Sąmonės ir būties vakarietiška samprata

ĮVADAS

Mūsų analitiniai sugebėjimai dažnai esti gerai išlavinti dar prieš mums daug ką sužinant apie pasaulį. Jau paaugliai pradeda savarankiškai kelti filosofinius klausimus – kas iš tikrųjų egzistuoja, ar gyvenimas turi prasmę, ar mirtis yra visa ko baigtis? Ne vieną tūkstantmetį rašoma apie teiginius, kaip dora ir nedora, ir kiekvieną kartą apie juos svarsto žmogus.

Filosofija skiriasi ir nuo gamtos mokslų, ir nuo matematikos. Ji remiasi tik mąstymo galia, o ne eksperimentų ar stebėjimų duomenimis, ir neturi formalių įrodymo metodų.

Filosofavimas – tai klausimų kėlimas, abbejojimas, idėjų siūlymas.Būdingiausias filosofijos bruožas – mėginimas atskleisti bendriausias sąvokas, kuriomis operuojame, apie jas net nesusimąstydami. Tikrieji filosofai trokšta pažinti tiesą, sugeba įžvelgti kiekvieno dalyko esmę, trokšta paragauti visokių mokslų, mėgsta mokytis ir šiuo atžvilgiu yra nepasotinamas. Filosofija kyla iš savęs [pažinimo.

Istorikas gali klausti, kas įvyko tam tikru laiku praeityje, tačiau filosofas klausia ,,kas yra laikas?”

Matematikas gali nagrinėti skaičių santykius, tačiau filosofas klausia ,,kas yra skaičius?”

Laiko, skaičiaus, kalbos ir doros sąvokų atžvilgiu klausimus kelia filosofija.

Tikslas filosofijos – suprasti pasaulį ir save pačius šiiek tiek giliau. Tai nelengvas darbas, ir jam atlikti nėra įrankių. Tai intelektinė, be to pastoviai ginčijama veikla.

SĄMONĖ IR BŪTIS

Žmonės neabejoja grindų po kojomis, medžių už lango, dantų savo burnoje egzistavimu, bet beveik niekada negalvojame apie tas sąmonės būsenas, kurios mu

ums leidžia šiuos dalykus suvokti. Mums atrodo, kad šiuos dalykus suvokiame tiesiogiai, bet iš kur žinome, kad jie iš tiesų egzistuoja? Ar šie daiktai atrodytų mums kitaip, jei jie iš tikrųjų egzistuotų tik mūsų sąmonėje? Niekada nesame matę kiekvienas savo smegenų, tačiau tariame jog jas turime. Kaip galime žinoti, kad išorinis pasaulis tai ne sapnas, o sąmonė yra vienintelė realybė? Mes negalime teigti, kad medis neturi sąmonės, tyrinėdami vien jo sandarą, arba jog kirminas turi sąmonę. Mes nežinome apie sąmonės egzistavimą šiame pasaulyje, ar jos yra daugiau ar mažiau, nei mums atrodo.

Didžiulis žmogaus atradimų džiaugsmas – susipažinti su Indijos mąstymo, sąmonės suvokimo bei savivokos tradicijomis. Indų idėjos vakarietišką žmogų gali stebinti neįprastumu, sukelti vidinį pasipriešinimą, bet gilinantis i indų filosofijos pasaulį nuustelbia šios didingos civilizacijos šviesa. Noras pažinti indų kultūrą, filosofiją reikalauja ypatingo atsidavimo, meilės, sistemingo darbo, gebėjimo susitelkti ties konkrečiais aspektais, daug pastangų, atkaklumo.Rytų kultūra užvaldo, tvirtai įauga į gyvenimą ir tampa mūsų savastimi. Sąmonės prigimties problema, savimonės, jos santykio su pasauliu ir vaidmens pažįstant save temos nuo seniausių laikų traukė visų tautų mąstytojų dėmesį. Nuolat buvo ir yra keliamas klausimas apie patį mąstymo procesą. Kiekviena intelektualinė tradicija priklausomai nuo daugelio kultūrinių, psichologinių, istorinių, socialinių ir kitų veiksnių savaip kūrė įvairius są
ąmonės modelius, apibūdino jos prigimtį. Šiuolaikinėje filosofijoje sąmonės fenomenas tebėra mįslingas, nėra vienareikšmio atsakymo apie jos prigimtį – sąmonė egzistuoja, bet kaip ją apibūdinti?

