ES valdžios institucijos ir jų funkcijos

1957 metų kovo 25 d. sutartis (Europos bendrijos steigimo sutartis) įsteigė penkias pagrindines institucijos – Tarybą, Komisiją, Europos Parlamentą, Teisingumo Teismą ir Audito Rūmus – ir dvi patariamąjį statusą turinčias institucijas – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Regionų komitetą. Sutartis numatė ombudsmeno skyrimą. Vėliau, plečiantis Europos Bendrijai, stiprėjant ekonominiam, socialiniam integracijos procesui buvo įkurtos papildomos institucijos, turėjusios spręsti naujai iškilusius klausimus. Tai – Europos centrinis bankas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas.
Europos Sąjunga yra unikalus ekonominis ir politinis darinys. Ji neturi nei įprasto prezidento, nei įpprasto parlamento, nei įprastos vyriausybės, nė vieno stipraus centro. Briuselis tėra vienas iš centrų, jame tiesiog įsikūrė daugiausia Sąjungos įstaigų. Sprendimai randasi ne tik Briuselyje. Priešingai, Europos Sąjungoje daugiausia lemia jos šalių sostinės.
Strategines Europos Sąjungos užduotis nubrėžia ir esminius sprendimus joje priima penkiolikos šalių narių vadovai, susitinkantys kelis kartus per metus (vadinamoji Europos viršūnių taryba). Sprendimus jie priima bendru sutarimu.
Iš viso yra 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties ES sprendimų priėmimo procedūrų.

Šalių vadovų apibrėžtus uždavinius įgyvendina penkiolikos vyriausybių ministrai, reguliariai poosėdžiaujantys Briuselyje. Šie ministrų susitikimai oficialiai vadinasi Europos Sąjungos Tarybos posėdžiais. Tarkime, Europos Sąjungos sankcijas kuriai nors trečiai šaliai skelbia užsienio reikalų ministrai, o jeigu krinta euro kursas, tariasi finansų ministrai.
Būtent Taryboje susirenkantys ministrai ir tvarko pagrindinius Sąjungos reikalus – balsuodami pr

riima Europos Sąjungos teisės aktus (nors daliai jų reikia dar ir Europos Parlamento pritarimo). Kiekvienos šalies ministras Taryboje turi fiksuotą balsų skaičių, priklausantį nuo to, kiek šalyje yra gyventojų.
Taryboje ministrai dėl jautresnių dalykų (bendrosios užsienio politikos sprendimų, struktūrinių fondų) balsuoja vienbalsiai. Svarstydami bendrąją rinką reguliuojančius teisės aktus, ministrai dažniausiai balsuoja kvalifikuota balsų dauguma. Šiuo metu jai pasiekti pakanka 62 balsų (į Europos Sąjungą stojant naujoms šalims šis skaičius didės).
Institucijos:

Europos viršūnių taryba – Europos Sąjungos valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos viršūnių tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai: Prancūzijai ir Suomijai atstovauja valstybių vadovai, t. y. prezidentai, kitoms šalims – vyriausybių vadovai, taip pat dalyvauja Europos Komisijos pirmininkas ir vienas iš jo pavaduotojų, o kaip svečias neretai ir Euuropos Parlamento pirmininkas.
Europos viršūnių tarybos susitikimai reguliariai vyksta nuo 1974 m., nes įkurti tokią politinę instituciją Europos Bendrijų steigimo sutartyse nebuvo numatyta. Tačiau tais atvejais, kai pagrindinė Bendrijoje sprendimus priimanti institucija, Taryba (atsižvelgiant į sudėtį dažnai dar vadinama Ministrų Taryba), neįstengdavo priimti svarbių sprendimų, ginčus išspręsdavo EB valstybių “viršūnės”, t. y. valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Iki 1974 m. pabaigos, t. y. per beveik dvidešimt Bendrijos egzistavimo metų, buvo įvykę tik septyni tokie susitikimai, tad 1974 m. gruodžio mėn. buvo nuspręsta juos re

