KLAIPĖDOS VALSTYBINĖ KOLEGIJA
AUKŠTOJI MOKYKLA
FAKULTETAS
Studijų programa: xxxx
SAVARANKIŠKAS DARBAS
Filosofija
Darbą atliko XX-X- X gr. stud.
Vardas Pavardė
Darbą tikrino
Vardas Pavardė
2011
Miestas, 2011
Turinys
Įvadas
Sokratas-vienas iš žymiausių pasaulio filosofų. Turbūt retas, bent kiek istoriją žinantis žmogus nėra girdėjęs Sokrato vardo. Ir dažniausiai Sokratas yra žinomas kaip garsiojo posakio „Žinau, kad nieko nežinau“ autorius. Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs. Tarp filosofų, sugebėjusių gyventi adekvačiai savo mokslui, pirmiausia minėtinas Sokratas. Šiuo požiūriu jo gyvenimas laikomas išminčiaus idealu, o jo mokslas – filosofijos istorijos atskaitos tašku.
Sokrato gyvenimas
Sokratas (469 – 399 m. p. m. e.) – senovės graikų filosofas. Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus šeimoje. Tuo metu Graikojoje egzistavo paprotys, kad gimus sūnui, tėvas kreipdavosi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Sokrato tėvas išgirdo tokį atsakymą: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturi trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus.
Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęspriesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę.
Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus, egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristotelio veikalų. Tačiau yra žinoma, kad Sokratas buvęs labai smalsus ir linkęs bendrauti, ypač domėjosi tokių filosofų kaip Archelajas, Anaksegoras viešais pasisakymais, leisdavosi su jais disputais. Taip Sokratas susipažino su pagrindinėmis to meto graikų filosofijos mokyklomis, kurios lėmė jo paties filosofinių pažiūrų formavimąsi.
Apskritai apie pirmuosius keturis Sokrato gyvenimo dešimtmečius nedaug tėra patikimų žinių. Tačiau viena galima tvirtai pasakyti – jo gyvenimo stichija buvo filosofiniai pokalbiai bet kur, bet kada ir su bet kuo. Jo klausytojų ir pašnekovų ratas buvo platus ir įvairus – filosofai sofistai, politikai, karvedžiai, poetai, menininkai, amatininkai, pirkliai, net heteros ir vergai. Apsuptą mokinių jį galėjai matyti gatvėse ir aikštėse, amatininkų dirbtuvėse ankstų rytą ir vėlų vakarą. Pokalbių temos taip pat buvo kuo įvairiausios – apie dievus ir žmones, apie valstybę ir įstatymus, apie protą ir kvailumą, apie žinojimą ir nežinojimą, apie turtą ir neturtą, apie dorybes ir ydas, apie laisvę ir pareigas, apie kūną ir sielą, apie tiesą ir melą.Tačiau kad ir apie ką ir su kuo Sokratas kalbėdavosi, jo dėmesio centre visada būdavo moraliniai žmogaus pagrindai – žinojimas, tiesa, dorybė.
Sokratui, antroje savo gyvenimo pusėje teko trejetą kartų dalyvauti karo žygiuose kaip hoplitui ( sunkiai ginkluotam pėstininkui). Yra žinomas liudijimas apie nepaprastą Sokrato drąsą mūšio lauke, iš kurio jis išnešė sužeistą Atėnų karvedį Alkibiadą. Įdomu ir tai, kad tik įkopęs į penktąją dešimtį, Sokratas vedė ir susilaukė trejeto sūnų – Lamproklio, Sofronisko ir Menekseno.
Nors Sokratas vengė politinės veiklos, tačiau paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį burtais ( tokia tuo metu Atėnuose buvo rinkimų sistema) jis buvo išrinktas Atėnų tautos susirinkimo nariu.
