pliuralistinis valstybės aiškinimas

ĮVADAS_______________________________________________3

PLIURALISTINĖS DEMOKRATIJOS FORMAVIMASIS____ 4

PLIURALISTINIS GALIOS PASISKIRSTYMAS___________ 5

PLIURALIZMAS IR INTERESŲ GRUPĖS_________________ 6

METODAI IR VERTYBĖS_Pozityvizmas___________________________________________ 8

Biheviorizmas___________________________________________9

VALSTYBĖS ORGANIZACIJA, VERTYBĖS_____ ______ 10

ĮEIGOS POLITIKA_____________________________________ 11

IŠVADOS_____________________________________________ 12

NAUDOTA LITERATŪRA______________________________ 13

ĮVADAS

Kaip visi gerai žinome, nuo pat valstybės susikūrimo iki pat šių dienų mokslininkai, filosofai, politikai ieško idealios valstybės modelio. Tokioje valstybėje yra patenkinti visų individų poreikiai. Kadangi ideali valstybė egzistuoja tik teoriškai o ne faktiškai, bandoma įgyvendinti politiką, labiausiai atitinkančią idealiai valstybei. Mano nuomone, pliuralistų požiūris į įeigos politiką, visuomenės ir valstybės santykius, valstybės organizavimą, politikos formavimą bei krizes yra geriausias ir labiausiai tinka šiuolaikinei valstybei. Tai gali pagrįsti jos populiarumas Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje.Be to pliuralistų atliekama valstybės organizavimo bei politikos formavimo analizė vis dar populiaresnė ir empiriškai tikslesnė už bet kurią kitą teorinę valstybės doktriną. Tai pabandysiu įrodyti darbo eigoje, taip pat pasistengsiu supažindinti su pliuralizmo idėjomis, ir požiūriu kai kuriose gyvenimo srityse, aktualiose šiandienos visuomenėje.Visa tai pabandysiu padaryti savo pamąstymais, pagrįstais žymių politikų mintimis, padarytomis išvadomis ir posakiais. Taip pat stengsiuos panaudoti kuo įvairesnę literatūrą, kad nebūtų šališkumo.

PLIURALISTINĖS DEMOKRATIJOS FORMAVIMASIS

Pliuralizmo užuomazgų jau pastebima XVIII – XIX a. sandūroje. Pvz. Dž. Madisonas teigė, kad visuomenėje nėra daugumos , tai fikcija, ją sudaro mažumų koalicijos. Demokratija kaip daugumos valdžia teisėta tik tada, kai ta dauguma nėra nuolatinė, o yra tik kintanti koalicija įvairių mažumų iš kurių kiekviena išlaiko savo ypatybes ir teises bei galimybes dalyvauti tvarkant visuomenės ir valstybės reikalus. Žinant, kad Dž. Madisonas yra klasikinės demokratijos atstovaus, galima teigti jog jau klasikinės demokratijos atstovų darbuose buvo pliuralizmo užuomazgų. Kartu su balsavimo teisės plėtimosi procesu formavosi liberaliosios demokratijos teorijos, o visuomenė ėjo pliuralizmo link, kurio pagrindiniai teiginiai buvo šie:

· Visi visuomenės segmentai, jei jie formaliai organizuoti, gali daryti įtaką vyriausybės politikai.· Vyriausybės politika yra šių griupių derybų kompromisų rezultatas.· Vyriausybės funkicja yra veiklos parametrų nustatymas organizuotom grupėm, ir prižiūrėti, kad jos laikytųsi žaidimo taisyklių. Didžiausią įtaką pliuralistinės demokratijos teorija buvo įgijusi VI – VII dešimtmečiuose, tačiau ir šiandien ji turi pakankamą autoritetą.