Tai, kad sąmonė yra daug daugiau nei bandymas suprasti pasaulį remiantis priežastiniais ryšiais, Vakarų filosofijoje ėmė ryškėti XIX a. pab. Sąmonė savo apimtimi yra neribota. Protas – tėra vienas iš daugybės sąmonės struktūrinių elementų. Žmogaus racionalumas (sveikas protas), atsispindintis kasdieninėje praktikoje ir įvairiose mokslinėse sistemose – tai tik veiksmai arba teiginiai, sukurti kaip idealių objektų modeliai. Nei teorinė sistema, nei atskiras žodis neegzistuoja kaip prasmingi dalykai be juos suvokiančio žmogaus, be tų prasmių, kurios gimsta jų idealizavimo arba suvokimo procesuose bei supratimo vienybėje su tam tikru išgyvenimu. Viskas turi būti vieninga. Vakarų kultūros tikėjo absoliučiu pasaulio užvaldymu, žmogus čia buvo viso ko priemonė, Rytuose – atvirkščiai, filosofija, religija ir menas akcentavo žmogaus ir pasaulio vienovę.Vakarų pasaulyje sąmonės gyvybingumo aspektas, jos vienovės su pasauliu nenutrūkstamumas pirmą kartą buvo užfiksuotas Jameso darbuose. Pasak W. Jameso (XIX a.pab.), išgyvenimas ar jaudinimasis prasideda anksčiau, nei susiduriama su konkrečiu dirgikliu, sukeliančiu aiškiai apibrėžiamą patyrimą. Pradinis gimstančio išgyvenimo nujautimas (nuojauta) esti mumyse iki konkretaus sudirginimo. Sąmonėje skleidžiasi ne tik mūsų dabartis ir praeitis, joje glūdi ir mūsų ateitis.

A. Bergsonas suvokė, kad laikas mūsų sąmonėje gali egzistuoti ti
ik mūsų suvokimo ritmo, kaip tam tikros atskaitos sistemos pagrindu.Ką mes racionaliai fiksuojame kaip objektyvius reiškinius, tėra objektyvumo vizija, tradicinio mąstymo reliktas. Pasak C.G. Jungo, pažinimo atskleistas pasaulis yra mūsų pačių sukonstruotas reginys, mūsų ryšio su pasauliu aspektas -,,viskas, ką mes mąstome, jaučiame, suvokiame yra tik psichinis vaizdas ir pats pasaulis egzistuoja tiek, kiek mes sugebame jį ,,vaizduotis”. Dėl savo išgyvenimų aktyvumo mes tapome ir etninių grupių, ir tautinių bendruomenių ,,konstruktoriais”.

Sąmonės reiškimosi momentai kaip protas arba išmintis, intuicija, ekstrasensiškumas, dvasingumas, pasąmonė, valia, jausmai, emocijos ir kt. – visi sąmonės struktūriniai elementai mokslui dar nežinomi, kaip kad nežinoma pati žmogaus būtis!

Sąmonę galime įsivaizduoti kaip savaime aiškų dalyką arba kaip Dievo duotybę, taip pat galime sutapatinti ją su protu. Iki XX a. vakarietiškajai filosofijai labiau rūpėjo sąmonės kilmės, o ne jos būtiškosios esmės problema. Sąmonė buvo tapatinama su proto kilme. Sąmonė neegzistuoja be proto, kaip, kad mūsų organizmas neegzistuotų be kepenų, žarnyno ar širdies. Sąmonė protą implikuoja į savo sistemą. Kompiuteris gali mums demonstruoti racionalią logiką ir informacijos turėjimą, nors sąmonės čia nėra.

