pasaulio bankas ir monetrine politika

TURINYS

TURINYS 1
ĮVADAS 3
1. PASAULIO BANKO STRUKTŪRA 4
2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS 5
3. PASAULIO BANKO VALDYMAS 6
4. LĖŠŲ FORMAVIMAS 7
5. PASKOLOS GAVIMAS 7
5.1 PASKOLOS GAVIMO BŪDAI 7
5.2 ŠALYS – KONKURSINIŲ MUGIŲ DALYVĖS 7
5.3 PROJEKTAS – BŪTINA PASKOLOS GAVIMO SĄLYGA 8
6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA 9
7. MONETARINĖ POLITIKA 11
7.1 Didelis užimtumas 11
7.2 Stabilios kainos 12
7.3 Tinkamas valiutos kursas 14
7.4 Spartus ekonomikos sugimas 14
IŠVADOS 15
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 16
PRIEDAS 18ĮVADAS
Perėjimas į rinkos santykius – sudėtingas ir sunkus procesas. Reikia iš esmės pakeisti neefektyvią socialistinę ekonomikos struktūrą, įsisavinti pasaulinio lygio gamybos metodus bei technologijas, parengti specialistus ir t.t. Tam reikalingos didžiulės lėšos, ilgalaikės paskolos ir palankūs kreditai. O jų gali suteikti tik aukštą iššsivystymo lygį pasiekusios pasaulio šalys ar tarptautinės institucijos. Viena tokių institucijų yra Pasaulio bankas (PB).
Pasaulio banku sąlyginai vadinama tarptautinė kredito organizacija, jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas:
• Tarptautinę plėtros asociaciją (TPA, įkurtą 1960 m.),
• Tarptautinę finansinę korporaciją (TFK, įsteigta 1956 m.),
• Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą (TIGA, įsteigtą 1988 m.),
• Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką (TRPB, įsteigtą 1945 m.).
Pasaulio banko (PB) nariai yra 177 pasaulio šalys. Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nariai kartu yra ir Tarptautinio valiutos fondo nariai ir moka įnašus abiem organizacijoms.
Pagrindinis monetarinės politikos tiikslas – yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienam laikotarpiui šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką formuoluoja šalies centrinis bankas.
Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei politikai. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įg

gyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuojant biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – realizuojant pinigų pasiūlą.
Savo pagrindiniais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas: jei ekonomika veikia nevisiškai panaudodama darbo išteklius ( yra nedarbas ir vadinasi recesinis tarpsnis) didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios „lengvų t.y. lengvai prieinamų pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos padidėjimą. Tai vadinama ekspancine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skaitna ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima grėsti ūkio „perkaitimai“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restikcinės) monetarinės politikos, kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atpuola ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva liikviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinių galimybių ribose. Išskyrus ypatingesnius atvejus, monetarinė politika beveik visada turi „ grumtis“ su dilema – kaip pinigų pasiūlos reguliavimu skatinti daug didesnį užimtumą, kartu nesukeliant spartaus kainų lygio augimo.
Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Mechanizmas toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas. Šis keičia investicijų apimtį, o jų poslinkiai transformuoja visuminės paklausos dydį,kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą, arba blogai viską apskaičiavus – kainų kilimą.1. PASAULIO BANKO STRUKTŪRA
Pasaulio bankas buvo įkurtas 19
944 metais besivystančių šalių ekonomikai skatinti. Pradžioje jo veikloje dalyvavo 44 šalys. Dabar sudėtyje yra net 180 pasaulio šalių. 1992 m. spalio mėn. ir Lietuvos Respublika tapo PB nare. Banką valdo jo akcininkai, bet jie nėra privatūs asmenys, o savarankiškos valstybės.
Šalis norinti tapti Pasaulio banko nare, pirmiausia turi įstoti į Tarptautinį valiutos fondą. Todėl banko valdymas priklauso nuo šalies turimų PB akcijų ir kvotos Tarptautiniame valiutos fonde. Didžiausią akcijų skaičių (17 procentų) turi JAV, po jos eina Japonija, Vokietija, Prancūzija ir |Anglija.
Įkurtą banką sudarė viena organizacija – Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB). Po to prisijungė dar trys organizacijos: Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymosi asociacija ir daugiašalė investicijų garantijų agentūra.
TRPB yra pagrindinė paskolas teikianti organizacija. Šio banko lėšas kaupia ir šalys – banko narės. TRPB dažnai vadinamas Pasaulio banku. Be to lėšos gali būti pritraukiamos jas skolinant iš valiutų rinkos, taip pat iš banko pateikiant paskolas ir darant investicijas. Didesnę savo lėšų dalį bankas sukaupia parduodamas obligacijas ir kitus vertybinius popierius fondams, draudimo korporacijoms, kitiems bankams, taip pat ir individualiems asmenims. Vertybiniai popieriai yra patikimi ir vertinami pasaulyje. Banko investicijų reitingas kapitalo rinkose yra pats aukščiausias, žymimas “A-A-A” (labai patikimas skolininkas). Beje, PB teikia kreditus pačiomis palankiausiomis sąlygomis.
