Sielos samprata Antikos filosofijoje

TURINYS

1. Turinys 1 psl.
2. Įvadas 2 psl.

3. Sielos samprata Antikos filosofijoje 2 psl.

4. Išvados 9 psl.
5. Literatūros sąrašas 10 psl.

Įvadas

Siela. Kas ji? Ar ji egzistuoja? Ar ji amžina, ar miršta kartu su mumis? Kaip ją pamatyti? Šie ir dar daug kitų klausimų, susijusių su mūsų siela, iškyla žmonėms nuo neatmenamų laikų. Žymiausi filosofai, aiškindamiesi įvairiausius žmogaus ir gamtos santykius, neužmiršo ir žmogaus vidaus, jo sielos. Nors prieštaravimų būta įvairių, bet viena nuomonė, kad siela egzistuoja, išliko nuo senų laikų. Dabar norėčiau apžvelgti sielos sampratas Antikos laikotarpiu. Kadangi filosofų pažiūros yra skkirtingos, tai nuomonių bus įvairių. Mes galime sutikti, galime ir prieštarauti, bet reikia vertinti didžiųjų filosofų mintis ir pastangas kuo daugiau sužinoti apie sielą.

Sielos samprata Antikos filosofijoje

Pirmasis sielos sampratą bandė suformuluoti Talis (625-547 m.pr.K.). Jis manė, kad sielą turi ne tik gyvos būtybės, bet ir negyvi daiktai. “Siela yra kažkas judraus, vadinasi net ir magnetas turi sielą, nes jis judina geležį”. Talio nuomone, “visur pilna dievų, nes siela yra susimaišiusi su visa kuo”. Pagrindinė sielos savybė yra judrumas. Siela yra tai, kaas judina. Šis filosofas nieko nėra pasakęs apie sielos kilmę, iš ko ji yra sudaryta.

Vėlesnis mąstytojas – Pitagoras (570 -500 m.pr.K.) – buvo įsitikinęs, kad siela po mirties gali persikūnyti. Ji gali persikūnyti ne tik į žmones, bet ir į augalus bei gyvūnus. Jo nuomone, siela po

o mirties patenka į pragarą (Hadą), kur kenčia už nuodėmes, padarytas žemėje. Pitagoras teigė, kad atsimena savo ankstesnius persikūnijimus, t.y. kuo jis buvo ankstesniuose gyvenimuose.

Apie sielos kilmę pirmasis prabilo Heraklitas iš Efezo (544 – 484 m.pr.K.). Jis susiejo sielą su vandeniu : “sieloms mirtis – tai jų virtimas vandeniu, o vandeniui mirtis kai jis tampa žeme. Bet iš žemės atsiranda vanduo, o iš vandens – siela”. Jis netgi manė, kad “sielos dėl drėgmės išgaruoja”. Drėgmė turi didelį poveikį sielai: “Prisigėręs vyras svirduliuoja ir yra vedamas nesubrendusio vaiko, jis nesuvokia, kur eina, nes turi drėgną sielą”, mastytojo nuomone, “sausa siela yra išmintingiausia ir geriausia”. Taip pat labai įdomiai jis galvoja apie tai, kas vyksta po mirties: “mirusių žmonių laukia tai, ko jie nesitiki ir apie ką negalvoja”. Heraklitas taaip pat kaip ir ankstesni mąstytojai tvirtai tiki, kad žmogaus gyvenimas neapsiriboja žemiškuoju pavidalu ir nesibaigia kūno mirtimi.

Po Heraklito gyvenę filosofai toliau vysto materialistinę sielos sampratą : pvz. Zenonas (490 – 430 m.pr.K.) mano, kad žmonės yra kilę iš žemės, o siela yra anksčiau paminėtų: karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys, kuriame nei vienas iš jų nevyrauja. Jo nuomone “siela neturi nieko individualaus, nes ji tėra įkaitęs dvelkimas, tam tikram atvejui sukonkretinta gamta, kuri po mirties vėl susilieja su visa gamta”. Savo pasisakymuose Ze
enonas nekalba apie sielos savybes.

