Seneka „Gamtos klausimai“

SENEKOS BIOGRAFIJA
Liucijus Anėjus Seneka gimė Ispanijos Kordubos mieste apie 4m. pr. Kr. Jis buvo vidurinysis turtingo ir žinomo Romoje raitelių luomo retorikos žinovo Lucijaus Anėjaus Senekos sūnus.
Ankstyvoje vaikystėje busimas filosofas buvo atvežtas į Romą, nes tėvas ir anksčiau čia buvo įsikūręs. Seneka gavo puikų retorinį išsilavinimą ir mokėsi filosofijos pas Sotioną ir Atalą. Filosofija jaunuolį sužavėjo, jis visa galva į ją pasinėrė ir skelbė: „Jei nori būti laisvas, vergauk filosofijai“. Senekos jaunystės mokytojai padarė jam įspūdį visam gyvenimui. Užsiėmimą filosofija jis suvokė nee tik kaip pasaulėžiūros formavimą, bet kaip ir savęs tobulinimą. Visą gyvenimą jis stengėsi tobulinti sielą, ragino ir kitus taip daryti.
Turėdamas apie 20 metų, Seneka susirgo sunkia plaučių liga ir išvyko gydytis į Egiptą.Ten toliau domėjosi filosofija, parašė mūsų nepasiektą veikalą apie Egipto geografiją ir religiją.Grįžęs apie 33 ir 35 m. po Kr. buvo išrinktas kvestoriumi.
Dėl imperatoriaus Klaudijaus žmonos Valerijos Mesalinos intrigų Seneka buvo ištremtas į Korsikos salą. Jis buvo apkaltintas svetimavimu su Klaudijaus dukterėčia Livila. Aštuonerius metus Seneka praleido visai necivilizuotame krašte, apsuptas piramidžių, mąąstydamas apie Dievo ir žmogaus prigimtį. Kad motina neliūdėtų, dėl iki gyvos galvos ištremto sūnaus, Seneka apie 42 m. po Kr. parašė jai skirtą veikalą: „Motinai Helvijai apie paguodą“, kuriame įrodinėjo, kad tremtis nėra blogai.
Ketvirtajai Klaudijaus žmonai panorėjus, Seneka 49 m. po Kr

r. rugpjūčio mėnesį buvo sugrąžintas iš tremtis.
Valdant Neronui padarė didžiulę politinę karjerą, tapo vienu iš imperijos valdovų. Sulaukęs 58 metų pasitraukė iš valstybės valdymo ir tris metus atsidėjo rašymui. Apie 62 m. po Kr. rašė „Gamtos klausimus“ ir pradėjo rašyti „Laiškus Lucilijui“..
Po to netikėtai įsivėlė į rūmų intrigas, buvo apkaltintas suokalbio rengimu ir gavo įsakymą nusižudyti. Garbaus amžiaus rašytojo tarnai perpjovė jam rankų, o po to ir kojų venas, tačiau kraujas tekėjo silpnai. Tada Seneka išgėrė nuodų ir atsigulė į karštą vonią. Mirdamas, kalbėjosi su draugais. Tarnai užrašė kiekvieną jo žodį, bet šie užrašai, deja, neišliko. Senekos savižudybės sceną nuostabiai aprašė Tacitas.

Įvadas
L. A. Senekos traktatas “Gamtos klausimai” – vienas iš dvylikos sugrupuotų veikalų: “Apie Apvaizdą”, “Apie išminčiaus tvirtybę”, “Apie pyktį”, “Apie laimingą gyvenimą”, &##8220;Apie poilsį”, “Apie sielos ramybę”, “Apie gyvenimo trumpumą”, “Apie paguodą”, “Apie geradarystes”, “Apie atlaidumą” bei “Laiškai Liucilijui”. “Gamtos klausimai” skiriasi nuo kitų veikalų tuo, kad jis parašytas ne dorovine tema. Senekos nuomone, žmogaus egzistencijai skirtas tik trupinėlis laiko, todėl neverta gaišti prie sielos nestiprinančių ir netobulinančių išprotavimų bei prie žinių teikiančių dalykų. Panaši Senokos nuomonė ir apie muziką bei tiksliuosius mokslus. Labiausiai filosofas domėjosi fizika, tai yra mokslu apie gamtą. Šia tema domėjosi visą gyvenimą. “Gamtos klausimai” – tai paties filosofo st

