Antano Maceinos požiūris į

Antanas Maceina
1908 01 27 – 1987 01 27

Įvadas

„Filosofija gyvuoja jau keletą tūkstantmečių, bet aš nežinau tokio meto , kad jai būtų buvusi uždėta princesės karūna ar kad jai būtų plojusi minia. Dažniausiai filosofijai tekdavo kuklus tarnaitės vaidmuo. Iš pradžių ji buvo teologijos, paskui mokslo, o galiausiai ideologijos tarnaitė. Todėl jai nereikia nei komplimentų, nei liaupsių. Filosofija visų pirma yra dviejų laisvos dvasios žmonių dialogas. Ji gimė iš laisvės, todėl nepripažįsta nei vergų, nei ponų, nei šventųjų, nei kankinių. Filosofija pripažįsta tik lygiateisius dialogo partnerius. Galiausiai savo prigimtimi jii demokratiška. Ne iš kur kitur, o iš sokratiško dialogo išaugo visa Vakarų demokratija.[.] norėčiau skaitytoją parengti dialogui su Maceinos mintimi. O dialogas galimas tik su gyva mintimi.“1

Antanas Maceina – produktyvus mokslininkas ir mąstytojas, beveik pusšimtį savo gyvenimo metų atidavęs aktyviai veiklai. Galbūt jis ir nėra svarbiausias lietuvių filosofas, tačiau turbūt galima laikyti jį žinomiausiu. Pradėjęs savo veiklą tarpukario Lietuvoje, jis ir toliau ją tęsė išeivijoje. Rašytinis A. Maceinos palikimas labai gausus. A. Maceina – savito tipo krikščioniškasis filosofas: ne teologas, beet mąstytojas, besiremiąs ieškojimu, ne transcendentinių, žmogaus proto neaprėpiamų tiesų visuma, į kurias atsiremia ir dūžta silpnos žmogaus proto pastangos pažinti būties paslaptis ar bent praskleisti nežinomybės šydą. Maceina yra mąstytojas, todėl aukščiausias teisėjas ir vadovas jam yra žmogaus protas, pažinimas.

A. Ma

aceina drauge yra ir poetas, skelbęs savo filosofiją A. Jasmanto slapyvardžiu. Poetinė žodžio jėga įgalina Maceiną ir filosofiniuose veikaluose pasiekti reto emocinio įtaigumo ir tuo pat metu reto išraiškos paprastumo. Maceinos veikalai yra prieinami ir tiems, kurie nėra studijavę filosofijos. Tačiau jį suprasti yra sunkiau negu skaityti. Ir abstrakčioms problemoms spręsti Maceina renkasi konkrečius personažus ( Didįjį Inkvizitorių, Jobą, A. Mickevičiaus Konradą, Solovjovo Antikristą ir kt.). Tai ne tik leidžia klausimą nagrinėti vaizdžiai, bet ir susieti jį su gyva tikrove. Žodžiai, pasakyti A. Maceinos savo mokytojo S. Šalkauskio adresu: “gyvenimo problema stovėjo jo mąstymo centre, ir jis sprendė ją pilnatvės šviesoje“2, pilnai gali būti taikomi jam pačiam. Žmogaus proto įvertintoje krikščioniškosios pilnatvės šviesoje Maceina ieško atsakymo į amžinąsias problemas, kad tuo būdu būūtų suprasti mūsų laiko rūpesčiai.
______________________________________________________________________________
1 Arvydas Šliogeris. Antano Maceinos sugrįžimas. Maceina A. Raštai 3 t.,V.,1990, psl. 8.
2 Maceina A. Mintys, apmąstymai, V., 1998, psl. 15.

Kas yra filosofija?

