Šopenhaueris: pasaulis, kaip valia ir vaizdinys

Turinys

Įvadas..............................3
Pasaulis kaip vaidinys..............................5
Pasaulis kaip valia..............................7
Išvados..............................10
Naudota literatūra..............................11Įvadas
XIX amžius – tai pereinamasis laikotarpis iš naujųjų laikų į modernųjį pasaulį, kai filosofijoje , iki tol vyravusi vokiečių idealizmo sistema ima po truputi žlugti, kadangi ,,vis labiau ryškėjo šviečiamojo racionalizmo ribotumas, jo nesugebėjimas racionaliai paaiškinti daugelio naujų reiškinių bei procesų, spontaniškai bręstančių buržuazinės civilizacijos gelmėse. <.> Todėl išsvajotoji ,,proto karalystė‘‘ praktiškai virto žiauria neįgyvendintų lūkesčių karikatūra ‘‘ . Taigi ir G.W.F. Hegelio, savo absoliutaus idealizmo filosofijoje aiškinusio, kad pasaulio pagrindas – tai protingas principas, jog pasaulis nėra tik atsitiktinumų rinkinys, kaad yra visa valdanti pasaulio dvasia ,,Gaist‘‘, kurios įrankiais esame mes, žmonės, autoritetas ima pamažu blėsti filosofijos padangėse, užleisdamas vietą idealizmo kritikos sistemai. Kelią ima skintis iracionalizmo filosofija, kurios žymiausias atstovas buvo Artūras Šopenhaueris.
A. Šopenhaueris – tai filosofas, sukūręs kitokio tipo idealizmą – voliuntaristinį, būties pagrindu ir svarbiausiąja gyvenimo kuriamąja galia laikiusį valią. Tai buvo visiškai priešinga G.W.F.Hegelio absoliutizmui. A. Šopenhauerio sukurtoji metafizika buvo iracionali, teigianti, kad ne protas yra pasaulio esmė, o valia, kaip iracionalus, aklas instinktas, iš kurio begalinio siiekio kaip objektyvacijos ir kyla reiškiniai. Protas svarbus tik tiek, kiek parodo, kad būtent ne jis yra svarbiausias veiksnys.
Pagrindinis A. Šopenhauerio veikalas ,,Pasaulis kaip valia ir vaizdinys‘‘, kur ir išdėstyta valios metafizika, susideda iš keturių dalių, iš kurių pirmojoje ir

r trečiojoje filosofas pasaulį aiškina kaip vaizdinį, o antrojoje ir ketvirtojoje – kaip valią. Kūrinys, parašytas filosofijai nebūdingu paprastu, aiškiu ir skaidriu rašymo stiliumi, atspindi filosofo nusivylimą gyvenimu, todėl A. Šopenhauerio filosofiją daugelis vadina ne tik voliuntaristine ar iracionalistine, bet dar ir pesimistine, kuriai didžią įtaką padarė Indijos filosofija. Tai pirmasis mąstytojas Europoje, studijavęs Upanišadas ir Budizmą, kas stipriai ir įtakojo jo filosofinį mąstymą, kadangi būtent čia pateikiama nevienalytė filosofinė teorija, čia išreiškiamas požiūris, kad ,,visata yra dvireikšmė, turinti objektyviąją ir subjektyviąją dimensijas, nurodančias atitinkamai į Brahmaną ir Atmaną‘‘ , kurie iš esmės yra viena. Tad Upanišadose Brahmano ir Atmano vienovės mokslas žmogaus egzistencijai suteikdamas naują, pesimistinę reikšmę, juntamas ir A. Šopenhauerio filosofijoje.