tebėjimų, patyrimų ir išgyvenimų aprašymas. Veikalo parašymo data nežinoma, tačiau manoma, kad kai jaunystėje lankėsi Egipte bei, kai brandaus amžiaus buvo ištremtas į laukinę Korsikos salą, stebėjo gamtą, jos stichijas, dangaus šviesulių kelius bei mąstė apie Dievą ir žmogų ir viską užsirašinėjo. Veikalas skirtas įvairiausių reiškinių tyrinėjimams vykstantiems žemėje, danguje ir ore. Seneka nagrinėja Nilo potvynių ir žemės drebėjimų priežastis, svarsto kas yra debesys, lietus, sniegas, kruša, žaibas ir griaustinis. Viskas aprašoma stebėjimų ir apibendrinimų metodu. Norėdamas kuo paprasčiau paaiškinti nelabai aiškius stebėjimo duomenis, Seneka pasitelkia analogijos metodą, kada pateikiamas panašus pavyzdys aiškinantis nesuprantamą hipotezę iškeltą stebėjimo metu. Jis labiau pasitiki savo sielos ir proto teikiama informacija negu savo akimis. Senokos įsitikinimu, viskas pasaulyje yra susiję, viskas yra tvarkinga, nes pasaulį sukūrė Dievas. Todėl net ir žaibai, debesys, audros ir kitos negandos pasauliui yra reikalinga. Seneka ragina žmones domėtis visatos reiškiniais, nes tai yra vertinga ir reikalinga. Gilinimasis į gamtos slėpinių paslaptis – tai artėjimas prie Dievo. Tai yra svarbiausia pažinimo prasmė.
“Gamtos klausimai” – tai gamtotyros klausimų aprašymas ir etikos teiginių priderinimas. Seneka niekada nepamiršta pamokyti, paraginti, patarti. Tai matome ir šiame veikale. Žmogus yra per silpnas prisiminti kas yra dora, todėl Seneka nuolat jam tai primena rūsčiai smerkdamas ištvirkimą, prabangos siekimą, žiaurumą, go
odumą, pataikavimą ir kitas ydas.

Senekos pažiūros į įvairius gamtos reiškinius

Apie dangaus ugnis

Tai pirmoji „Gamtos klausimuose„ dėstoma dalis, kurioje Seneka skiria ypatingas mąstymo pastangas ir viso trumpo bei trapaus gyvenimo energiją fizikos mokslo aiškinimui. Šioje dalyje kalbama apie meteoritus, paskui apie drignes arba ratilus, toliau – apie vaivorykštes, atspindėjimą, kitus dangaus švytėjimus, vėl trumpai sugrįžtama prie meteoritų ir baigiama veidrodžių vaidmens žmogaus gyvenime aptarimu.
Seneka priklauso stoikų filosofinėms pažiūroms, kurie pasaulio pradžia laiko ugnį. Pasak jų viskas atsirado iš ugnies. Galbūt todėl Seneka vieną savo didžiausių kūrinių pradeda mintimis apie didžiulius ugnies kamuolius – meteoritus, žvaigždes lekiančius per erdvę. Tai mes matome kiekvieną naktį. Iš šių gamtos reiškinių jūrininkai sprendžia apie orą.
Labai svarbus fizikos reiškinys susidaro apie tuos dangaus šviesulius, t. y. švytėjimas. Seneka šį gamtos dėsnį aiškina labai paprastai. Jis pasitelkia stebėjimo metodą. Stebėdamas į tvenkinį įmestą akmenuką, pastebi, kad vanduo išsisklaido į daugelį ratilų. Tie ratilai laipsniškai mažėja nuo didžiausio iki mažiausio. Šis gamtos reiškinys vyksta dėl griežtų gamtos dėsnių. Niekas nevyksta atsitiktinai, viskas turi savo tvarką. Panašus reiškinys vyksta ir ore, kada saulės, mėnulio ar kokios nors žvaigždės šviesa krenta ir verčia orą išsisklaidyti į daugybę apskritimų. Taip galima išpranašauti gerą, ramų, tykų orą arba audrą.
Kitas reiškinys – priešingas meteoritams, mėnuliui ir žvaigždėms, kurie yra na