Bankas skiria paskolą tiktai gamybos plėtotei. Kiekviena paskola tiekiama šalies vyriausybei. O
jei ji suteikiama kokiai nors organizacijai, vyriausybė turi būti jos garantas. Paskola turi būti grąžinta per 15-20 metų.
PB taip pat teikia techninę paramą ar konsultantų paslaugas šalims, savo narėms, padėdamas vyriausybėms plėtoti konkrečias ūkio šakas.
Tarptautinė vystymosi asociacija (TVA), į kurią įeina 146 valstybės, rūpinasi tomis šalimis, kurių yra mažas kreditabilumas. Ji teikia paskolas be palūkanų pačioms neturtingiausioms pasaulio šalims, kurių metinės pajamos vienam gyventojui tesudaro 765 JAV dolerių arba net mažiau. Lietuva nėra šios organizacijos narė. TVA paskolą reikia grąžinti per 35-40 metų. Lėšos paskoloms gaunamos iš didžiausios Pasaulio banko organizacijos – Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko, taip pat iš sugrąžintų TVA paskolų.
Tarptautinė finansų korporacija (TFK), kitaip negu Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Tarptautinė vystymosi asociacija, skolina pinigus be vyriausybės garantijų, bei veikia komerciniais pagrindais. Teikia paskolą tik privačiam sektoriui. TFK, beje, gali dalyvauti kompanijų, kurioms ji skolina pinigus, veikloje dalininkės teisėmis.
Pati jauniausia Pasaulio banko organizacijos grupės narė yra Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (DIGA). Jos narės yra 95 šalys. Agentūra skatina privačias investicijas besivystančiose šalyse ir apdraudžia jas nuo įvairių rizikos veiksnių, pvz., karo ar turto nacionalizavimo.2. PAGRINDINĖS PASAULIO BANKO FUNKCIJOS
Pasaulio banko paskirtis – kredituoti ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina ka
apitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką.
Beveik trys ketvirtadaliai visų kasmetinių paskolų tenka įvairių ekonomikos sričių investiciniams projektams (pramonės, transporto, žemės ūkio, energetikos, ryšių), kurių įgyvendinimui reikia, kad skolinanti šalis tarptautinėse rinkose pirktų ir prekes, ir paslaugas, taip pat užsakytų statybos bei montavimo darbus. Likusi paskolų dalis tenka nacionalinėms ekonomikos bei kitokioms reformoms, pavyzdžiui, mokesčių sistemos pertvarkymui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos tobulinimui, aplinkos apsaugai ir panašiai.
Pasaulio bankas kasmet skiria 20-22 milijardus dolerių kreditų. Jis neskiria lėšų kariniams reikalams, prabangos daiktams, ekologiškai kenksmingoms medžiagoms bei gaminiams.
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas duoda paskolas kreditus imti išsigalinčioms imti besivystančioms šalims, kurių vienam gyventojui tenkančios metinės pajamos neviršija 4095 JAV dolerių (perskaičiavus pagal biržose galiojantį nacionalinių valiutų kursą).
Šio banko kredito palūkanų norma fiksuota, ji neviršija 0,5 procento vidutinių banko išlaidų, reikalingų kreditinėms lėšoms pirkti. Kreditas, įskaitant ir jo mokėjimo atidėjimą (3–5 metus), duodamas 12-15 metų. Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas.
Tarptautinė plėtros asociacija – dukterinė TRPB įmonė – duoda kreditus ypač neturtingoms besivystančioms šalims, neišsigalinčioms grąžinti paskolų Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko nustatytais terminais. Minėta asociacija duoda kreditus palankesnėmis negu TRPB sąlygomis: 35-40 metų laikotarpiui, paskui atidedant mokėjimą dar dešimčiai metų. Tačiau kreditai duodami tik šalių vyriausybėms.
Tarptautinė finansinė korporacija teikia finansines (kreditų) ir konsultacines paslaugas besivystančių šalių privačioms įmonėms, nereikalaudama iš jų vyriausybės garantijų, kad paskola bus grąžinta.
Tarptautinė investicijų garantijų agentūra duoda su nekomercine rizika susijusias garantijas užsienio investitoriams tais atvejais, kai jie investuoja savo kapitalą į besivystančių šalių, šios agentūros narių, ekonomiką.
Kalbant apie pasaulio banką, dažniausiai turima galvoje Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas bei tarptautinė plėtros asociacija. Įprasta šių institucijų neskirti, nes savo darbe jos naudojasi bendru personalu, tais pačiais standartais. Taigi ir toliau bus minimas vienas terminas – Pasaulio bankas.3. PASAULIO BANKO VALDYMAS
Jam vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba (paprastai tai būna šalių finansų ministrai). Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą.
Penki didžiausi akcijų savininkai (JAV, Japonija, Vokietija, Prncūzija ir Anglija) skiria po vieną direktorių į valdybą. Kitos šalys susigrupavusios į 18 padalinių. Lietuva, Latvija ir Estija įeina į Šiaurės šalių grupę. Baltijos šalyse yra atidaryta Pasaulio banko atstovybė, kurios centras yra Rygoje.
Pasaulio bankui vadovauja prezidentas. Pagal tradiciją jis yra iš Jungtinių Valstijų, renkamas penkeriems metams.