Tai, kad Sokratas atvirai kritikavo viską, kas tik prasilenkia su tiesa ir dora, jo tiesumas ir principingumas, savitas, nepriklausomas jo gyvenimo būdas darė jį visiems neparankiu žmogumi, todėl buvo ieškoma preteksto jo atsikratyti. 399 m. pr. Kr. Poetas Meletas sukurpė oficialų skundą, kuriame Sokratas kaltinamas 1) bedievyste, 2) naujų dievybių pripažinimu bei 3) jaunimo tvirkinimu ir reikalaujama jam mirties bausmės.
Sokratas visus šiuos kaltinimus teismo metu išanalizavo, remdamasis savo įsitikinimais, ir akivaizdžiai įrodė jų nepagrįstumą. Tačiau Sokrato tiesa neatitiko Atėnų įstatymų, ir jis, paklusdamas savo vidiniui balsui, pasirinko mirtį. Sokratas, praleidęs kalėjime 30 dienų, išgėrė cikutos nuodų taurę.
Sokrato folosofija
Sokratas suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų realiatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus,padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Taigi žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.
Apie Sokratą ir jo filosofiją prirašyta daugybė knygų, tačiau pats Sokratas nėra užrašęs nei vieno savo pokalbio ar pamokymo. Jis savo mokslą skelbė tik žodžiu, tačiau jis pasiekė mūsų laikus. Sokrato vardą ir asmenybę filosofijos istorijoje savo atsiminimais išgarsino jo mokiniai ir pasekėjai. Sokratas pats nemokė atskirų žmonių, tačiau niekada nenuvydavo tą, kuris norėdavo pasiklausyti Sokrato pokalbių.
Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo sanprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Sokratas dėvėjo prastą apsiaustą, vaikščiojo dažniausiai basas.
Sokrato mokymo esmė buvo lavinti žmogaus protą, kad jis geriau pažintų save, o pažinęs save žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisinga linkme ir išmintingai naudotisvisomis žemiškomis gėrybėmis. Priešingai negu sofistai, kurie dėjosi visažiniais išminčiais, Sokratas visuomet sakydavo: „Aš žinau, kad nieko nežinau“.
Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Stengėsi gyventi pats iš savęs, tenkindamasis minimumu.
Sokrato teorija yra posūkis nuo materialistinio natūralizmo į idealizmą. Sokrato dėmesio centre buvo žomogus ir, pirmiausia, etikos problemos. Skirtingai nuo sofizmo pasisakė prieš realiatyvizmą. Sokrato etika:
Dora (arete) yra besąlygiškas gėris. Skirtingai nuo sofistų, kurie manė,kad dora yra tik santykinis pranašumas, Sokratas teigė, kad ši esanti bendražmogiška savybė. Moralės normos gali būti ir nerašytos, tačiau jos glūdi kiekviename žmoguje ir visiems žmonėms yra vienodos.Moralės normos nėra santykinės ir nėra konvencijos dalykas, jos yra visuotinės. Jei vieniems tam tikras elgesys yra doras, o kitiems – ne, tai dora praranda savo prasmę. Moralinis gėris yra aukščiausias gėris, pinigai, aukštos pareigos, šeima yra tik vienetiniai gėriai, kurie gali virsti blogiu, todėl žmogus turi rūpintis aukščiausiu gėriu, o ne gėrybėmis.
Dora yra susijusi su nauda ir laime. Yra naudinga būti geru, o buvimas geru daro žmogų laimingu. Tačiau skirtingai nuo sofistų, Sokratas teigė, kad nauda priklauso nuo gėrio, o ne priešingai. Tai kas iš tikrųjų gera, yra ir naudinga. Naudinga būti geru. Jis teigė, kad poelgis yra geras jei jis teikia naudą.
Dora yra žinojimas. Blogis atsiranda iš gėrio nežinojimo. Jei žmonės žinotų, koks elgesys yra geras ir kas yra gėris jie nesielgtų blogai. Niekas sąmoningai ir žinodamas nedaro blogai.