aktiniai gamtos kūnai – tai vaivorykštė, kuri pasirodo tik dieną. Ją matome pakankamai retai. Vaivorykštė atsiranda dėl debesų nevienodumo, kurie sumaišo šviesą su šešėliu ir sukuria nuostabią vaivorykštės spalvų įvairovę. Vaivorykštės atsiradimą įtakoja apsiniaukęs dangus. Vaivorykštės spalvų įvairovė liudija pasaulio žmonių įvairovę. Vaivorykštės spalvų gamą sudaro šviesios ir tamsios spalvos atspalviai. Šviesios spalvos – tai geri žmonės, neturintys ydų, o tamsios spalvos – tai ydingi žmonės, kupini nuodėmių ir blogų minčių.
Vaivorykštė – tai saulės atspindys atsiradęs rasotame ir tuščiaviduriame debesyje . Ji atspindi atvaizdą kaip veidrodis. Niekas taip staigiai neatsiranda, kaip atvaizdas veidrodyje, nes atvaizdas nieko neveikia, kaip tik rodo . Vaivorykštė ir saulė – tai du skirtingi dalykai. Vaivorykštė yra platesnė, raudonesnė ir turi daugiau spalvų nei saulė. Debesys nuo veidrodžių taip pat skiriasi. Dažnai kalnuose vaikštome debesimis, tačiau juose savo atvaizdo nematome. Todėl, kyla klausimas, kaip vienspalvė saulė atsispindėdama debesyje, kuris visai nepanašus į veidrodį, sukuria ryškiaspalvę vaivorykštę. Iš tikrųjų, vaivorykštė yra mūsų regėjimas.
Dar viena gamtos išdaiga – žaibai, kuriuos, manoma, kad sukelia vėjų jėga, dangaus aukštis, žvaigždžių judėjimas. Kai kurie žaibai išskiria tiek daug šviesos, kad apšviesdami tamsą sugrąžina dieną. Kai kurie pasirodo ir greitai pranyksta. Tokie žaibai yra patys pavojingiausi. Kaip žaibai, taip ir žmonės, paveikti kokių nors veiksnių, tampa neprognozuojami ir netikėti. Tai vėl veidrodžio efektas. Žmogus paveiktas blogio, taip pat daro bloga. Netgi realiame gyvenime žmogus neišsiverčia be veidrodžio. Veidrodžiai išrasti tam, kad žmogus pažintų pats save, kad daug iš to gautų . Veidrodis suteikia galimybę pamatyti savo trūkumus ir juos pašalinti arba paversti dorybėmis. Priverčia neužsiimti nederamais dalykais arba priverčia užsiimti tuo kuo reikia. Pavyzdžiui, gražuolį ragina vengti negarbingo elgesio, bjaurų – žinoti savo trūkumus, jaunuolį skirti savo laiką mokslams, senį – neužsiimti žilaplaukiams nederamais dalykais, galvoti apie mirtį.
Lygiagrečiai su veidrodžio atsiradimu pradėjo ryškėti ir žmonių ydos. Viena bjauriausių ydų – meilė sau. Vėliau išsivystė geismas ir palaidumas. Veidrodžiai iš pradžių buvo gaminami iš metalo, vėliau, įsiviešpatavus prabangai, gaminami iš aukso ar sidabro. Kuo toliau, tuo labiau jie didėjo ir darėsi vis brangesni, papuošti brangakmeniais. Šitoks prabangos siekimas darėsi vis nedoresnis. Taip įsigalėjo ir godumas. Veidrodis tapo pirmasis blogybių atsiradimo šaltinis.