Visus praktinius kreditų skyrimo reikalus tvarko Paskolų departamentas. Jame yra šeši skyriai, aptarnaujantys tam tikrus pasaulio regionus:
• Ameriką,
• Rytų Aziją ir Ramiojo vandenyno baseino šalis,
• Pietų Aziją,
• Europą ir Centrinę Aziją,
• Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką,
• Lotynų Ameriką ir Karibų baseino šalis.
Kiekviename šių regionų veikia banko skyriai (biurai), kuriuose yra ir draudimo valdybos.4. LĖŠŲ FORMAVIMAS
Banko narių vyriausybės kuria PB kapitalą gana neįprastu būdu. Jos perka PB akcijas, faktiškai sumokėdamos tiktai nedidelę kiekvienos akcijos dalį. Šalis, pirkdama akcijas, tampa banko savininke, pinigai, atiduoti už akcijas, yra kaip įstojimo mokestis. Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai.
Bankas paprastai apsidraudžia nuo galimų rizikos veiksnių, kad išsaugotų reputaciją kapitalo rinkoje. Tam jis gali pareikalauti įnešti visą akcijų vertės sumą, jei atsiranda problemų atsiskaitant su kreditoriais. Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso.5. PASKOLOS GAVIMAS
5.1 Paskolos gavimo būdai

Į Pasaulio banką gali kreiptis tik vyriausybės šalių, esančių jo nariais. Tuo tarpu konkrečiu skolininku gali būti ir pati vyriausybė, ir bet kuri vyriausybinė organizacija arba ir privati įmonė, jei ji gauna atitinkamas savo šalies vyriausybės garantijas.
Pats paskolos gavimas – ilgai trunkantis (kartais iki dvejų metų) procesas, nes tai susiję su kruopščia projekto bei kitų aplinkybių ekspertize. Ją atlikus, oficialiai deramasi su būsimuoju skolininku, pasirašomas susitarimas. Jame numatomos finansinės sąlygos, PB skiriamų lėšų panaudojimas, planuojami pirkimai, auditas, pelno norma ir pan.
Imantis paskolą visiškai atsako už projekto įgyvendinimą. Rengiamos projektams įgyvendinti reikalingų prekių ir paslaugų tarptautinės konkursinės mugės. Jose kasmet sudaroma apie 30 tūkstančių kontraktų. Apie 70 proc. jų tenka prekėms ir įrengimams, apie 20 proc. – statybos bei montavimo darbams ir tam tikroms paslaugoms (pavyzdžiui, gręžiniams, aerofotonuotraukoms, žemėlapiams sudaryti ir pan.), 10 proc. – konsultacinėms paslaugoms.
Pasaulio bankas kasmet patvirtina daugiau kaip 200 naujų paskolų, tuo pat metu jau būna į gyvendinama apie 2000 jo finansuojamų projektų.

5.2 Šalys – konkursinių mugių dalyvės

Tik šalys – Pasaulio banko narės. Mugėse siūlomos prekės ar paslaugos irgi turi būti iš tų šalių. Kitokių apribojimų dalyvauti tokioje konkursinėje prekyboje nėra. Stambiosios kompanijos, gaunančios generalinį kontraktą, gali sudaryti subkontraktus su mažesnėmis firmomis. Jei pirkinio vertė nedidelė, mugę galima rengti ir paskolą imančioje šalyje. Šitokioje prekyboje taip pat gali dalyvauti ir užsienio šalių firmos.
Šioms tarptautinėms projektų įgyvendinimo mugėms reikalingą dokumentaciją rengia paskolą imanti šalis. Ji turi nurodyti visas reikalingų darbų ar paslaugų sąlygas, garantijų rūšis (paprastai skolinantysis avansu apmoka 10-15 proc. kontrakto vertės. O rangovas turi pateikti banko garantijas ar kitokį įsipareigojimą, kad kontraktas bus įvykdytas).
Paprastai pretendentas konkursui pateikia banko garantijas, kurios sudaro nuo 1 iki 5 procentų būsimo kontrakto vertės. Tuo tarpu sudarant kontraktą reikalingos gerokai didesnės banko garantijos – 10 procentų kontrakto vertės. Šiuo atveju rangovas gali pasirinkti ir kitą variantą – pirkti Pasaulio banko akcijų (30-50 proc. kontrakto vertės).
Konkursinei prekybai pateikiamus dokumentus gali gauti visi, kas tik panorės ir jeigu tai numatyta, sumokės tam tikrą rinkliavos mokestį. Paprastai visa šiai prekybai reikalinga dokumentacija rengiama viena iš tarptautinėje komercinėje praktikoje naudojamų kalbų – anglų, prancūzų ar ispanų.

5.3 Projektas – būtina paskolos gavimo sąlyga

Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą. Bankas jį kruopščiai išanalizuoja. Per vienerius metus PB paprastai patvirtina daugiau kaip 200 projektų. Šalies, pageidaujančios gauti paskolą, vyriausybė nurodo prioritetines šakas ar sektorius, kuriems labiausiai reikia paramos. Jei bankas pritaria vyriausybės pageidavimams, prasideda darbas, pagrįstas “šešių pakopų metodika”. Oficialiai ši metodika vadinama “Projekto įgyvendinimo ciklu”:

1. pav.