Kalbant apie įtaką šio mąstytojo filosofijai, reikia paminėti, ne tik Inndijos filosofiją, bet ir G. Berklį, iš kurio A. Šopenhaueris perima mintį, jog mumyse yra tam tikros idėjos – tai, ką turime apie pasaulį, B. Spinozą , kuris akcentavo, kad kalbant apie žmogų, kūno ir dvasios santykis turi būti suprantamas paraleliškai, kadangi kūnas ir dvasia yra du vieno individo aspektai. Taip pat akivaizdu, jog mąstytojas minčių sėmėsi ir iš Platono idėjų teorijos bei I. Kanto. Pastarojo įtaka ypatingai jaučiama skaitant pirmąją ir trečiąją ,,Pasaulis kaip valia ir vaizdinys‘‘ dalis, kur pradžios tašku pa
asirenkamas apriorinis principas, kad žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys.
Taigi A. Šopenhaueris, būdamas amžininkas tokių didžių filosofų kaip I. Kantas, G.W.F. Hegelis ir J.G. Fichtė, sugebėjo ne tik atsiriboti nuo tuometinio tradicinio vokiečių idealizmo, bet ir ,atsigręžęs į filosofijos praeitį ir pasisėmęs jos teorijų, kurias sujungęs su savojo laikmečio susidariusia padėtimi (besiformuojančių specialiųjų gamtos mokslų pažanga, o ypatingai fiziologijos rezultatais), sukurti naują unikalią iracionalistinę doktriną, kuri ,,tampa viena iš pagrindinių ankstyvojo iracionalizmo formų‘‘ .

Pasaulis kaip vaizdinys

,,Pasaulis yra mano vaizdinys‘‘ – tai, pasak W. Tatarkiewicz‘iaus, buvo A. Šopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje, kadangi kaip ir I. Kantas, jis erdvę laiką ir priežastingumą laikė apriorinėmis pro.to formomis, kuriuose ir pasirodo vaizdiniai. Žmogui, siekiančiam pažinti jį supantį pasaulį, tikrovė pateikiama tik kaip vaizdinys santykyje su pačiu žmogumi. Visas pažinimas suskyla į subjektą ir objektą, kur objektai pateikiami taip, kaip juos sąlygoja patys subjektai.

A. Šopenhaueris kalba apie pagrindo principą, pasak kurio, visi vaizdiniai yra dėsningai susiję aprioriškai apibrėžtu būdu. Visi vaizdiniai jau apriori iškyla erdvėje ir laike, kur susiejami priežastinio ryšio. Tačiau kalbant apie žmogaus siekį pažinti pasaulį, reikia paminėti, kad vaizdiniai, suvokiami kaip supantis pasaulis, tik viena tikrovės pusė – išorinė, taip kaip ji mums reiškiasi, kadangi ,, protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems sa

avosios prigimties atspalvį <.> visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius‘‘ . Taigi jau čia ir pasireiškia A. Šopenhauerio iracionalizmas. Protas žmogui neatskleidžia tikrosios pasaulio esmės, jei pažinime pasikliautume tik protu , tai ,, pasaulis mums būtų tik iliuzija, paprasčiausias reiškinys, mistinis ženklas be reikšmės‘‘ .
Pasak mąstytojo, tikrąją, vidinę pasaulio esmę atskleidžia subjekto savęs patyrimas. ,, Tai amžina filosofinė reflekcija, kad giliai pažvelgus į savo vidų, galima atskleisti ne tik savo paties esmę, tačiau atrasti ir visatos, kaip visumos esmę “ . A. Šopenhaueris, kaip ir I. Kantas, savo tyrinėjimus pradeda nuo patyrimo, tačiau skirtingai nuo I. Kanto, jis tiki, kad galima peržengti patyrimą ir pažinti ,,daiktą savaime‘‘ , kadangi pats žmogus yra ,,daiktas savyje‘‘. Mąstytojas tvirtina, kad žmogus savo kūną patiria dvejopai – kaip fizinį objektą ir kaip betarpiškai įsisąmonintįjį subjektą. Taigi ,, daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną“ . Savižina A. Šopenhaueriui yra tas kelias, kuris leidžia peržengti patyrimą ir veda į tikrąjį pasaulio pažinimą.