Apie žaibus ir perkūnus

Šioje dalyje aptariamos oro ypatybės, paskui kalbama apie žaibų kilmę, amalo ir žaibo skirtumus, griaustinį, žaibų pranašystes, Jupiterio vaidmenį ir reikšmę, įvairias antikines žaibo ir perkūno teorijas.
Viena iš daiktų prigimtinių medžiagų yra oras. Oras yra būtiniausia pasaulio dalis. Tai tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Be oro nebūtų pasaulio, gyvūnų, žmonių. Oras reikalingas visiems: garso sklidimui, sportininkui, net dainininkui svarbus oras. Kalbant apie perkūną, žaibus ir amalus, oras yra neatsiejamas. Visi jie pranašauja ateitį. Žaibai atsiranda susidūrus debesims. Tai, pasak Senekos, Dievo siųstas ženklas. Taip Dievas įspėja žmones apie jų piktadarystes. Žaibas – tai tvirtas ženklas, nugalintis kitus. Žaibas simbolizuoja lemtį.
Seneka išskiria tokias žaibų rūšis: perveriantieji, sudaužantieji ir deginantieji. „Perveriantis žaibas – plonytė liepsna, dėl tyros ir švarios ugnies skidumo prasismelkianti pro siauriausią plyšį. Sprogdinantis žaibas yra kamuolinis ir turi primaišytos sutirštėjusios ir audringos oro srovės jėgos. <.> Trečioji rūšis – deginantys žaibai. Jie turi daug žemiškumo ir vyra labiau ugnies negu liepsnos prigimties. Taigi jie palieka didelius nudegimų pėdsakus, amžinai liekančius ant palytųjų“ . Žaibas – tai Dievo rūstybės ženklas, pranašaujantis mirtį. Mirtį reikia niekinti ir gal jos bus išvengta. Tačiau, mirtis visus šaukia vienodai. Visų laukia mirtis, visų tokia pati dalia. Tačiau Seneka ragina nebijoti žaibo mirties. Nuo žaibo mirti garbingiau negu nuo meilės.

Apie žemės vandenis

Tai skyrius apie įprastinius planetos vandenis. Apie jų skirtumus, paskirtį ir reikšmę. Vanduo skiriasi skoniu, svoriu, spalva, sveikumu. Vienose pasaulio vietose vandens apstu, kitur visai jo nėra. Vandens yra ant žemės ir po žeme. Vanduo – tai gyvybės šaltinis. Simbolizuoja energiją. Su vandeniu siejama ir pasaulio pabaiga, tai lemtingasis tvanas, kada didžiąją žemės dalį užpils vanduo. Neaišku iš kur turėtų atsirasti šitiek daug vandens, kad apsemtų visą pasaulį. Tačiau, žinome, kad gamtai nėra nieko sunkaus. Pakanka mažiausio gamtos nukrypimo nuo įprastinės būsenos ir visi mirtingieji pražudomi. Kuriama yra ilgai, tačiau sugriaunama greit. Pavyzdžiui, miestas statomas amžius, tačiau per valandą sugriaunamas, per akimirką virsta pelenais ilgai augęs miškas. Taip ir vanduo, kai tik pasaulis truputį susilpnins budrumą, prasiverš iš atvirų ir nematomų vietų, iš viršaus ir apačios ir užlies pasaulį. Tačiau, kaip teigia Seneka, tai turėtų trukti neilgai, tik tol, kol bus sunaikinti žmonės ir gyvūnai. Tada vėl bus sukurti nauji žmonės ir gyvūnai, kurie nežino, kas yra nusikaltimas, yda ar blogybė. Tačiau žmogus geras ilgai nebus. Jis vėl taps ydingas. Tai pačios gamtos dėsnis. Kaip žinome – ką davė gamta – niekas nepakeis, net ji pati.