Pirmasis darbo etapas – projekto apibūdinimas (identifikavimas). Vyriausybė pasiūlo ir apibūdina jį. Išskiriama šaka, kuriai labiausiai reikalingos lėšos. Kartais projektą gali pasiųlyti PB specialistų grupė, ištyrusi kokį nors šalies sektorių. Projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į prioritetines ūkio šakas. Pramonei plėtoti skirtas projektas, nors ir labai gerai parengtas, negalės būti sėkmingai įgyvendinamas, jei bus nustatyta, jog projektas žemės ūkiui yra svarbesnis. Aprobuotas projektas įtraukiamas į PB daugiametės paskolos programą.
Antrasis etapas yra parengiamasis. Nors PB dažnai teikia konsultacinę paramą, šalis norint gauti paskolą, pati rūpinasi, kad būtų ištirti techniniai, ekonominiai, socialiniai ir ekologiniai sudaromo projekto aspektai. Numatomi ir kiti .galimi projekto variantai bei kiekvieno jų įgyvendinimo galimybės, įskaitant išlaidas ir pajamas.
Trečias darbo etapas – atestacija – yra svarbesnis PB, o ne šaliai skolininkei. Bankas dar nėra tvirtai apsisprendęs, ar finansuos projektą. Todėl jis pats įvertina jį. Tam tikslui atvyksta specialistų grupė, maždaug 150 misijų. Banko personalo ir konsultantų grupė atlieka techninį, organizacinį, ekonominį ir finansinį tyrimą.
Vienas svarbiausių projekto ciklo etapų yra derybos ir projekto pristatymas valdybai. Derybose su skolininku pagrindinė medžiaga yra ataskaita apie projekto atestavimą. Joje yra apibendrintos paskolos suteikimo sąlygos. Prie bendro derybų stalo PB ir šalies, kuriai reikalingas kreditas, atstovai nagrinėja visus klausimus, iškilusius rengiant projektą ir atliekant jo įvertinimą. Visa medžiaga pateikiama tvirtinti Direktorių valdybai.
Toliau bankas stebi, kaip projektas įgyvendinamas – tai projekto vykdymo ir kontrolės etapas. Banko personalas skiria per metus maždaug 10 darbo savaičių kiekvieno projekto vykdymo kontrolei. Kitaip nei komerciniai bankai, kurie patvirtina paskolą ir atiduoda ją skolininkui, PB neskiria lėšų tol, kol gauna įrodymus, jog skolininkas išleido pinigus pagal sutartyje nurodytus punktus.
Ir paskutinis etapas – galutinis įvertinimas. Jame apžvelgiamas jau atliktas darbas, išaiškinami trūkumai bei klaidos ir nurodomi teigiami rezultatai. Už projekto įvykdymo rezultatų vertinimą atsakingas yra PB Operacijų įvertinimo skyrius. Jis atsiskaito tiesiogiai Direktorių valdybai ir banko prezidentui.6. PASAULIO BANKAS IR LIETUVA
Lietuvos ryšiai su PB užmegzti 1991 m. Lietuvos įstojimo į PB mokestis – apie 629,1 tūkst JAV dolerių ir pasirašytos 846 akcijos. Tuo metu buvo pradėtas įgyvendinti projektas – 60 mln. JAV dolerių vertės Pasaulio banko vadinamoji reabilitacijos paskola Lietuvai. Ji numaytyta pagal sutartį, kuri įsigalioja 1992 m. spalio mėn. PB atliko įmonių ir bankų sektorių analizę, kuria remiantis gauta išvada: įmonėms reikalinga nemaža restruktūrizacija, jei norima pritaikyti jas rinkos ekonomikos sąlygomis. PB numatė pasiūlyti Lietuvai paskolą tokiam projektui įgyvendinti. Šiame projekte numatytos trys dalys:
1. Kreditas, kuris būtų pervestas per atitinkamus Lietuvos komercinius bankus numatytoms įmonėms. PB ir Lietuvos Vyriausybė turi nustatyti paskolos pervedimo būdus ir komercinių bankų bei įmonių atrankos kriterijus.
2. Techninė pagalba, kuri numato padėti privatizuoti arba likviduoti negyvibingas įmones; gyvibingoms įmonėms parengti racionalius biznio planus.
3. Politinis komponentas, kuris patvirtintų Vyriausybės politiką bankų ir įmonių atžvilgiu.
Pirmoji projekto dalis numato, kad per Lietuvos centrinį banką paskolos turi patekti į komercinius bankus, o šie jas teikti įmonėms. Antrojoje projekto dalyje Pasaulio banko atstovai siūlė sudaryti nedidelį techninės pagalbos padalinį. Jame dirbtų Ekonomikos ministerijos ir Verslininkų asociacijos darbuotojai. Šis padalinys turėtų pagelbėti įmonėms parengti biznio planus, veiklos perspektyvas ir jas pateikti komerciniams bankams. Tačiau komerciniams bankams sunku nuspręsti, kuriai įmonei duoti paskolą, o kuriai ne. vienas iš galimų sprendimų – vadinamieji bankai dvyniai. Šis būdas plačiai naudojamas kitose šalyse. Pvz. komerciniam bankui (Lietuvoje) surandamas partneris užsienyje. Abu šie bankai nuolat konsultuojasi, užsienio banko ekspertai padeda patarimais.