engti reguliariai tris kartus per metus, o patį susirinkimą pavadinti Europos viršūnių taryba*. Nors Europos viršūnių taryba de facto pradėjo veikti nuo 1974 m., bet teisiškai jos egzistavimas buvo įformintas 1987 m. įsigaliojusiame Suvestiniame Europos akte. 1993 m. įsigaliojusi Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis jai suteikė aukščiausios politinės Europos Sąjungos vadovybės statusą. Reguliarių metinių susitikimų skaičius sumažintas iki dviejų per metus, tačiau susitarta, jei iškiltų reikalas, rengti neeilinius susitikimus.

Europos Sąjungos Taryba – – Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Europos Sąjungos Taryba (toliau – Taryba) užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.Tarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai – žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti. Tarybai priklauso galutinio sprendimo dėl visose ES valstybėse privalomų teisės aktų priėmimo teisė; Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse. Sudėtis: iekvienos valstybės-narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nu

uo darbotvarkės klausimo valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai.

Europos Komisija – vykdančioji Europos Sąjungos institucija. “Komisijos” terminas atsirado pasirašius 1992 metais Mastrichto sutartį. Iki tol buvo vartojamas “Europos Bendrijų Komisija” terminas, oficialiai atsiradęs 1967 m. liepos 1 d., įsigaliojus sutarčiai, kuri apjungė visų trijų Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos) administracijas. Funkcijos: komisija atlieka tris pagrindines funkcijas: inicijuoja siūlymus teisės aktų leidimo srityje; prižiūri ES sutarčių vykdymą; įgyvendina Europos Sąjungos politiką. Komisiją sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoratams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras vyriausybėje). Komisarai yra atsakingi Komisijos pirmininkui.
Komisiją sudaro 20 Komisijos narių, kuriuos skiria valstybės narės. Nepaisant narių delegavimo Komisijos nariai yra nepriklausomi nuo savo vyriausybių, įvairių įtakos grupių.
Komisijos ir jos komisarų kadencijos laikas yra 5 metai. Iki 1995 sausio mėnesio kadencijos laikas buvo ketveri metai. Kadencijos laikas pratęstas norint sulyginti Komisijos mandato trukmę su Europos Parlamento kadencija. Iš tiesų komisarų kadencija prasideda šešiais mėnesiais vėliau nei Parlamento narių. Taip padaryta todėl, kad Parlamentas galėtų atiduoti savo balsą Komisijos paskyrimui jai dar nepradėjus dirbti, tokiu būdu ją demokratiškai įteisinant. Komisija palaiko glaudžius santykius su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Komisijos pirmininkas dalyvauja Europos viršūnių tarybos susitikimuose, o kaip Europos Sąjungos atstovas- galingiausių pa

asaulio valstybių (G 7) kasmetiniuose ekonominiuose susitikimuose.
Komisija atsiskaito Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą balsavimo būdu. Komisija dalyvauja visose Europos Parlamento sesijose, Parlamento nariams pareikalavus- privalo paaiškinti ir apginti įgyvendinamą politiką. Tai atliekama rašytiniu arba žodiniu būdu.
Biudžeto įgyvendinimo srityje Komisija bendradarbiauja su Audito Rūmais, kurie prižiūri, kaip tvarkomi Europos Sąjungos finansiniai reikalai, bei Europos Parlamentu, kuriam priklauso lemiamas žodis tvirtinant biudžetą.
Europos Parlamentas – yra viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas yra atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesus. 626 vietų visų 15 valstybių narių piliečių išrenkamas Parlamentas atlieka demokratinę visos Europos Sąjungos veiklos kontrolę.

Europos Parlamento įgaliojimai ir kompetencijos
Europos Parlamentas atlieka tris svarbias funkcijas:
įstatymų leidžiamosios valdžios funkciją;
biudžeto valdžios tvirtinimo funkciją;
vykdomosios valdžios kontrolės funkciją.