Apie Nilą

Tai dalis skirta Nilui. Šios upės ištakos ir potvyniai buvo visos antikos žmonių vaizduotę jaudinusios temos. Seneka aprašo vietas, kurias upė teka, Nilo Fauną, išdėsto kai kurias esamas šios upės potvynių teorijas.
Nilas – tai upė, apie kurią prirašyta labai daug istorijų, legendų, pasakojimų susijusių su Dievais. Upės patvinimas mums atrodo kažkas baisaus, tačiau to krašto žmonėms potvynis – tai derliaus metas. Nilo ištakose sėdi kažkas protingesnio už žmogų ir reguliuoja upės reiškinius. Jeigu ten sėdi Dievas, tai visiškai suprantama, nes Dievas žino ko žmogui reikia ir kada reikia.

Apie debesis

Kalbama apie debesis, lietų, sniegą ir krušą. Išsamiai aiškinamas krušos susidarymas. Pabaigoje Seneka peikia prabangai atsidavusius žmones.
Kruša – tai sušalęs debesis. Seneka peikia tuos žmones, kurie iš anksto numato ateisiant krušą. Senovės žmonės net aukodavo aukas, taip siekdami susitarti su kruša, kad nepultų ir dovanėlėmis išsipirkti nuo nelaimės. Kruša – tai sušalęs vanduo. Vanduo – materialiai pats pigiausias, tačiau dvasiškai pats brangiausias. Vanduo – vienintelis dalykas, sulyginąs turtinguosius su minia. Dievas davė vandens be galo daug. Tačiau padarė vieną klaidą, niekam jo nepriskyrė. Visiems jo pakanka: žmonėms, žvėrims, paukščiams ir net tingiausiems gyviams. Tačiau laikas jį įkainojo. Vanduo dabar yra perkamas. Taip išradingai išsivystė prabangos siekimas. Vanduo yra naudojamas visur: vyno, maisto gaminime, dažnai vanduo yra geriausias vaistas nuo įvairių ligų. Vėliau vanduo buvo pradėtas šaldyti, nes toks neva naudingesnis ir patikimesnis. Žmonės siekdami prabangos įsigudrino imti sniegą iš giliai, nes tada jis veiklesnis ir šaltis ilgiau laikosi. Todėl kaina iškart pasidarė nevienoda. Seneka menkina šitą žmonių ydą.

Apie vėjus

Iš pradžių Seneka pasako apibrėžimą, o paskui stengiasi išaiškinti, kas yra vėjas. Seneka nurodo vėjo atsiradimo priežastis ir aptaria vėjų rūšis. Pabaiga – filosofinis samprotavimas apie Apvaizdos dovanas ir žmonių nemokėjimą jomis naudotis, apie užkariavimų beprasmiškumą ir pražūtingumą.
Vėjas – tekantis oras; viena kryptimi tekantis oras. Oras visada juda. Jis niekada nesustoja, niekada nepasiekia ramybės būsenos. Seneka pripažįsta vienintelę vėjo priežastį – vandens ir žemės garavimą. Kartais vėjo priežastis yra pati saulė. Yra labai daug vėjo rūšių ir kiekvienas jų yra naudingas bei būtinas. Vėjas vis tiek yra gėris, tačiau dažnai ir kenkia. Vėjas yra milžiniška gamtos geradarystė, tačiau žmonių pamišimas jį pavertė žala. Jei gamtos dovanas sversime jomis pasinaudojančiųjų pagedimu, išeis, kad visa gavome savo nelaimei. Vėjas skatina augti pasėlius, padeda subręsti javams. Tačiau žmonės sumąstė pasigaminti burlaivius ir vėjo pagalba plaukti į karą. Šiuo atveju vėjas panaudotas blogio kėslams. Pasaulį didžiuliu mastu užvaldė blogis. Vis labiau žmonės trokšta keršto, skriaudos, neapykantos.
Tačiau vėjas suteikė žmonėms galimybę pažinti pasaulį, pažinti tolimus kraštus. Jei ne vėjas, žmogus taip ir būtų likęs neišmanėliu, neturinčiu jokio patyrimo, nežinančiu savo žemių ribų. Vėją gamta mums davė mūsų labui, tačiau mes patys vėją padarėme savo priešu, savo nelaime.