PLIURALISTINIS GALIOS PASISKIRSTYMASGalia, paprastai tariant, tai sugebėjimas vienaip ar kitaip daryti įtaką ir pasiekti tam tikrų rezultatų. Mums aktualiausia yra galios reiškimasis valstybės viduje.Keičiantis valdymo formoms ir plečiantis pliuralizmo teorijai keičiasi ir galios pasiskirstymas. Pavyzdžiui egzistuojant nedemokratiniams režimams visa valdžia buvo sutelkta valstybės valdymo organuose, o visuomenė jos beveik neturėjo. Dabar, įsivyravus pliuralistinei demokratijai, galia susitelkė visuomenės rankose, ji yra fragmentiška, ir išskaidyta t.y. atsiranda tik kartais, kai visuomenė siekia kokio nors tikslo ir tik tada kai susitelkia. Kaip minėjau, pliuralistinės galios pasiskirstymas formavosi kaip atsakas į elitinį ir klasikinį požiūrius, kaip reakcija į daugumos demokratiją. Pliuralizmo atstovai kritikavo elito išskirtinumo ir vieningumo idėjas. Pagrindiniu puolimo objektu buvo elitologų nesugebėjimas metodiškai pagrįsti valdančiojo elito egzistavimą. Pliuralistinės galios samprata pagrįsta tuo, kad visuomenė valdoma daugelio mažumų, kurios konkuruoja dėl galios valdyti ar įtakos priimant sprendimus. Juk individas orientuotas į savo tikslą nustatytas taisykles, funkcionuojančias politikoje. Anot D. Trumeno: ” Pliuralistinė sistema yra svarbiausias Valdžios, tuo pačiu galios pasiskirstymas visuomenėje faktas. Sistemos pagrindą sudaro tarpinės struktūros tarp Vyriausybės ir piliečių”. Taigi dėl visuomenės difuzijos ir besikeičiančių faktorių (tokių kaip ekonomikos lygis, valstybės tarptautinė padėtis) galia neišsilaiko ilgesnį laiką vienose rankose. Mano nuomone, tai gera savybė, nes jei kokia interesų grupė turėtų nuolatinę galią ji pradėtų disponuoti pačia Vyriausybe ir galėtų primesti jai savo reikalavimus, tada išnyktų pliuralistinė demokratija.

Beje manau, kad galia yra pasiskirsčiusi visuomenėje daugmaž vienodai ir kiekvienas individas turi kažkokį kiekį galios, tačiau jos neužtenka norint įgyvendinti savo norus, todėl individai jungiasi ir sudaro sutelktinę galią galinčią paveikti Vyriausybę..

PLIURALIZMAS IR INTERESŲ GRUPĖS

Kaip žinome valstybės dydis yra svarbus demokratijos kintamasis, nes kuo daugiau piliečių, tuo mažesnis kiekvieno individo poveikis rinkimų rezultatams ir Vyriausybės vykdomai politikai. Todėl, didėjant valstybėms ir sparčiai augant gyventojų skaičiui, ėmė kurtis interesų grupės. Pliuralizmas su interesų grupėmis susijęs tuo , kad pliuralizmas yra vienas iš trijų interesų grupių reiškimosi būdų. Taigi manau, kad svarbu apžvelgti tai. Pirmiausia – interesų grupė, kas tai? Paprastai tariant – tai grupės piliečių, turinčių vienodus interesus ir siekiančių Vyriausybės politiką palenkti savo naudai. Interesų grupių atžvilgiu pliuralistai yra nusiteikę labai teigiamai, galima sakyti, kad interesų grupės sudaro pliuralistinės demokratijos pagrindą. Pavyzdžiui žymus pliuralistas – politologas A. Bentley teigė, kad politinis procesas yra įvairių intereso grupuių tarpusavio sąveika ir kova už savo siekių įgyvendinimą, kad neegzistuoja jokia bendra veikla, o tik atskirų grupių interesai. Taigi, kaip jau sakiau, pagrindinis vaidmuo pliuralistinėje valstybėje tenka interesų grupėms . kodėl? Anot pliuralistų, Socialinės grupės šiuolaikinėje valstybėje yra tarpininkas tarp žmogaus ir valstybės, jų dėka individai integruojasi į politinę sistemą. Interesų grupės padeda žmogui pajusti psichologinį komfortą. Taigi šioje teorijoje tampa svarbus ne individualus, o grupinis dalyvavimas politikoje. Žmonės, ko nors siekiantys politikoje, privalo susiburti į tam tikras grupes ( partijas, organizacijas,), todėl interesų grupės suvienija visus individualius interesus. Be to interesų grupės sustiprina žmonių, kuriems atstovauja, įtaką valstybės valdyme, todėl visuomenės socialinė struktūra tampa stabilesnė. Manau, kad į interesų grupes veikiančias pliuralistinėje respublikoje verta pažvelgti ir iš praktinės pusės. Pirmiausia – kodėl išvis egzistuoja interesų grupės? Mano galva, jos egzistuoja ne vien dėl to, kad yra individų siekiančių paveikti vyriausybės politiką ir, kad kol kas šis būdas yra geriausias paveikti Vyriausybę, bet ir dėl to, kad Vyriausybė norėdama vykdyti populiarią politiką privalo atsižvelgti į jų reikalavimus. Galima sakyti, kad Vyriausybė atsiduria tarsi savotiškoje įvairių interesų grupių pasiūlymų rinkoje. Ir tik ta interesų grupė, kuri laisvosios konkurencijos sąlygomis labiau įstengia paveikti Vyriausybę, laimi vienu ar kitu konkrečiu atveju.