Prie materialistinės sielos sąvokos plėtojimo labai daug prisidėjo Demokritas (460 – 370 m.pr.K . ), kurį galima būtų pavadinti materialistinės mokyklos sukūrėju. Šis mąstytojas bando paaiškinti sielos sudėtį, remdamasis atomų teorija: “siela susideda iš subtiliausių atomų, turinčių rutulio formą”. Tuo ji yra panaši į ugnį, todėl siela yra tam tikra ugnis ir šiluma. Demokritas tiki sielos nemirtingumu ir aiškina tai labai paprastai: “Mirtis – tai atomų išsisklaidymas. Po mirties jie niekur nedingsta – jie vėl jungiasi ir sudaro naują objektą arba įeina į kito objekto sudėtį”. Siela ir protas, Demokrito nuomone, yra tas pats. Siela sutampa su protu ir jie yra sudaryti iš rutulinės formos nedalomų dalelių, kadangi tos formos dalelės yra pačios judriausios, o ryškiausi gyvūnijos požymiai yra sugebėjimai judėti ir justi. Jie priklauso nuo sielos. “Siela visų pirma ir ypač yra tai, kas judina. Tai, kas nejuda, negali judinti ko nors kito, vadinasi siela yra tai, kas juda”. Demokrito nuomone, sielos atomai prasiskverbia į visą kūną ir, patys judėdami, judina visus kitus.

Būtent Demokrito sukurta sielos teorija vėliau vadovavosi daugelis materialistinės mokyklos atstovų, savaip vystydami ir interpretuodami jo sukurtą sielos sąvoką.

Sekantis filosofas, atstovaujantis jau kitą filosofijos kryptį, buvo Sokratas (469 – 399 m. pr. K.). Jis pabandė sukurti naują sielos sampratą, atsisakyti jos materialistinio supratimo, kuris ja
au buvo įsitvirtinęs Demokrito pagalba. Sokratas pratęsė sofistinį judėjimą, kuris nešė Antikoje kultūrinį atgimimą.

Sokratas skatino žmones pirmiausia rūpintis savo siela, moraliniu tyrumu, o ne materialinėmis gėrybėmis. Siela jam yra svarbiau už visa kita. Jo žodžiais tariant: “Juk aš nieko kito neveikiu, tik vaikščioju ir įrodinėju kiekvienam, jaunam ir senam, kad pirmiausia rūpintumėtės ne kūnu ir ne turtu, bet siela, kad ji taptų kuo geriausia; kalbu jums, kad ne iš pinigų dorybė atsiranda, o iš dorybės pinigai ir visi kiti žmonių turtai ir piliečių, ir valstybės”.

Nuteistas mirti, jis bando savo draugams įrodyti, kad mirtis yra gėris ir jos nereikia bijoti. “Juk mirtis yra viena iš dviejų : arba visai nebūti ir numirus nieko nebejusti, arba, kaip sako, mirtis yra kažkoks sielos pasikeitimas, jos, sielos, persikėlimas iš čia į kokią kitą vietą“. Sokratas buvo įsitikinęs, kad sielos yra nemirtingos, jos išlieka ir po žmogaus kūno sunykimo. Siela, anot jo, – “tai būtis, vadinamoji ta, kuri yra, todėl ji negali išnykti po mirties. Siela ateina į kūną gimstant. Prieš ateidamos mūsų sielos buvo skyrium nuo kūno ir turėjo žinojimą“. Jo pasisakymuose yra minimas pomirtinis pasaulis. Sokrato nuomone, švari siela po mirties iškeliauja į lygiai kaip ji nematomą, dievišką, nemirtingą, išmintingą vietą ir, pasiekusi ją, įgyja palaimą, “išvaduota nu
uo klaidžiojimo, pamišimo, baimės, nuožmių aistrų ir kitų žmogiškų blogybių”. Jo įsivaizduojamas pomirtinis pasaulis atitinka rojų krikščionybėje. Čia jis kalba tik apie švarią sielą. Kas atsitinka su kitomis sielomis, lieka neaišku. Pomirtinio pasaulio egzistavimą jis pagrindžia, sakydamas : “Visa, kas gyva, atsiranda iš to, kas mirė. Jei mūsų siela jau ir anksčiau egzistavo, tai reikia pripažinti, kad ji, ateidama į pasaulį ir gimdama, gimsta ne iš ko kito, kaip iš mirties ir mirimo. Taigi, siela turi egzistuoti ir po mirties, nes jai reikia vėl gimti“. Sielas, Sokrato nuomone, turi ne tik žmonės, bet ir kitos gyvos būtybės. Jis neišskiria žmogaus sielos kaip geresnės ar pranašesnės: “Visų gyvųjų būtybių sielos vienodai geros, jei tik jos savo prigimtimi yra tuo, kuo jos yra, būtent, sielos”. Sokratas savo pasisakymais paneigė iki jo vyravusią materialistinę sielos sampratą.

