinės plokštės dažniausiai pateikiamos su derintuvais, pritaikančiais standartinius keturių kojelių jungiklius SATA jungikliams. Kai kurie kaupikliai parduodami su standartiniais ir SATA jungikliais. Tokiu atveju naudokite tik vieną jų.
Prijunkite papildomas plokštes

Kiekvienai papildomai plokštei rasite laisvą PCI jungtį. Nuimkite korpuso nugarėlėje laisvą nišą dengiantį dangtelį, įkiškite pro šią nišą plokštę ir stipriai paspaudę prijunkite prie jungties. Pritvirtinkite plokštę varžtais.

Daugelyje pagrindinių plokščių būna įrengtos papildomos garso jungtys arba prievadai, esantys nedidelėse papildomose plokštėse. Šioms plokštelėms kartais būtina laisva niša korpuso nugarėlėje.

Diegiant atskirą garso posistemį, dažniausiai nebūtina jungti papildomų pagrindinės plokštės garso jungčių. Informacijos, kam skirtos papildomos pagrindinės plokštės jungtys ir ar jas būtina prijungti, ieškokite pagrindinės plokštės vartotojo instrukcijoje.
Įjunkite ir suderinkite

Prijunkite klaviatūrą, pelę ir vaizduoklį prie kompiuterio nugarėlėje esančių jungčių. Prijunkite elektros tiekimo kabelį ir paleiskite kompiuterį.

Sužadinkite kompiuterio BIOS derinimo programą – paspauskite kompiuterio įkrovos metu nurodyta (dažniausiai ) klavišą. Derinimo programos meniu punktai skirtinguose kompiuteriuose gali nesutapti. Nustatykite laiką, datą, o paskui ieškokite kompiuterio stebėjimo ir diagnostikos nuostatų. Pamatysite langą, kuriame bus nurodyta procesoriaus temperatūra.

Kelias minutes stebėkite procesoriaus temperatūra. Ji turėtų siekti 30~50°C. Jei temperatūra kyla, tikriausiai blogai pritvirtinote šilumos sklaidiklį. Išjunkite kompiuterį ir patikrinkite procesoriaus bei šilumos sklaidiklio kontaktus.

BIOS programoje raskite skyrių, kuriame pateikiama įkrovos iš įrenginių seka. Norėdami įkrauti kompiuterį iš „Windows“ diegimo disko, nustatykite, kad CD-ROM įtaisas būtų pirmas.
Suderinkite RAID (ne visuose kompiuteriuose)

Jei ketinate diskinius kaupiklius įjungti į RAID masyvą, šio darbo imkitės prieš pradėdami diegti operacinę sistemą. Kraunantis kompiuteriui, jums bus pateikta instrukcija, kuriuos klavišus spausti, kad būtų sužadinta RAID derinimo programa. Šia programa pasirinkite ir suderinkite pageidaujamo tipo masyvą. Pastaba: bet kokio tipo masyvą galėsite pasirinkti tik ištrynę visus diskinio kaupiklio duomenis, tad būkite ypač atidūs.
Įdiekite operacinę sistemą

Įdėkite „Windows“ įkrovos diską į optinio kaupiklio įrenginį ir iš jo įkraukite kompiuterį. Turėtų būti sužadinta „Windows“ diegimo aplinka.

Diegimo pradžioje turėsite nurodyti, ar naudosite trečiųjų šalių SCSI, ar RAID tvarkyklę. Jei naudojate RAID diskų masyvą, pasirodžius šiam pranešimui paspauskite ir įdėkite diskelį su tvarkyklėmis.

Jei diegiant „Windows“ kompiuteris „pakimba“, patikrinkite kompiuterio dalis. Pabandykite dalis išimti, išskyrus pagrindines (pagrindinė plokštė, procesorius, vienas atminties modulis, diskiniai kaupikliai). Jei pavyks sėkmingai įdiegti „Windows“, įdėkite kompiuterio dalis po vieną ir stebėkite darbą.
Atnaujinkite tvarkykles ir įdiekite programas

Įdiegę „Windows“sistemą, atnaujinkite tvarkykles. Įdėkite CD su naujausiomis tvarkyklėmis ir pasirūpinkite tvarkyklėmis, pradėdami nuo pagrindinės plokštės ir vaizdo posistemio. Paskui įdiekite ne tokias svarbias tvarkykles, pavyzdžiui, garso posistemio ir pelės. Po kelių įkrovų turėsite puikiai veikiantį naują kompiuterį.

Suderinkite tinklo ryšį, įdiekite užkardą, keliaukite į windowsupdate.microsoft.com ir iš jos atsisiųskite naujausias „Windows“ pataisas.

Įsitikinę, kad viskas veikia puikiai, pasidarykite atsarginę sistemos kopiją, kuri galbūt pravers ateityje.

Literatūra:
www.google.lt
www.pcworld.com
www.tomshardware.com
www.ltu.lt
www.5ci.lt
Kompiuterija 2004 m. lapkritis

Leave a Comment