SemiotikaLogikos vieta mokslų sistemojeLogikos objektas ir apibrėžimas. Praktinė užduotis: suformuluoti apibrėžimą. Logikos objektas – mąstymas. Kokiu atžvilgiu? Mąstymo taisyklingumo atžvilgiu. Reikia skirti atradimo ir pagrindimo kontekstą. Kas kita kaip mintis randasi, kas kita – kaip ji pagrindžiama. Daugelis minčių atsiranda, bet mes jas atmetame, remdamiesi tam tikrais normatyviniais kriterijais. Logika tiria koks mąstymas turi būti (normatyvinis mokslas), psichologija – koks mąstymas yra (empirinis mokslas).Akivaizdu, kad tokio mokslinio projekto bendra prielaida turi būti supratimas, kad kalba, kaip ir jąja realizuojami samprotavimai, yra prieinama racionaliai analizei ir yra reguliuojama tam tikrų dėsningumų, taisyklių, normų, o apie tų dėsningumų prigimtį kalbos vartotojai dažniausiai turi tik intuityvų supratimą. Logikos kryptysŠiuolaikinėje logikoje skiriame dvi dideles sritis: matematinę logiką ir filosofinę logiką. Matematinė ar simbolinė logika yra loginio skaičiavimo teorija. Jai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų “skaičiuoti”, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Tam visiškai abstrahuojamasi nuo bet kokio turinio ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba. Tad loginis skaičiavimas yra “ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis” (Bochenski-Menne). Pvz. šachmatai arba algebra yra toks skaičiavimas. Filosofinėje logikoje aiškinamasi loginio skaičiavimo prielaidos. Tai reiškia, kad, prieš sudarant loginio skaičiavimo sistemą ir joje “logiškai skaičiuojant”, turi būti išsiaiškinta ženklų reikšmė ir vartojimas. Šią funkciją tradiciškai sau prisiima mokslas, vadinamas semiotika (iš gr. semeion = ženklas). Skiriama trys ženklo matmenys ir atitinkamai, trys semiotinės disciplinos.Semiotika: trys ženklo matmenysJ.M.Bochenskis: “Pagrindinė semiotikos idėja, kuri kartu yra pagrindas semiotikos suskirstymui, gali būti suformuluota taip: jeigu žmogus kažką sako kitam žmogui, tuomet kiekvienas jo pavartotas žodis liečia tris skirtingus dalykus:
a) pirmiausia žodis priklauso kalbai, vadinasi, turi tam tikrus santykius su kitais tos kalbos žodžiais. Pvz., sakinyje jis stovi tarp dviejų kitų žodžių (tarkim žodis “ir”) arba sakinio pradžioje ir t.t. Šie santykiai vadinami sintaksiniais; tai žodžių santykiai vienų su kitais;b) antra, tai, ką šis žmogus sako, turi reikšmę: jo žodžiai ką nors reiškia, jais norima kitam perteitki ką nors konkretaus. Taigi be sintaksinio santykio dar turime reikalą su kitu santykiu, būtent žodžio ir to, kas juo yra mąstoma, santykiu. Šis santykis vadinamas semantiniu;c) pagaliau žodį kas nors ištaria ir kam nors jį skiria. Taigi yra dar trečia santykių rūšis – tarp žodžio ir žmonių, kuriems jis reikalingas. Šie santykiai vadinami pragmatiniais.” Saussure’o ženklo teorija Diachroninė ir sinchroninė kalbos samprata. Grynai istorinę kalbotyros sampratą (diachronija – vykstąs laike), kuri į kalbos istoriją žiūrėjo kaip į atskirai tyrinėtų reiškinių seką, Saussure‘as pakeičia aprašomąja sinchronine. „Tik laikantis griežtos sinchroninės nuostatos buvo galim atsiriboti nuo kintančių žmogaus poreikių, kurie nuolat reikalauja, kad kalba (kaip įrankis) prie jų prisitaikytų, ir nagrinėti vien