Vaikų ir suaugusiųjų bendravimas

Pratarmė

Stebėdami žmogaus išorę ir elgesį, kiekvienas pagal savo išgales ,,skaitome” jo psichologinį turinį iš žmogaus santykių konteksto.Kasdieniniame gyvenime,bendraudami su žmonėmis,orientuojamės pagal jo reikšmę ir išsiaiškiname prasmę.Eksperimentai rodo,jog subrendę žmonės teisingiau fiksuoja ir vertina žmonių santykius su daiktais negu su žmonėmis.

Vaikai žmogaus grožį pradeda suprasti gana vėlai-didelių auklėjimo pastangų ir saviauklos dėka. Mergaitės ir berniukai,pradėję lankyti darželį,naujai sutiktus žmones vertina remdamiesi ankstesniu savo patyrimu,įgytu šeimoje.Priklausomai nuo to ,kaip klostėsi jų santykiai,ar draugiškai ir geranoriškai buvo žiūrima į juos anksčiau,mažieji būna ramūs arba aiikštingi,atidūs arba grubūs su naujais pažįstamais.Vėliau įvairūs išgyvenimai,patirti bendraujant ar žaidžiant,ruošiantis į mokyklą ,stimuliuoja vienus vaizdinius ir slopina kitus,formuoja vienašališką arba diferencijuotą požiūrį į žmones. Vaikui žmogaus vaizdiniai priklauso ne tik nuo jo elgesio ir veiksmų,bet ir patrauklumo, individualumo, pirmiausiai nuo to,kokie jo bruožai yra esminiai,kaip jis atlieka savo pareigas, kaip bendrauja su vaikais ir su suaugusiais.Nors vaikas dar nėra patyręs kito žmogaus ,,skaitytojas”,tačiau kaip tik nuo kito elgesio ir dvasingumo priklauso jų abiejų-vaiko ir suaugusiojo-bendravimo padariniai.

Žaisdami, vykdydami įvairius įsipareigojimus, domėdamiesi saviruoša, vaaikai palengva įpranta stebėti ir lyginti vieni kitus. Kai per grupinio ar individualaus darbo valandėles skatinama kūrybinė vaikų iniciatyva,jie greičiau pradeda skirti kai kurias savo ir kitų savybes. Tačiau vienmečių savybes ikimokyklinukai vertina labai nevienodai. Iš pradžių jie gana greitai sk

kiria fizines savybes,organinius kūno ypatumus ir lėtokai išsiaiškina dorovinius ir dalykinius pranašumus. Vertindami savo draugus, ikimokyklinukai orientuojasi į pačias įvairiausias situacijas ir savybes.Gėrio ir grožio supratimas dar labai elementarus,galima sakyti, sąlygojamas artimiausios situacijos.Vaikai apibūdina savo draugus maždaug šitaip:,,Mantas geras,todėl,kad mane pavaišino saldainiu”,,Agnė graži,nes jos ilgi plaukai”.

Taigi vaikų simpatijas ir antipatijas lemia artimiausia situacija.Kai klausinėjama vaikų,su kuo norėtų žaisti ir bendrauti,vaikams šis klausimas dažniausiai nereikšmingas.Jie išvardija tuos savo vienmečius,su kuriais žaidžia ir bendrauja.

Šią temą pasirinkau todėl, kad mane domina besiformuojanti vaikų pasaulėžiūra, įdomu stebėti vaikų bendravimo raidą,ypatumus.

Darželyje vaikai sukaupia pirmąjį savo bendravimo ,,bagažą”,todėl labai svarbu, kad tas ,,bagažas” būtų tinkamai ,,pakrautas” Tai ir yra mūsų,suaugusiųjų, pagrindinis tikslas.
Beveik visa didžiosios dvasios paslaptis glūdi žodyje ,,atkaklumas”. V.HUGO

Suaugusiųjų ir vaikų bendravimo grožis

Bendraudamas su suaugusiais žmmonėmis,vaikas yra visuomeninė būtybė.Bendravimas jam teikia daug džiaugsmo ir malonumo.Bendravimo poveikis atsiranda ankstyvosios vaikystės metais.Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis reikalauja sau dėmesio.Vėliau didėja noras bendrauti su suaugusiais žmonėmis,siekti jų prielankumo ir pritarimo.Sudėtingesnis poreikis-būti gerbiamam,taip pat atsiranda ikimokykliniame amžiuje ir padeda giliau suvokti kitą žmogų.Vaikas reikalauja iš suaugusiųjų jautrumo ir gebėjimo atsiliepti į jo jausmus.

Ilgainiui vaikų bendravimo formos darosi įvairesnės,sustiprėja emocionalios ir individualios draugystės.Būtina šių poreikių formavimosi sąlyga-emocinė šiluma ir jautrumas,geranoriška vyresniųjų pažiūra į vaikus nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Vaikas,kuris stokoja emocinių kontaktų su su

uaugusiais,patiria įvairių psichinių traumų.Emociniai kontaktai padeda vystytis vaiko savimonei,moko suprasti savo ir kitų vidinį pasaulį-mintis ir jausmus.Ir vaiko,ir suaugusiojo savojo ,,aš”struktūra iš prigimties yra labai individuali.Suaugusiojo ,nepalaikančio emocinių kontaktų su kitais žmonėmis,savojo,,aš”struktūra negali būti savita ir tobula.

Vaikų bendravimu su vienmečiais ir vyresniaisiais įtvirtinama labai svarbi dvasinė vertybė-draugystė.Ji turi ne tik dorovinį,bet ir estetinį aspektą.Draugystė labai asmeninis žmonių santykis.Kitaip negu giminystė arba bendravimas kolektyve,draugystė yra savanoriška,atsiradusi dėl abipusės žmonių simpatijos.

Jaunesni vaikai dar neskiria sąvokų ,,bičiulis”, ,,draugas”,bet ir šiuo amžiaus tarpsniu jau galima pastebėti,kad vaikai renkasi žaidimo partnerius,bendrauja ne su kiekvienu.Pamažu išmokstama jausti ir vertinti draugiškus santykius.Vaikui augant didėja abipusio supratimo (atidumo,nuoširdumo) poreikis.Tai sąlygoja savimonė.Vaikas nori geriau suvokti save ir įrodyti suaugusiems,kad jis gali ir sugeba daugiau negu manoma.
Kartais nelogiški (suaugusiųjų požiūriu) vaikų poelgiai siejasi su noru išbandyti savo jėgas.

Viena svarbiausių žmonių bendravimo priemonių yra kalba.Kiekvienas žmogus savitai suvokia kalbos ženklus.Ženklo reikšmė yra objektyvi ir subjektyvi.Bendroji,objektyvi ženklo reikšmė (daikto,veiksmo,būsenos,žymimos atitinkamu ženklu) priklauso nuo visuomeninės praktikos ir kartu yra žmogaus asmeninių prasmių sudėtinė dalis.Prasmė-tai reikšmė,įgijusi ,,subjektyvią”formą.Bendrųjų reikšmių dėka deriname žodžius,pasakome juos perkeltine prasme ir taip išreiškiame naują turinį (mintį),kuris niekada nebūna tolygus žodžių reikšmei.

Žmonių bendravimo tobulinimo pagrindas-kalbos kultūra.Tiesa,galima bendrauti ir tylomis.Tokį bendravimą,kuris negrindžiamas kalba,galima vadinti prasminiu.Veiklos srityje vyrauja ženklų kalba.Išmokyti vaikus būti jautrius ka

albai,jos estetinei funkcijai,darančiai bendravimą įspūdingą ir patrauklų,turintį savo stilių-nelengvas uždavinys.

Mažiems vaikams labai būdinga mėgdžioti.Vaikas kalba aplinkinių kalba-išsako jų nuomonę,kartoja judesius,mėgdžioja elgesį.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui dar nepakanka gyvenimiškos patirties teisingai įvertinti,ką reikia girti,o ką-smerkti.Vaikas įsitikinęs,kad visa,ką daro suaugusieji,tinka mėgdžioti (juk jis taip nori būti didelis ir panašus į artimuosius,auklėtoją):

5 metų Aušrytė supdama lėlę,pliaukšteli jai ir susierzinusi įsakinėja:-tik pabandyk nemiegoti!Tučtuojau užsimerk!Tai pastebėjusi auklėtoja aiškina:-,,Taip su dukrele niekas nesielgia.Geriau pabučiuok ją,dainelę padainuok”.Tačiau mergaitė priekaištauja;-,,Mama visada taip daro,kai Gytis neužmiega”.

Labai anksti vaikai nori būti savarankiški.Noras savarankiškai veikti mėgdžiojant,bet nesugebant įvertinti savo jėgų bei galimybių,kartais gali būti atsitiktinės priežastys tokio vaiko poelgio,kurį suaugusieji laiko išdykavimu.

Psichologiniai tyrimai rodo,kad ikimokyklinio amžiaus vaikų gyvenime svarbią vietą užima jausmai.J.Sečenovas sakė,kad ,,vaiko minčių šaknys slypi jutime”.

Mažas vaikas į viską reaguoja greitai,betarpiškai,emocingai.Tačiau jo emocijos dar nepavaldžios nei protui,nei valiai.Jo poelgius dažniausiai stimuliuoja baimė,pyktis,džiaugsmas,gailestis.Mažylis impulsyvus ir savo norus tuojau stengiasi įkūnyti veiksmais:pamatė-panorėjo-atėmė.Jis negali valdytis,nes jam trūksta valios.Vaikas triukšmauja,kai vykstant žaidimui jis vedamas namo,aikštijasi,kai jam draudžiama atiminėti žaislus iš kitų vaikų ir t.t..Jausmai nugalėjo protą,trukdo vaikui būti objektyviu savo poelgių teisėju.

Mokykime vaikus tinkamai elgtis ir bendrauti

Mokyti vaikus tinkamai elgtis-tai ugdyti jų aktyvų sąmoningą klusnumą.Auklėtoja turi pasirūpinti,kad vaikai įsisavintų pagrindines bei dorovines sąvokas,pagal kurias jie pamažu išmoks vertinti savo poelgius.