Yra filosofų, abejojančių, ar filosofija yra mokslas tokia šio žodžio prasme, kuria mokslu vadinama biologija, fizika bei matematika. Jos santykis su šiomis ir kitomis mokslo disciplinomis yra išskirtinis. Aiškindamas filosofijos ypatybes, vienas žymiausių XX a. lietuvių filosofų A.Maceina sako štai ką: „Savo turiniu ji yra išnešiojusi bei pagimdžiusi visus mokslus, su jais tačiau nesusiliedama ir jų neatstodama: visų mo

okslų motina pati nėra mokslas“. 3
Jeigu pritartume šiai nuomonei, derėtų, matyt, padaryti išvadą, jog filosofija, nebūdama mokslas, neturi ir savo dalyko. Tačiau su A. Maceinos žodžiais be išlygų vargu ar galima būtų sutikti. Ilgainiui kito filosofijos nagrinėjamų problemų apimtis ir pobūdis, keitėsi ir pačių filosofų požiūris į savo discipliną. Antikoje ji siekė aprėpti visus teoriškai aiškintinus klausimus apie žmogų bei pasaulį ir, kaip jau minėta, to meto filosofija buvo universalus mokslas. Tiesa, ją visada daugiausia domino būties, gyvenimo ir pažinimo pagrindai. Požiūris į tai, kas sudaro šiuos pagrindus, keitės; kito ir pačių pagrindų sąvokos aiškinimas. Tyrinėjant būties pagrindus, senovės Graikijoje iš pradžių daugiausia dėmesio skiriama daiktų pradų ar elementų tyrimui.
Dabar pasakytume, jog daiktų elementus turi tirti ne filosofija, o fizika ar chemija. Tačiau kadaise jų, kaip atskirų mokslų, nebuvo, todėl daiktų pradų ar principų aiškinimas buvo vienu svarbiausių filosofijos uždavinių.
Naujaisiais laikais filosofų žvilgsnis nuo daiktų vis labiau ima krypti žmogaus ir daiktų santykio link. Filosofai vis labiau ima domėtis ne tiek daiktiškuoju pasauliu, kiek žmogaus santykiu su pasauliu, o kartu ir su pačiu savimi. Todėl filosofijos dalyką galima būtų apibūdinti taip: Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.
Žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats (j
jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku, kad filosofui rūpi ne vien žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Garsus vokiečių filosofas I.Kantas pabrėžė, kad filosofą visų pirma turi dominti štai kokie klausimai:
1. Ką aš galiu žinoti?
2. Ką aš privalau daryti?
3. Ko aš galiu tikėtis?
4. Kas yra žmogus?

3 Nekrašas E. Filosofijos įvadas, V., 2004, psl. 18.
Visi šie apibrėžiami kelia kai kurių filosofų abejones. „Jau vien tai, kad kiekvienas mąstytojas aptaria filosofiją vis savaip, įspėja mus nepasitikėti iš anksto nė vienu apibrėžimu“4
Graikų kilmės žodis „filosofija“ reiškia išminties meilę. Tiesą sakant, šį įvardijimą irgi galima laikyti filosofijos apibrėžtimi, nors ir glausta. Ji nėra visai aiški, nes išmintimi įvairūs filosofai laikė skirtingus dalykus. Bet sakydami, kad jie myli išmintį, filosofai norėjo pabrėžti ką kita – būtent, kad jie yra ne išminčiai, o išminties ieškotojai.
Išminčiai skelbia savo tiesą, kuria reikia tikėti. Kitiems tiesos ieškoti nebereikia – ji jau rasta. Lieka tik sekti išminčiais vadovaujantis jų skelbiama tiesa.
O filosofas visad ieško tiesos. Jis, jei yra tikras filosofas, niekada nesustoja ir nesako: štai jums tiesa, tikėkite ja ir būsite laimingi. Jis supranta, kad tiesa gimsta ginče ir jame niekas neturi paskutinio žodžio teisės. Todėl žodžiai „ Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet bėk šalin nuo to, kas tvirtina ją ra

adęs“ yra geras patarimas kiekvienam, norinčiam tapti savarankiškai mąstančiu žmogumi.