Pliuralizmo sąlygomis galima skirti tokius interesų grupių veikimo būdus:1. pasinaudojimas rinkiminėmis kampanijomis.2. ekonominis spaudimas.3. pasinaudojimas spauda ir kitomis informavimo priemonėmis.4. svarbios informacijos kontrolė. 5. jėgos panaudojimas, terorizmas. Visa tai priklauso nuo interesų grupės pobūdžio ir nuo jos siekio, bei nuo Vyriausybės vykdomos politikos. Baigdamas šį klausimą, dar norėčiau pridurti, kad vystantis laisvosios konkurencijos ekonomikai, vis labiau išryškėja skirtumas tarp interesų grupių daryti įtaką vyriausybei. Taigi manau jog Vyriausybė turėtų vykdyti tokią politiką, kuri užtikrintų daugmaž vienodą atstovavimą visoms interesų grupėms.

METODAI IR VERTYBĖS

šiuolaikinio pliuraklizmo dažniausiai naudojami metodai – pozityvizmas, biheoviorizmas, metodologinis individualizmas ir fonkcionalizmas. Taigi pabandysime trumpai apžvelgti juos.

POZITYVIZMAS Pozityvizmas (darė didžiausią įtaką JAV politiniams mokslams) – tai specifinė pažinimo teorija. Anot pozityvistu visi teiginiai gali būti suskirstyti į tris klases: 1. teiginius pagal apibrėžimą (loginės tiesos arba tautologijos). 2. teiginius, kurie gali būti empiriškai verifikuoti realiai stebint pasaulį (pozityvūs arba moksliniai teiginiai). 3. „beprasmius“ – nėra teisingi nei pagal apibrėžimą nei jų galima įrodyti. Remdamiesi šiais tyrimais pliuralistai iškėlė tezę, kad visa, kas anksčiau buvo laikoma politiniu mokslu, tėra moraliniai įsitikinimai, tadėl laikytini „beprasmiais“ ir juos turi keisti mokslinė politinė analizė, poitikos atžvilgiu konstantuojanti bendras hipotezes, kurios gali būti patvirtintos empiristinių stebėjimų kiekybiniais rodikliais. Nuostata viską pagrįsti moksliniais tyrimais skatino pripažinti ir „BIHEVIORIZMĄ“.Ši doktrina teigė, kad socialinis mokslas dėmesį turi sutelkti į žmonių elgesio stereotipus, nes jų nariai ir motyvai yra vidiniai reiškiniai, todėl negali tapti moksloinio stebėjimo objektu. Pavyzdžiui pliuralistai Bentkey ir Truman‘as niekino normatyvinę politinę mintį komuojamą nesibaigiančių ginčų dėl visuomenės sutarties, politinės pareigos ir teisingos visuomenės principus. Taip pat jie neigia mintį, kad poitinė galia sutelkta į vieningą piramidę, kurios smaigalyje įsitaisęs monistinis ir nekontroliuojamas valdantysis elitas.