Reikia žinoti,kad dorovines sąvokas tinkamai vaikai kaupia tik ta

ada,kai suaugusieji nepamiršta jų amžiaus galimybių.Jau ankstyvajame amžiuje vaikas gali suvokti dorovinio elgesio elementus,paprasčiausias bendravimo su aplinkiniais taisykles.

Dorovinis 2-3 m.vaikų auklėjimas pradedamas žadinant jų teigiamus jausmus,jautrumą,geraširdiškumą,simpatijas,prisirišimą,pagarbą visiems šeimos nariams.,auklėtojai,vienmečiams,formuojant gerus vaiko santykius su aplinkiniais,mokant žaisti su vaikais,dalytis su jais žaislais.Jau šiame amžiaus etape reikia siekti,kad vadovaudamasis elementariausiomis dorovinėmis sąvokomis,vaikas siektų vykdyti auklėtojos nurodymus.

3-4 m.vaikai jau pajėgia suvokei kai kurias nesudėtingas organizuoto elgesio formas,pvz.:netrukdyti aplinkiniams riksmu ir triukšmu.Vaikams reikia išaiškinti,kaip jie turi elgtis namuose,kad būtų tylu,kai tėvai ilsisi,gatvėje,viešose vietose.Šio amžiaus mažyliai jau gali žaisti draugiškai,bendrai naudotis žaislais ir knygomis,o jeigu reikia-nusileisti vienas kitam.Svarbu skatinti vaiką rodyti dėmesį vienmečiams,rūpintis jaunesniaisiais,tais, kuriems reikia pagalbos.

4-5 m.vaikams būtinai reikia įdiegti kolektyviškumo įgūdžius.Skatinti juos bendrai veikti,mokyti gerbti bendrą žaidimo sumanymą ir laikytis jo taisyklių.Tokių santykių esmė yra draugiškumas,mokėjimas bendrai išgyventi,savitarpio pagarbos jausmas.Ypač daug dėmesio skiriama tolesniam pagarbos nuoširdumo,santūrumo su artimaisiais ir aplinkiniais ugdymui.Būtinai reikia rodyti nepakantumą neigiamiems reiškiniams:įkyrumui,familiarumui ,
nemandagumui,įžulumui,godumui,tingumui,melui,garbėstroškimui,t.y.tokiems, kurie trukdo ugdyti kolektyviškumą,drausmę.Šio amžiaus vaikai jau sugeba vertinti savo ir kitų poelgius,todėl ypač svarbu ugdyti jų jautrumą viskam,kas gera,ir neigiamą požiūrį į tai,kas bloga.

Vyresniojo,ikimokyklinio (6-7m.) amžiaus laikotarpiu,kai sąvokos ,,galima”ir ,,negalima”, ,,gerai”ir ,,blogai” suvokiamos jau sąmoningai,būtinai reikia siekti,kad vaikas laikytųsi pagrindinių elgesio taisyklių tiek prie suaugusiųjų,tiek jiems nesant.Įsisavinti dorovines sąvokas vyresniame ikimokykliniame amžiuje ypač svarbu dėl to,kad vaikai greitai eis į pirmą klasę,kur iš jų bus reikalaujama didelio savarankiškumo,bendraujant su suaugusiais ir vienmečiais.

Ugdoma vaikų atsakomybė už savo elgesį,organizuotumo,draugiškumo,
savitarpio pagalbos,geranoriškumo,drausmingumo jausmas,t.y. savybės,be kurių negali būti drausmės.Čia ypač daug dėmesio reikia skirti bendrųjų įgūdžių ugdymui,mokėjimui laikytis elgesio normų kolektyve,skaitytis su aplinkinių nuomone,taktiškai,be ginčų ir konfliktų ginti savo teises.
Kūdikio sugebėjimas bendrauti

Nuo pat gyvenimo pradžios kūdikio socialinė patirtis sudaro pagrindą ne tik vaikų ir tėvų ryšio,kuris skirtingų šeimų yra labai įvairus,bet ir socialinio elgesio modelio,kurį vaikas pasirinks už šeimos ribų.Ši tarpusavio sąveika gali būti abipusiškai maloni arba skausminga.

Vaiko emocijas suprasti ir interpretuoti nelengva,nes kūdikis negali pasakyti ką jis jaučia:nerimą ar susižavėjimą,džiaugsmą ar nuovargį.Net kai aiškiai matyti,kad kūdikis liūdnas ar linksmas,sunku pasakyti,kokia tų emocijų prigimtis ar kiek jos svarbios kūdikiui.Jeigu 11 mėnesių kūdikis verkia motinai išėjus iš kambario,sunku pasakyti,ar jis verkia iš meilės ar iš pykčio,dėl nerimo.Taip pat sudėtinga prognozuoti,kai tas verksmas paveiks tolesnę raidą.Kai nuspręsti,ką tokiomis situacijomis daryti motinai:ar ji turi stengtis nuraminti vaiką,neleisti jam verkti,ar tiesiog nekreipti dėmesio ir laukti,kol vaikas pats nustos verkti.Tokie ir panašūs klausimai kyla vaiką prižiūrintiems asmenims,kurie ieško geriausių būdų vaiko emociniams poreikiams patenkinti.Daugelis vaiko raidos tyrimų skiriami šiems klausimams aiškinti,teorijoms kurti.

Kartais keliamas klausimas,ar kūdikis ateina į šį pasaulį pasirengęs socialinei sąveikai.Atlikti tyrimai rodo,kad net labai mažo vaiko elgesys socialine prasme labai sudėtingas,Vienas iš būdingiausių socialinio elgesio bruožų yra suderinamumas:bendraudami siekiame,kad mūsų veiksmai būtų suderinti su kito asmens veiksmais.Su kuo nors kalbėdami mes stengiamės ir klausyti.Reaguodami į pokalbį,mes galime juoktis,šypsotis ar piktintis.Jeigu asmuo kalba eidamas,mes galime eiti vienu tempu su juo arba galime pasitraukti atgal,jeigu jis prisiartina prie mūsų per arti.Kalbantis suteikiame grįžtamąją informaciją kalbančiajam apie tai ką jaučiame ir ką mąstome.W.Condonas ir jo kolegos analizavo dvylikos valandų kūdikių videoįrašus.Paaiškėjo,kad kūdikis stengiasi judėti savo kūnu sinchroniškai pagal motinos balso moduliacijas,tarsi dalyvautų pokalbyje paėmimo-grąžinimo principu.Nors bendraujant balsas yra labai svarbus,kūdikiui nežodinis bendravimas gali būti svarbesnis už žodinį.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais daugelis emocijų yra paprastos reakcijos į kasdienius įvykius,todėl dalis psichologų abejoja,ar pirmieji kūdikio verksmai ir pirmoji šypsena yra tikrosios emocijos.Tai panašu į paprastus refleksus,o ne į sudėtingus žmonių jausmus.S.Carpenter nustatė,kad jau dviejų savaičių vaikas gali skirti motinos veidą nuo svetimų žmonių veidų,t.y. kūdikis turi įgimtą sugebėjimą skirti veido bruožus ir tai labai svarbu vėliau bendraujant su žmonėmis.

Bendravimo su bendraamžiais sunkumų įveikimas

Vaikui bręstant didėja ir jo socialinė kompetencija.Ypač didelę įtaką jai turi bendravimo patirtis.Be bendravimo su suaugusiais,šeima,auklėtojais,vaikui vis svarbesni tampa ryšiai su bendraamžiais.

Jaunesniame amžiuje bendri žaidimai,jų metu patirtos emocijos yra pakankamas artumo pagrindas.Paauglystėje bendravimui imami kelti didesni doroviniai reikalavimai,vėliau ima dominuoti bendri interesai,bendra veikla visais vaikystės amžiaus tarpsniais,konfliktai su bendraamžiais,nepritapimas prie jų sunkiai išgyvenami.

Kiekvienas psichologinės paramos būdas turi savo privalumų ir trūkumų.Svarbiausias bet kurio būdo privalumas-jis turi atitikti sprendžiamą problemą.
Grupinio konsultavimo pranašumai įveikiant vaiko sunkumus yra šie:
1. Grupė modeliuoja visuomenę,kurioje veikti vaikui trūksta patirties.
2. Grupė suteikia informaciją apie tai,kaip vaiką suvokia kiti,padeda objektyviai save įvertinti.
3. Grupė emociškai palaiko vaiką.
4. Grupėje saugu išbandyti bendravimo būdus:paklusimą ir vadovavimą,nusišalinimą bei atsakomybę ir kt. .
5. Grupėje sudaromos sąlygos pažinti kitus ir patikrinti savo sprendimus apie juos.

Bendravimo paskatų ir jam reikalingų asmeninių savybių raida rodo,kad jaunam žmogui nelengva sėkmingai bendrauti-daugelis patiria bendravimo sunkumų,kai kuriems prireikia psichologinės paramos,kad juos įveiktų.Ją teikiant efektyvu sukurti ,,bendravimo laboratoriją”,kurioje vaikai galėtų ištirti savo sukeliamą įspūdį,įvertinti save kitų akimis,išbandyti naujus socialinio elgesio būdus-sėkmingiausiai tai pavyksta padaryti specialiai vadovaujamose grupėse.

Pavyzdys.Atvedus Skaistę (6m.) į darželį,jos tėvai kreipėsi dėl dukters bendravimo sunkumų.Nuo 4 m. Skaistė dažnai sirgo,dėl to mažai bendravo su bendraamžiais.Ji pastebimai nuo jų atsiliko fiziniu išsivystymu.Tėvai pasakojo,kad Skaistė baikšti,vengia nepažįstamų žmonių.Pirmojo susitikimo metu Skaistė vengė žvilgsnio,į klausimus tylėjo arba atsakinėjo tyliai,vienažodžiais sakiniais,pasiūlius sudėlioti konstrukcinį žaidimą,sėdėjo nieko neveikdama.Antrą dieną Skaistės kontaktas liko toks pat.Trečiojo susitikimo metu Skaistei pasiūliau paskaityti knygutę.Skaitydama pakeičiau herojės vardą.Taip pat pasiūliau nupiešti aprašomus įvykius,pati kartu su ja piešiau.Po dar kelių tokių susitikimų mergaitė ėmė elgtis daug laisviau.Vėliau tekstų skaitymo užduotis buvo paduota Skaistės motinai.Su ja aptarti pageidautini tekstų pakeitimai,nurodyta,kad Skaistė turi iliustruoti tekstą ne tik piešiniais-garsiai šaukti herojės tariamus žodžius,imituoti jos veiksmus.

