Administracinių sprendimų psichologija

TURINYS

ĮVADAS..............................2
PSICHOLOGIJOS SAMPRATA..............................3
ADMINISTRACINIS SPRENDIMAS IR JO PRIĖMIMAS................5
ADMINISTRACINIŲ SPRENDIMŲ PSICHOLOGIJA..................8
Racionalumo ribos..............................8
Tikslingas asmens elgesys..............................9
Planavimo procesas..............................11
Socialinės organizacijos funkcijos.............................11
Koordinavimo procesas..............................12
IŠVADOS..............................15
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................17ĮVADAS
Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą. Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Administracinių sprendimų psichologija bendriausia prasme – tai priežastys, kuriomis remdamasis individas priima vienokius ar kitokius sprendimus. Administracinis sprendimas šiuo atveju yra suprantamas, kaip viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. Administracinių sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys daalys: 1) mąstymas – tai veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir priima sprendimą; 2) projektavimas – alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas; 3) pasirinkimas – išsirinkimas tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.
Šiame darbe, visų pirma, aptariama psichologijos ir administracinio sprendimo samprata. Taip pat nagrinėjamos žmogiškojo racionalumo ribos ir galimybės. Pažymėtina, jog žmogaus racionalumas veikia jo psichologinės aplinkos ribose.
Darbe naudojama literatūra, susijusi su administracinių sprendimų psichologija, nagrinėjamas sprendimų priėmimo procesas, lyginamos atskirų autorių nuomonės, taigi naudojamas lyginamasis metodas.
Darbo tikslas – atskleisti administracinių sprendimų psichologijos sampratą bei požymius.PSICHOLOGIJOS SAAMPRATA
Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą. Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Psichologijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XVIII amžiuje.
Psichologija tiria žmogaus ir gyvūnų vidaus procesus, re

eiškiančius ir jų išorines apraiškas, užtikrinančius organizmo egzistavimą ir raidą (tobulėjimą) prisitaikant prie tikrovės, t. y. fizinės ir socialinės aplinkos sąlygų, keičiant tą aplinką ir savo elgesį. Tai apima paveldėtus, įgimtus ir įgytus veiksnius, lemiančius pažinimo procesus, emocijas ir jausmus, vidinio ir išorinio elgesio formavimo mechanizmus. Tų reiškinių visuma vadinama psichika. Psichologija yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsningumus ir mechanizmus. [2.1, p. 6]
Žmogaus psichika – tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė. Kiekviename individe jie sudaro tam tikrą integruotą visumą. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių, jei netirtume jų tarpusavio ryšio, neaprėptume visumos. Psichologija tiria asmenybės, kaip psichikos reiškinių integruotos visumos, formavimąsi, jos poreikius ir tikslus, santykius su gamta, žmonėmis ir kitas ypatybe. Žmogaus psichika nuo žemesniųjų gyyvūnų psichikos skiriasi daugeliu ypatybių. Svarbiausia žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, jog jį patiria. Žmogus ne tik mato, girdi, junta ar užuodžia, ne tik kuria naujus vaizdus, sprendžia problemas, planuoja, bet ir nusimano apie tuos reiškinius, supranta jų reikšmę. Žmogus gali įsisąmoninti aplinkos reiškinius. Jis turi sąmonę, kurios neturi gyvūnai. [2.1, p. 6]
Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia žmogaus elgesį, taip pat kiek žmogus tuos re
eiškinius supranta, skiriami šie sluoksniai: nesąmoningi reiškiniai (pasąmonė), sąmonė ir savimonė.
Pasąmonė – tai psichikos procesai, aktai ir būsenos, kurių vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia. [2.1, p. 7] Pasąmonė, kaip nesąmoningoji psichikos sritis, jo nuomone susiformavo ilgos žmogaus biologinės raidos metu.Svarbią pasąmonės reiškinių dalį sudaro paveldėti institnktyvūs polinkiai (gyvybės išlaikymas, savisaugos, dauginimosi ir kt.).
Sąmonė – tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį. [2.1, p. 7] Sąmonė leidžia pažinti mus supančią aplinką, gamtos ir socialinių reiškinių dėsnius, numatyti ir planuoti ateities įvykius bei įgyvendinti savo sumanymus. Sąmonėje į visumą jungiami (integruojasi) visi psichikos reiškiniai: jutimai, suvokimas, vaizduotė, jausmai, mąstymas sąvokomis ir kt. Jie mūsų nagrinėjamu atveju turi didelę reikšmę administracinių sprendimų priėmimo psichologijai. Pažymėtina, jog sąmonė yra aukštesnioji psichikos forma, būdinga tik žmogui. Manoma, jog jos atsiradimą lėmė trys veiksniai: darbas, visuomeninis gyvenimo būdas ir kalba.
Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų, norų ir interesų vertinimas. [2.1, p. 8] Tai sudaro galimybę tikslingai veikti, tobulėti bei kurti save.