Daugelis pliuralistų, ypač išpažįstantys individualizmą, teigia, jog visos hipotezės apie žmogiškuosius kolektyvus gali ir galiausiai privalo būti redukuojami apie atskirus individus. Kai kurie pliuralistai, kurie remiasi prielaida, jog visi socialiniai reiškiniai sukelia socialiai naudingų padarinių, kurie paaiškina jų atsiradimą. Kitaip tariant funkcionalistai remiasi prielaida, jog kiekviena visuomenė – tai stabili tam tikrų integruotų „funkcinių“ elementų struktūra. Todėl būtina, kad kiekvienas elementas atliktų tam tikrą darbą. Taigi tuo remiantis galima daryti išvadą, kad socialinė tvarka ir integracija pasiekiama tik esant bendroms vertybėms ir visuomenės narių sutarimui. Visi pliuralistai sutaria dėl politinės konkurencijos ir rinkimų svarbos, nes daugeliui piliečių balsavimas yra dalyvavimo politikoje būdas. Jie rekomenduoja didinti politinių partijų lyderių atsakomybę prieš rinkėjus; siūlo labiau proporcines rinkimų sistemas, ypač tai aktuale D. Britanijoje, nes čia taikoma paprastosios daugumos principas, todėl laimi ta partija, kuri surenka daugiausia balsų iš kiekvienos apygardos, kadangi apygardų dydis skiriasi tai laimėti partija gali ir nesurinkusi 50% rink4jų balsų. VALSTYBĖS ORGANIZACIJA

Pliuralistai skiria du pagrindinius valstybės organizacijos būdus: „Vėtrungės“ ir natūralios valstybės. Vėtrungės modelyje valstybė tėra grynas procesorius, tam tikros įeigos pagrindu pateikiantis tam tikrą išeigą. Ji atspindi interesų grupių politinėje visuomenėje balansą. Valstybė yra tarsi marionetė, „Tas, kuris kontroliuoja valstybę, savo sprendimus pasiremdamas valstybės galia, gali primesti kitiems“ – Dahlas. Neutrali valstybė. Pliuralistai pripažįsta tris valstybės neutralumo pozicijas. 1. stebėtojas, kai tik stebimos abi pusės. 2. arbitras, kai stengiasi padaryti sąžiningus ir pagal taisykles santykius. 3. intervencionistas – padeda (remia) blogesnėje padėtyje esantįjį. Tačiau nesvarbu, kokia neutralumo išraiška, visuomet valstybė stengiasi grupių interesus derinti taip, kad nesutarimai būtų išspręsti ir rastųsi visoms grupėms priimtinas sprendimas.