A. Šopenhauerio mintis, kad apie pasaulio esmę galima sužinoti introspekcijos būdu, primena G.W. Leibnico monadologiją, tuo požymiu, kad monada – visatos veidrodis – kiekviena monada žino kitos monados būvį, kadangi kiekviena iš jų – tai mikropasaulis, realiai egzistuojančio pasaulio sumažintos kopijos. Tačiau visais kitais požiūriais, tai dvi skirtingos filosofijos, ju
uk kaip bebūtų, G.W. Leibnicas buvo racionalizmo atstovas.
Taigi žmogus, užsiėmęs savižina, atranda savo paties vidinę esmę – valią. Kūnas – vaizdinys, kuris mums reiškiasi, pasak A. Šopenhauerio, tėra objektyvuotas valios aktas. Vaizdiniai – tai tik valios objektyvacijos. Priėjus tokios išvados, logiškai seka, kad ir visų kitų vaizdinių , kurie žmogui regint pasaulį reiškiasi, esmė yra ne kas kita, o taip pat valia. Tad pradėdamas nuo minties, kad žmogaus, kaip vaizdinio, besireiškainčio laike ir erdvėje, vidinė esmė yra valia , mąstytojas nusprendžia, kad ir viso pasaulio, visos mus supančios tikrovės vidinė esmė, pagrindas yra valia, taip paversdamas savo metafiziką – valios filosofija.
R. Ozolas puikiai išreiškė savo požiūrį į voliuntaristinę filosofiją, jai pritardamas, kad ,, būtis yra tokia begalinė, tokia laisva, kad, norėdami ją aprėpti vieningu principu, kaip buvo stengiamasi daryti iki šiol, jos negalėtume sutapatinti su niekuo, iki šiol žinomu, tik su valia. Žmogaus valia irgi tokia pat begalinė ir laisva kaip ir būtis, ji žmoguje reiškia su atskiru žmogum nesibaigiantį buvimo amžinumą, jo į buvimą nukreiptą savęs teigimą, kuriame jau gali pasireikšti racionalieji pradai, protas. Protas dažnai pavargsta, nusilpsta, valia – niekada. Ji yra pasaulėdaros ištaka‘‘ ..Pasaulis kaip valia
I. Kantas savojoje filosofijoje priėjo išvados, kad tikroji realybė, „daiktas savaime“ , slypi už patyrimo ribų, tuo tarpu A. Šopenhaueris postulavo, jog vienintelė tikrovė – tai valia. Valia , kuri yra kiekvienos juntančios būtybės vidinė esmė, apriorinėse laiko ir erdvės formose įgyjanti kūniškąjį pavidalą, ,, pirminis pasaulio pradas <.> , iš kurios atsiranda visi individualūs daiktai <.> akla gamtinė jėga, kuriai būdingas nuolatinis veržimasis, neturintis jokio galutinio tikslo, ribų ar prasmės“ . Tai valia, kurią būtų galima apibūdinti kaip nerimastingą, aklą ir iracionalų savisaugos instinktą, nuolat siekiantį įgyti pavidalą, „ kitaip tariant, pirmapradė realybė yra noras gyventi “ . Tačiau, pasak A. Šopenhauerio, viskas, ką valia atranda savo siekimų kelyje, tai ji pati, todėl nuolatos pasaulyje vyksta valios kova su savimi pačia. Iš šios kovos kyla įvairiausios valios objektyvacijos – pasaulio (vaizdinių) įvairovė, tarp kurių vyksta nuolatinė kova už būvį.