PB reikalavo, kad ši paskola būtų skiriamaprivačioms, o ne valstybinėms įmonėms. Riziką dėl paskolos turi prisiimti komercinis bankas. Dar vienas reikalavimas: pritarimo ar nepritarimo įmonės projektui kriterijus – ar jis numato duoti pelno, nes PB paskola nėra skirta socialiniams tikslams.
Trečioje projekto dalyje vadinamasis politinis komponentas numatė, kad Lietuvos Vyriausybės bus prašoma atlikti kai kuriuos pakeitimus ir pritaikyti savo politiką teikti paramai, kurią numato paskolos sąlygos ir projektų įgyvendinimas. Vyriausybei pasiūlyta sustiprinti bankų ir kitų institucijų kontrolę. Anot PB narių, šios priemonės turėtų būti geros pirmiausia Lietuvai, o ne Pasaulio bankui. Politinis komponentas suteikiant paskolą reikalingas tam, kad padėtų Vyriausybei priimti sunkius politinius sprendimus. Tačiau visus finansinius sprendimus turi daryti komerciniai bankai. Tai yra esminis skirtumas tarp rinkos ekonomikos bankų sistemos ir planinės ekonomikos bankų sistemos. Planinėje ekonomikoje bankai yra priemonė įgyvendinti vyriausybės sprendimus. Rinkos ekonomikoje visus sprendimus daro komerciniai bankai.
Pasaulio bankas sutiko Lietuvai skirti ilgalaikę paskolą – 17 metų. Paskolą reikės pradėti grąžinti po penkerių metų. Metinės palūkanos gali būti apie 7,5 proc. PB pasisakė už tai, kad Lietuvos komerciniams bankams paskolas įmonės grąžintų per 5-7 metus.
PB siekia padėti Lietuvos Vyriausybei įgyvendinti ekonomikos reformos programą. Kartu su šalies Vyriausybe jis numatė keletą veiklos sričių:
a) Remti ekonomikos reformos eigą, t.y. palengvinti įgyvendinti makroekonominę politiką bei sistemines ar struktūrines reformas, būtinas ekonomikai stabilizuoti ir gamybai skatinti;
b) Padėti sukurti socialinės apsaugos priemones lengvai pažeidžiamoms grupėms bei perorganizuoti jų darbą;
c) Padėti sustiprinti ekonomikos valdymo institucijas;
d) Remti specifines gamybinių pajėgumų pertvarkymo ar išplėtimo reformas ir didinti investicijas.
Lietuvos bendradarbiavimas su PB tęsiasi. Lietuvos vyriausybė derasi su PB dėl galimų paskolų, projekte norinčios dalyvauti įmonės rengia biznio planus. Tačiau Pasaulio bankas paskolas teikia tik atli.kus išsamius tyrimus, pateikus biznio planus ir, svarbiausia, gavus Vyriausybės garantijas. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes PB dalyvauja tik ilgalaikiuose projektuose.7. MONETARINĖ POLITIKA
Monetarinė politika – tai valstybės rengiamų bei realizuojamų priemonių ir veiksmų visuma, siekianti reguliuoti ekonominius procesus, kontroliuojant pinigų kiekį ir palūkanų normą.
Monetarinės politikos tikslai:
1. Didelis užimtumas
2. Stabilios kainos
3. Tinkamas valiutos kursas
4. Spartus ekonomikos sugimas

1. Didelis užimtumas: Yra savaime suprantamas, bet kurios makroekonominės politikos tikslas. Visi nori išvengti masinio nedarbo, nors pabrėžia ne tas pačias nedarbo sukeliamas blogybes: vieni – žmonių skurdą, kiti – nuostolius dėl sumažėjusios gamybos. Tačiau kai tik mėginama tai apibrėžti, nedarbas pasidaro sudėtinga problema. Išlyka klausimas, kokio užimtumo lygio siekti. Yra du potencialiai prieštaringi kriterijai. Vienas – tai nedarbo procentas. Šis kriterijus yra efektyviausias, norint maksimizuoti gamybą; ribinės analizės metodais subalansuojami tiesioginiai nuostoliai dėl to, kad darbuotojai netenka darbo, ir nauda, kurią duoda neužimtos darbo jėgos lankstus panaudojimas. Antrasis kriterijus – tai infliacijos nespartinantis nedarbo procentas. Kurį iš šių kriterijų turėtų rinktis FRS? Aišku, kad ir koks būtų efektyvus pirmasis kriterijus, FRS neturėtų siekti nedarbo procento, kuris būtų žemesnis už INNP, nes žemesnio už INNP procento negalima ilgai išlaikyti; be to, tai tik spartina infliaciją. Taigi, jei pirmasis kriterijus nesiūlo aukštesnio už INNP procento ir atrodo nepatikimas, FRS turėtų vadovautis INNP. Tačiau tokios rekomendacijos FRS nėra pakankamos.