Teisingumo Teismas – Europos Sąjungos institucija, aiškinanti Europos bendrijų teisės aktus ir nagrinėjanti teisminius ginčus. Teisingumo Teismas įsteigtas 1952 metais, įsigaliojus Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarčiai.
Pagrindinis Teisingumo Teismas uždavinys – užtikrinti, kad Bendrijos teisės aktų interpretavimas ir įgyvendinimas neprieštarautų Europos Bendrijų steigimo sutartims.
Europos Sąjunga remiasi teisiškai privalomomis sutartimis, dėl kurių ji skiriasi nuo kitų tarptautinių organizacijų. Europos Bendrijų steigimo sutarčių straipsniai bei jų pagrindu leidžiami potvarkiai tampa valstybėse narėse nacionalinių teisės sistemų dalimis ir jie reikalauja aiškios interpretacijos tam, kad būtų įgyvendinti. Ši aplinkybė Teisingumo Teismui suteikia ypatingą svarbą.
Pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis Europos Sąjungos įstatymai turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus. Tai reiškia, kad tose srityse, kuriose galioja Sąjungos įstatymai, Europos Teismas Liuksemburge yra aukščiausia Europos Sąjungos teisminė instancija. Į Teismo jurisdikciją įeina tik tos bylos, kurios priskiriamos Europos teisei.
Teismas nagrinėja ginčus tarp valstybių narių, tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių, tarp institucijų, tarp asmenų, įskaitant juridinius asmenis, ir Sąjungos (ginčai, kylantys tarp Europos teisės subjektų). Teismas įvertina tarptautines sutartis ir priima preliminarius sprendimus byloms, kurias pateikia nacionaliniai teismai, tačiau pastarieji į jo jurisdikciją neįeina.
Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Maža to, pagal 1992 metų Mastrichto sutartį, Teismas gali priteisti baudas toms valstybėms narėms, kurios nevykdo jo sprendimų.

Audito Rūmai – Europos Sąjungos institucija, atliekanti Europos Sąjungos finansų valdymo kontrolę.
Audito Rūmų pirmtake laikytina Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartimi (1957 m.) įsteigta Audito valdyba. Audito Rūmai įsteigti Briuselio sutartimi 1975 m. liepos 22 d. 1992 m. Mastrichto sutartis Rūmams suteikė pagrindinės Europos Sąjungos institucijos statusą.
Pagrindinės Audito Rūmų funkcijos yra kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas. Taip pat Rūmai atlieka konsultanto funkcijas – rengiant naują ES biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant Europos Sąjungos politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus, atsižvelgiama į Rūmų tyrimų rezultatus, ataskaitas ir rekomendacijas.
Rūmai turi teisę atlikti visų ES institucijų finansinės veiklos kontrolę, spręsti apie lėšų panaudojimo teisėtumą, savo iniciatyva, bet kurios institucijos ir valstybės narės prašymu atlikti auditą. Kasmet Audito Rūmai parengia metinį pranešimą apie Europos Sąjungos finansinę veiklą.
1997 metų Amsterdamo sutartis numatė Audito Rūmams teisę kelti bylas Teisingumo Teisme ginant savo prerogatyvas bei teisę kontroliuoti Europos Sąjungos fondus, už kuriuos atsako kitos institucijos.

Ombudsmenas – skiriamas Europos Sąjungos pareigūnas, kurio užduotis – nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų.
Ombudsmeno pareigybė įsteigta pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį. Šios sutarties 195 straipsnyje nurodyta, kad EP skiria ombudsmeną, kuris yra įgaliotas priimti ES piliečių arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose arba įstaigose (išskyrus Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo kompetencijai priklausančius atvejus).
Ombudsmenas skiriamas penkerių metų kadencijai, kuri trunka tiek pat, kiek ir EP kadencija. Ombudsmeno (jo įstaigos) veiklą reglamentuoja taisyklės, kurias tvirtina EP, prieš tai sužinojęs Komisijos nuomonę ir gavęs Tarybos kvalifikuotos daugumos pritarimą. Jį nušalinti gali tiktai Teisingumo Teismas.
Pradėti tyrimą ombudsmenas gali gavęs skundą arba savo paties iniciatyva. Didelę dalį skundų ombudsmenui perduoda EP nariai, gavę juos iš savo rinkėjų. Ombudsmenas neturi įgaliojimų skirti nuobaudas ar sankcijas. Savo tyrimų išvadas jis perduoda EP arba atitinkamai institucijai. Kasmet ombudsmenas pateikia EP išsamią ataskaitą apie tyrimų rezultatus.