Antanas Maceina apie filosofijos prasmę

Filosofijos objektas yra būtis, o būtis turi sąsajų su būtybe: būtis neturi buveinės be būtybės, būtybė neturi buvimo be būties. Būtybė be būties iš viso negali būti. Būtis yra būtina būtybei, kad ši būtų; būtybė yra būtina būčiai, kad ši atsiskleistų. Būties jėga yra jos kūrybiškumas. Veiksmas, kuris yra pradžia, yra kūrybinis veiksmas, o toji sąsaja, kuri suveda santykin būtybę ir būtį, yra sąsaja tarp kūrinio ir kūrėjo. Būtis yra kūrėjas apskritai, ir būtybė yra kūrinys apskritai. Būtis kuria ką nors būtybėje ar būtybei, bet ji kuria būtybę kaip būtybę, vadinasi, kaip būnančiąją. Frazė „būtis yra kūrėjas“ skamba religiškai, kadangi „kūrėjo“ vardą paprastai teikiame arba menininkui, arba Dievui. Pasakymas „būtis yra kūrėjas“ yra metafizinis5: jis nusako rūšinį būties veiksmo skirtumą nuo bet kurios būtybės veiksmo, nes jokios būtybės veiksmas nėra „kūrimas“ ontologine6 prasme, vadinasi, buvimo pradmuo. Tačiau estetinė ir religinė „kūrėjo“ prasmė nėra be ryšio su būtimi kaip kūrybine veikme. Juk „kūryba“ vadinama tik tai , kur iš veiksmo kyla kas nors nauja. Kur veiksmas tik kartoja tai, kas jau yra ar yra buvę, ten kūrybos nėra. Todėl gamtos veiksmų nevadiname kūrimu: gamtoje esama kilimo ir žlugimo, tačiau joje nėra kūrimo, nes gamtos veiksmai kartoja gamtinę tvarką, vykdami ratu.

4 Nekrašas E. Filosofijos įvadas, V., 2004, psl. 19.
5 filos. susijęs su metafizika, būdingas metafizikai; protu nesuvokiamas, antjutiminis.
6 ontologija – filosofinė būties teorija. TŽŽ, psl. 351.

O meno plotmėje kaip tik esti sukuriama kažkas nauja ir laisva. Skirtumas tarp daikto ir kūrinio yra tas, kad daiktas yra būtinybės, o kūrinys – laisvės įsikūnijimas, nes tik iš laisvės gali kilti veikalas. Kūrinys yra atviras tik todėl, kad jis iš laisvės kyla ir laisvę savimi išreiškia. Taigi būtis yra absoliutinė ir laisvai veikianti jėga, laisvai kuriantis absoliutas.

Filosofija įvykdo savo prasmę tik pasiekusi būties ir Dievo tapatybę. Tik atskleidęs, kad būtis yra Dievas, filosofavimas pasiekia savo esmės pilnatvę. Tai būtinas filosofavimo kelias. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu yra žmogui pats saviausias, todėl ir laisvė yra pati didžiausia. Laisvė yra absoliuti galia, tačiau vykdoma pasaulyje, ši galia reliatyvėja, todėl, kad turi paisyti gamtos dėsnių ir kito asmens laisvės. Todėl tiek gamtos, tiek kito žmogaus atžvilgiu nesame visiškai laisvi. Gamtos dėsnių niekad nepažįstame tiek, jog pajėgtume, juos petvarkę, įvykdyti kiekvieną savo troškulį: žmogaus istorija yra sunki kova už žmogaus laisvę gamtoje. Viskas kinta santykyje su Dievu. Santykyje su Dievu dingsta bet kokia grėsmė ir bet kokia prievarta. Tik ryšium su Dievu mūsų apsisprendimas yra iš tikro mūsų, todėl jis yra lemtingiausias. Dievo atžvilgiu negalime teisintis, nes Dievas kaip galybė niekus nėra sutinkamas. Visur girdime tik žmogaus žodį ir visur regime tik gamtos ar istorijos veiksmą. O ar šis žodis ir šis veiksmas yra Dievo, turime apsispręsti jau mes patys, vadinasi, būdami nevaržomi, laisvi. Juo asmens santykis su Dievu yra gilesnis, juo ir pats asmuo yra laisvesnis. Buvoti Dievo akivaizdoje, vadinasi, buvoti pačios laisvės ertmėje. Niekur nesame tiek laisvi, kaip santykyje su Dievu. Žmogus yra žmogiškas tik tada, kai yra laisvas. O tikrai laisvas jis yra tik savo santykio su Dievu ertmėje. Todėl tik šitoje ertmėje vyksta tikrasis jo būvis.