Po kurio laiko Skaistės elgesys pastebimai pakito,pagerėjo jos santykiai su bendraamžiais.

Aptartas pavyzdys iliustruoja metaforinio pasakojimo panaudojimą koreguojant savą vertinimą,savo galimybių suvokimą.Jame galima įžvelgti ir netiesioginį bendravimą su vaiku,idėjų,kurias jis nepasirengęs priimti pateikimą,vaiko sudominimą ir įtraukimą į konsultacinį procesą.

Vaikas vienmečių grupėje

Ikimokyklinuko asmenybės vystymuisi didelį poveikį daro bendravimas su vienmečiais.Simpatija kitiems vaikams,kylanti ankstyvojoje vaikystėje,ikimokyklinukui tampa bendravimo su vienmečiais poreikiu.

Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais.Tėvai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius.Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais ir tai jam labai naudinga.Lopšelyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus,ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį:mažieji šypsosi,apžiūrinėja,kepšteli vienas kitą,džiaugiasi.

Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus,suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais,norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito,o paskui ir kartu su kitais vaikais,užjausti tą,kuris parpuolė,susimušė,verkia,norą padėti kitam vaikui,paduoti žaislą ir t.t..

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada,kai jis išmoksta vaikščioti.Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo patirties su vienmečiais,jis nežino kaip reikia ir kaip nereikia elgtis.Pamatęs kito vaiko rankose žaislą,jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia jį į save,kaip jis darytų,jeigu žaislas būtų kur nors padėtas.Kovos baigtį lemia jėga.Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų.Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti.To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti.Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta.Tai nelengvas uždavinys-žaisti netrukdant kaimynui,neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms.Be to žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir jeigu suaugusieji jiems sumaniai vadovauja,gali išmokti vienas kitam padėti.Greta žaidžiantiems mažyliams kyla noras ką nors pasakyti vienas kitam ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.

Visuomeninio ikimokyklinio auklėjimo sąlygomis,kai vaikas nuolat būna su kitais vaikais,palaiko su jais įvairius kontaktus,susidaro vaikų visuomenė,kurioje vaikas įgyja pirmuosius elgesio kolektyve įgūdžius,mokosi užmegzti tarpusavio santykius su aplinkiniais,kurie yra ne auklėtojai,o lygūs jam bendro gyvenimo ir veiklos dalyviai.

Vienmečių grupės įtaka vaiko asmenybei pirmiausiai pasireiškia tuo,kad bendraudamas su vienmečiais,vaikas nuolat turi laikytis elgesio su kitais žmonėmis normų,taikyti šias normas ir taisykles įvairioms konkrečioms situacijoms.Bendroje vaikų veikloje tolydžio iškyla situacijų,reikalaujančių derinti veiksmus su vienmečiais,reikšti jiems palankumą,gebėti atsisakyti asmeninių norų dėl bendro tikslo.Dažnai tarp jų kyla konfliktai,nes kiekvienas gina savo teises,nesiskaitydamas su kitų teisėmis.Sunku pervertinti vienmečių nuomonę kaip vaiko elgesį reguliuojantį veiksnį.Bendraudamas su vienmečiais,jis nori nenori turi praktiškai pasinaudoti tuo,ko jį moko pedagogai,
suaugusieji.Jis susiduria su būtinybe išmoktus elgesio būdus taikyti įvairiose,konkrečiose situacijose.Ką apie tave,tavo elgesį pasakys draugai?Tai vaikui visada svarbu.Vaikai,įsisavinę vieną ar kitą elgesio taisyklę,labai atidžiai
stebi,kaip jos laikosi kiti.Jie labai piktinasi,jeigu kuris nors vienmetis sąmoningai pažeidžia šias taisykles.Auklėtoja,reguliuodama konfliktus,spęsdama juos,moko vaikus sąmoningai vykdyti elgesio normas.Ji vadovaudama vaikų elgesiui,naudojasi vienu paprasčiausių būdų-pastaba.Ji stengiasi pasiekti,kad pastabos nesuerzintų vaiko,o tik sužadintų jo drovumo jausmą.Pavyzdžiui,pastaba,aiškinanti priešingas sąvokas ,,gerai”ir ,,blogai”,vaikus veikia teigiamai:

-Stebiuosi,kaip tu,tokia gera šeimininkė,taip blogai pasielgei:nuėjai nebaigusi tvarkytis.Argi neprisimeni taisyklės:baigus dirbti,viską padėti į vietą.Mergaitė supranta,kad šiuo atveju nusižengė taisyklėms.

Vyresniam ikimokyklinukui nustatant jo elgesį,galima pasakyti:,,Jeigu su tavimi taip pasielgtų,kaip tu pasielgei su savo draugu,ar tau būtų malonu?Kartu naudinga priminti:,,Nedaryk to kitiems,kas pačiam nemalonu”.

Kartais patariama apsvarstyti blogą vienmečio poelgį,bet pokalbis turi būti neįkyrus,taktiškas.Tokio pokalbio tikslas-ne primesti savo nuomonę,o įtikinti vaiką,kad jis neteisus.Pavyzdžiui šešiametis Rokas pasakoja apie savo draugą:

-Evaldas stiprus,ką nori tą apkulia!

-Ar gražu būti mušeika?

-Na ir kas,užtat jis stiprus ir nieko nebijo!-žavisi savo draugu Rokas.

Kaip nuplėšti garbingą mušeikos aureolę,parodant ko iš tiesų vertos muštynės.Auklėtoja jo klausia:

-Tau atrodo,kad tas,kuris mušasi,yra narsus?

-O kaipgi!

-Tu prisimeni,kaip vakar Tomas nuskriaudė Kristiną?Kristina už jį mažesnė,vadinasi jis narsus prieš mažesnius,netgi prieš mergaites.Kai Kristiną užstojo Linas, ,,narsuolis”išsigando ir pabėgo.Negi tas,kuris skriaudžia mažesnius, gali būti laikomas narsiu ir stipriu?

Norint tinkamai ugdyti sąmoningą klusnumą,būtinai reikia kontroliuoti ar vaikai moka vadovautis žinomomis taisyklėmis kasdieniniame gyvenime:per užsiėmimus,žaisdami,dirbdami,bendraudami su suaugusiais ir vienmečiais,darželyje,namuose.Bet nereikia niekada vaikui įkyrėti nuolatiniais tikrinimais,o juo labiau nuolatiniu nepasitikėjimu.Reikia tiesiog matyti,kaip vaikas elgiasi pavestoje jai srityje.Formuojant vaiko elgesį,kontrolę reikia derinti su galimu protingu savarankiškumu.Tik tada esame tikri,kad vaiko klusnumas yra sąmoningas.

Taikomų metodų ir būdų individualumas-būtina vaikų klusnumo ugdymo sąlyga.Jeigu vaikas taip pat elgiasi ir prie suaugusiųjų,galima manyti,kad sąmoningas klusnumas jam tapo norma.Kiekvienas būdas turi skatinti vaiką sąmoningai klausyti,nesukeldamas jo vidinio pasipriešinimo suaugusiųjų reikalavimams.Tik tada pasiekiamas tikslas.Bet kuris poveikio būdas-kategoriškas įsakymas ar ramus nurodymas,griežtas draudimas ar prašymas,patarimas ar priminimas,įspėjimas ar neigiamas atsakymas-turi visada remtis vaiko sąmone.

Bendraudami ir bendrai veikdami,vaikai pratinasi tinkamai elgtis.Pratindamiesi jie ne tik sužino,kaip reikia elgtis,bet ir pradeda praktiškai vadovautis elgesio taisyklėmis.

Vaikų visuomenė skatina vaiko asmenybės vystymąsi,elgesio normų vykdymą ir savo viešąją nuomonę.

Trejų metų vaikų grupėje dar nėra bendros nuomonės apie daiktus,įvykius,poelgius.Vieno vaiko nuomonė paprastai neturi įtakos kito vaiko nuomonei.Tačiau 4-5 metų vaikas pradeda skaitytis su vienmečių nuomone ir paklūsta daugumos nuomonei,net jei ji prieštarauja jo asmeniniams įspūdžiams ir žinioms.Toks paklusnumas daugumos nuomonei vadinamas konformiškumu.Konformiškumą rodo bandymas,per kurį vaikai specialiai prašomi pasakyti,pavyzdžiui,kad raudona ir mėlyna kaladėlės,stovinčios ant stalo,yra abi raudonos.Nedalyvavęs suokalbyje vaikas,išklausęs dvejų .trejų vienmečių nuomonę,į klausimą ,,Kokios spalvos kaladėlės?”taip pat atsako:,,Abi raudonos”.

6-erių metų vaikui konformiškumas pastebimai sumažėja.Ikimokyklinukų konformiškumas yra pereinamasis etapas mokantis derinti savo nuomonę su kitų.Tačiau kai kuriems vaikams jis įsitvirtina ir gali virsti neigiamu asmenybės bruožu.

Vaikų tarpusavio santykiai grupėje būna be galo skirtingi.Pirma,tam įtakos turi šeima,kur nuolat vyrauja skirtingi atstumai tarp suaugusiųjų ir vaikų.Taip pat paminėtini ir specifiniai santykiai tarp brolių ir seserų,kurie priklauso nuo amžiaus skirtumo.Ir pagaliau seka daugiausia lyties pagrindu sudaryto žaidimo bei interesų grupės,į kurias vaikai susivienija,pasiekę maždaug mokyklinį amžių.Pirmiausia panagrinėsime,kaip bendraamžiai veikia vienas kitą.Tokios vienodos amžiaus vaikų grupės šalia šeimos turi daug reikšmės vystymuisi.Svarbiausią vaidmenį santykiuose su bendraamžiais atlieka bendras žaidimas,dalijimasis ir abipusė pagalba arba taip pat konkurencija.Aišku,kiekvienas atsineša elgesio modelius,įgytus dar šeimoje.Kadangi čia susiduria palyginti lygūs partneriai,įsigali savos grupinės elgesio normos bei vertybės.Grupė turi savo ritualus,garbės kodeksus,sprendimų priėmimo procedūras bei tabu.Vienmečių grupėje gali geriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija,negu šeimoje.Į draugo kritiką greičiau reaguojama negu į tėvų priekaištus.Ir jei priklausai grupei,privalai laikytis jos normų,čia negali dėl kiekvienos priežasties nesusivaldyti ir trenkti grupės nariui,turi didesnę kompetenciją,tampa vaikams modeliu,pagal kurį jie išmoksta naudingų elgesio normų.Jei tam tikras poelgis atneša sėkmę,jis kartojamas (teigiamas įtvirtinimas),kas nepavyksta,to ateityje atsisakoma.Tokiu būdu didėja socialinė kompetencija,vaikas tampa labiau pasitikintis savimi.Čia negalima nutylėti,kad nepalankiomis aplinkybėmis gali išsivystyti ir neigiamos grupės normos.Jei tarp jos narių didesnis amžiaus skirtumas,gali atsirasti nesveikas priklausomumas,pasireiškiąs jėgos naudojimu bei pajungimu savo valiai.Kartais tai gali baigtis nusikalstama veikla.