Apie žemės drebėjimą

Šis skyrius skirtas žemės drebėjimų klausimams. Seneka jaučiasi įpareigotas įtikinti žmones nebijoti žemės drebėjimo, nebijoti mirties. Tam jis skiria šios dalies pradžią ir pabaigą. Visame kitame tekste nuosekliai dėstomos įvairios žemės drebėjimų priežasčių teorijos.
Nėra nieko siaubingesnio už žemės drebėjimus. Ši gamtos stichija padaro be galo daug žalos gamtai ir žmonijai. Tačiau šito nereikia bijoti. Nėra vaistų nuo baimės. Jei nori nieko nebijoti, Seneka siūlo apsidairyti aplink. Tada suprasite, kad esate nereikšmingi ir silpni kūneliai, labai greitai pražudomi. Tačiau niekas taip nepadrąsina, kaip tik supratimas, kad devynios galybės pavojų tyko mūsų bet kur. Seneka teigia, kad kvaila bijoti griaustinio ar žaibo, žemės smūgių ar staigios kalnų nuošliaužos, ar iš krantų išėjusios jūros. Mirties nereikia bijoti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad mirtis yra gamtos dėsnis, greičiau ar vėliau jos sulaukia visi. O antra, žmogaus siela po mirties vėl sugrįžta į dieviškąją sritį, į geresnę ir saugesnę vietą, kur nedreba žemė, nėra vėjo, gaisrų, epidemijų. Jei nori išmokti nebijoti, stiprink savo dvasią, lavinantis ir stebint gamtą.

Apie kometas

Dalis skirta kometoms. Seneka tvirtai laikosi nuomonės, kad kometos yra tokios pat rūšies dangaus kūnai, kaip ir planetos. Visa septinta dalis skirta tam įrodyti.
Kometos – tai reto, neįprasto pavidalo ugnies šviesuliai. Dažnai pranašauja, kad jos pasirodymas pranašauja pikta. Kometos mažiausiai ištirti dangaus kūnai. Kometos yra labai arti Dievo. Todėl kalbant apie jas, turime kalbėti pagarbiai.

Išvados

Kai kurie Senokos gamtotyros teiginiai jau pasenę, tačiau traktatas “Gamtos klausimai” negali pasenti, nes žmogaus siela nesikeičia. Net praėjus dvidešimt amžių šalia gerųjų vertybių, t. y. narsumo, aukojimosi, dosnumo ir kt., vis dar klesti ištvirkimas, žiaurumas, egoizmas ir dar daug kitų blogybių. Todėl niekada nepasens Senokos pamokymai ir pastebėjimai, jo raginimai mąstyti apie Dievo sukurtą visatos didingumą, grožį, tobulumą.
Seneka niekina turto siekimą. Jo nuomone, turtai daro žmones nelygius. Turtai yra blogio priežastis, tačiau ne todėl, kad daro ką nors bloga, bet todėl, kad skatina žmones pačius daryti bloga. Turtai yra pasipūtimo, išdidumo ir pavydo šaltinis.

Literatūros sąrašas

1. Seneka, L. A. „Gamtos klausimai“, 2002, Vilnius
2. Genzelis, B. „Senevės filosofija“, 1995, Vilnius

Leave a Comment