tai, kas priklauso kalbai.Langue (kalba) ir parole (šneka). Langue – bendra kalbos struktūra. Parole – šneka, kalbos vartojimas, aktualus kalbėjimas. Kaip simfonijos partitūra ir įvairių dirigentų jos interpretacija. Barthes: langue (kalba) – taip sakant, kalba minus šneka, tai tuo pat metu yra socialinė institucija ir verčių sistema, individas negali pats jos nei sukurti, nei pakeisti. Šneka – individualus pasirinkimo ir aktualizacijos aktas, ji padaryta iš kombinacijos, kurios dėka subjektas gali naudoti kalbos kodą, išreikšdamas savo asmeninę mintį – ši išplėsta šneka dar vadinama diskursu. Daugumoje semiologinių sistemų, kalba yra išvystoma ne „kalbančios masės“, bet sprendimus darančios grupės.Ženklas. Tai, kas nurodo, pakeičia, atstovauja ką kita. Jutimais suvokiamas objektas, įvykis ar veiksmas, kuris pažinime yra kito objekto, įvykio ar veiksmo nurodymas, žymėjimas arba atstovas. Žodžiai irgi yra ženklai. Žodį pirmykšte jo reikšme mes suprantame kaip žmogaus kalbos padargais artikuliuotą, akustikai suvokiamą ženklą, kurį galime pavadinti akustema. Ją atitinkantį rašytinį ženklą vadiname grafema, žodį atitinkančią psichinę būseną vadiname psichema, o gestais reiškiamą žodį – kinema.Signifikantais vadinsime tuos elementus arba jų grupes, kurie leidžia pasireikšti reikšmei percepcijos lygmenyje ir kurie tuo pat metu atpažįstami kaip išoriniai žmogui. Signifikantai sudaro išraiškos planą. Signifikatu vadinsime reikšmę arba reikšmes, kurias aprėpia signifikantas ir kurios pasirodo jo buvimo dėka. Signifikatai sudaro turinio planą. Galima laikyti ir vadinti signifikantu tik tą „bet ką“, kuris iš tikrųjų ką nors reiškia. Taigi signifikanto buvimas suponuoja signifikato buvimą. Savo ruožtu signifikatas yra „signifikatas“ tik todėl, kad jis yra „reiškiamas“, t.y. todėl, kad egzistuoja signifikantas, kuris jį žymi. Kitaip tariant, signifikato buvimas suponuoja signifikanto buvimą. Šį signifikanto ir signifikato junginį galima pavadinti reikšmės ansambliu.Signifikantų klasifikavimas. Kadangi pagal pirmąjį apibrėžimą signifikantai yra percepcijos būdu suvokiami kaip nepriklausantys žmogiškajam pasauliui, jie automatiškai priskiriami prie natūraliojo pasaulio, pasireiškiančio juntamų kokybių lygmenyje. Tai leidžia įžvelgti pirmają signifikantų klasifikaciją pagal pojūčių rūšį. Taigi signifikantai gali būti– vizualiniai (mimika, gestikuliacija, raštas, romantiškas kraštovaizdis, vaizduojamieji menai, eismo ženklai ir t.t.– audityviniai (natūraliosios kalbos, muzika ir t.t.)– taktiliniai (aklųjų kalba, prisilietimai ir t.t. ) ir t.t.Nėra pagrindo manyti, kad tokią signifikantų klasifikaciją atitinka analogiškas signifikatų skirstymas. Čia galima numatyti kelis korealiacijos tipus1.Iš signifikantų, priklausančių tai pačiai pojūčių rūšiai, gali būti sudaromi tokie autonominiai reikšmės ansambliai, kaip natūraliosios kalbos ir muzika. Vis dėlto reikia pasakyti, kad kalbos patologijos tyrimai leidžia nustatyti, kad skirtumas tarp triukšmo (triukšmą sudarančio reikšmės ansamblio), muzikos garsų ir kalbos garsų yra ankstesnis už jų investavimą signifikatais. Atskiri pojūčių porūšiai turėtų globalines reikšmes: „triukšmas“, „muzika“, „kalba“.2.Skirtingos jutiminės prigimties signifikantai