Be to, net jeigu mes ir sužinojome priimtiną nedarbo procentą, nėra gerų statistinių būdų nustatyti, koks yra faktinis nedarbas. Per mėnesines gyventojų apskaitas renkami duomenys paie nedarbą nėra tikslūs dėl kelių priežasčių. Viena, tikroji nedarbo apimtis sumažinama dėl to, kad apskaita įtraukia tik tuos, kurie ieško darbo, ir neįtraukia tų, kurie darbo neieško, nes mano, kad turi maža šansų jį rasti. Be to, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės, kurie norėtų dirbti visą dieną, nėra apskaitomi kaip daliniai bedarbiai. Kita vertus, jei šeimą išlaikantis darbuotojas paranda darbą, jo sutuoktinis turi irgi ieškoti darbo, todėl statistiškai du žmonės ieško darbo, nors iš tiesų šeima ieško tik vieno darbo. Be to, kai kur socialiai remiami žmonės ieško darbo, nors daugelis jų negali būti įdarbinti. Be to, tie žmonės, kurie dirba slaptai, nes vengia mokesčių, arba užsiima nelegalia veikla, gyventojų apskaitose gali figūruoti kaip bedarbiai.
Be šių statistikos problemų, bedarbių skaičius dar priklauso nuo nedarbo pašalpų dydžio ir jų mokėjimo trukmės. Jei šios pašalpos didelės ir ilgalaikės, žmonės stengiasi ieškoti gero, o ne bet kokio darbo. Nereikia manyti, kad tai visada blogas dalykas. Pavyzdžiui, jeigu kvalifikuotas įrankių ir štampų gamintojas pradeda dirbti valytoju, nors, kelias dienas ilgiau paieškojęs, būtų galėjęs rasti savo profesijos darbą, tai yra aiškus nacionalinių pajamų praradimas. Tačiau kai kuriais atvejais bedarbio pašalpa skatina ilgiau nepradėti dirbti.
Vadinasi, mes ne tik žinome, koks priimtinas nedarbo procentas, bet ir negalime tiksliai apskaičiuoti, koks šiuo metu yra nedarbas. Tai reiškia, kad kartais sunku nuspręsti, ar nedarbas per didelis, ar per mažas. Aišku, ne visada tokios problemos iškyla, 4 dešimtmetyje, kai be darbo likdavo daugiau nei ketvirtadalis ne žemės ūkio darbuotojų, nebuvo abejojama, kad nedarbo procentas viršija pageidaujamąjį. Tačiau kai nedarbo lygis yra, tarkim, 5 ar 6 procentai, tada nebe taip aišku.
2. Stabilios kainos: Antras tikslas – stabilios kainos- gali atrodyti savaime suprantamas, bet toli gražu taip nėra. Tarkime, yra ekonomika, kur kainos per pastaruosius 50 metų kilo 100 procentų per metus, ir visi įsitikinę, jog infliacija ir toliau bus 100 procentų. Kokią žalą daro tokia infliacija? Ji neperskirsto pajamų, nes darbo užmokestis ir visos sutartys, be to, mokesčių įstatymai, apskaitos sistema yra prie jos prisiderinę. Pavyzdžiui, jei darbo našumas didėja 2 procentais, darbo užmokesti.s kyla 102 procentais per metus ir palūkanų norma yra, tarkim, 103, o ne 3 procentai. Tokia tiksliai pronozuojama infliacija sukelia ir trejopų nuostolių. Pirma, nepatogu nuolat keisti kainų etiketes ir perrašinėti kainas, be to, pirkėjo žinios apie vienos ar kitos prekės tikslią kainą greit pasensta. Antra, kadangi kainos negali būti keičiamos be paliovos, tai tarp pasikeitimų kurį laiką ( neilgai ) jos būna nepusiausvyros. Trečia, infliacija skatina laikyti per mažai pinigų, kadangi grynieji pinigai labiau paranda realią vertę – jos nekompensuoja didesnės nominaliosios palūkanos, kurios gaunamos už kitų formų turtą. Taigi žmonės turi vargti, nuolat vaikščioti, važinėti, kad gautų pinigų. Tai vadinama batų plėšimu.
Tačiau infliacija, su kuria mes praktiškai susiduriame, nėra tiksliai prognozuojama, ir mūsų ekonomika nėra pakankamai indeksuojama. Dažniausiai yra apmokestinamos ne realiosios, o nominaliosios palūkanos. Pavyzdžiui, jeigu palūkanų norma yra 12 procentų, o infliacija 10 procentų, mokesčių mokėtojas, mokantis trečdalio palūkanų dydžio mokestį, po apmokestinimo realiai gauna 2 procentais mažiau pelno. O skolininkams leidžiama per daug atimti iš apmokestinamųjų pajamų, t.y. tiek, kiek sudaro išmokamos palūkanos. Be to, amortizaciniai atsiskaitymai, kuriuos firmos gali atimti iš apmokestinamųjų pajamų, būna per daug maži, nes remiasi greičiau pradine, o ne atstatymo kaina. Tai padidina jų mokestinius įsipareigojimus. Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių infliacija mažina akcijų kainas.
Kai korporacijos dėl infliacijos patiria skirtingą mokesčių naštą, skatinamas visuomeniškai neefektyvus investicinių lėšų paskirstymas, nes atskaičius mokesčius vis mažiau galima pasikliauti pelnu ir vis sunkiau nustatyti tikrąjį į vieną ar kitą pramonės šaką investuoto kapitalo našumą.