Psichikos reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis: psichikos procesus, psichines būsenas ir psichines sa
avybes.
Psichikos procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms arba vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Jie dar skirstomi į pažinimo, jausmų ir valios procesus. Psichikos būsenos – tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni nei psichikos procesai. Psichikos būsenomis galima laikyti darbingą nuotaiką, energijos didėjimą sporto varžybose, įkvėpimą meninėje kūryboje, įtampą ypač sunkaus ir rizikingo darbo sąlygomis ir pan. Psichikos savybės ¬– tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikauj.ant su tikrove, nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. [2.1, p. 8 -9] Psichinėmis savybėmis laikytinos žmogaus temparamento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas ir pan.), charakterio savybės (darbštumas, humaniškumas, egocentrizmas ir pan.), gabumai ir sugebėjimai (gabumai muzikai, matematikai, technikai ir kt.).
Taigi trumpai aptarus psichologijos sampratą, galima teigti, jog tiek pasąmonė, tiek sąmonė, tiek ir savimonė turi didelę reikšmę administracinių sprendimų priėmimui ir administracinei organizacijai.ADMINISTRACINIS SPRENDIMAS IR JO PRIĖMIMAS
Žodis „administracio“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ir reiškia – valdymą, vadovavimą. Apskritai sąvoka valdymas reiškia įvairaus pobūdžio veiklą. Yra mechaninis arba techninis valdymas, biologinių procesų valdymas, taip pat socialinių procesų valdymas. Pastaroji valdymo rūšis apima specifinę sistemą – žmonių bendruomenę. Tai gali būti visi toje valstybėje gyvenantys žmonės (piliečių ir kitų tos valstybės gyventojų visuomenė), taip pat didesnės ar mažesnės jų grupės (savivaldybės teritorijos gyventojai, įmonės, įstaigos kolektyvas ir pan.). Visose ši
iose sistemose sprendžiami įvairaus lygmens valdymo uždaviniai – valstybinai, municipaliniai, tarnybiniai ir kiti. Atitinkamai valdomos žmonių grupės. Enciklopedinėje literatūroje socialinis valdymas apibrėžiamas kaip poveikis visuomenei, turint tikslą ją tvarkyti, tobulinti, laikant tai būtina kiekvienos visuomenės gyvavimo sąlyga. [2.3, p. 40 – 41] Taigi šiuo požiūriu valdomasis subjektas turi paklusti valdančiojo subjekto teisėtam reikalavimui, kadangi taip yra siekiama bendro tikslo – nukreipti žmonių elgesį tokia linkme, kad valdymo sistemoje būtų sukurta bei palaikoma socialinių santykių harmonija.
Administracinis sprendimas Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatyme (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) yra suprantamas kaip viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. Viešojo administravimo institucija – tai viešojo administravimo subjektas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ir savivaldybės funkcijas.
Pažymėtina, jog bet kokia praktinė veikla apima ir „sprendimą“ ir „veikimą“, vis dėlto visuotinai nėra pripažinta, jog administravimo teorija su sprendimų procesais turėtų būti susijusi tiek pat, kiek ir su veikimo procesais. Tačiau, pažymėtina ir tai, jog sprendimo procesas nepasiekia savo tikslo tada, kai apibrėžiamas pagrindinis organizacijos tikslas. Užduotis spręsti po visą administravimo organizaciją pasklinda lygiai taip pat greitai, kaip ir užduotis veikti. Žinoma, jos abi tarpusavyje yra neatsiejamai susijusios.
Administracinių sprendimų priėmimas, visų pirma, pasireiškia tam tikro elgesio (būdo, priemonių, veiksmų ir pan.) pasirinkimu. Elgesys apima sąmoningą arba nesąmoningą tam tikrų veiksmų, kuriuos fiziškai gali atlikti veikėjas ir tie asmenys, kuriems jis turi įtakos ir valdžios, atranką. Pasirinkimo procesą daugeliu atvejų sudaro įtvirtinti refleksiniai veiksmai – mašininkė tam tikrą klavišą paspaudžia pirštu, kadangi tarp puslapyje atspausdintos raidės ir šio konkretaus klavišo yra refleksinis ryšys. Čia veiksmas tam tikra prasme visai nėra racionalus (t. y. orientuotas į tikslą), bet jame nėra jokio sąmoningumo ar apgalvojimo elemento.
Kitais atvejais pasirinkimas jau savaime yra sudėtingos įvairių veiksmų, vadinamų „planavimo“ ar „projektavimo“ veikla, grandinės produktas.
Antra, priimant sprendimą, turi būti nustatyta administracinio sprendimo vertė ir faktai sprendime.