gali aprėpti tą patį arba bent ekvivalentišką signifikatą: pavyzdžiui, rašomoji ir šnekamoji kalbos;3.Keli signifikantai (kalbėjimas ir gestas) gali susipinti tame pačiame globaliniame reikšmės procese.Kad ir koks būtų signifikantų statusas, jokia signifikatų klasifikacija neįmanoma pagal signifikantus. Vadinas, reikšmė nepriklauso nuo prigimties signifikanto, kuriuo ji reiškiama. Pavyzdžiui, pasakyti, jog tapypa turi tapybinę reikšmę, o muzika – muzikinę, yra beprasmiška. Tapybos ar muzikos apibrėžimas yra signifikanto, o ne signifikato apibrėžimas. Jose slypinčios reikšmės yra paprasčiausiai žmogiškos. (Greimas, 49-50)Signifikanto ir signifikato ryšys yra nemotyvuotas, t.y. arbitralus a priori ir nearbitralus a posteriori. Semantikos ir sintaksės ryšysKaip pavyzdį sunkumų, su kuriais buvo susidurta vykdant semantikos reabilitavimą, galima nurodyti diskusiją apie predikato „gramatiška išraiška“ priskyrimo galimybę sakiniui „Bespalvės žalios idėjos įnirtingai miega“. Ar tokį sakinį galima laikyti gramatišku, jei jis nėra prasmingas? O jeigu jis nėra prasmingas, nei gramatiškas, tai kuo jis tuomet skiriasi, pavyzdžiui, nuo sakinio „Įdomios naujos idėjos retai gimsta“?1) Semantinė kontingencija – atsitiktinis žodžių, ženklų, vaizdų, garsų ir t.t. jungimas(is).Pvz. KCYFOHETS, arba “namas, trys, popierius, mėnulis, …”Atsitiktinai sudėlioti žodžius yra sunkus uždavinys, kadangi mąstymą valdo asociacijos ir sintaksės dėsniai. Procedūra gali būti atlikta žodžius pažymėjus numeriais, traukiant numerius atsitiktine tvarka ir pagal šią atsitiktinę “tvarką” išdėliojant žodžius iš eilės. 2) Semantinė asociacija – semantinis, asintaktinis žodžių, ženklų, vaizdų, garsų ir t.t. jungimas.Pvz. RAUDONAS, arba “raudonas, šalikas, sniegas, laukas, Kalėdos, dovanos, linksma, …” Iš žodžio “raudonas” seka žodis “šalikas”, bet iš žodžio “raudonas” neseka nei žodis “sniegas”, nei “Kalėdos”, iš žodžio “sniegas” neseka žodis “dovanos” ir t.t. Asociacijas kaip empirinio subjekto mąstymo ypatybes tiria psichologija. Asociacijų pagrindu kalba įgyja metaforinį matmenį. Pavyzdžiui “lėktuvo nosis” Išplėtotų asociacijų pavyzdys šiuolaikinė poezija: iš metamorfozių istorijosturėjai suprasti tavo vieta po vandeniutarp bespalvių žoliųvos įžiūrimų iš valtiestarp nebylių ežero žuvųkur minkščiausias patalas yra dumblaso geriausi sapnai yra lietaus lašų ratilaiežero paviršiujeturėjai suprasti eugenijaugyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indaikelionė prasideda ten kur baigias deguonisturėjai daug ką turėjaidabar nebegrįši į peleno miestąir nepasakysi atsiprašaunorėjau kaip neronas pasigrožėtiliepsnų kolonom virš amžinojo miestoseniai užmirštas tavo vardą uždraudėskelbti netgi bulvariniuose laikraščiuosenegi tikėjais daugiauuž aistrą už kiekvieną ekstazės akimirkąmoki pagal naktinį tarifąo naktis šioje šalyje yra nepakaltinamatavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmokokvėpuoti plaučiaiskurie atsiaugino veidrodinius žvynusir vartos drumstam sapnetavo vieta žiemą vasarą po ledukad ir po kokiu plonu kad irpo visai nesančiuAlišanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.3) Semantinė sintaksė – toks ženklų ar žodžių jungimas(is) į seką, kurioje visi ženklai ar žodžiai