Filosofija yra nevientisa, todėl, kad ji neturi vieno savo kilmės šaltinio arba vieno pradmens, kuris ją pažadintų ir paskui visą jos vyksmą gaivintų. Būdama savo kilmės šaltiniu visados dabartinė, ji lieka dabartine ir savo pavidalu. Laukti susikuriant vienos filosofijos reikštų tikėtis, kad žmogus kada nors pradės filosofuoti, vedamas arba tik nuostabos, arba tik abejonės, arba tik kančios, arba tik vieno kurio kito išgyvenimo bei patyrimo. Tai reikštų tikėtis, kad žmogus kada nors išgyvens pasaulį tik vienaip: kaip kosmosą, kaip klastą, kaip blogį – tačiau vienaip. Tai būtų tas pats, kas susiaurinti žmogaus būtybę tiek, jog ji nebepajėgtų turėti savyje daugiau jautulių, negu tik kurį vieną. Tačiau kadangi žmogaus būtybė nėra vienajausmė ir tokia niekada nebus, tai nėra ir niekada nebus vienalytis nė jos mąstymas. O nebūdamas vienalytis, jis niekada nesusiklostys nė į vieną visiems vienodą bei priimtiną filosofiją.

Filosofija yra interpretacija ir skiriasi nuo kiekvieno mokslo, kuris savo objekto neinterpretuoja, o jį tiria. Filosofija skiriasi nuo mokslo tiek materialiai (pažinimo objektu), tiek formaliai ( pažinimo būdu). Interpretacinis filosofijos pobūdis jungia ją su visomis žmogiškojo pažinimo sritimis, kuriose vyrauja ne tyrimas, o interpretacija. Filosofija skiriasi nuo kultūrinės kūrybos pažinimo tuo, kad turi kitą objektą – būtybę kaip būtybę. Interpretuodama būtybę kaip būtybę, filosofija atsiskleidžia kaip savita ir pirmykštė žmogiškojo būvio apraiška, kuri iš jokios kitos apraiškos nekyla ir į jokią kitą apraišką negali būti suvesta.

Gal filosofija yra tikėjimas? Esą pagrindiniai filosofijos teiginiai turi ne žinojimo, o tikėjimo pobūdį: jų negalima esą nei įrodyti kaip tikrų, nei atmesti kaip netikrų; jais galima tik tikėti arba netikėti. Šios tikėjimu priimtos pradžios patikrinti esą negalima, kadangi tikėjimas visad yra laisvas apsisprendimas. Vis dėlto filosofijos kaip tikėjimo samprata yra apgaulinga. Esminis tikėjimo bruožas yra laikyti ką nors tiesa. Tikėjimas savo objekto netiria, kaip tai daro mokslas, neinterpretuoja, kaip tai daro filosofija. Tikėjimas savo objektą paprasčiausiai laiko tiesa.