Žmogaus sąmonė neatskiriama nuo prasmės esaties. Prasmė visados yra.

Žmogus gyvena laiką. Žmogaus yra tik tiek, kiek kurdamas save jis kuria laiką. Nėra būties be žmogaus, kaip nėra laiko, kai nieko nėra. Žm
mogus yra pasaulyje tik toks, kokį mes jį žinome, t.y. sąmoningas žmogus. Sąmonė – tai ir specifinė skvarbi energija. Tai jėga, ir kartu buvimo sąlyga. Analizuojant sąmonę, tuo pačiu reikia nagrinėti būtį arba kažkokią tarsi už sąmonės egzistuojančią ir žmogų veikiančią realybę.

Būtis pasaulio vaizde yra vienaip ar kitaip gyvenama, išgyvenama. Net tada, kada tam tikros žmonių dalies jau nėra, yra jų energetiniai laukai. Mes niekada negalime pakartoti to, kas buvo. Sąmonės samprata negali būti suvokiama atmetant planetinę ar kosminę sąmonės esatį.Kad suprastume suvokiančios sąmonės esmę, mes turėtume tapti vaikais, kuriems niekas nekalbėtų, kad yra materialus pasaulis (jį mes fiksuojame, jo pavidalus ir formas galime suprasti, išsiaiškinti), ir yra minčių, idėjų, sąmonės pasaulis. jis yra neapčiuopiamas, nefiksuojamas, nematerialus. Kaip išaiškinti, kad sąmonė taip pat materija ir jėga, kad ji taip pat turi savo judėjimo ar slydimo trajektorijas ir laukus, bet mes negalime jų užfiksuoti jokiais instrumentais, nes tai labai subtili materijos forma, sugebanti visą mūsų regimą pasaulį perskrosti kiaurai, kad tai – neregimojo materialaus pasaulio forma.

Sąmonė ne šiaip sau duota žmogui. Ne kūno poreikių tenkinimui, ne mėgavimuisi malonumais. ji tarsi mįslė, kurią žmogui privalu įminti ir tapti savimi, gyventi laiką ir suvokti prasmės gelmę.

Nesivargindamas šia užduotimi, žmogus vis tolsta nuo paties savęs. Jis tampa savotiška žmogaus iškamša, kuri turi viską, neturėdama savęs. Neturėdama to, kas jį, žmogų leidžia vadinti žmogumi. Žmogus yra neatskiriamas nuo sąmonės prasmės kaip ir nuo kūrybos. Kūryba yra jo gyvybingumo stimulas ir paskata. Žmogaus kūryba – tai savęs kūryba. Tik žmonės skęsta realizuodami socialinius užsakymus. Individai, sėkmingai atklikdami socialines užduotis ir neturėdami laiko sau, nepriartėja prie savęs netgi atlikdami pareigas dorai ir nuoširdžiai. Jie nėra savo sąmonės kūrėjai. Tikroji kūryba pirmiausiai veikia pačią asmenybę.

Kiekvienas individas visados turi savyje bendrumo su kitais žmonėmis šauksmą. Vienas žmogus žemėje negali būti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.

Prasminga sąmonės esatis neapsiriboja tik noru kažką suvokti. Svarbu rasti kelius suvoktam ir pripažintam dalykui realizuoti, tuo gyventi. Savo suvokimą mes visados siejame su tam tikra jo raiškos galimybe. Pagrindinis raiškos elementas yra žodis, o tam tikra logine arba prasmine žodžių seka mes apibendriname dalį arba atkarpą to, ką būname suvokę.Kalbos skurdumas tampa kliūtimi nagrinėjant bei suvokiant sąmonės esmę.

Intuicija yra iracionalios sąmonės raiškos momentas. Iracionalumas – tikrumas, tvarka, logika giliai išgyvenamame pasaulyje. Ji visados atiranda netikėtai, spontaniškai. Tokiam spontaniškumui žmogaus sąmonė būna pribrendusi. Intuicija visados staigiai ir teisingai nušviečia situacijos galimybes.