sudaro vieningą rišlią visumą (sakinį). Pvz. Apsivyniosiu per Kalėdas dovanotą raudoną šaliką. Išplėtoto sintaksinio jungimo pavyzdys: “Tad ir neišmintingasis verčiamas pripažinti, kad kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta, yra bent jau intelekte, nes kai jis tai girdi, supranta, o tai, kas suprantama, yra intelekte. Bet išties tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, negali būti vien intelekte. Juk jei yra vien intelekte, gali būti pamąstyta esant ir tikrovėje, o tai dar daugiau. Tad jei tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, yra tai, už ką didesnio gali būti pamąstyta. O šito tikrai būti negali. Taigi, be jokios abejonės, kai kas, už ką didesnio negali būti pamąstyta, egzistuoja ir intelekte, ir tikrovėje. Šiaip ar taip, tatai yra taip tikrai, kad negali būti pamąstyta nesant. Mat galima pamąstyti, kad yra kai kas, kas negali būti pamąstyta nesant; o tai yra [kai kas] didesnio už tai, kas gali būti pamąstyta nesant. Todėl, jei tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta, gali būti pamąstyta nesant, vadinasi, tas pat, už ką didesnio negali būti pamąstyta, nėra tai, už ką didesnio negali būti pamąstyta. To negalima suderinti. Vadinasi, kai kas, už ką didesnio negali būti pamąstyta, yra taip tikrai, kad net negali būti pamąstyta nesant.” (Šv. Anzelmo Kenterberiečio ontologinis Dievo buvimo įrodymas) Semantika: reikšmė ir prasmėReikšmė ir prasmė – tai centrinės semiotinės teorijos kategorijos; reikšmę galima aprašyti kaip procesą, tuo atveju reikšmė yra prasmės produkavimas, arba kaip būseną, t.y. kaip produkuotą prasmę. Taigi reikšmė yra artikuliuota prasmė.Matematinei logikai svarbiausia yra teiginio teisingumo/klaidingumo reikšmė. Semantika tyrinėja ir minties prasmę, kurią išreiškiame ne tik teiginiais, bet ir klausimais, paliepimais, spėliojimais ir t.t.Matematinės logikos užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas abstrahuojantis nuo turinio. Tuo tarpu semantikos užduotis – nustatyti kalbos sakinių teisingumo sąlygas, kurios kartu apibrėžia ir sakinių turinį. “Loginio skaičiavimo” požiūriu taisyklingas yra toks samprotavimas: jei visi šunys paukščiai, o Sargis yra šuo, tai Sargis yra paukštis. Šiame samprotavime abstrahuojamasi nuo teiginio turinio, kuris akivaizdžiai yra klaidingas. Tuo tarpu semantika turi būti konstruojama taip, kad peržengtų vien tik loginio skaičiavimo ribas, t.y. kad, pavyzdžiui, sakinio „sniegas baltas“ atžvilgiu galiotų nuostata: jis teisingas tada ir tik tada, kai sniegas iš tikrųjų baltas.Reikšmė atsiranda diferenciacijos keliu.Semantinių kalbos pakopų teorijaKalbos pakopų teorijoje išskiriamos dvi kalbos: objektų kalba ir metakalba. Objektų kalba susideda iš teiginių apie objektus. Semantinių pakopų sistemoje ji priklauso pirmajai pakopai, o objektai, kuriais ji remiasi, priklauso nulinei pakopai. Teiginiai apie objektų kalbą sudaro metakalbą; jie priklauso antrajai pakopai. Metakalboje, pavyzdžiui, suformuluojamos taisyklės, kurių turi laikytis objektų kalba. Metakalbos formalizavimas veda prie metametakalbos, ir t.t. Dažniausiai kaip metakalba yra vartojama šnekamoji kalba. Pavyzdžiui, sakinys “Šuo turi keturias kojas” yra objektų kalbos, pirmosios pakopos