Tarp filosofijos ir poezijos esama gilaus vidinio ryšio. Dažnai girdimas teigimas, esą filosofija esanti poezijos priešingybė, yra teisingas tik išraiškos priemonių, bet ne pačios esmės atžvilgiu. Turbūt ne atsitiktinis dalykas, kad tik kūrybos rūšys vartoja žodį kaip savo objektyvacijų pavidalą, būtent: filosofija ir poezija. Tik šitos dvi žmogaus dvasios dvynukės savo esmę išskleidžia žodyje ir per žodį. Tik filosofui ir poetui tinka šv. Augustino posakis, kuriuo jis mėgino išreikšti dieviškosios kūrybos būdą: Nec aliter quam dicendo facis. (Veikti ne kitaip kaip kalbėdamas) Filosofas ir poetas kuria sakydami. Filosofo ir poeto žodis turi visai kitokią prasmę negu mokslininko. Mokslininko žodis visados yra terminas, etiketė, todėl mokslas nemėgsta žodžio. Poezijoje žodis virsta vaizdu, filosofijoje žodis virsta sąvoka. Galima įsivaizduoti veikalą, kuriame žodis pasidarytų pilnutinis. Tokie veikalai galėtų būti Platono dialogai, F.Dostojevskio „Didžiojo inkvizitoriaus legenda“. Filosofija ir poezija ne tik iš bendro šaltinio (kalbos) kyla, bet nešasi ir bendrą turinį, kuris yra žmogiškasis būties suvokimas ir išgyvenimas. Šios dvi seserys turi ne tik tą pačią motiną, bet ir tą patį paveldėjima.

Filosofinė kalba skiriasi nuo mokslinės kalbos. Galima filosofuoti lietuviškai, nesiskundžiant filosofinės terminijos trūkumu ir tuo pačiu įsisąmoninant, kad filosofija terminų iš viso neturi ir negali turėti. Sustabarėjusios sąvokos yra tik priemonė mąstyti: pats mąstymas vyksta gyva kalba. Būtis gali atsiskleisti ir be kalbos (menas) , o kalba gali būties ir neatskleisti (mokslas). Mokslas kalba, tačiau būties neatskleidžia, nes mokslo žodis esmėje yra formulė.
Klausti filosofijos kalbos pobūdžio reiškia klausti santykio tarp kalbos ir mąstymo: 1) mąstymas visados yra žodis ir 2) žodis visados yra įvykis.

Išvados

Antanas Maceina, reikšmingiausias lietuvių filosofas, sugebėjo paimti tai, kas buvo geriausia tuometinėje kultūroje, ir visa tai sujungti į darnią sintezę.

Jis aiškiai kalba apie asmeninį filosofijos pobūdį, apie filosofijos ir žmogaus būvio vienybę, filosofijos ir asmens vienybę. Juk filosofijoje, anot A.Maceinos, atsispindi visas ją kuriančio mąstymas ir visas jo veikimas. Filosofija visada biografinė.

A. Maceina buvo religinis filosofas. Jis buvo tikras, kad žmogus be Dievo yra galimas, bet filosofija – vargu. Mano manymu, A.Maceina greičiau buvo realistas, kuris puikiai suvokė, kad žmogus be Dievo, be idealų – tai prapuolęs pasaulyje žmogus, neturintis jokios atramos, vilties ir kelio. Toks žmogus, pasak A.Maceinos, gyvena pasaulio gyvenimą, t. y. neasmeninį, nevardinį, ne savo, o greičiau „daikto“.

Lietuvių kalbą padarė prieinamą europinio lygio filosofiniam mąstymui, pirmasis filosofavo lietuviškai. Kalba ir mąstymas išties jame buvo taip glaudžiai susiję, jog viena sąlygojo kitą. Maceina vengė terminų, kurie skurdina žodį.

Antano Maceinos filosofija vertinga tuo, kad jis apie sudėtingus dalykus sugebėjo kalbėti prieinama kalba, tuo būdu filosofiją padarydamas ne vien išrinktųjų užsiėmimu, o ir visų, besidominančių būties klausimais.

Literatūra:

1. Nekrašas E. Filosofijos įvadas, V., 2004.
2. Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija, V., 1996.
3. Maceina A. Mintys, apmąstymai, V., 1998.
4. Maceina A. Raštai, T.3, V., 1977.

Leave a Comment