Rene Descartes. Samprotavimai apie metodą

Įvadas

Naujųjų laikų filosofijos atstovas Rene Descartes (1596-1650) idėjų istorijoje turbūt ryškiausiai iškėlė proto ugdymo ir taisyklingo mąstymo svarbą.
Kasdieniniame gyvenime dėl įvairių priežasčių įsivelia klaidf7 samprotavimuose. Tai gali d4l būti mąstymo kultūros stokos, mąstymo dėsnių nepaisymo. Pavyzdžiui, kai žmogus vienu metu gina teiginį ir jam prieštaraujančią mintį pats to nepastebėdamas. Arba mąsto taip, kad iš prielaidų plaukia bet kokia išvada. Vargu, ar daug kas priima tokią mąstymo metodiką.
Man pasirodė labai aktuali R.Dekarto filosofinė metodo problema, todėl šitame darbe trumpai apžvelgsiu kūrinį “Samprotavimas appie metodą”. Mano trumpo darbo tikslas yra gėriau suprasti taisyklingo mąstymo metodą.

***

Mąstymo taisyklingumas, mąstymo metodas, ryšys tarp kūno ir sąmonės yra Dekarto veikalo”Samprotavimas apie metodą” tema.
Visą Dekarto pateikiamų taisyklingo mąstymo principų aibę jis pats “Samprotavimo apie metodą” 2 dalyje suveda į keturias taisykles ir nutaria “tvirtai ir griežtai laikytis” tik jų.
“Pirmoji taisyklė: niekuomet nepriimti jokio dalyko, kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosi, kad jis tikrai toks yra, kitaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo, o į savo sprendimus jungti tik tai, kas mano prrotui yra taip aišku ir ryšku, jog nebekelia jokios abejonės”
“Antroji taisyklė: kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti”.
“Trečioji taisyklė: laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradedant nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai suprantamų dalykų ir palaipsniui pe

ereinant prie sudėtingiausių pažinimo, įvedant tvarką ir ten, kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai”.
“Ir paskutinioji taisyklė: visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtų galima būti tikram, jog nieko nepraleista”.

Taigi, pirmiausia Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikiname, jog tai teisinga. Tam reikia sudėtingą problemą, suskaidyti į kiek įmanoma daugiau dalių. Tada galime pradėti nuo pačių paprasčiausių minčių. Kitaip tariant, kiekviena mintis turi būti pasveriama ir pamatuojama. Visiškai sutinku su tuo, kad reikia atrasti paprasčiausius elementus, gerai apsvarstyti juos ir jų tarpusavio santykius. Po to galima mėginti pamažu plėsti savo žingsnį, apimant vis platesnę dalykų aibę, kol aiškiai suvoksime visą problemą. Tuomet ir sprendimas taps akivaizdus, mat aiškus, išskleistas problemos matymas, kaai aiškios visos jos dalys, savaime veda į problemos sprendimo matymą.
Tačiau svarbiausias dalykas, apie kurį kalba 3 taisyklė yra tvarka. Dekartas kelia protui reikalavimą – virsti tvarkančiuoju pradu ir tobulėti šia linkme. Tvarkymas – esminis proto veiksmas, atliekamas susidūrus su bet kokia medžiaga, kuri patenka į proto lauką.
4 taisyklėje, mano manymu, išskaičiavimas reiškia reikalavimą apgalvoti visas reikšmingas aplinkybes, detales, apmąstyti visas elementarias tiesas, suformuoti mąstymo medžiagos sankaupą – kiek galima pilnesnę duotai problemai.
Taigi filosofas gali eiti nuo paprasto prie sudėtingo. Tik taip galima pasiekti aukštesnę pažinimo pakopą. Ga