sakinys, tuo tarpu sakinys “Žodis “šuo” susideda iš trijų raidžių” priklauso metakalbai (antrajai pakopai). Tačiau logikoje reikia griežtai skirti atskiras kalbos pakopas, kad būtų išvengta semantinių antinomijų, tokių kaip “melagio” pavyzdys: Kretieties sako: “Visi kretiečiai meluoja”, – tai antinomija, kuri buvo žinoma jau antikos laikais. Naujesnė versija yra tokia: Lentoje ant sienos parašytas vienintelis sakinys” “Visi lentoje parašyti sakiniai yra klaidingi”. Jeigu šis sakinys yra klaidingas, tai jis turi būti teisingas, nes jis teigia savo paties klaidingumą; tačiau jeigu jis teisingas, tai jis turi būti klaidingas, nes jis teigia, jog yra klaidingas. Konstatavimai, tokie kaip “teisingas” arba “klaidingas”, taip pat frazės apie kalbos ženklų reikšmę, priklauso metakalbai. Todėl teiginys pats apie save negali pasakyti, ar jis teisingas, ar klaidingas.PragmatikaSemantinis sakinio turinys turi atspindėti įprastąją jo reikšmę. Tačiau tos reikšmės dažnai nepakanka norint suvokti tikrąją sakinio vartojimo intenciją. Imkime pavyzdį. Petras pateikia darbo paraišką. Rekomendacijoje apie jį rašoma: „Jo graži rašysena.“ Tad semantinis turinys gali būti nusakytas sakiniu „Petro graži rašysena“, kuris bus teisingas, jeigu Petro rašysena iš tiesų graži. Tačiau tai dar neatskleidžia, ką rekomendacijos autorius iš tikrųjų nori pasakyti apie Petrą. Galbūt jis siekia adresatą įspėti arba net siūlo Petro kandidatūrą atmesti. Čia susiduriame su papildoma reikšme, šalia sakinio semantinės reikšmės; tad pagal šį kontekstą sakinys gali reikšti, kad graži Petro rašysena nėra pagrindas jį pasamdyti. Semantika ir pragmatika kartais taip ir skiriamos: semantika yra sakinio semantinio turinio teorija, o pragmatika – implikatūrų (to, kas turima omenyje) pagrindu formuojamos papildomos sakinio reikšmės teorija. Kalbinis aktas pagal Jakobsoną. Kalbą reikia tyrinėti visoje jos funkcijų įvairovėje. Prieš aprašant visas šitas funkcijas, reikia nurodyti, iš kokių pagrindinių elementų susidaro kalbinis įvykis, bet koks kalbinio pranešimo aktas.Kontekstas PranešimasAdresantas ———————– Adresatas Kontaktas KodasKiekvienam iš šių šešių veiksnių atstovauja tam tikra kalbinė funkcija:
1. Referencinė (kontekstas) – centrinė daugumos pranešimų užduotis. 2. Ekspresinė (adresantas) – kurios tikslas, tiesioginė kalbanč3. iojo savo santykio su tuo, apie ką jis kalba, išraiška. 4. Apeliacinė (adresatas) – kreipimasis į adresatą, išreiškiamas, paliepimu, prašymu, kvietimu. 5. Fatinė (kontaktas) – tai pranešimai, kurių tikslas yra nustatyti, pratęsti, palaikyti ar užbaigti komunikaciją, dažnai būna tarsi ritualinės frazės. 6. Metakalbinė (kodas) – teiginiai apie objektinę kalbą, dažnai pasitaikantys ir kasdieninėje komunikacijoje. 7. Poetinė (pranešimas) – nukreiptumas į pranešimą kaipo tokį, dėmesio sutelkimas į jį dėl jo paties.