Paprastai vaikai kalbasi jiems maloniomis ir svarbiomis temomis,į kurias suaugusieji žiūri nerimtai,jų vengia ar net jas draudžia.Jie prasimano pokštus,dalijasi ,,reikšmingais”išgyvenimais,apkalba kitus vaikus ar suaugusius,išgyvena jausmus,aptarinėja draudžiamas temas.Kartais nuo grupės santykių priklauso vaiko noras eiti į darželį.Dažnai grupė suskyla į atskiras žaidimų grupes,į kurias nesunkiai priimami ir kiti vaikai.Kad su tavim skaitytųsi priklauso nuo daug faktorių:nuo išvaizdos,fizinio vikrumo,intelekto ir nuo to,kiek gali duoti grupei.Pasirodo,kad mėgstami būna tie,kurie žino kitų poreikius ir jausmus bei į juos atsižvelgia.Šalia jų yra tokių vaikų,kurių nemėgsta ir kuriais mažai domimasi.Jie dažniausiai išsiskiria savo elgesiu,pavyzdžiui nesukalbamumu,priekabumu,pasipūtimu,nenuspėjamais poelgiais,agresyvumu.Tie vaikai,į kuriuos mažai kreipiama dėmesio,kurių nepastebima ar šalinamasi,būna drovūs,nuobodūs,ne tokie vykę fizine ar dvasine prasme.Pasitaiko,kad grupėje būna keli mėgiami vaikai,tuomet tarp jų vyksta konkurencija.Bet dažniau jie tarpusavyje gerai sutaria ir net draugauja.Tuo tarpu apleisti ir nemėgiami vaikai retai sudaro bendrą vienetą.Jie apskritai randa nedaug žaidimo draugų,jei ir randa,taip pat iš nemėgiamų arba skirtingo amžiaus vaikų tarpo.Jei vaikai iš mažens vengia kontaktų su kitais vaikais,suaugusiais,tai jie ir neįgyja patyrimo.Todėl negali nei mokytis iš klaidų,nei iš rezultatų.O juk kiekvienas gyvas padaras būtent taip išsiugdo socialinę kompetenciją.

Tarpusavio vertinimai.Vertinimai,kuriuos vaikai duoda vienmečiams,iš pradžių tėra tik auklėtojo vertinimų kartojimas.3-4 metų vaikai į klausimą ,,Kas jūsų grupėje geriausias?”,paprastai atsako:,,Aušra,nes ji greitai valgo”arba ,,Greta,nes ji visada klauso”.Bet ilgainiui vertinimai darosi labiau pagrįsti.Teigiamai pradedami vertinti vaikai,kurie moka daug žaidimų,dalijasi žaislais su draugais,gina silpnesnius ir pan..

Grupės vertinimas ypač svarbus 4-5 metų ir vyresniems vaikams.Jie stengiasi susilaikyti nuo poelgių,kuriems nepritaria vienmečiai,pelnyti jų palankų požiūrį.

Kiekvienas vaikas vaikų darželio grupėje užima tam tikrą vietą,kurią apibūdina vienmečių palankumas.Paprastai išsiskiria du trys vaikai,turintys didžiausią populiarumą.Daugelis su jais nori bendrauti,sėdėti šalia jų per veiklą,juos pamėgdžioja,noriai vykdo jų prašymus,duoda žaislus.Yra vaikų visiškai nepopuliarių tarp vienmečių.Su jais mažai bendraujama,jiems nenorima duoti žaislų.Visi kiti vaikai išsidėsto tarp šių ,,polių”.Vaiko populiarumas priklauso nuo daugelio priežasčių:jo žinių,protinio išsivystymo,elgesio ypatybių,gebėjimo sueiti į kontaktą su kitais vaikais,išvaizdos,fizinės jėgos bei ištvermės it t.t..

Vaiko padėtis bendraamžių grupėje parodo,kaip jį priima bendraamžiai,kaip realizuojamos ar apribojamos jo pretenzijos į bendraamžių pripažinimą.

Bendravimas ir jo būdai

Jau minėta,kad antraisiais ir trečiaisiais metais padaugėja vaiko vaizdinių,jis išmoksta įvairių veiksmų,padedančių valdyti išorinį pasaulį.Šiuo metu padedami pagrindai gimtajai kalbai,plečiasi vaiko bendravimas su suaugusiais ir vienmečiais.

Socialinių kontaktų užmezgimas su vienmečiais ir bendravimas su jais pereina keletą etapų.Pats pirmiausias-pozityvi reakcija į žmogų-prasideda apie 4-6 savaitę.Kūdikis patenkintas reaguoja į žmogaus pasirodymą ar kalbinimą.Į kito žmogaus žvilgsnį arba garsą kūdikis reaguoja šypsniu.Kas tai per žmogus-jam visai nesvarbu.Jis nori,kad tas kitas žmogus palaikytų su juo kontaktą,jį kalbintų,džiugintų,žadintų.Jau 5-6 dienų dvyniai ieško primityvaus socialinio kontakto,gerai vienas prie kito prisitaiko.Stebėjimai parodė,kad po 2 mėnesių susirgusią sesutę išvežus į ligoninę,broliukas tris dienas nieko nevalgė.Pradėjus vienam verkti,tuojau imdavo verkti ir kitas.Būdami 2 mėn.,žiūrėdavo vienas į kitą,3,5 mėn.,griebdavo vienas kitą,imdavo vienas kito rankutę ir mėgindavo įsikišti į burną.5-tą mėn. kovojo dėl žaislo,6-tą mėn. žaisdavo kartu.

Antrasis etapas-savo padėties užsitikrinimas ir gynimas.6-7 mėnesių kūdikiai,padėti arti vienas kito,tuojau sueina į kontaktą ir paprastai vienas kuris nori pirmauti.Jei jie turi žaislą,vienas juos grobia,nori atimti iš antrojo.Nugalėtasis jaučiasi nuskriaustas-tai gerai matyti iš jo veido išraiškos,o nugalėtojas triumfuoja,džiaugiasi.

Trečiajame etape vaikas labiau simpatizuoja kuriam nors asmeniui.Anksčiau buvo nesvarbu su kuo palaikyti kontaktą.Dabar kai kuriuos suaugusius pradeda išskirti iš kitų,vienus mėgsta,kitų ne,aptinka kokiomis priemonėmis palenkti sau tėvus ir kitus jį globojančius,kad išpildytų jo norus.1,5-2 metų vaikas moka taip keisti socialinius santykius,kad iš to kuo daugiau laimėtų.Nuolatinis bendravimas su tėvais pratina jį prisitaikyti prie socialinės aplinkos.Suaugusieji,kuriuos labiau mėgsta ir myli,yra jam lyg priebėga visais sunkiais ir džiaugsmingais atvejais.Prisirišimą lydi stiprūs jausmai,net aistros.

Baigiantis antriesiems metams,prasideda ketvirtasis socialinių kontaktų etapas.Gyvendamas šeimoje ar būdamas dideliame būryje,vaikas jaučiasi jam priklausąs.Vaikui nebeužtenka bendravimo su motina,nori bendrauti su vienmečių grupe.Tai itin pastebima,kai vaikas pereina į pirmosios vaikystės tarpsnį,į ikimokyklinį amžių.Socialinių kontaktų plitimas ir vaiko įsijungimas į grupę bei dalyvavimas joje priklauso nuo ankstesnio auklėjimo,vienaip-kai auga vienas šeimoje,kitaip-kai anksti susiduria su didesniu vaikų būriu.

9 mėnesių-1,5 metų vaiką galima išmokyti laikytis nurodymų,nors kartais tai sunku padaryti. Užregistruota,kad 1 metų 2 mėn. vaikas paprašytas nubėga į kitą kambarį,paduoda kokį nors daiktą ir t.t..Kad vaikas galėtų vykdyti nurodymus reikia 4 sąlygų:jis turi suprasti sakomų žodžių prasmę,įsiminti veiksnius ir jų tvarką,išlaikyti dėmesį numatytiems veiksniams,paklusti suaugusiojo nurodymui.Sudėtingesnio nurodymo vykdymas yra selektyvinė (atrenkamoji) veikla,susidedanti iš atskirų veiksmų serijos.Jaunesnis vaikas,negu tas,apie kurį kalbama,nepajėgia išlaikyti savo dėmesio pradėtam darbui užbaigti:patraukia dėmesį atsitiktinai pamatytas daiktas (žaislas),todėl meta ką veikęs ir imasi kito darbo.Užuot nunešęs batuką į nurodytą vietą,meta jį,kai bėgdamas pamato stovintį sviedinuką.Vaikui pavesta veikla paprastai susidaro iš kelių etapų,iš atskirų veiksmų grandinės.Kuo daugiau tų veiksmų reikia atlikti,tuo sunkiau vaikui susikoncentruoti ir atlikti ištisai iki galo.