Žmogus gali netikėtai taip pasielgti, kad ir pats negali paaiškinti, kodėl jis pasielgė kaip tik taip. Bet tas intuityvus poelgis būna teisingas, toks, kokio reikėjo. Intuicija netikėtai ,,pateikia atsakymą” kaip vienintelę galimą ir teisingą hipotezę, be tuo momentu vykstančio loginio mąstymo pagalbos.Ji išryškina netikėtus realybės aspektus. Racionalus protas visados operuoja apibendrintais ir abstrakčiais duomenimis. Intuicijoje sąmonė susilieja su objektu. Ji yra išgyvenanti sąmonė.

Ne kiekvienas apdovanotas intuityvumu. Dėl rūpesčių, išdidaus ir racionalaus proto tie stebuklingi intuityvūs atradimai pirmiausia yra ignoruojami, atmetami, niekinami. Nedaugelis sugeba suvokti, kad intuityvus balsas artina mus prie Tiesos. Nuo pat kūdikystės mūsų intuityvumas blokuojamas samprotavimų ir tiesų, laisvai patalpinamų į juslėmis ,,užčiuopiamą” erdvės ir laiko kontinuumą. Ir visa tai, kas intuityviai ima reikštis kaip kažkas, kas yra už juslėms artimo erdvės ir laiko kontinuumo, jau vertinama atsietai nuo mūsų buvimo. Mes esame linkę kalbėti, konstruoti sąvokas ir koncepcijas, tik ne būti.

Supaprastintas tikrasis variantas, kurį žmogus ,,nešioja” savyje patirtų vaizdinių bei sąvokų pavidalu, prislopina neribotus intuityvios jėgos proveržius.

Įsiskverbimas į daikto erdvės ir laiko kontinuumą tai įsiskverbimas į daugiamatį laiko ir erdvės pasaulį. Prie tokio pasaulio mes nepripratinome savo juslių, jis mums neegzistuoja kaip paradigminis. Įprotis remtis savo teiginiais ilgainiui virstančiais individo įsitikinimu, užgniaužia patį intuicijos gyvybinį polėkį tapti savimi, būti autentišku. Autentiškas, racionalumu nepagrįstas reiškinių išgyvenimas žmogui tampa ne tik neįprastas, bet ir nereikalingas.

Jeigu kasdieninės intuicijos formą (nuojautą) sukelia įvairūs išoriniai dirgikliai, susiję su kitų žmonių biolauku, tai intelektinė intuicija jau skverbiasi į tą aplinkinio pasaulio dalį, kuri nepasiekiama biolaukui, kasdieniniam jutimų ar racionaliam balsui. Nuojauta intuicijoje tėra paprasčiausia jos raiškos forma.

Intuityvus blykstelėjimas įprasminamas tik tada, kada žmogus puikiai orientuojasi toje sferoje, į kurią jį nukreipia šio ,,blykstelėjimo” veiksmas.

Be pakankamų žinių, patyrimo ir siekių intuityvumas mums nieko neduoda – jis paprasčiausiai lieka nesuvoktas. Intuityvumą žmogus paveldi.

Proto racionalumas kenkia žmogaus kūrybiniams ieškojimams, fiksuoja tuos realybės aspektus, kurie iškyla plastiniais vaizdais dėl kairiojo smegenų pusrutulio aktyvumo.

Reikia viskuo abejoti. kartu su abejone gimsta nuojauta, jokios tiesos nėra, tiesą reikia pačiam patirti, išgyventi. Pati tiesa, kuria suabejojame, dingsta, ji lyg užmirštama, nes krypstama į jos pačios vidinį pajutimą, į vaizdinius, fantaziją, tik ne į racionaliai logiškai išsakytą sakinį, ne į tiesos galutinę tezę.

Tai, ką intuityviu vaizdu žmogui padėjo suvokti pasąmonė, niekada nebus logiškai paaiškinama. Intuityviai suvokęs save kaip vieningos sistemos dalį, žmogus ima artėti prie savęs, pajunta būtiškąjį tapsmą. Tapsmo kelias begalinis. Intuicija visados vieninga su žmogaus ir pasaulio ryšių išgyvenimu. Ji neatskiriama nuo konkrečiai istoriškai prasmingų simbolinių derinių vaizdo.