Kita neprognozuojamos infliacijos pasekmė yra ta, kad ji veikia pajamų ir turto paskirstymą. Aišku, ji daro nuostolius kreditoriams, o yra naudinga skolininkams. Be to, ji gali padėti ar pakenkti darbo užmokesčio gavėjams, priklausomai nuo to, ar darbo užmokestis atsilieka nuo kainų ar ne. Imant visumą, yra aišku, ad 7 ir 8 dešimtmečių infliacija buvo naudinga neturtingiems, nes pajamų paskirstymas buvo ne taip vienodas. Betto, negalima pasakyti apie visas infliacijas.
Nors infliacija gali nevienodai veikti pajamų paskirstymą tarp skirtingas pajamas turinčių grupių, ji sukelia esminius pajamų perskirstymus kiekvienoje pajamų grupėje, nes kai kurie asmenys yra neto skolininkai, o kiti – neto skolintojai. Toks perskirstymo būdas yra tikrai apgailėtinas. Tai yra ne ką teisingiau, kaip apmokestinimas kiekvieno žmogaus, kuris yra gimęs lyginę dieną. Visi, kas rūpinasi lygybe, tokį perskirstymą turėtų laikyti didžiausiu infliacijos daromu nuostoliu.
Dar viena infliacijos daroma žala yra tai, kad atsiranda netikrumo ir nesaugumo jausmas. Gyventojai nebegali pasikliauti ateities planais, nes nežino, koia ateityje bus reali vertė jų kapitalo, kuris dabar yra įvertintas doleriais. Apskritai paėmus, žmonės yra mokomi taupyti juodai dienai. Tačiau neprognozuojama infliacija už tokį elgesį dažniau baudžia nei jį skatina. Matyt todėl žmonės praranda pasitikėjimą vyriausybe ir tuo, kad socialinės sąlygos gali būti teisingos ar racionalios. Kol ši infliacijos pasekmė negali būti kiekybiškai įvertinta, ją galima laikyti didžiule, o gal net pačia didžiausia inflaicijos daroma žala. Dar 1979m. prezidentas Karteris rašė „prezidento ekonomikos pranešime“:
Infliacijos korozija griaužia ryšius, kurie siejo žmones. Vienas pagrindinių demokratinės vyriausybės uždavinių – sudaryti tokias sąlygas, kad piliečiai galėtų rūpintis savo likimu. Esant infliacijai žmonės su nerimu stebi, kaip dėl priežasčių, kurios nuo jų nepriklauso, išaugo praėjusios savaitės mokėjimų sumos arba kaip praėjusį mėnesį išduotas didesnis socialinės pašalpos čekis baigia nuvertėti dar nesulaukus metų galo. Visi mes turime susiplanuoti savo ateitį. ateitis visuomet yra gana neaiski, ir mes ne .visada galime iki galo kontroliuoti savo planus. Kai pagrindinė mūsų kuriamų planų įvertinimo priemonė – dolerios perkamoji galia – smarkiai ir neprognozuojamai mažėja, mes netenkame dar vieno ateities regulaivimo sverto. Nenuostabu, kad pasitikėjimas vyriausybe ir visuomeninėmis institucijomis atitinkamai sumažėja.
Infliacija padidina vyriausybės pajamas palyginti su išlaidomis. Vina iš priežasčių ta, kad dalis mokesčių sistemos yra taikoma nominaliems dydžiams, taigi nominalus, o ne realus pelnas yra apmokestinamas. Vadinasi, jeigu kas nors nusiperka akcijų už 1000 dolerių, kai kainų indeksas 100, ir parduoda jas už 2000 dolerių, kai kainų indeksas 200, tai yra apmokestinamas netikras 100 dolerių pelnas. Skolintojai irgi apmokestinami už netikras palūkanų įplaukas, nes inflaicija padidina ne realiąją, o nominaliąją palūkanų normą. Antra, vyriausybė yra didžiausias skolininkas ekonomikoje. Dėl infliacijos krinta reali vyriasybės skolos ir palūkanų išmokų vertė.
Trečia, esant infliacijai, vyriausybė turi pajamų ir iš teisės leisti pinigus. Kitais žodžiais tariant, vyriausybė, kaip pinigų ir bankinių rezervų tiekėjas, turi pelno, kai tik pinigų paklausa padidėja. Ji gali pagaminti dolerios banknotą už centus, o mainais už tai gauna vieno dolerio vertės prekių ir paslaugų. Panašiai elgiasi bankai, jie perduoda FRS ( ir tuo pačiu tiesiogiai iždui) 1 mln dolerių vertės vertybinių popierių, kai FRS suteikia jiems 1 mln dolerių rezervų. Net kai infliacijos nėra, vyriausybė iš to turi naudos. Bet kuo didesnė infliacija, tuo didesnė nominaliųjų pinigų paklausa ir tuo daugiau vyriausybė pasipelno iš teisės leisti pinigus. Vadinasi, infliacijai padidėjus 3 procentais per metus, vyriausybė iš teisės leisti pinigus užsidirba papildomai apie 8 mlrd dolerių.