Pagal tai,kokio sudėtingumo veiklą vaikas gali atlikti,sprendžiama apie jo bendrąją psichinę plėtrą.Iš pradžių vaikas supranta reikalavimą ir gali pagal jį atlikti vieną veiksmą,paskui du,o ikimokyklinio amžiaus vaikas gali įsiminti ir trigubą nurodymą,pvz.: ,,Štai tau raktas,padėk jį ant stalo,paskui uždaryk duris ir atnešk man knygą,kuri yra ant kėdės prie durų.”(Tokią užduotį gali atlikti 5 metų vaikas) Taigi nurodymams vykdyti reikia ne tik klusnumo,noro veikti pagal suaugusiojo prašymą ar reikalavimą,bet ir įsiminti tuos veiksmus,kuriuos reikės atlikti,o tai jau reikalauja išlavėjusių atminties funkcijų ir dėmesio sukoncentravimo (valios).Apskritai pirmaisiais metais prašymai ir draudimai nieko nepadeda.Antrųjų metų pradžioje suaugusieji vaikui yra autoritetas.Vaikas pradeda suprasti draudimus,jiems paklūsta arba su jais nesutinka.

Iki dvejų metų vaikas yra labai lankstus,paslankus,bet trečiaisiais metais pradeda užsispirti,prasideda vadinamasis pirmasis atkaklos periodas,apie kurį daug rašoma psichologinėje literatūroje ir kalbama auklėtojų pasitarimuose.Vadinamasis atkaklos tarpsnis prasideda maždaug tuo laiku,kai vaikas pradeda sąmoningai vartoti asmeninį įvardį ,,aš”.Vaikas pamato,kad jis yra atskiras individas,gali turėti savo norų it jų siekti.Dabar jis yra veikiantis subjektas,o ne vien objektas kitų norams vykdyti.Tai kritinis socializacijos periodas,lemiantis santykiavimo su kitais būdą,tai valios pradžia,nes vaikas turi savo veiklos tikslų ir nenori jų atsisakyti.

Šis periodas prasideda reikalavimų neigimu žodžiais (verbaliniu negatyvizmu).Neigimas dar neišreikštas praktiniais veiksmais.Vaikas supranta,kad gali atmesti kitų reikalavimą ir moka tai išreikšti žodžiais.Suaugusiųjų prašymo neigimas tiesiog įgyja komiškas formas.2m.3 mėn. berniukas Rokas prašomas pasekti pasaką.Atsako:,,Neseksiu”.Pradeda pasaką motina:,,Buvo vilkas senas.”-,,Nebuvo vilkas senas”.-,,Ne taip senas,kaip žilas.-,,Ne,ne žilas”.-,,Ausys stačios.”-,,Ne,ne stačios”ir t.t.ligi pasakos galo.Antras pavyzdys iš Gretos 2 m.3mėn. elgesio :,,Miegok,mažute!..”-,,Nemiegosiu”.-,,Užmerk akytes.”-,,Neužmerksiu akyčių!”-,,Visi miega.”-,,Nemiega,”ir t.t..Pokalbis baigiasi juoku,nes paaiškėja neigimo beprasmiškumas.

Vaiko atkaklumas pasirodo apie 3 metus.niekados nepasitaiko po 4 metų.Gali trukti kelias savaites ar mėnesius.Vaikas užsispiria dėl to,kad,reikalaujant ką atlikti,atitraukiamas nuo jo paties pradėto darbo,verčiamas daryti tai,kam nesiruošė.Vaikas gali būti susikūręs mintyse kokią įdomią situaciją ir nenori iš jos trauktis.Kai suaugusiam pavyksta vaiko dėmesį sutelkti kitai veiklai,jis prisijungia be jokio užsispyrimo.Dėl to laimingai pereiti šį periodą nepadeda nei beatodairiškas griežtumas,nei kraštutinis nuolaidumas-reikalinga savita to atkaklumo tolerancija.O kad konkretūs vaiko atkaklumo atvejai nevirstų konfliktais,svarbu suaugusiųjų sugebėjimas suvokti ir suprasti situaciją,kurioje vaikas tuo metu yra.

Kad vaikas bręsdamas pradeda suvokti save,savąjį ,,aš”-dėsningas vaiko psichikos kitimo reiškinys,nuosekliai atsirandantis po kitų svarbių kitimų,bet atkaklumas neigiama forma (užsispyrimas)-nebūtinas,ne universalus to laikotarpio reiškinys.Rečiau su juo susiduriame ten,kur mažas vaikas visą laiką dalyvauja suaugusiųjų darbe.Dėl atkaklumo,jeigu jis sukelia didesnius konfliktus ir ilgai trunka,gali labai pasunkėti vaiko asmenybės formavimasis.

Bendraudamas su vaiku,suaugęs yra stiprioji pusė,ir vaikas turi paklusti jo reikalavimams.Ne visada vaikas eina į konfliktą su suaugusiu.Norėdamas išvengti nemalonių veiksnių ar laimėti kokį daiktą,vaikas turi ieškoti ir taikių būdų išeiti iš keblios situacijos.Vienas tokių būdų-rimtą situaciją paversti nereikšminga,kad būtų galima įvykdyti savo sumanymą.Kitaip tariant,konfliktu gresiančią situaciją paversti nerimta.Tai reiškia gilesnį santykių suvokimą ir susiję su komiškumo jausmo vaiko amžiuje atsiradimu.

Nepilnų trejų metų Mariui neleidžiama imti siūlų dėžės.Pribėgęs paima ir sako: ,,Aš paimsiu,o tu sijuok (juokis)”.Komiškumo elementas atsiranda tada,kai partneriai į konfliktą pažvelgia kitu aspektu,būtent,kai stipresnioji pusė (šiuo atveju suaugę) netaiko rimtai situacijai numatytų sankcijų.

Komiškumo elementų atsiradimas mažo vaiko elgsenoje svarbus keliais atžvilgiais:1)tarp bendravimo dalyvių palaiko intymumo santykius,2)pratina įžvelgti,kad žodis ne visada turi tiesioginę reikšmę,kad kontekste jo reikšmė gali pasikeisti,įgyti kitą prasmę,3)kad tam tikrų konkrečių veiksmų išeitį galima pakreipti savo naudai,kai tie veiksmai imami netiesiogine prasme.Šis pastarasis komiškumo taikymas elgsenoje mus itin domina.Tai yra vienas elementas to mechanizmo,kuris padeda nuslėpti tikrą dalykų padėtį,pavaizduoti ją tokią,kokia iš tikrųjų nėra.

Vaikas dar negali suprasti suaugusiojo argumentų,kodėl jis turi pasielgti vienaip,o ne kitaip,kodėl turi vykdyti suaugusiojo argumentų reikalavimus,kai jam svarbiau tai,ką pats yra sumanęs ir veikia.Tačiau suaugusiųjų nuolat mokomas ir baudžiamas,vaikas pradeda suprasti,kad yra leidžiamų ir neleidžiamų veiksmų,kad yra daiktų,kuriuos galima imti ir kurių negalima,kad vieni jo poelgiai yra ,,geri”,kiti ,,blogi”.Blogas poelgis suaugusiojo visuomet smerkiamas ar baudžiamas.Vaikas negali atsispirti prieš stipresnį,todėl,padaręs ką nors,kas suaugusiųjų yra smerkiama,vengia konflikto,nuslėpdamas savo poelgį)-,,meluodamas”.Vaiko melas yra jo silpnumo ženklas,priemonė savo pozicijoms apginti,negalint to padaryti kitokiu būdu.

Suaugusieji reikalauja,kad vaikas elgtųsi pagal jų įsivaizduojamą etaloną,suformuluotą pagal jų moralės sampratą.

Draudimų prasmę pradeda suprasti 1-2 metų vaikai.Nuo 2 m. gali išpildyti prašymus ir nurodymus,nuo 2,5 m. gali būti pratinami atlikti nedidelius uždavinius ir susilaikyti nuo draudžiamų veiksmų.Nuo 3 m. tėvai ar auklėtojai reikalauja,kad vaikas vykdytų pasikartojančius uždavinius:padėtų į vietą žaislus,palaistytų gėles ir t.t..Vaiko atkaklumas,prasidėjęs apie trečiųjų metų vidurį,tęsiasi keletą mėnesių.Tai vaiko valios prabudimas.Suaugusieji šiuo metu turi vengti konfliktinių situacijų.Vėliau vaikas noriai atlieka tuos uždavinius,kurių 3-4 metais griežtai atsisakydavo.

Taigi ankstyvojoje vaikystėje formuojasi valingumo bruožai.Ką bedarytų,vaikas visur ima taikyti tas priemones,kuriomis suaugusieji iki šiol reguliuodavo jo veiklą.Kai vaikas visai mažas ir nemoka net šnekėti,suaugusieji pratina jį paklusti jų nurodymams ir reikalavimams:paimti kokį nors daiktą,nunešti jį kur nors,uždaryti duris ir t.t..Perimdamas iš suaugusiųjų žodžiais išreikšti nurodymus,vaikas pradeda pats reguliuoti savo veiksmus.Taigi valingumo pradžia susijusi suvaiko socialine aplinka,su žodžiais reiškiamo socialinio patyrimo ir bendravimo perėmimu bei įsisąmoninimu.Kai vaikas pradeda kalbėti,tada iš pradžių pats sau garsiai sako,ką turi daryti.Pvz.:Ievutė (2m.) žaidžia su meškiuku.Po kurio laiko sako pati sau:,,Ievutė eis pažiūrėti,kaip verkia lėlytė”.Vėliau tuos įsakymus vaikas duoda sau mintyse,vidine kalba.Įsakymas sau pačiam veikti ilgainiui tampa įpročiu,atpalaiduojančiu nuo ilgesnio svarstymo,atsidūrus įprastinėje situacijoje.Pasak psichologo L.Vygotskio,vaiko valingas elgesys yra tam tikras socialinio elgesio taikymas savo veiksmams.

Pirmosios vaiko valingumo užuomazgos atsiranda šeimoje,bendraujant su tėvais ir kitais suaugusiais,įtvirtinant santykiuose su jais savąjį ,,aš”.Šeimoje vaikas mato,kaip tėvai bendrauja,girdi ką ir kaip svarsto,kokius kelia uždavinius ir tikslus,kokiomis priemonėmis ketina jų siekti,kaip apsisprendžia.Vaikai kur kas labiau pastebi suaugusiųjų santykius,darbą,nuotaikas.Pastebėtus dalykus vaikai įsidėmi,apibendrina ir daro savo išvadas.Tad labai svarbu,kokius siekius ir norus įdiegia jam šeima.Šeimoje iš mažens formuojasi buitinis vaiko patyrimas.Tai giluminis pastovus tendencijų ir nusistatymų sluoksnis,darantis įtaką vaiko aktyvumui.Tas sluoksnis susiklosto iš to,kaip organizuojamas vaiko gyvenimas,kokią vietą ir vaidmenį jame užima žaidimas,dalyvavimas suaugusiųjų darbe ir pavedimų vykdymas.