Pasąmonė yra suvokiančios sąmonės lauko, jos dinamikos, jos gyvybingumo dalis. Ji prasminga kaip ir jausmas, valia, intuicija. Racionalumas nejaučia pasąmonės impulsų, bet jis yra nuo jos neatskiriamas nesuvokiamu vidiniu tendencingumu.

Pasąmonės dėka mus pasiekia praėjusių senų legendinių amžių dvasinės tiesos. Pasąmonei priklauso visas išgyvenimų spektras, kuris yra iracionalus, tiesiogiai niekados neturėjęs ir neturintis ryšio su logiška įvykių seka ar reikšmingumu. Pasąmonė mums atskleidžia tai, kas turi savo specifinę prasmę, bet kas neturi vietos tradicinėje racionalioje loginėje prasmių ir ženklų grandinėje. Pasąmonė – visa tai, kas neatskiriama nuo žmogaus išgyvenimų, nuo jo ,,vidinio pasaulio”, tačiau ji neturi išorinės standartizuotos raiškos formos. Tam tikra pasąmonės dalis visados lieka be raiškos. Pagrindinė sąmonės būties raiška glūdi savęs tobulinimo kelyje, kuris pasiekiamas tik neblokuojant iracionalios jos dalies aktyvumo.

Paauglystėje bet kokia pasąmonės trauma gali prasiveržti arba demonstruojamu įžūlumu, agresija, uždarumu, nekomunikabilumu. tai trukdo formuotis vaiko asmenybei.

Nuolatinę žmogiškosios sąmonės raidą lemia ne pati informacija, kurią tėvai grūda vaikams, o svarbiau yra tai, kokiu būdu ši informacija pasiekia žmogų. Išmokyti galima ir beždžionę, bet beždžionės negalima priversti išgyventi savo suvokimą, reflekuoti – suvokti, kad toks yra mano suvokimas, kad aš išgyvenu savo žinojimo ir suvokimo eureką, kad šį suvokimą aš galiu papildyti.

Žmogaus vaizduotė ir fantazija yra nenusakomai galinga jėga, transformuojanti asmenybę. Pasak Jungo, žmogus įveikia savo asmens racionalų ribotumą tada, kada jis „atsiveria“ kolektyvinei pasąmonei, neslopindamas jos veikiamo kūrybinio ieškojimo.

Daugumos mūsų pasąmonė, deja, yra taip tvirtai užgožta reikmių, diktuojamų kūno, kad mūsų kūrybinę potenciją prikelianti subtili ir skvarbi sąmonei gimininga Kosminė energija turbūt taip pat beviltiškai blaškosi. Be pasąmonės aktyvumo mes supanašėjame su pačia ritualų atributika, o ne su jos kūrėjais.

Sąmonė kaip dvasinė energija yra pripažįstama pačia aukščiausia būtiškumo forma žemėje. Dvasia plačiąja prasme būdinga ne tik žmogui. Dvasinė esmė yra sunkiai įvardijama. Tai gyvybinė energetika, kurios nesumodeliavo ir neužfiksavo jokia XX a. technika. Ji atsiskaleidžia neįtikėtina raiška, liudijančia neapčiuopiamus ryšius ne tik tarp žmonių, bet ir tarp žemesnių gyvybės formų. Ji sklinda jokia aparatūra nepagaunamais impulsais ir turi informacinę vertę tik tos pačios klasės atstovui.

Žmogus savo dvasinės energijos potencialą ne tik stiprina ir išaukština, bet tuo pačiu metu, sukūręs išorinius informacijos kaupimo būdus ir kūniško komforto prielaidas, savotiškai paniekina. Žmogui reikia nuolat priminti jo būtiškąją esatį, ir įrodinėti, kad kūnas ne tik suteikia sąlygas dvasiniam tobulėjimui, bet ir įkalina dvasios galias, pavertęs mus kūno poreikių vergais.