3. Tinkamas valiutos kursas: Nuo 1982m. iki 1985m. dolerio vertė labai pakilo palyginti su kitomis valiutomis. Tai suteikė Amerikos turistams daug džiaugsmo ir ( o tai dar svabiau) užseinio prekių kainų doleriais sumažėjimas sumažino infliaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tai labai pakenkė daugeliui pramonės šakų, kurios priklausė nuo eksporto arba konkuravo su importu. Dėl tos priežasties kai kurios vidurio vakarų ir rytų valstijos, kur buvo plėtojama plieną naudojanti gamyba, labai nukentėjo. Prieš tai, antroje 8 dešimtemčio pusėje, doleris buvo kritęs, ir dėl to buvo paaštrėjusi infliacija.
4. Ekonomikos kilimas: Šiuo metu labai susirūpinta tuo, kad dabartinis ekonomikos kilimo procentas yra mažas. Toks menkas augimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių didžiosios dalies FRS nekontroliuoja, bet vieną labai svarbų ekonomikos augimo rodiklį – investicijas – FRS gali paveikti. Aukštesnis investicijų procentas ne tik reiškia, kad vienam darbuotojui tenka didesnė kapitalo dalis, bet rodo ir techninę pažangą, nes inovacijos dažnai įkūnijamos naujuose įrengimuose. Pavyzdžiui, naujos mašinos išradimas tol nedidina našumo, kol firmos neinvestuoja lėšų tokioms mašinoms įrengti.

Vienas iš investicijų sisinimo būdų – palaikyti gana žemą realiają palūkanų normą. Tačiau palūkanos neišvengiamai didėja, ir tam, kad infliaciaj būtų sustabdyta, be šios politikos, reikėtų vykdyti griežtą iždo politiką, t.y. išlaikyti teigiamą biudžeto balansą arba, konkrečiau tariant, – nedidelį deficitą. Tai, žinoma, priklauso nuo Kongreso ir vyriausybės, ir FRS negali to kontroliuoti..IŠVADOS
PB – tai tarptautinė kredito organizacija jungianti keturias tarpusavyje labai glaudžiai susijusias finansines institucijas: Tarptautinę plėtros asociaciją, Tarptautinę finansinę korporaciją, Tarptautinę investicijų garantijų agentūrą, Tarptautinį rekonstrukcijos ir plėtros banką.
Pasaulio bankas kredituoja ekonomiškai besivystančias šalis. Tačiau skirtingai nuo įprastų komercinių bankų, PB teikia ir techninę paramą, konsultuoja, kaip efektyviau panaudoti kreditus, visaip skatina kapitalinius įdėjimus į šių šalių ekonomiką.
• Didžiąją dalį savo aktyvų TRPB gauna tarptautinėje rinkoje parduodamas obligacijas, kurios yra pirmos klasės vertybiniai popieriai.
• PB vadovauja iš banko narių atstovų sudaryta valdytojų taryba. Vykdantysis organas – 24 asmenų direktoratas. Kiekvienas direktorių atstovauja tam tikrai šalių banko narių grupei. Būtent šie direktoriai sprendžia, kam ir kokį duoti kreditą (paskolą). Direktorių balsai priklauso nuo to, kiek viena ar kita šalis įdėjo kapitalo į banko aktyvą.
• Paskolos teikiamos šalių – Pasaulio banko narių – vyriausybėms arba toms šių šalių organizacijoms, kurios gauna savo vyriausybių garantijas, kad paskola bus grąžinta. Paskolą gali gauti ir šalis, nesanti PB nare, jei ji gauna atitinkamas kitos šalies, šio banko narės, vyriausybės garantijas.
• Paskolas bankas teikia su svyruojančia palūkanų norma, kuri tiesiogiai nustatoma pagal jo paties skolinimosi kainą. Be to, kreditus skiria tik ta valiuta, kurią pats skolinasi. Tuo būdu iki minimumo sumažinama rizika, atsirandant dėl svyruojančio valiutų kurso.
• Paskolą iš PB galima gauti tik pateikus jos panaudojimo projektą, kurį Bankas kruopščiai išanalizuoja.NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Končius G. – Pasaulio bankas: apie save ir apie mus – Tiesa 1994 06 07
2. Perminienė L., Navartytė A. – Lietuva -Pasaulio banko narė – Savininkas 1994 05 20
3. Stimuskis A. – Pasaulio banko projektas Lietuvai – Tiesa 1993 06 18
4. Vyšniauskaitė B. – Darbą Lietuvoje baigė PB misija –
i. Lietuvos komersantas 1992 11 19-25 d.
5. Pasaulio bankas: koks jis, ką veikia? – Litas 1995 01 24
6. Pasaulio bankai ir Lietuva – Lietuvos ūkis 1993 Nr.12
7. Vyšniauskas V. – Lietuvos bankui į Europą reikia rengtis jau dabar –
i. Lietuvos rytas 1997 10 04
8. V. Petraškevičius Pinigai, bankai ir monetarinė politika. Vilnius, 1995.
9. T. Mayer ir kt. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius, 1995.
10. http://www.jt.lt/Naujienos/P_Nau_Sav_Tur.asp?ID=8096
11. http://www.lsp.w3.lt/DOC/LSP_programa.doc
12. http://www.sg.lt/lit/IntroToLithuania.html
1. PRIEDAS

Leave a Comment