Pažinimo teorijos pagrindaiAptarsime tris pažinimo modalumus: mokėjimą, žinojimą/tikėjimą ir supratimą.MokėjimasMokėjimas yra habitualinis pasaulio pažinimas. T.y. įpročio dėka įgyta kūniška pasaulio pažinimo būsena. Sąvoka mokėti yra modalinė (modalumas – loginė kategorija apibūdinanti pasakymo turinio santykį su tikrove), ją mes vartojame drauge su kokiu nors veiksmažodžiu. Taigi sąvokos mokėti funkcija yra tokia: mokėti ką nors daryti. „Mano gyvenamas kūnas yra vienintelis objektas, kuriame (in dem) tiesiogiai darau ką noriu (schalte und walte) ir kiekvienu atskiru atveju (in Sonderheit) valdau kiekvieną jo organą – kinestetiškai liesdamas rankomis (mit den Händen) matydamas akimis ir t.t., aš atlieku ir galiu kiekvieną kartą iš naujo atlikti suvokimo aktus, be to tos mano organų kinestezės čia vyksta “darau” modusais ir paklūsta mano “aš galiu” dėsniams. Toliau, paleisdamas į darbą tas kinestezes, aš galiu ką nors stumti, perkelti iš vietos į vietą ir t.t. ir dėka to, mano kūnu (leiblich) paveikti“ (Edmund Husserl, Karteziškosios meditacijos, Penktoji meditacija, §44, vertė Tomas Sodeika). Fenomenologai formule aš galiu nusako gebėjimą orientuotis ir gyventi pasaulyje, per savąjį kūną pasireiškiantį imlumą pasauliui. Be to, galima fiksuoti ir kitą, jau Aristotelio nurodytą, aspektą: mokėjimas yra įgyjamas pasaulio pažinimas, o gebėjimai – ne tik įgyti, bet ir įgimti. Kai kurie gebėjimai yra bet kokio pažinimo apskritai prielaida (pojūčiai, kinestezė, atmintis, mąstymas). Kaip taikliai pastebėjo Sartre‘as, akies kaip objekto stebėjimo prielaida yra pats gebėjimas matyti (t.y. pati akis kaip funkcija). O mokėjimas matyti (mokėjimas pastebėti net ir smulkmenas, mokėjimas nepražiopsoti fenomenų, kurie yra prieš akis) – savybė, kuri įgyjama praktikuojantis. Taigi mokymasis yra įgimtų gebėjimų lavinimas ir naujų įgijimas.Todėl į loginę kalbos analizę pažvelgsime būtent šiuo aspektu: ką reiškia mokytis logiškai mąstyti? „Mokytis m ą s t y t i: mūsų mokyklose apie tai neturima jokio supratimo. Net universitetuose, net tarp tikrų filosofijos mokslininkų logika kaip teorija, kaip praktika, kaip a m a t a s pradeda nykti. Tik paskaitykime vokiškas knygas: jokios, net menkiausios užuominos apie tai, kad mąstymui reikalinga technika, mokymo planas, valia siekti meistriškumo,– kad mąstymo būtu norima išmokti, kaip būtu norima išmokti šokti, k a i p tam tikro šokio… Koks vokietis iš patyrimo dar žino tą lengvą drebulį, kurį i visus muskulus įlieja l e n g v o s dvasingumo k o j o s! – Dvasines elgsenos medinis nerangumas, d r a m b l o t i rankos judesiai – tai yra taip vokiška, kad visa tai užsienyje apskritai tapatinama su vokiškumu. Vokietis neturi p i r š t ų n i u a n s a m s … Kad vokiečiai galėjo pakęsti savo filosofus, pirmiausia tą sukrypėlį sąvokų luošį, d i d į j į Kantą, yra ne toks jau menkas vokiškojo patrauklumo rodiklis.– Nuo k i l m i n g o iš s i l a v i n i m o negalima atskirti bet kokios formos š o k i o, mokėjimo šokti kojomis, sąvokomis, žodžiais: ar turiu dar pridurti, kad tai reikia mokėti daryti ir su p l u n k s n a,– kad reikia išmokti r a š y t i?– Tačiau šiuo atveju vokiečių skaitytojams aš tapčiau visiška mįsle…“ (Friedrichas Nietzsche, Götzen Dämmerung // Werke, hrsg. von Giorgio Colli und Mazzino Montinari, Berlin, 1969, bd.VI-3, p.103-104.)Mokymasis kaip pažinimo būdas skiriasi nuo žinojimo: iš daugybės žinomų (įsimintų) teiginių apie logiką dar neseka mokėjimas logiškai kalbėti. Mokėjimas logiškai kalbėti įgyjamas tik praktikuojantis ir taisant klaidas, kaip išmokstama žaisti krepšinį, skambinti pianinu. ŽinojimasPropozicinių