Iš visų valios objektyvacijos pakopų, aukščiausioji pasireiškia žmoguje kaip protas. Taip iracionali ir nesąmoninga valia duoda pradžią sąmonei, o „ gimus „sąmonei“, atsiranda „pasaulis kaip vaizdinys“ <.> iki šiol buvęs tik nesąmoninga „pasaulinė valia“ , nuo šiol įgauna antrąją savo hipostazę – tampa vaizdiniu“ .
Paveiktas Platono idėjų teorijo įtakos, mąstytojas tvirtino, kad erdvėje ir laike iškylantys ir subordinuoti pagrindo principui vaizdiniai, sudaro tik netiesiogines valios objektyvacijas, valia visiškai nepriklausoma nuo apibrėžtų apriorinių laiko ir erdvės formų, tiesiogiai ji objektyvuojasi idėjose – amžinose ir nekintančiose visų reiškinių formose, nesubordinuotose pagrindo principui, kurios, kaip daiktų provaizdis, yra jų pagrindas. Būtent iš šių idėjų kyla reiškinių įvairovė, erdvės ir laiko, kaip individuacijos principo, dėka.
Kalbant apie I. Kanto įtaką A. Šopenhauerio filosofijai, reikia dar paminėti, kad savo veikale ,, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ mąstytojas I. Kanto fenomeno ir noumeno dualizmą panaudojo valios dvireikšmiškumui išreikšti: ,, valia per reiškinius save išreiškia dviem būdais: kaip individualų siekimą ir kaip idėją “ . Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad šios valios jokiu būdu negalima painioti su asmenine žmogaus valia, ,, tai pirmiausia visų daiktų tikrovė, akivaizdžiausia kitų būtybių gyvybių, nei daugiau, nei mažiau, reikšmingesnių nei mūsų pačių, atžvilgiu“ .
Pesimizmas A. Šopenhauerio valios filosofijoje pasirodo kartu su mąstytojo mintimi, kad pasaulio pagrindas – valia – iracionali jėga, kovojanti beprasmę amžiną kovą dėl būvio, kai net jei ir pavyktų patenkinti visus valios poreikius ir siekius, laimės ir džiaugsmo vis tiek pasaulyje nebūtų, kadangi visa čia baigiasi nusivylimu, o galiausiai mirtimi. A. Šopenhaueris pasaulį vaizduoja kaip valios, o ne Dievo atvaizdą. Šiuo atžvilgiu, pasak A. Šliogerio, valia „ negali būti pavadinta net substancija. Ji tiesiog sutampa su monotonišku veržlumu ir savaime yra niekas arba naikinantis tapsmas <.> ją galima pavadinti grynojo santykio stichija“ .
Žmogus gimsta ir gyvena nuolatinio nusivylimo pasaulyje, kuriame jis randa ne gėrį, o blogį. ,, Tai ne teisingas, doras ar kitas koks nors tikslingas gyvenimas, bet gyvenimas, kaip buvimas, yra žmogaus valios paskirtis, o išlikti visuotinėje valių susikirtimo situacijoje yra didžiausias žmogaus dvasinis rūpestis“ . Tokio gyvenimo beviltiškumas kyla iš pačios valios prigimties, kuri pastoviai reikalauja individualizacijos, siekia įgyti pavidalą, bet jai tai niekaip nepavyksta šio poreikio patenkinti. A. Šopenhauerio filosofija buvo viena pirmųjų, išdrįsusių prabilti apie gyvenimą kaip kančią.
Indijos filosofijos įtakotas, A. Šopenhaueris savo darbe ,, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ taip pat pateikia pasaulį, turintį dvi puses: tokį, koks jis yra ir tokį, koks jis mums reiškiasi. Valia čia – individo sąmonės ir visos tikrovės pagrindas, o vaizdinys – pasaulio ats.pindys sąmonėje.