Pasaulį žmogišku daro kultūrinis dvasinis ryšys, kurio prasmė ne žodžių ir daiktų gausa, ne komforto kūrimas, ne informacijos kaupimas, bet tai, kas priartina žmogų prie jo paties, prie jo būtiškos kūrybinės paslapties. Žmogaus būsena yra normali tik esant kūrybiniam sąmonės gyvybingumui. Tuomet jis yra valdomas dvasinės jėgos. Tik žmogaus pasaulyje dvasia kuriama ir tobulinama. Dvasingumas, kaip subtiliausia sąmonės dalis, turi būti siejama ne tik su konkretaus subjekto kultūra. Dvasingumas tai ir tam tikra „aura“ arba tiesiog „dvasinis laukas“. Dvasingumas ir racionalus protas negali būti lyginami kaip šalia esantys reiškiniai. Protas, kaip išmintis, yra vieningas su dvasia.

Žmogus, turtingas loginiu informaciniu aspektu, ne visados yra dvasingas.Dvasia yra tikrasis mūsų sąmonės pradžios taškas, kuriame visi esminiai proto laimėjimai yra integruoti. Dvasingumas, jungdamas sąmonę su būtimi, leidžia mums tik santykinai kalbėti apie sąmonę ir būtį atskirai. Kasdieninė sąmonė nuolat ir akiplėšiškai priešpriešina žmogų Gamtai. Žmogus gamta tik naudojasi. Kūnas paverčiamas paprastu gyvenimo įrankiu ar priemone. Gamta – kaip gyvas dvasinis fenomenas – sveikam protui nepasiekiama. Ji kaip nesuskaičiuojamos daugybės informacinių ir energetinių struktūrų, implikuotų bendrame biolauke, fantastiška buveinė, nėra nei šalia mūsų, nei už mūsų ar dar kur nors – ji yra mumyse, mes esame gamtoje kaip toje pačioje sistemoje. Tai patiria ne mūsų galvotumas, tai yra širdimi išgyvenamas mūsų dvasingumas, toks jo suvokimo gilumas, kurį galėtume pavadinti ir dievu. Žmogus niekada nieko nepavadintų Dievu ar dvasia, jeigu jame neveiktų jėga, kurią jis pats perkėlė į išorę ir pavadino Dievu, prikeliančiu jo dvasią.

Pasąmonė, kaip pagrindinis dvasios klodų rezervuaras, nesuvokiama racionaliu protu, rutuliojasi žmogaus nefokusuojamų socialinių bei materialinių ir energetinių ryšių pagrindu. Žmogui tik atrodo, kad savo gyvenimą jis kuria pats, kad jis veikia savo paties valia. Iš tikrųjų nesuvokiama vidinė jėga nesuvaldomai artina jį prie jam skirto likimo. Likimu žmonės vadina visa tai, kas neatskiriama nuo paveldėtos prigimties, nuo konkretaus laikmečio ir sąlygų.

Kiekvienas žmogus kažkuria savo esaties dalele yra filosofas, bet ne kiekvienas sugeba pajusti savyje atsirandančią proto pauzę, padedančią jo dvasinės būties prasiveržimui, nušviečiančiam išmintį ir jausmus.

Žmogaus sąmonė yra pajėgi suvokti savo esatį ne reiškinių kaip paveiksliukų apsuptyje, o vieningame energetiniame sukuryje. Žmogus, siekdamas savo tikrumo, savo dvasinio pakilimo, kartu tobulėja ir individualiai, ir asmenybiškai.

Sąmonės raiška remiasi ir kultūra. Kultūra – tai žmonių veiklos ir susivokimo programos sistema, kuri tam tikroje visuomenėje bei grupėje neatskiriama nuo nustatytų bendravimo kategorijų ir nerašytų būties principų supratimo. Apie kultūrą mes visada kalbame turėdami galvoje kokios nors konkrečios visuomenės ar socialinės grupės kultūros raiškos būdus ir formas. Viskas, ką sukuria žmogaus protas ir rankos yra kultūrinių duomenų banke. Įsidaiktinęs žodyje ar daikte protas tampa viena iš pakopų į dvasinės kultūros gimimą.