aliausiai, viską suskaičiavus ir patikrinus, reikia pažiūrėti, ar nieko nepraleista. Tik tada galima daryti filosofinę išvadą.
Dekarto tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Galima abejoti viskuo, ką visuotiniai priimta laikyti esant teisinga. Jis metodiškai ir radikaliai panaudoja abejojimą. Abejoti galima ne nuomonėmis, o pažinimo šaltiniais. Tačiau tikslas yra ne sustoti ties pačia abejone, o rasti ką nors, kuo nereikia abejoti, – taigi tikrumą. Savo filosofines sistemos jis nenori statyti ant smėlio, nes kai sujuda pagrindas, gali sugriūti visas namas. Svarbu, prieš pradedant filosofinius tyrimus, atsikratyti senojo mąstymo palikimo. Norėdamas būti visiškai tikras, kad naujasis filosofinis statinys bus patvarus, jis norėjo naudoti tik naująsias medžiagas. Dekarto abejonės prasiskverbia dar giliau. Mes negalim pasitikėti net savo pojūčiais.
Galiausiai Dekartas suabejoja absoliučiai viskuo. Tačiau, remdamasis šiuo nuliniu tašku,Dekartas bandė eiti toliau. Jis padarė išvadą, kad abejoja viskuo, o tai – vienintelis dalykas, kuriuo jis gali būti tikras. Tada jam dingteli: vadinasi, vienu dalyku galima neabejoti – kad jis abejoja. Bet jeigu jis abejoja, taip pat aišku, kad mąsto, o jeigu mąsto, vadinasi yra mąstanti būtybė. “Cogito ergo sum”, “mąstau, vadinasi, egzistuoju”. Staiga su tikrumu jis suvokė save, kaip mąstantį Aš. Jis manė, jog tai, ką suvokiame protu, yra da
ayg realiau negu tai, ką suvokiame juslėmis.
Dekartui rūpi, ką dar jis suvokia su tokiu pat tikrumu kaip tai, kad jis mąstanti būtybė. Jis padaro išvadą, kad turi aiškią ir akivaizdžią tobulos būtybės sąvoką. Šią sąvoką jis turėjo visą laiką ir Dekartui nekyla abejonių, kad tokia sąvoka negalėjo kilti iš jo paties. Tobulybės sąvoka negali kilti iš to, kas pats yra netobulas. Tobulas būtybės sąvoka turi kilti iš pačios tobulos būtybės, arba, kitaip tariant iš Dievo. Kad Dievas yra, akivaizdu kaip ir tai, kad tas, kuris mąsto, yra mąstantis Aš. Visi turime tobulos būtybės sąvoką ir dėl to galime spręsti, kad ši būtybė yra. Tobula būtybė nebūtų tobula, jei neegzistuotu. Be to, negalėtume įsivaizduoti tobulos būtybės, jeigu tokios nebūtų. Mes juk nesam tobuli, taigi tobulybės idėja negali kilti iš mūsų. Dievo idėja yra įgimta idėja. Ji lydi mus nuo gimimo. Tobula būtybė egzistuoja, tai tikra kaip ir tai, kad apskritimo idėjoje slypi teiginys, jog visi apskritimo taškai nutolę vienodu atstumu nuo apskritimo vidurio. Taigi negali būti nė kalbos apie apskritimą, jeigu jis neatitinka šio reikalavimo. Taip pat negalime kalbėti apie tobulą būtybę, kuriai trūksta svarbiausios savybės – būties. Protas ir būtis susiję. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė to ko no
ors būtis. Pats žmogus yra mąstantis asmuo, egzistuoja tobula būtybė ir išorinė tikrovė.
Išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Yra dvi skirtingos tikrovės formos arba substancijos. Kūnas ir dvasia yra dvi visiškai skirtingos substancijos. Kūno esmė yra tįsumas, be to, jis yra dalus. Dvasia arba siela, kaip sąmonė, yra iš esmės nedaloma ir tik jai dera mąstyti. Abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors siela ir kūnas kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Tuo remdamasis Dekartas teigia sielos nemirtingumą, o kita vertus, pagrindžia mechanistinę kūno sampratą.
Tarp dvasinio ir fizinio pasaulio yra riba. Gyvūnų gyvenimas ir judėjimas yra mechaninis. Gyvūnus Dekartas laiko sudėtingais automatais. Tikrovę jis suvokia mechanistiškai.
Žmogus tai yra dvilypė būtybė, kuri ir mąsto, ir užima vietą erdvėje. Žmogus turi ir sielą, ir kūną. Pasak Dekarto, žmogaus kūnas yra gerai veikiantis mechanizmas. Tačiau žmogus turi ir sielą, kuri visiškai nepriklausoma nuo kūno. Kūniški procesai neturi tokios laisvės, jie vyksta pagal savus dėsnius. Bet tai, ką galvojame protu, vyksta ne kūne. Tai vyksta sieloje, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo tikrovės. Dar galiu pridurti, jog Dekartas neatmetė minties, kad gyvuliai gali mąstyti.

***

Man vis neduoda ramybės tai, kad Dekartas sulygino kūną su mašina. Toks palyginimas atsirado gal dėl to, kad žmonės Dekarto laikais labai žavėjosi mašinomis ir laikrodžio mechanizmais. Atrodo kad viskas veikia savaime, bet aišku, tai tėra iliuzija. Pavyzdžiui, astronominis laikrodis yra sukonstruotas ir užvestas žmonių. Dekartas tvirtino, kad tokie dirbtini aparatai labai nesudėtingi, palyginti su žmogaus ir gyvulio kūnu, kuris sudarytas iš daugybės kaulų, raumenų, nervų, arterijų ir venų. Todėl Dievas, kurdamas gyvulio ar žmogaus kūną, pasinaudojo mechanikos dėsniais. Dekartas dvasiai teikia pirmenybę kūno atžvilgiu, kūnas reikšmingas tuo, kad jame gali gyventi siela.
Taigi, norėdamas prieiti prie pažinimo ir kartu prie žinojimo, Dekartas pasitiki savo juslėmis ir remiasi tik tuo, ką jam aiškiai parodo protas. Dekartas parodė, kaip dedukcijos metodu galima prieiti prie bendriausių išvadų, kaip rasti nežinomas tiesas. Nedera pamiršti ir samprotavimo kelio, nedera galvoti ar sakyti: tikrai žinau, kad taip yra, kol neįsitikinsi, kad taip yra iš tikrųjų. Aš šiuo atžvilgiu visiškai sutinku, nes R.Dekartas priverčia susimąstyti apie išorinę tikrovę bei ryšį tarp kūno ir sąmonės.

Literatūra

1. R. Descartes. Samprotavimai apie metodą. //Dekartas R. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1978. P. 99-149
2. http://ualgiman.tinklapis.lt/klasicizmo_proza.htm

Leave a Comment