Pasak mąstytojo, valia yra nepažini. Pažinti galima tik idėjas, tačiau tik nesuinteresuotai, atsisakius savosios individualybės, žemiškųjų siekių ir susiliejus su objektu. Toks pažinimo būdas įmanomas tik mene. Menas – tai aukščiausia pažinimo pakopa. Menas įkūnija valią ir apmalšina kančias bei kovas, neatsiejamas nuo valios prigimties. Pasinėrimas į menus, o ypač į muziką, pasak A. Šopenhauerio, apmažina gyvenimo kančias, kadangi tada įmanoma atsiduoti idėjoms ir kurti savo kūrinius, kurie atitinka žmogaus pasaulio kūrimą.
Išeitų, kad taip, akcentuodamas meno reikšmę, A. Šopenhaueris atmeta stoišką poziciją, kaip priemonę iškęsti valios sukeltą gyvenimą nuolatinėje kančioje, ir savo pesimizmu persmelktoje filosofijoje palieka kibirkštėlę vilties, kad išeitis iš tokio absurdiško gyvenimo vis dėlto yra.Išvados
A. Šopenhaueris – voliuntarizmo arba kitaip vadinamo, valios filosofijos kūrėjas. Jo sukurtoji teorija, kurioje ryškus valios pabrėžimas ir pesimistinis žvilgsnis į pasaulį ir žmonių gyvenimą, įtakota tokių žymių mąstytojų kaip I. Kantas, Platonas bei Rytų filosofijos, buvo tas šaltinis, iš kurio minčių sėmėsi ne tik G. Kierkegoras, F. Nyče, bet ir daugybė kitų XX – ojo amžiaus rašytojų ir filosofų.
Perskaičius A. Šopenhauerio veikalą ,, Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ , ir žinant šio mąstytojo santykius su jo amžininku bei kolega (universitete) G.W.F.Hegeliu, viena iš minčių buvo, kad šį darbą filosofas parašė kaip priemonę atkeršyti tuo metu plačiai išgarsėjusiam absoliutaus idealizmo teoretikui, sukuriant visiškai priešingą koncepciją, kuri išstumtų senąją ir užimtų jos vietą. Galbūt ši mintis ir klaidinga, neturinti jokio pagrindo, tačiau jei joje yra bet maža dalis tiesos, tuomet reikėtų A. Šopenhauerį pasveikinti su pergale, jam pavyko tai padaryti, kadangi jis ir buvo tas, kurio sukurtoji doktrina davė pradžią naujajai sistemai – iracionalizmo judėjimaui, greižtai sukritikavusiam idealizmą. O tame, kad naujajai filosofinei sistemai pradžią davė toks negatyviai vertinamas dalykas kaip kerštas, nėra nieko smerktino, atvikščiai, reikėtų į visa tai žvelgti nuosaikesniu požiūriu – juk būtų puiku, jei kiekvieno keršto troškimas pasauliui duotų tokių didžių teorijų, kokią sukūrė A. Šopenhaueris.Naudota literatūra
1. A. Andrijauskas Vokiečių klasikinio idealizmo krizė ir A. Šopenhauerio iracionalizmas . – Problemos, Nr.:28, 1982;
2. Robert Wicks Arthur Schopenhauer. The World as Will.- http://plato.stanford.edu/entries/schopenhauer/#4 ;
3. A. Šopenhaueris Pasaulis kaip valia ir vaizdinys . – V., 1995;
4. W. Tatarkiewicz Filosofijos istorija . II tomas. – http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas2/straipsniai/41.htm ;
5. The Philosophy of Arthur Schopenhauer.- http://radicalacademy.com/philschopenhauer.htm#metaphysics;
6. R. Ozolas Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją . Sk.: Voliuntaristai: gyvenimą kuria valia . – V., 1988. P. 143;
7. A. Šliogeris Transcendencijos tyla . – V., 1996;
8. Arthur Schopenhauer.- http://www.kirjasto.sci.fi/arthursc.htm;
9. Robert C. Solomon Continental Philosophy Since 1750 .- http://www.labyrinth.net.au/~muffin/schopenhauer_c.html .

Leave a Comment