Agresyvus vaikas

Kadangi vaiko agresyvumas-tai jo emocijų išraiška,analizuojant vaiko elgesį būtina nagrinėti ir emocijas.Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos (pyktis,pasibjaurėjimas,neapykanta ir t.t.).Jos,kaip ir bet kurios kitos,reikalingos vaikui,padeda tikslingiau reaguoti,geriau prisitaikyti.Šias emocijas sukelia fizinės ir psichinės kliūtys.

Agresyvumas-būtina žmogaus savybė,padedanti įveikti kliūtis,išreikšti emocijas.Jo slopinimas riboja žmogaus galimybes,neigiamai veikia psichosomatinę būklę.Be to,slopinamas agresyvumas kartais pasireiškia ir destruktyviu elgesiu,staigiais nevaldomo pykčio protrūkiais.

Vaiko sunkumų,taigi ir jo priešiškumo aplinkiniams bei agresyvaus elgesio,ištakos glūdi tam tikrose situacijose iš kurių dažnesnės yra:
a) agresyvus tėvų ar vaikui artimų suaugusiųjų elgesys;
b) vaiko žeminimas,skriaudimas;
c) nuolatinė arba stipri frustracija.

Daugelis rašiusių apie vaiko agresyvumą nurodo,jog jį pirmiausia formuoja šeimos santykiai,tėvų bendravimo su vaiku stilius,tik po to darželinė situacija.Tačiau kaip tik darželyje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas:pvz.:Dovilė (6m.) grupėje agresyvi,sumuša jai neįtikusias drauges.Dėl tokio jos elgesio skundžiasi kitų mergaičių tėvai.Pakalbėjus su Dovilės tėvais:jos tėvai nepatenkinti tarpusavio santykiais,materialine padėtimi ir socialiniu statusu.Abu jie kilę iš uždarų šeimų,vaikystėje bausti fiziškai.Jie sakė: ,,Dovilę baudžiame,bet tai nepadeda”.Dovilė turi jaunesnę (3m.) seserį,kuriai pavydi tėvų globos ir dėmesio.Drauge ji myli seserį ir norėtų su ja artimiau bendrauti,bet šis poreikis nuolat nepatenkinamas,nes Dovilė stengiasi seserį kontroliuoti ir daro tai grubiai,kategoriškai.Dėl to tarp mergaičių kyla vaidai.Tėvai jų nesprendžia ir neleidžia spręsti pačioms,o visada baudžia Dovilę,nes laiko ją vyresne ir atsakinga už tai.Šią santykių ,,schemą” Dovilė ,,perkėlė” į bendravimą darželyje.Ji bando kontroliuoti drauges ir ,,baudžia” nepaklususias jai.

Dovilės psichologiniai sunkumai atskleidžia dar vieną agresyvumo aspektą-agresyvus elgesys gali būti ne tik priešiškumo,bet ir ambivalentiškų emocijų išraiška.Vaikas gali agresyviai elgtis su žmonėmis kuriuos laiko artimais ir su kuriais norėtų būti artimesnis.Toks vaikas retai suvokia savo emocijas,o tėvai,pedagogai,kiti žmonės nepakankamai kreipia į jas dėmesį.Ikimokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą galima koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą,pabrėžiant elgesio elementus,uždraudžiant dalį agresyvių veiksmų.Pvz.:šaukti galima,o mušti-ne,žaidimais,išreiškiant negatyvias agresyvumą skatinančias emocijas.Tai pat padėti įsisąmoninti prieštaringas emocijas gali psichologas.Jis sukuria sąlygas,kurios leidžia vaikui geriau suprasti save ir kontroliuoti savo elgesį.Tai labiau būdinga vyresniems vaikams.

Agresyviems vaikams sunku normaliai prieiti prie kito imti kalbėti.Jie įtaria kitą turint priešiškų kėslų,todėl yra įsitikinę jog turi reaguoti agresyviai,o ne draugiškai.Konfliktinėse situacijose jie neranda alternatyvių sprendimų.Užuot nuraminę žodžiais,jie linkę greičiau spręsti betarpiškai.Ir visada jie yra įsitikinę savo agresyvaus elgesio teisėtumu ir įgyvendinimu.Lengvai supyksta dėl mažmožių,susierzinę nesiklauso,ką sako kiti,patys kalba neapgalvotai,beveik visada piktai.Tai galima paaiškinti tuo,kad agresyvūs vaikai tikriausiai kitaip suvokia aplinkinį pasaulį,todėl ir jų reakcija kitokia.Jų elgesys darosi vis sudėtingesnis,nes bendraamžiai nenori su jais turėti jokių reikalų,nežinodami kaip jie reaguos.
Tėvai dažnai kremtasi dėl priešiško vaikų elgesio-nepaklusnumo,melagysčių,irzlaus būdo.Tėvai taip pat dažnai vaikus baudžia už netinkamą elgesį,muša,neleidžia ką nors daryti arba tiesiog liepia sėdėti ant kėdės,kol nusiramins.Deja šie būdai neveiksmingi ir nepakeičia ilgesniam laikui vaikų elgesio.Vaiko elgesys pasikeis tik tuomet,kai jis norės save kontroliuoti ir elgtis kitaip.Kad atsirastų ši vidinė kontrolė,vaiką reikia ne bausti,o kitais būdais mokyti.Geriau pamėginkime pasielgti taip:
· Pabandykite suprasti savo vaiko jausmus ir reikmes.Paklauskite savęs: ,,Ką reiškia toks keistas mano vaiko elgesys?Ko jis iš tiesų nori?”
· Jeigu atsakėte į šiuos klausimus,parodykite vaikui,kad suprantate jo jausmus.Galite pasakyti: ,,Matau,kad esi susierzinęs ir piktas.Tu gali pykti,tačiau aš neleisiu tau skriausti kitų vaikų.Taip pat neleisiu niekam skriausti tavęs”.
· Pamokykite savo vaiką elgtis kitaip.Galite patarti: ,,Tu gali būti piktas,bet aš papasakosiu kaip išlieti pyktį,nenuskriaudžiant aplinkinių.Imk ir trenk į šitą pagalvę ar nupiešk savo ,,pyktį”.Leiskite savo vaikui pačiam sugalvoti,kaip jis,būdamas įpykęs,galėtų pasielgti.Kartais reikia duoti vaikui ,,atvėsti”,prieš pradedant su juo kalbėtis.Geriausiai padeda rami muzika,knyga su paveikslėliais ar tiesiog pabėgiojimas lauke.
· Po to pabandykite prisikasti prie problemos esmės.Padėkite vaikui pačiam susivokti,kodėl jis supyko ar įsižeidė.Tai gali užimti nemažai laiko,nes vaiką gali tekti išmokyti tam tikrų įgūdžių:pvz.:mokėti žaisti dalinantis tais pačiais žaislais ar sugebėti žodžiais išreikšti savo norus ir poreikius.

Kartais norint išspręsti bendravimo sunkumus su vaiku,pagalbos verta prašyti draugų,giminaičių ar specialistų (auklėtojos ar darželio psichologo).Dažnai žmonės iš šalies padės geriau susivokti,kokios yra šių nesutarimų priežastys ir kaip jas išspręsti.

Venkite fizinės jėgos bendraudami su vaiku.Stenkitės neįsitraukti į barnius ir bandykite aptarti susidariusias problemas,kai vaiko emocijos atslūgusios.Ieškokite tinkamų sprendimų.Siekite,kad jūsų santykiuose būtų daugiau pagarbos.Tada vaikas patogiau jausis įvairiose situacijose ir turės daugiau galimybių lavinti ir tobulinti savo įgūdžius.

Elgesys,kurį reikia stebėti

Stebėdamos atkreipiame dėmesį į:
· Kaip vaikas reaguoja į nusistovėjusią grupėje tvarką.
· Kaip jam pavyksta pereiti nuo vienos veiklos prie kitos,kaitalioti ramią ir aktyvią grupinę ir savarankišką veiklą.Stebime kaip vaikai išsiskiria su tėvais,valgo,naudojasi tualetu,rengiasi,prausiasi ir ilsisi.
· Kaip ir kokias priemones jis naudoja.Stebime naudojimosi daiktais kokybę,naudojamų priemonių įvairovę,vaizduotę,įgudimą,sąvokų suvokimą.
· Kaip vaikas bendrauja su kitais vaikais.Ar jis žaidžia su daugeliu vaikų,ar tik su tais pačiais dviem vaikais?Ar dalinasi žaislais?Ar pats pradeda žaidimą,ar laukia,kad jį pakviestų?Ką jis mėgsta veikti su kitais?
· Kaip vaikas bendrauja su auklėtojomis ir kitais suaugusiais.Ar geba pasiprašyti pagalbos?Ar reikalauja daug dėmesio sau?Ar reikia jį nuolat girti?Ar jam patinka kalbėtis su auklėtojomis?Ar jis mėgsta bendrauti su suaugusiais.
· Kur vaikas mėgsta žaisti grupėje.Stebime,kaip vaikas renkasi vietą grupėje.Ar jis žaidžia visuose veiklos centruose?Kuriame veiklos centre jam patinka labiausiai?Ar vaikas nesunkiai keičia veiklą,ar jam reikia pagalbos?
· Kaip vaikas kalba.Ar jo šneka suprantama?Ar jis išsako savo norus?Koks jo balsas?Ar jis kalba tiek su vaikais,tiek su suaugusiais?Koks vaiko žodynas?
· Kaip vaikas juda.Stebime jį lauke.Ar jis laipioja,bėgioja,strikčioja,šokinėja?Ar išlaiko pusiausvyrą?Ar geba gaudyti ir mesti?Ar jo judesiai tvirti,ar nedrąsūs?Ar jam patinka žaisti,šokti,judėti
· Nuotaika ir temperamentas.Ar vaikas atsipalaidavęs,ar įsitempęs?Ar dažnai verkia?Ar juokiasi ir šypsosi?Ar sugeba žodžiais reikšti jausmus?Ar moka tartis su vaikais ir suaugusiais?Ar greitai nusivilia?Ar atviras,ar smalsus,ar mėgstąs riziką ir t.t.
· Vaiko vaidmenys grupėje (lyderis,sekėjas,klausytojas,kalbėtojas).
Stebėjimai,įvertinimo duomenys,šeimos suteikta informacija padeda
geriau suprasti vaiką ir sudaryti tolimesnį veiklos planą.Kiekvieno,į darželį atėjusio vaiko savivaizdis vis kitoks.Jis susiformuoja bendraujant su šeima ir artimais draugais.