Vakarietiškai sąmonės ir dvasingumo sampratai įtakos turi rytų išmintis, tvirtinanti sąmonės amžinumą.. Anot Rytų, žmogaus gyvenimo kelio pagrindiniai akimirksnio etapai tai sąmonės kančios būsenos. Kai kurių jų nereflekuojame (gimimo), jas tiesiogiai patiria kūno sąmonė. Mirtis – pati svarbiausia būties suvokimo dalių. Mirtis – etapas, perėjimo į kitą būtį periodas. Gyvenimas ir mirtis – tai regimas ir neregimas būviai. Tikroji būtis visados yra suaugusi su visomis mūsų kančiomis, džiaugsmais bei tiesos žinojimu, giliu jos suvokimu. Tik patyrus viską – gėrį ir blogį, pilnatvę ir trūkumus, protingumą ir absurdą – atsiranda galimybė įveikti atskirybes.

Šiandieninio vakarietiško žmogaus pastangos, padedančios išsilaisvinti iš viską apimančio loginio diktato, susiduria su uždaros sąmonės režimo baubu. Mes gyvename visuomenėse, kur sąmonė yra veikiama civilizacijos dogmų ir bukinančių informacijos „kimšimo“ priemonių, iš pradžių yra užblokuojama, o po stengiamasi ją vėl gaivinti, suteikiant jai aukštesnio dvasinio lygmens bruožus. Kai žmogus tik ima informaciją, jis išlaiko arba priima jos daug mažiau, nei jos būna informacijoje, susietoje su fantazijos ir vaizduotės žaismu. Vadinasi, žmogus labiau eikvojasi. Ten, kur nėra galimybės prasiveržti vaizduotei, nėra kūrybos, nėra pasąmonės energetinio ryšio su išoriniu pasauliu.

Galutinis būtiškasis žmogaus tikslas yra vienovės su pasauliu siekis.

Pasaulyje žmogus yra vienintelė būtybė, kuri nuolat ieško savęs. Žmogus ieško savęs netgi tada, kada kelia klausimus daugybei reiškinių: jam svarbu, ne kas yra tie reiškiniai patys savaime, o kas jie yra jam, koks jų vaidmuo žmogaus (kiekvieno individo) esatyje. Todėl bet kokie ieškojimai ir atsakymai turi būti individualūs.

Siekiant neprarasti savęs, būti kelyje savęs link, nesusitapatinant su daiktais ar pareigomis, svarbu išlaikyti tam tikrą atstumą tarp to, kas daroma, ko siekiama ir koks yra individualaus „aš“ prisirišimas prie viso to. Svarbu, kad individualus „aš“ paliktų vietos sau. Veikla, potraukiai, tikslai, rezultatyvumas, o juo labiau užimama vieta visuomenėje – visa tai neturi užgožti žmogaus vidinio balso prasmės.

Kiekvienos asmenybės „aš“ yra tuo pačiu metu pilnas vidinių prieštaravimų ir natūralaus vidinio nepasitenkinimo tuo, kas yra nuveikta. Tai normali asmenybės būsena, skatinanti kūrybą ir dvasingumą. Žmogus jaučiasi normaliai tik tada, kada jis gyvena aktyviai suvokdamas esant begalybę prasmių, kada jis aktyvus ne tiek išorinio, kiek vidinio dvasinio tobulėjimo prasme.

Literatūra

1. Filosofijos chrestomatija/Sud. L. Šulcienė, L. Lapašinskas.K., 1997.
2. Thomas Nagel. Labai trumpas įvadas į filosofiją.
3. Beinorius A. Sąmonė klasikinėje Indijos filosofijoje.V., 2002.
4. Gaidamavičienė I. HOMO CREATOR: sąmonė ir būtis.V., 1997.

Leave a Comment