Dora yra pasiekiama – doros galima mokytis. Taigi, aukščiausias gėris nėra įgimtas – jis yra pasiekiamas, jo yra išmokstama. Be to, dora yra viena, visos dorybės, geri poelgiai susiveda į vieną dorą. Doros ir gėrio siekimą užtikrina kiekvieno žmogaus demonas ( sąžinė), kuri nurodo kaip gerai pasielgti tam tikroje situacijoje. Taigi, visiems žmonėms yra būdinga siekti naudos ir laimės, o tai teikia tik aukščiausias gėris. Todėl gyvenime yra svarbu siekti žinių apie gėrį.
Sokrato filosofijai būdinga, taip vadinamoji, sokratiškoji ironija. Jis neatmesdavo įprastų vaizdinių ir pradėdavo nuo jų; jis taip darydavo ir tada, kai norėjo sukompromituoti sofistų manierą. Ypač jis taip elgdavosi bendraudamas su jaunuoliais, kad juose pabustų pažinimo ir savarankiško mąstymo poreikis. Kad paskatintų kitus išsakyti tuos įprastus vaizdinius, jis apsimesdavo nesupratingu ir taip priversdavo kalbėti kitus, nes jam pačiam tie vaizdiniai esą nežinomi; apsimestiniai naiviai jis klausdavo žmonių nuomonės ir prašydavo, kad jie jį pamokytų.
Savo ironija Sokratas norėjo pasiekti, kad kiti kalbėtų ir išdėtytų pagrindinius savo teiginius. Ir iš kiekvieno apibrėžto teiginio ar jo išvadų jis išveda priešingybę to, kas tuo teiginiu sakoma.
Sokrato ironija turi tik ribotą reišmę. Apibrėžta Sokrato ironija yra veikiau pokalbio maniera, nekaltas linksmumas, o ne grynasis neigimas, negatyvioji laikysena. Jinėra nei pašaipus juokas, nei veidmainystė, tarsi idėja būtų tik pokštas. Tačiau tragiškoji jo ironija yra subjektyvaus jo reflektavimo prieštara esamai dorovei; tai buvo ne savimonė, kad jis pranoksta šią dorovę, o natūralus tikslas vesti į tikrąjį gėrį, į visuotinę idėją.
Sokrato etika, neįsivazduojama be logikos, kuri yra skirstoma į dvi dalis: elektinį ir majautinį metodus.
Elenktinis metodas ( nuginčijimo metodas) – kai oponento klaidingas sanprotavimas yra priimamas kaip tiesa ( Sokrato ironija) ir klausinėjimo pagalba, priešininkas yra privedamas prie priešingos pirminiam teiginiui išvados – taip priešininko sanpotavime yra gaunamas prieštaringumas.
Majautinis metodas – kiekvienasžmogus savyje turi teisingą žinojimą, tačiau jį reikia atrasti. Todėl jam reikia padėti surasti tiesą. Tiesos ieškojimas buvo paremtas analogijomis, indukcija ir definicija. Pasaulio sandara, daiktų fizinė prigimtis yra nepažinios; mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą Sokratas išreiškė formule: „Pažink pats save“.
Išvados
Taigi Sokratas buvo neeilinė asmenybė, kuri paliko gilią žymę istorijoje, privertė į daugelį dalykų pažvelgti kitaip, iš kitos pozicijos nei tai yra įprasta. Kaip filosofas jis daugiausia domėjosi žmogumi, o žmoguje jį domino vien tik tai, ką manė esant svarbiausia ir kartu ką galima pakeisti bei pagerinti. Savo gyvenimo uždavinį jis laikė atliktą: kaip reikia gyventi, jis žinojo. Žinojo, kad tai jau žinos ir kiti – tie, kurie norės žinoti. Ir kiekvienas iš jų vis tiek gyvens savaip. O jo gyvenimas tebūsiąs tarsi pavyzdys, kaip galima gyventi.
Naudota literatūra
Filosofijos atlasas. – V.: Alma Littera, 1998
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sokratas
Ksenofontas „Atsiminimai apie Sokratą“. Vilnius. „Pradai“1997m. 5-13 psl.
3