teiginių funkcija “…, kad p”. Propozicinė nuostata – asmens santykis su propoziciniu teiginiu. Jeigu asmuo tiki (abejoja, klausia, numano, ir t.t.) kad p, tada jo ar jos nustata yra tikėjimas (abejonė, klausimas, nuomonė ir t.t.), kad p.Tikėjimas – propozicinio teiginio priėmimas. Tai gali įvykti prijungiant propoziciją prie duomenų bazės arba žinojimo bazės, ar leidžiant kognityviniam turiniui veikti šio tikėjimo priėmimą (pavyzdžiui, patikėjus, kad lyja, renkamasi kita apranga). Tokios priimtos propozicijos gali būti pagrįstos arba nepagrįstos, taip pat gali konfliktuoti arba nekonfliktuoti su kitaomis propozicijomis, kuriomis tikima. Tikėjimas yra tipiškai silpniausia iš propozicinių nuostatų formų, ir supriešinama su daug stipresne forma – žinojimu.Žinojimas yra aukščiausias propozicinio pasaulio pažinimo laipsnis (“žinau, kad p”). Filosofinė sąvokos “žinoti” analizė atrodo taip (raidė “p” žymi laisvai pasirenkamą sakinį):Individas žino, kad p, jeigu ir tik jeigu:1) jis mano, kad p,2) turi pakankamą pagrindą manyti, kad p,3) tiesa, kad p.Tad apie žinojimą galima kalbėti tik tada, kai individas, pirma, laikosi tam tikro įsitikinimo, antra, turi pakankamą pagrindą laikyti to įsitikinimo (jis, pavyzdžiui, nesapnuoja) ir, trečia, tas įsitikinimas yra teisingas. Taigi žinojimas apibrėžiamas kaip pagrįstas, teisingas įsitikinimas ar manymasTeisingumo kriterijai1) Atotykio teorijaTiesa yra proto atitikimas tikrovę. “Tačiau reikia žinoti, kad daikto santykis su praktiniais dalykais yra visai kitoks negu su teoriniais. Kadangi praktinis pažinimas sukuria daiktus, todėl kartu jis yra šių daiktų matas; o teorinis pažinimas gaunamas iš daiktų, tam tikru būdu jį išjudina daiktai, taigi daiktai jam ir suteikia matą. Iš čia aiškėja, kad gamtoje esantys daiktai, iš kurių mūsų protas semiasi žinojimą, suteikia mūsų protui savo matą” (Šv. Tomas Akvinietis)2) Koherencijos teorijaTiesa ir kartu su ja realybė, apie kurią ji teigia, sudaro tarpusavio sąryšiu pagrįstą sudėtingą visumą. “Tiesa yra ideali visatos išraiška, kartu koherentiška ir viską apimanti. Ji negali prieštarauti sau pačiai, ir negali būti jokio teiginio, kuris nepatektų į jos sritį. Trumpai tariant, tobula tiesa turi įkūnyti sisteminės visumos idėją” (F.H. Bradley)Koherencijos teorija negali pretenduoti į visuotinumą, nes vidinė dermė gali reikšti ir klaidingumą. Pavyzdžiui, paranojikas teigia, kad jį visi seka, o į prieštaravimą, kad visi atrodo draugiškai nusiteikę ir užsiėmę savo reikalais, atsako, kad kaip tik todėl, jog seka, visi apsimetinėja ir slepiasi.3) Konsensuso teorijaSakiniai arba teiginiai tik tada atrodo teisingi arba klaidingi, kai suformuluojami kaip tvirtinimai ir yra atsvaras galimam prieštaravimui. Tiesos klausimas iškyla tik tada, kai veiksmų sąryšis susiduria su sunkumais, verčiančiais suabejoti iki tol savaime suprantamomis prielaidomis. Vadinasi, nutrūko bendra veiksmų eiga, ir galime, kuriam laikui pasitraukę iš sąryšio, atsiradusio atstumo dėka, pamėginti susivokti, kodėl teko suabejoti tam tikromis orinetacijomis ir pretenzijomis į galiojimą. Toks argumentų reikalaujantis (1), faktais besiremiantis (2), iš noro išsiaiškinti ir suprasti (3) kylantis svarstymas vadinamas diskursu (J. Habermasas).