Galutinai naują sielos sampratą suformulavo ir įtvirtino Sokrato mokinys Platonas (427 – 347 m.pr.K.). Iki jo siela dažniausiai būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės sielos interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Pasinaudodamas mitologiniais ir fantastiniais vaizdiniais, Platonas aprašė sielų keliavimą iš vieno gyvenimo į kitą. Sielą jis palygino su sparnuotu vežimu, į kurį įkinkyti du žirgai : vienas – gražus, o kitas – bjaurus. Šiuos žirgus valdo vežėjas – protas, tačiau juos valdyti nelengva. Pirmasis žirgas traukia aukštyn, antrasis – žemyn ir nežinia, kur pasuks vežimas, o nuo to priklausys sielos likimas po mirties. Neišpirkusios savo kaltės, sielos po mirties laukia naujas įsikūnijimas. Sieloje Platonas matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios ir protingosios – pradus. Harmonija pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji žmogaus dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą ir afektus. Pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Sielos dalys atitinka tris žmogaus kūno dalis : galvą, kūną ir pilvą. Kiekvienai šių dalių priskiriama kokia nors sielos savybė. Galvai priklauso protas, krūtinei – valia, o apatinei kūno daliai aistra arba geismas.

Platonas manė, kad kiekviena siela yra nemirtinga. Kūnas sielai – tai kalėjimas. Jame ji atlieka bausmę už nuodėmes. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji gyveno idėjų pasaulyje. Gyvendama žemėje siela ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl ją atgauti. Tačiau kūnas trukdo jai.

Siela, pasak Platono, geriausiai mąsto tada, kai jai nekliudo nei vienas iš pojūčių ar jausmų – nei regėjimas, nei girdėjimas, nei nuliūdimas, nei koks džiaugsmas, bet kai ji daugiausia susitelkia savyje, visiškai atsiskyrusi nuo kūno ir, kiek įmanoma, nebendraudama su juo, ieško tikrosios būties.

Platono ir vėlesnių jo pasekėjų nuomone, bet koks judėjimas kyla iš pasaulio sielos, kuri yra visame pasaulyje ir kiekvienoje jo dalyje, nors ne visose dalyse ji parodo tas pačias galias, taip pat ir protingoji žmogaus siela nesukelia tų pačių veiksmų plaukuose ir širdyje, nors yra visame žmoguje ir kiekvienoje jo dalyje. Platonikai manė, kad pasaulio sieloje yra visos sielos, tiek su kūnais, tiek be jų, nes, jų manymu, ji, būdama paprasta ir nedaloma, yra išsklidusi visoje visatoje, o ne atskirose dalyse. Platonas teigė, kad pasaulio siela yra susijusi su visata. Iš jos atsiranda visos sielos ir galų gale į ją įsilieja, jeigu tik tam nekliudo jų nevertumas. Siela yra pasaulio sielos dalis.

Labai garsus Antikos filosofas buvo Platono pasekėjas Aristotelis (384 – 322 m.pr.K.), kuris bandė savo filosofijoje suderinti materializmą su idealizmu. Iš pradžių jis buvo labai susižavėjęs Platonu, mokėsi jo akademijoje, tačiau vėliau labiau nukrypo į materializmą ir pradėjo kritikuoti Platono iškeltas idėjas.

Aristotelis gyvybę susiejo su siela. Gyvybė, jo nuomone, yra tai, kuo turinti sielą būtybė skiriasi nuo to, kas neturi sielos. Gyvybe jis vadina tam tikrus mitimo, augimo ir nykimo procesus, kurie vyksta savaime. Gyvoji gamta, pagal jį, nėra vienalytė. Joje išsiskiria trys gyvybės formos: augalai, gyvūnai ir žmonės. Kiekviena gyvybės forma turi savo tikslą. Aristotelis išskiria penkis pagrindinius sielos sugebėjimus : maitinimasis, jutimas, judėjimas erdvėje, siekimas ir mąstymas.

Mąstytojas tvirtino, kad yra trys sielos rūšys : augalų – maitinanti, gyvūnų – juntanti, žmonių – protingoji. Augalai – tai pati žemiausia, pirmoji gyvosios gamtos pakopa. Kad galėtų augti ir daugintis, jiems reikia maisto. Maitinimąsi ir dauginimąsi, Aristotelio nuomone, reguliuoja maitinanti siela. Tai – pati bendriausia siela, vegetatyvinė jėga, kuri yra būdinga visai gyvajai gamtai. Gyvūnų pasaulis – sudėtingesnis už augalų. Jiems be maitinimosi ir dauginimosi dar būdingi judėjimas ir jutimas. Šias funkcijas reguliuoja juntančioji siela. Jų entelechija – tai kvėpavimas, gyvybę saugojanti šiluma. Ji skiriasi nuo viso kūno, primena eterą. Jos vieta – gyvūnų širdyje. Širdis sušildo kraują. Kraujas maitina kūną ir sąlygoja jutimo patyrimą.