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas – konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti skirtingoms visuomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo grupėms (darbdaviams, darbuotojams ir kitoms grupėms).
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) įsteigtas 1957 metais Romos sutartimi. Steigimo tikslas – įtraukti ekonomines ir socialines interesų grupes į bendros rinkos kūrimą bei teikti konsultacijas Komisijai bei Tarybai.
ESRK yra patariamąjį balsą turinti institucija. Komiteto nuomonė nėra privaloma Komisijai ir Tarybai. 1986 metų Suvestinis Europos Aktas ir 1992 metų Mastrichto sutartis praplėtė ratą klausimų, kuriems Taryba ir Komisija turėjo gauti ESRK rekomendacijas. 1997 Amsterdamo sutartimi ESRK įgavo teisę konsultuoti Europos Parlamentą. Kasmet ESRK pateikia 170 nuomonių ir kitų dokumentų, iš jų 15 proc.- savo iniciatyva.

Europos investicijų bankas – autonomiška Europos Sąjungos finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikius kapitalo investavimo projektus siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą, sanglaudą ir integraciją. Įkurti Europos investicijų banką (EIB) numatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje.
Savo veiklą bankas pradėjo 1958 m. Pagal jo statutą įstatinį kapitalą formuoja visos ES valstybės. Daugėjant ES narių atitinkamai buvo didinamas akcinis kapitalas; šiuo metu jį sudaro 62,013 mlrd. ekiu. Kapitalo dalis vienai šaliai (ekiu) yra tokia: Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija, Vokietija – po 11017,45 mln. (17,766 proc.), Ispanija – 4049,856 mln. (6,530 proc.), Belgija ir Nyderlandai – po 3053,96 mln. (4,924 proc.), Švedija – 2026 mln. (3,267 proc.), Danija – 1546,308 mln. (2,493 proc.), Austrija – 1516 mln. (2,444 proc.), Suomija – 871 mln. (1,404 proc.), Graikija – 828,38 mln. (1,335 proc.), Portugalija – 533,844 mln. (0,860 proc.), Airija – 386,576 mln. (0,623 proc.), Liuksemburgas – 77,316 mln. (0,124 proc.).
Bankui vadovauja valdytojų taryba, kurią sudaro po vieną kiekvienos ES valstybės atstovą (paprastai finansų ministrą). Ji penkeriems metams skiria direktorių tarybą, kurią sudaro banko pirmininkas, septyni pirmininko pavaduotojai ir ES valstybių atstovai, kiekvienai šaliai skiriant tam tikrą vietų skaičių: Didžiajai Britanijai, Italijai, Prancūzijai ir Vokietijai – po 3, Ispanijai – 2, kitoms šalims – po 1. Vieną atstovą taip pat skiria Europos Komisija. Kasdienį valdymo darbą atlieka vadybos komitetas, finansų panaudojimą kontroliuoja audito komitetas.

Bendrųjų reikalų taryba – tokios sudėties Europos Sąjungos Taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango Taryba, visos Tarybos veiklos koordinatore. Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veiklos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimai. Bendrųjų reikalų taryba paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys užsienio reikalų ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais.

Institucijos ES yra būtinos. Jos lengvina darbą ir neužkrauna jo viso ant kurios nors vienos institucijos. Vyksta darbo pasidalijimas. Tačiau ar jos vykdys gerai savo darbus ir pažadus kaip yra žadėta politikų, pamatysime neužilgo, jau gegužės 1-ąją dieną, kuomet Lietuva taps ES nare.

Leave a Comment