Taigi abiem atvejais („Vėtrungės“ labiau) besivadovaujantys pliuralistai teigia, kad tiek renkami politikai, tiek administracija daugiau ar mažiau yra manipuliuojami ir pasyvūs žmonėms, kurių veiksmus lemia egzistuojanti spaudimo jėgų struktūra.VERTYBĖS: Pozityvistai vadovaujasi hume’o dėsniu – visada faktų klausimus galima atskirti nuo vertinimo klausimų. Pvz. iš teiginio, jog demokratija neegzistuoja negalima daryti išvados, joog ji neturi egzistuoti.pliuralistų įsitikinimu, jų pozityvūs teiginiai apie poliarchijos realumą yra iš principo falsifikuojami, tad jie gali būti atskirti nuo normatyvinių poliarchijos vertinimų. Normatyvinis pliuralizmas teigia, jog valstybė tėra tik viena iš daugelio asociacijų, kurioms individai priklauso ir kurioms individai yra įsipareigoję; todėl jie neigia, kad valstybė gali pretenduoti į išimtinę piliečių ištikimybę. Tuo tarpu analitinis pliuralizmas yra teorija, šiuolaikinėje valstybėje apibūdinanti politinės veiklos struktūrą bei ją veikiančius veiksnius.ĮEIGOS POLITIKApliuralistai vyrauja įeigos politikos akademinių studijų srityje. Palyginti su kitais teoretikais jie daugiau reikšmės teikia rinkimams partinei konkurencijai bei interesų grupėms. Jie gina tezę, jog egzistuoja įvairiausių poveikiokanalų, kuriais naudodamiesi piliečiai gali veiksmingai kontroliuoti savo politinius vadus bei viešosios politikos raidą.Rinkimai pliuralistai sutaria dėl politinės konkurencijos ir rinkimų svarbos poliarchijoje. pliuralistinio “realizmo” atmaina , pabrėžian būtinybę stoiškai pripažinti dažniausiai gana paprastą piliečių dalyvavimo rinkimuose kokybę. Žiniasklaida Pliuralistų požiūrį į žiniasklaidą apibūdina spaudos laisvės argumentai, kurie daugelyje Vakarų Europos šalių buvo kaliami dar iki demokratinių institucijų atsiradim. XVIII ir XIXa. Privatūs laikraščiai buvo laikomi esminės kontrolės instancija, ribojančia tuometinės pusiau konstitucinės valdžios galias. O dažni valdžios bei pasiturinčiųjų klasės mėginimai užgniaužti masinę laikraščių cirkuliacija tik patvirtina, kritinį spaudos vaidmenį. Liberaliojoje kancepcijoje privati spauda pastoja kelią valstybiniam komunikacijos priemonių monopoliui . tiksli ir išsami informacija apie politiką yra būtina tam, kad poliarchinė konkurencija taptų politikų kontrolės priemone.

IŠVADOS

Kaip jau minėjau, mano nuomone, pliuralizma yra geriausias iki šiol egzistavusių ideologijų. Manau, jog tai patvirtinau pateikdamas pliuralistų požiūrįį Vyriausybės ir piliečių santykius, į tai kokią politiką turi vykdyti Vyriausybė. Kaip turi atsižvelgti į interesų grupių veiklą, kaip turi būti pasiskirsčiusi galia ir kokius valstybės modelius pateikia pliuralistai. Pabaigoje dar norėčiau pridurti, jog dauguma pliuralistų priešiški labai centralizuotai valstybei, nes tai padeda užtikrinti kelią “ demokratiniam” despotizmui. Tuo tarpu daugybė veiklos centrų plečia piliečių dalivavimo politikoje, bei politikų kontroliavimo galimybes. Kad tai užtikrintų, pliuralistai pritaria atstovaujamosios vietos valdžios veiklai ir atmeta kišimąsi į vietos valdžią. Tačiau neapakime nuo pliuralizmo teigiamybių, nes pliuralizmo perteklius liberaliajai demokratijai gali sukelti problemų., kadangi egzostuoja neligybė, neorganizuotų interesų nepaisymo politika, kurios formuojama politika yra nedemokratinė; ji veda pri esamų socialinių bei ekonominių santykių įšaldymo ir sustabarėjimo. Be to nesaistomas organizacinis pliuralizmas sukuria iškreiptą darbotvarkę. Taigi sužinojome šiek tiek apie pliuralizmą , jo privalumus ir trųkumus, ir manau, kad kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, todėl nesakau, jog perskaičius šį straipsnį turime pajausti simpatiją jam.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. „TARPTAUTINIŲ SANTIKIŲ TEORIJA“ k. Booth ir S. SmitH Algarvė 2000m.2. „VALSTYBĖS TEORIJOS (liberaliosios demokratijos politika)“P. Dunleavvy ir B. O‘LearyEugrimas 1999m. 3. „POLITOLOGIJA“F. Žigaras“Gimtinė“ Vilnius 2001m.4. „ŠIUOLAIKINĖS POLITINĖS IR SOCIALINĖS TEORIJOS“Vilnius 1997m. 5. „POLITIKOS MOKSLO PAGRINDAI“J. NovagrockienėVilnius 2001m.