Aukštesnėje pakopoje už gyvūnus stovi žmogus. Svarbiausias žmogaus požymis, pagal Aristotelį – protas. Protą jis tapatina su žmogaus siela, entelechija. Protą Aristotelis skirsto į pasyvų ir aktyvų. Pasyvus protas yra receptyvus – jis tik operuoja ta medžiaga, kurią gauna per jutimus. Pasyvaus proto funkcija yra iš jutiminės medžiagos kurti sąvokas. Aktyvus protas yra nepriklausomas nuo kūno, jis taip pat yra nekintamas ir nemišrus. Tai iš esmės yra aktualybė. Žmogus Aristoteliui – tai mikrokosmosas, kuriame pirmojo judintojo vaidmenį atlieka aktyvusis protas. Žmogaus paskirtį sudaro protinga sielos veikla.

Aristotelis kalba ir apie kūno bei sielos sąryšį, jų tarpusavio santykį ir sąveiką. Jo nuomone, kiekvienas gamtos kūnas, kuris turi gyvybę, yra substancija ir net sudėtinė (sudaryta iš kūno ir sielos). Bet nors gyvis yra tam tikras kokybiškai apibrėžtas kūnas – toks, kuris turi gyvybę, vis dėlto kūnas nėra tapatus sielai, nes jis negali būti priskirtas daiktui kaip tam tikra jo savybė, greičiau jis yra pamatas, kuriam savybė gali būti priskiriama, tai yra medžiaga.

Sielą, pasak Aristotelio, turi tik natūralūs gamtos kūnai. Tai jis paaiškina imdamas paprastą pavyzdį: “Siela yra substancija sąvokos prasme, t.y. tam tikro kokybiškai apibrėžto kūno esmė. Įsivaizduokime, kad kirvis yra gamtos kūnas. Tuo atveju jo esmė ir kartu siela bus tai, dėl ko jis yra kirvis. Jei siela atsiskirtų nuo jo, tai jis nustotų buvęs kirviu, liktų tik pavadinimas. Bet iš tikrųjų tai yra tik kirvis, o ne gamtos kūnas, nes siela yra esmė ir sąvoka ne sukurto daikto, o tokio gamtos kūno, kuriame glūdi judėjimo ir ramybės pradas”.

Aristotelis sako, kad siela negali būti be kūno, lygiai kaip negali būti kūnu, nes ji yra ne kūnas, o kažkas, kas priklauso kūnui ir glūdi jame, žiūrint kiek jis yra tam tikras konkretus, kokybiškai apibrėžtas daiktas. Todėl neabejotina, kad siela yra neatskiriama nuo kūno arba mažų mažiausiai neatskiriamos tam tikros jos dalys, jeigu ją tikrai galima dalyti.

Po Aristotelio bandymo sujungti materializmą su idealizmu pradeda vystytis Helenistinė filosofija, kuriai buvo būdingas grynas materializmas. Šios filosofijos šakos atstovai – Epikūras (341 – 270 m.pr.K.) ir Markas Aurelijus (121 – 180 m.).

Epikūras daugelį idėjų perėmė iš Demokrito, pasinaudojo jo sukurta atomų teorija. Šio filosofo nuomone, siela yra ne kas kita, kaip kūnas, susidedantis iš švelnių dalelyčių, išsklaidytas po visą atomų sambūrį, bet labai panašus į dvelkimą, turintį kažkokią karščio priemaišą. Jis sako, kad siela yra grynai materialus gamtos kūnas, todėl ji yra neatskiriama nuo kūno ir žūsta kartu su juo. Mirus žmogui ar gyvūnui, jo siela taip pat miršta.

Išorės daiktų ir reiškinių jutimą Epikūras irgi aiškino naudodamasis atomų teorija. Jo nuomone, išorės daiktų ir reiškinių jutimas vyksta įprasto atomų susidūrimo dėka. Visi kūnai nuo savo paviršiaus nuolat siunčia plonyčius savo atvaizdus, kurie paveikia jutiminę sielos dalį ir sukelia švelnumo, spalvos ar skonio jutimą.