IŠVADA

Išnagrinėjusios savo stebėjimus,nusprendėme,kad visi vaikai turi vaizduotę ir mėgsta fantazuoti.Senieji darbo metodai reikalavo vertinti (gerai-blogai,teisingai-neteisingai ir t.t.),todėl gabumai buvo ir galimybės buvo lyg įrėminti,t.y. riboti.

Mažokai dėmesio skirdavo savarankiškai vaikų veiklai,ne visada įdėmiai vaikus išklausydavo ir taip slopindavo jų iniciatyvą.

Analizė parodė,kad kūrybinių gabumų plėtotės problema egzistuoja ir vaikams,ir auklėtojoms,ir tėvams.

Vaikams sunku išsakyti savo mintis,nes nepakankamai turininga jų kalba,trūksta pasitikėjimo savimi.Jie bijo,kad nepavyks arba pavyks blogiau negu kitiems.

Stebėjimai parodė,kad ir auklėtojos ir tėvai gali padėti vaikui:
· nuolat kalbėtis su vaikais,mokėti juos išklausyti,atsižvelgti į jų interesus ir norus,mokėti laiku palaikyti vaiko iniciatyvą,leisti pasireikšti pačiam;
· nuolat bendrauti su tėvais,skatinti juos dažniau būti su vaikais,paisyti vaikų norų;
· visose grupėse sukurti sąlygas vaikų saviraiškai,dažniau keisti grupės aplinką,siekti,kad ji stimuliuotų vaiko raidą.

Stebėjimas
VAIKO ADAPTAVIMASIS DARŽELYJE

Vaikas susiduria su nauja aplinka,naujais žmonėmis,draugais ir dėl to patiria įvairių rūpesčių,turi prisitaikyti prie naujų taisyklių.
Nutarėme remtis šiais darbo principais:
· mylėti ir gerbti vaiką kaip asmenybę,bendrauti su juo kaip su sau lygiu;
· stengtis,kad kiekviena diena darželyje teiktų vaikams pažinimo džiaugsmo,praturtintų jo dvasinį pasaulį,žadintų teigiamas emocijas;
· gilintis į vaiko psichologiją,atsižvelgti ą individualias savybes;
· artinti darželio aplinką prie namų aplinkos;
· glaudžiai bendradarbiauti su tėvais.

PAVYZDYS Nr.1

Greta lankys ,,Kačiukų” grupę.Mama žino kad su Greta darželyje galės būti ne tik pirmomis dienomis,bet kiek reikės,-kad mergaitė jaustųsi ramiai ir saugiai.Mama norėtų,kad Greta išmoktų bendrauti su bendraamžiais,nebijotų naujos aplinkos ir naujų žmonių.

Gretos darželyje laukė auklėtoja.Ji ne tik pati turėjo pasirengti sutikti mergaitę,bet tam nuteikti ir vaikus,kad Greta yra gera ir draugiška,todėl namuose ją visi labai myli,mums belieka ją globoti ir saugoti,jai padėti.Vaikams tai yra gera galimybė išmokti rūpintis kitais,o kartu paskatinti juos labiau pasitikėti savimi,būti savarankiškais.

Greta greitai apžiūrėjo grupę,pavaikščiojo tarp stalų ir –pro duris.Manėm,kad daugiau neateis,tačiau kitą dieną ji vėl pasirodė.Jau ilgėliau pastoviniavo prie žaislų,bet jų nelietė,žiūrėjo kaip žaidžia vaikai.Po kurio laiko ruošėmės pietauti.Mergaitė sukluso ir .vėl pro duris.Ir taip keletą dienų.Bet kokia nauja veikla ją išgąsdindavo.Nutarėme ir pačios susipažinti su jos šeima,pasisiūlėme ateiti į svečius.Mama sutiko.Grupės vaikai dovanų nupiešė piešinukų.Mūsų laukė!Įteikėm dovanėles.Parodėme nuotraukų iš darželio gyvenimo,pasakojome apie vaikus,auklėtojas.Tėvams buvo malonu girdėti,kad jų dukra darželyje yra laukiama,kad vaikai ją mylės,su ja žais ir rūpinsis.
IŠVADA:Būtina aplankyti vaiko šeimą ir susipažinti su namų aplinka,svarbu tinkamai pasirengti sutikti vaiką,prie darželio gyvenimo ritmo vaiką reikia pratinti palaipsniui.

PAVYZDYS Nr.2

Vaikai susėda ar suklaupia,susikabina rankytėmis,suglaudžia galveles,paglosto vienas kitą,pasiklauso širdutės tuksenimo.Visi pasižada būti draugais,padėti vienas kitam.Kūno šiluma ramina vaikus,o rankų prisilietimas teikia malonumo.Šis žaidimas-ritualas maloniai nuteikia naujokus,padeda jiems greičiau susidraugauti.
IŠVADA: Augdamas nuotaikingoje,ramioje,laisvoje ir harmoningoje aplinkoje vaikas dažniau šypsosis,bus pastovesnės nuotaikos,dėmesingesnis,geranoriškesnis.

PAVYZDYS Nr.3

3,5 metų Rokas greitai įsitraukė į ,,Kačiukų” grupės gyvenimą.Jam patiko bendrauti,padėti auklėtojoms dengti stalus,tvarkyti žaislus.Rokas viską darydavo su džiaugsmu ir noriai.Tačiau pastebėjo,kad Rokas nematant suaugusiems būna grubus,nedraugiškas,vartoja negražius žodžius.
Auklėtoja ramiai,bet tvirtai pasakė,kad grupėje niekas šitaip nesielgia.Kitą dieną Rokas nebenorėjo likti darželyje.Vaikui aprimus auklėtoja paklausė: ,,Kas atsitiko?Gal tu nenori būti mūsų grupėje?”Rokas atsakė,kad nori būti Manto grupėje.Auklėtoja sutiko,kad jeigu taip nori tegu eina į Manto grupę,į mažylių grupę.Rokas jau didelis vyras,jo ir grupė didesnė ir žaislų daugiau,o Mantas dar mažas.Tačiau jei Rokas nori,tegu eina į mažylių grupę,ir kartu mokosi žaisti,rengtis.Kaip tik jie dabar mokosi gražaus elgesio.Rokas tylėjo.Nuėjęs kartu su auklėtoja į mažiukų grupę,jos rankos nepaleido.Iš tolo apžiūrėjęs vaikus ir žaislus,tarė:,,O mūsų grupė daug didesnė ir gražesnė,pas mus daug žaislų ir vaikai dideli.”Auklėtoja atsakė:
,,Aš tave labai myliu,bet noriu,kad tu mandagiai kalbėtum,gražiai elgtumeis ir būtum draugiškas.Ir man ir vaikams gaila,kad tu nori čia pasilikti.Mums tavęs labai trūks.Bet ryte tu taip verkei-tegu būna kaip tu nori.”Rokas tik apsidairė,trumpai ištarė ,,ne” ir nubėgo į savo grupę.
IŠVADA: Auklėtojos turi bendrauti su vaiku kaip su asmenybe,žinoti,kad nesvarbių dalykų vaikui nėra.Tuomet vaikas keičiasi,laikosi bendrų taisyklių.

PAVYZYS Nr.4

Karolis labai nedrąsus.Jam tuoj bus 6-eri.Į grupės gyvenimą įsitraukia labai lėtai.Vaikai dengia stalą,o Karolis jau šaukia: ,,Nenoriu,nevalgysiu.”Auklėtoja primygtinai nesiūlo.Vaikai valgo,džiaugiasi,kad sunku,o jis sėdi nuošaliau.Kiek pabuvęs atsisėda prie auklėtojos,pasiūlius valgyti-neatsisako.Vaikai eina į salę šokti,dainuoti,žaisti.Karolis nenori.Kai kurie vaikai iš jo pasišaipo.Tada jau reikia auklėtojos pagalbos.Ji nuramina: ,,Nesisielok.Šie vaikai taip pat nieko nenorėjo ir nemokėjo,o dabar-pažiūrėk,kaip gražiai šoka.Jeigu nenori šokti-nešok,šoksi kaip panorėsi”.Auklėtoja pajuto,kad už kiekvieną darbelį,už pastangas Karolį būtina pagirti,padrąsinti.vaikas po truputį keitėsi:ėmė žaisti,bendrauti su vaikais,siausti lauke.
IŠVADA: Vaikams turi įtakos aplinkos pasikeitimas.

PAVYZDYS Nr.5

Klaidas yra judrus,nekreipia dėmesio į auklėtojų pastabas,namuose lepinamas.Jam sunku susikaupti,rasti veiklos,jis trukdo vaikams piešti,konstruoti.Kartą Klaidas sugriovė vaikų statomą kaladėlių pilį.Justinui nusibodo toks Klaido elgesys ir jis pasikvietė draugus: ,,Nieko jam nesakykim,paspardys ir baigs.Bet ką jis darys be draugų?”Auklėtoja vaikų konfliktą stebėjo iš šalies.Klaidas nesuprato,kodėl jo niekas nebara,nebaudžia,nenurodo kaip reikia elgtis.Ilgai stovėjo nežinodamas ką daryti.Matydamas,kad niekas į jį nekreipia dėmesio,pamažu įsitraukė į žaidimą.Vaikai greitai užmiršo nuoskaudą,o Klaidas ėmė keistis.

IŠVADA:Konkreti veikla padeda vaikui suvokti svarbius dalykus.Abstrakčios taisyklės neturi užgožti veiklos.Siektina,kad veiklai vadovautų patys vaikai.

