Klasicizmas

BAROKAS

Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formos, tačiau už pastarasias yra didingesnis, laisvesnis, dinamiškesnis. Baroko pastato plano ir eksterjero linijos kreivesnes, banguotesnes. Puošniuose interjeruose gausu dekoratyvinio architektūros formų, skulptūros ir tapybos kurinių.Puošnių, sudetingų formų baroko pastatų sukurta Romoje.

Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos baroko. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį ar vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600m.-1650m.) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriems budingos pereinamosios nuo velyvojo renesanso prie baroko formos; kupoline Šv. Kazimiero bažnycia (1618m., architektuota K.. Tenkalos). Brandžiojo baroko laikais (1650m.-1690m.) pastatyti puošnūs didikų rumai (Vilniuje – Sapiegų, Slušku, Pacu), kulto pastatų ansambliai (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnycia, 1678m., architektuota J. Paoro; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712m., architektuotas L. Fredo ir P. Putinio). velyvajam barokui (1690m.-1765m.) būdingos grakšcios, saikingos ornamento, vienanaves arba trinaves bažnycios (Vilniaus – Šv. Kotrynos, 1744m., Misionierių, 1753m., abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno – Jėzuitu, 1725m., ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.

Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo,dekoratyvinių efektų.XVIII a.. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, imantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles.

Lietuvojos baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug relistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis ku

ulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblius. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižainiu.

Baroko literatura pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai budinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įiteisino parodaksalų mastymą, dėmesio žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui budinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literaturos žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meiles romanas, religinė, rumų ir liaudinė turgaus aikšciu drama, siaubo tragedija. Av. Jalio literaturoje barokas turejo savitų bruožų. Italijoje baroką atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje &##8211; metafiziniai poetai.

Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kuryboje, daugelyje XVII – XVIII a. liet. panegiriku, epitafiju, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jezuitu mokyklu vaidinimuose.

Klasicizmas

XVII – XIXa. Pirmosios pusės meno stilius, kurio atstovai orientavosi i antikinį meną. Klasicizmas atsirado Italijoje XVIa., susiformavo ir įsivyravo Prancuzijoje XVII a., absoliutizmo klestėjimo laikotarpis. Kitose Europos šalyse paplito daugiausiai XVIII a. ir išnyko apie XIX a. ketvirtaji dešimtmetį. XVIII a. – XIX a. pradžioje klasicizmas buvo susijęs su švietimo epochos idėjomis. Ðviejinamojo klasicizmo es

stetikos principus suformavo I. Vinkelmanas. Klasicizmas apėme visas meno šakas – architektūrą, dailę, literaturą, muziką. Dailėje, remiantis antikinio ir iš dalies renesanso meno principais, buvo stengiamasi parodyti gamtos bei žmogaus harmoniją. Puošnų barokinį vaizdą klasicizmo dailininkai pakeitė idealizuotu griežtos kompozicijos vardu. Itin plito skulptūra, kaip herojaus idealizavimui labiausiai tinkamas žanras.

Lietuvos mene klasicizmas reiškėsi XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigoje – XIX a. viduryje kaip savita Europoje plitusio klasicizmo atmaina. Remdamiesi senovės graikų ir romenų menu, italu, prancuzu, ir kitų šalių klasicizmo principais, Lietuvos architektai ir dailininkai savo kūriniuose klasicizmo principus derino su laiko ir vietos poreikiais.

Klasicizmas pakeitęs velyvajį baroką ir rokoką, Lietuvos architektūroje pradėjo reikštis apie 1770m. Skiriami trys jo etapai. Ankstyvajame etape Lietuvoje dirbo architektai M. Ambrozevièjus ir kt. Ypač reikšminga buvo M. Knakfuso veikla. 1770m. jis pradėjo statyti klasicistinius rūmus Verkiuose. Ankstyvo klasicizmo pastatu orderine sistema buvo dar siejama su vėlyvojo baroko formomis. Subrendusio klasicizmo etape Lietuvos architektai, savitai interpretuodami antikinės architektūros principus, kūrė darnių proporcijų pastatus. Pastatų fasadus jie saikingai skaidė horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis, dažnai juos akcentavo portikais, puošė skoningais simetriškais ornamentais. Pastatų viduje buvo vedama tiesi karnizo linija, sienu paviršius skaidomas traukomis, mentemis ir plokščio reljefo ornamentais. Subrendusio klasicizmo etape dirbo žymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas L. Gucevičius, paastatęs didikų rūmus, visuomeninius ir kulto pastatus. Velyvasis klasicizmas plėtojosi dviem kyptimis. Pirmam, rusiškajam empirui, atstovavo P. Pusje ir kiti iš Rusijos atvykę architektai. Antrajai krypčiai, vietiniam empirui, atstovavo K. Podesinskio mokiniai. Jų sukurtiems pastatams stokojo stilistinio vieningumo. Klasicistiniu laikotarpiu miestų planuose buvo pabrežiamos kompozicinės ašys, linkstama prie stačiakampio gatvių tinklo. Dvarų ansambliai buvo apželdinami sodais ir parkais, kuriems būdingas peizažinis išplanavimas. Stengdamiesi sukelti natūralios gamtos ispūdį, architektai dvarų soduose ir parkuose vedė vingiuotus takus, rengė apvalias pieveles, želdino tapybiškas medžių ir krūmų grupes.