Kitas Helenistinės filosofijos atstovas – Markas Aurelijus – taip pat manė, kad siela yra materiali ir žūsta kartu su kūnu. Savo sielos teoriją jis bando pagrįsti, sakydamas: “Jei sielos išlieka gyvos, tai kaip jas gali sutalpinti oras nuo neatmenamų laikų? Kaip žemė gali sutalpinti visus nuo tiek amžių palaidotus kūnus? Kaip žemėje kūnai, kurį laiką išlikę, pasikeičia, suyra ir padaro vietos kitiems lavonams, taip ir į orą pasitraukusias sielas, kiek laiko pasilaikiusios, pasikeičia, išsisklaido ir sudega visų gimdančiame prote, kuris jas priima, ir tokiu būdu padaro vietą kitoms sieloms, kurios ten gyvens”. Štai kaip galima paaiškinti sielų išlikimą.

Markas Aurelijus tvirtina, kad mūsų ainiai nieko naujo nematys, kaip ir mūsų protėviai nieko daugiau už mus nematė, ir kad tam tikru būdu 40 metų žmogus, turėdamas šiek tiek nuovokos, sielos pagalba pamatė visą praeitį ir ateitį toje pačioje dabartyje, kaip praeitis ir ateitis.

Graikų – žydų mistinei filosofijai buvo būdinga aiškiti sielos kilmę ir savybes, remiantis dievu. Dievas jiems – amžinas, nekintantis ir visagalis. Jų sielos samprata labai artima idealizmui.

Galbūt ryškiausias graikų – žydų mistinės filosofijos atstovas buvo Filonas (20 m.pr.K. – 50 m.). Jo nuomone, siela yra žmogaus esmė ir ji susideda iš dviejų pradų: vienas – kūniškas, žemiškas, kitas – dieviškos kilmės. Aukščiausia sielos galia yra intuicija. Geriausią ir visais atžvilgiais labiausiai išlavintą sielą turi žmogus, o blogiausiai išvystytą sielą turi žuvys. Kaip ir Platonas bei jo pasekėjai, Filonas manė, kad kūnas tėra dvasios kalėjimas, ir kad dvasia siekia išsivaduoti iš jo. Siela yra nemirtinga, ji nežūsta kartu su kūnu.

Vėliau atsiradusiai kitai filosofijos šakai – Neoplatonizmui, priešingai nei platonikams, buvo artimos idealizmo idėjos. Neoplatonizmo pradininku yra laikomas Plotinas (204 – 269 m.).

Siela, jo nuomone – tai bekūnė substancija, tarpininkė tarp proto – dvasios ir materialių reiškinių, pernešanti juos antrosios hipostazės atspindį. Sieloje yra dvi sferos: viena nukreipta į protą – dvasia, kita – į išorinį materialųjį pasaulį.

Siela Plotinui atrodė pirmapradė substancija. Jis galvojo, kad materija yra sukurta sielos, dėl to ji nėra savarankiška realybė – ji tik pakitimo substraktas, galintis įkūnyti idealybę.

Išvados

Neoplatonizmu baigiasi ankstyvoji filosofija – Antikos filosofija. Daugelis Antikos mąstytojų yra gerai žinomi ir šiais laikais, kai kuriuos jų iškeltos problemos ir idėjos yra aktualios ir šiuo metu. Antikos laikais išsiskyrė dvi sielos sampratos aiškinimo kryptys, kurios rėmėsi materializmu arba idealizmu. Vieni filosofai teigia, kad siela – tai grynai materialus kūnas, tuo tarpu kiti tvirtino, kad siela – tai idealybė, tam tikra entelechija, kažkas neapibrėžto. Antikos laikų filosofų sukurta sielos samprata rėmėsi vėlesnių laikų (Viduramžių, Renesanso) mąstytojai, bandydami paneigti ar išvystyti Aristotelio, Platono, Demokrito ir kitų filosofų iškeltas idėjas apie sielos kilmę ir jos savybes.

Prie vieningos nuomonės sielos klausimu nebuvo prieita, tačiau galime daryti išvadą, kad kiekvieno žmogaus ar kitokio pasaulio gyvio siela yra skirtinga, nes visi esame skirtingi.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Aristotelis “Raštai” (“Apie sielą”)

2. O. Lametri “Du traktatai” 1981 m.

3. Platonas “Dialogai” 1968 m.

4. Filosofijos istorijos chrestomatija “Antika”

5. Hegelis “Filosofijos mokslų enciklopedija” 1977 m., 3 tomas

Leave a Comment