PAVYZDYS Nr.6

5 metų Rugilės atėjo pasiimti mamytė.Rugilė nenori eiti namo,nes nebaigė piešti.,,Mamyte,tu šiandien dar nepasišnekėjai su auklėtoja,-sako Rugilė,-eik pasišnekėki.”Mamytė maloniai šnekučiuojasi su auklėtoja,o patenkinta Rugilė baigia žaisti.
IŠVADA:Kai visi šeimos nariai dalyvauja darželio gyvenime,vaikas išmoksta gražiai bendrauti,mandagiai elgtis,gerbti vyresniuosius.

IŠVADA

Stebėjimai parodė,kad vaikai greičiau adaptuojasi,kai:
· darželio aplinka panaši į namų aplinką;
· grupės vaikai palankiai nuteikiami sutikti naują draugą;
· išklausoma vaikų nuomonė;
· vaikas žino,kad darželyje yra laukiamas auklėtojų ir grupės vaikų;
· vaikas yra vertinamas ir gerbiamas,atsižvelgiama į jo nuomonę ir norus;
· vaikas iš anksto (konkrečiais pavyzdžiais) supažindinamas su grupės gyvenimo taisyklėmis;
· grupė turi savo tradicijų;
· su vaikais apsilankoma svečiuose.

Ankstyvo vaikų bendravimo skatinimas

Auklėtojos įvairiai skatina tinkamą vaikų ir jų bendraamžių bendravimą:
· pasirūpina,kad tarp kiekvieno vaiko ir konkrečios auklėtojos užsimegztų ,,ypatingas” ryšys.Ypač per pirmuosius trejus gyvenimo metus labai svarbu turėti su kuo bendrauti ir dalytis jausmais.Šių artimų,pastovių ryšių su auklėtoja dėka vaikai išmoksta pasitikėti kitais žmonėmis ir gerai jaustis;
· sudaro galimybes vaikams bendrauti vienam su kitu visą dieną.Stengiasi,kad vaikai galėtų bendrauti keliese ir mažomis grupelėmis.Mažyliams emociškai per sunku bendrauti iš karto su didesniu žmonių skaičiumi;
· įrengia vietą,iš kur mažyliai gali stebėti kitus.Ne visi vaikai nori ką nors veikti su kitais vaikais.Kiti,prieš įsijungdami į veiklą,nori iš pradžių stebėti.Yra tokių,kuriems gyviau pažaidus reikalinga pertraukėlė.Pakyla ar minkštasuolis prie lango-puikiausios kambaryje vykstančios veiklos stebėjimo vietos;
· parengia pakankamai vietos ir parūpina priemonių vaikų žaidimams.Vaikams reikia pakankamai erdvės,kad neatsitrenktų vienas į kitą.vienodi žaislai sumažina ginčus,kadangi dalytis tokio amžiaus vaikams dar nelengva;
· padeda vaikams sužinoti ir įsiminti kitų vardus.Bendraudamos su vaikais visada kreipkitės į juos vardais.Pasakykite vaikams vardus tų,su kuriais jie žaidžia arba kurie yra netoliese;
· padeda vaikams suvokti,kad šalia yra jų bendraamžiai.Atkreipkite vaikų dėmesį kad ir taip:,,Agne,tu tapai raudonais dažais ir Mantas tapo raudonais dažais.”Arba: ,,Valdui patiko pasaka apie septynis ožiukus,o Vilei apie auksinę žuvelę”;
· skatina ir giria vaikus,jeigu jie rūpinasi arba atjaučia kitą;
· padeda vaikams atpažinti draugišką bendraamžių poelgį.Auklėtojos privalo visą laiką žodžiais nusakyti vaikų bendravimą.Kai Rokas uždeda ranką ant Karolio peties ir palinksta prie jo,sakykite: ,,Karoli,Rokas apkabino tave”.Mergytei stumtelėjus berniukui mašinėlę,sakykite:,,Artūrai,
Greta rodo tau savo mašinėlę.”
Vaikai-bendruomeniškos būtybės.Vos gimus prasideda jų gyvenimas,pilnas tarpusavio ryšių ir santykių su kitais žmonėmis.Bendraudami vaikai išsiaiškina,kas jie tokie,sužino apie žmonių santykius ir išsiugdo gebėjimą užmegzti ryšį su kitais.Bręsdami jie pradeda suprasti bendruomenės,kurioje gyvena,taisykles ir vertybes.

Tėvų ir auklėtojų vaidmuo

Kadangi tėvai ir auklėtojos yra pirmieji žmonės su kuriais užsimezga vaikų santykiai,jų vaidmuo ugdant mažų vaikų bendravimo įgūdžius yra tikrai didelis.

Pirmiausia ir visų reikšmingiausia yra tai,kad tėvai ir auklėtojos apgaubia vaikus meile,leidžia suprasti,kad jie reikalingi.Būdami saugūs,vaikai gerai jaučiasi,ir kaip tik iš čia kyla vaikų meilė ir pagarba kitiems.

Antra,tėvai ir auklėtojos padeda vaikams išsiugdyti bendravimo įgūdžius,kurių jiems prireiks,norint gražiai sutarti su suaugusiais ir bendraamžiais.Pagrindinės bendravimo vaikystėje priedermės-išmokti sutarti su kitais,dalytis,palaukti savo eilės,padėti kitam ir gebėti susidraugauti.

Galiausiai suaugusieji padeda vaikams išmokti skirti gėrį nuo blogio.Tai vadinama bendruomeniškumo pradmenimis ir reiškia,kad vaikai laipsniškai pratinami perimti teisingo elgesio bendruomenėje modelius.

Bendravimo skatinimo metodai

Mokymasis bendrauti ankstyvojoje vaikystėje-tai visą laiką trunkantis eksperimentas.Jei vaikai pažeidžia bendrabūvio normas,taip atsitinka tik dėl patirties ir įgūdžių stygiaus,o ne dėl blogų charakterio savybių arba noro erzinti suaugusius.Norėdami išugdyti tinkamą vaikų elges,suaugusieji jį modeliuoja,ieško pakaitalų,stengiasi nukreipti dėmesį,pasitelkia taisykles ir atitinkamų pasekmių metodą.

Elgesio modelį vaikai susikuria stebėdami kitus.Geras pavyzdys moko juos skirti teisingą nuo neteisingo.Labiausiai įstringančios pamokos vyksta stebint,kaip elgiasi auklėtojos:švelniai visada sakydamos tiesą,pagrįsdamos savo sprendimus,pasiūlydamos padėti.Labai svarbu ugdyti mandagumą.Nors negalima tikėtis,kad kūdikiai pradės sakyti ,,prašom” ir ,,dėkoju”,tačiau niekada ne per anksti pratinti tai daryti ir leisti suprasti,kad mandagumas ir gražios manieros-neatsiejama tinkamo elgesio dalis.

Elgesio pamoka veiksmingiausia tada,kai vaikai mato sektiną pavyzdį.Kai veiksniai nesiskiria nuo žodžių,jie atpažįsta tinkamą elgesį ,kutio kitaip būtų nepastebėję.Pavyzdžiui,kai auklėtoja nuvalo po valgio stalą,vaikas praleis pro akis šį naudingą elgesį,jeigu ji nepasakys:,,Aš valau stalą,kad jis būtų švarus.Štai tau kempinė.Tu irgi gali padėti.”

Neigiamas paliepimas Teigiama taisyklė
Nenurykit maisto nesukramtę Valgykit pamažu
Nepasmaukit jūrų kiaulytės Laikykit jūrų kiaulytę švelniai,Štai taip
Nerėkaukit Kalbėkit ramiai
Nesispardykit Tegul kojytės būna ramios
Nesitampykit Dabar Dovilės eilė
Netepliokit sienų Prašome spalvinti ant popieriaus

Pedagogas bendraudamas su vaiku turi siekti darnios komunikacijos.Jei pedagogas siunčia vienokius signalus,o mintyse turi visai ką kita,jis labai greitai gali prarasti vaiko pasitikėjimą.

Bendravimas vaikų darželyje

Duodant iš anksto sugalvotą patarimą,vertinant,tikrinant,teisiant,perkalbinėjant,kontroliuojant,reguliuojant,baudžiant. Gynimo atmosfera Atsiranda priklausomybė,prastas rezultatas,neimlumas,neigimas,siauras akiratis,slėpimasis,nedrąsa.
Kartu sprendžiant problemas,pritariant,įsijaučiant,pasitikint,suprantant,išklausant,išsiaiškinant. Rėmimo atmosfera Gaunama eksperimentai,augimas,supratimas,neslepiami jausmai,pritarimas ir įsijautimas,imlumas,iniciatyva,platus akiratis.

Naudota literatūra

1. Dailidienė J. Vaiko kalba-vaiko dvasia. Vilnius, 1997.
2. Filipčiuk H. Pažink savo vaiką. Vilnius, 1991.
3. Furst M. Psichologija. Vilnius, 1992.
4. Gailienė D. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius, 1996.
5. Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. Kaunas, 1988.
6. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija.Vilnius, 1990.
7. Laužikas J. Vaikų vystymosi sutrikimai. Vilnius, 1992.
8. Matulytė D. Ko tikėtis iš vaikų nuo gimimo iki šešerių metų. Vilnius,1997.
9. Pekelis V. Kaip surasti save. Vilnius, 1991.
10. Sverdlova O. Dialogai apie auklėjimą. Vilnius, 1984.
11. Tavo vaikas. Nr.8, 2001.
12. Želvys D. Bendravimo psichologija. Vilnius, 1995.
13. Žukauskienė A. Raidos psichologija. Vilnius, 1994.
14. Žvirblių takas. Nr. 3, 5, 8, 2000/2001.

Hipotezė

Bendravimą sąlygoja aplinka,šalia esantys žmonės,charakteris,lytis.

A.Maslow atskleidė poreikių struktūrą.Visiems žmonėms,nepaisant jų amžiaus,ypač svarbu būti pastebėtiems ir priimtiems tokiems, kokie jie yra.jeigu vaikas negali įgyvendinti šio svarbaus poreikio, agresija,abejingumas,pyktis pradeda žlugdyti jo asmenybę.Aplinka,kurioje vaikas auga,turi žadinti jo aktyvumą.

Leave a Comment