Administracinių sprendimų būtinumas paprastai išplaukia iš administravimo esmės, kai grupė žmonių privalo „padaryti darbus“, o tikslas nurodo principinį kriterijų – apibrėžia, kas turi būti padaryta. Kiekvienas sprendimas apima tikslo ir jį atitinkančio elgesio pasirinkimą; šis tikslas gali būti tarpinė grandis kelyje į tolesnį tikslą; ir taip toliau, kol pasiekiamas galutinis tikslas. [2.2, p. 22] Taigi tokie sprendimai, kurie veda link galutinių tikslų pasirinkimo, vadinami „vertybiniais sprendimais“, o apimantys tokių tikslų įgyvendinimą – „faktinėmis nuomonėmis“.
Tikslingumo sąvoka apima sprendimų hierarchijos idėją – kiekviena žemesnė pakopa priklauso nuo įgyvendinimo tikslų, išdėstytų aukštesnėje pakopoje. Elgesys yra tikslingas tiek, kiek yra grindžiamas bendraisiais tikslais arba uždaviniais, o racionalus – kiek leidžia rinkti alternatyvas, vedančias link anksčiau pasirinktų tikslų įgyvendinimo. [2.2, p. 23]
Iš tiesų visas sprendimas yra kompromisinis. Alternatyva, kuri galiausiai pasirenkama, niekada neleis iki galo ar.ba idealiai įvykdyti uždavinius, – ji tik yra geriausias sprendimas, įmanomas tam tikromis aplinkybėmis. Aplinka neišvengiamai riboja galimas alternatyvas ir taip nustato maksimalų įmanomą pasiekti tikslą. [2.2, p. 23 – 24]
Šis pasiekimo reliatyvumas (kompromiso elementas) dar labiau išryškina būtinybę rasti bendrą vardiklį, kai elgesiu vienu metu siekiama kelių tikslų. Tačiau tuo atveju, kai vieno tikslo siekimas trukdo pasiekti kitą, tada yra būtina pasirinkti svarbesnį iš jų, o kitą – paaukoti.
Administravimo procesas – tai grupės veikla. Yra daugybė paprastų situacijų, kai žmogus planuoja ir atlieka savo individualų darbą; tačiau kai tik užduotis pasiekia tą tašką, kuriame jai atlikti reikia kelių asmenų pastangų, tai jau tampa nebeįmanoma ir atsiranda būtinybė sukurti organizuotą grupę užduočiai atlikti. Mechanizmai, palengvinantys šį pritaikymą, vadinami administravimo procesu. [2.2, p. 25] Taip organizacija iš individo atima tam tikrą jo sprendimų autonomijos dalį ir pakeičia ją organizacijos sprendimų priėmimo procesu. Ir pakeičia ją sprendimų priėmimo procesu. Sprendimai, kuriuos organizacija priima už individą paprastai yra:
1) tiksliai apibrėžia jo funkciją, tai yra bendras apimtis, ir jo pareigų prigimtį;
2) priskiria autoritetą, ta i yra nustato, kas organizacijoje tolesnius sprendimus gali priimti už individą;
3) nustato tokius kitus jo pasirinkimo apribojimus, kurių reikia kelių individų veiklai organizacijoje koordinuoti. [2.2, p. 25]
Administravimo organizaciją apibrėžia specializacija – tam tikros užduotys paskiriamos tam tikros organizacijos dalims atlikti. Specializacija gali įgyti „vertikalaus“ darbo pasidalijimo formą arba „horizontalaus“ darbo pasidalijimo formą. „Vertikalioji“ specializacija šiuo atveju yra sprendimo priėmimo pareigų pasidalijimas tarp darbininkų ir juos prižiūrinčiojo personalo. Šios specializacijos atsiradimo priežastys yra trys. Pirma, jei yra bet kokio pobūdžio horizontalioji specializacija ( tai darbo pasidalijimas), vertikaliajai specializacijai teikiama absoliuti pirmenybė darbininkams koordinuoti. Antra, horizontalioji specializacija leidžia išugdyti dirbančiųjų grupių aukštesnius gebėjimus ir kompetencijos lygį, kurio reikia jų užduotims atlikti, o vertikalioji – užtikrina aukštesnį kompetencijos lygį priimant sprendimus. Trečia, vertikalioji specializacija dirbančiam personalui leidžia prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.ADMINISTRACINIŲ SPRENDIMŲ PSICHOLOGIJA
Administracinių sprendimų psichologija yra organizacijos dalykas. Viena iš organizacijos atliekamų funkcijų – tai organizacijos nariams sukurti tokią psichologinę aplinką, kuri jų sprendimus leistų derinti su organizacijos tikslais ir teiktų jiems tą informaciją, kurios reikia teisingiems sprendimams priimti.
Administracinių sprendimų psichologija bendriausia prasme – tai priežastys, kuriomis remdamasis individas priima vienokius ar kitokius sprendimus. Administracinių sprendimų psichologija yra neatsiejama nuo racionalumo. Taigi pamėginkime trumpai aptarti žmogiškojo racionalumo sąvoką, ribas ir galimybes.Racionalumo ribos
Tarptautinių žodžių žodyne racionalumas, visų pirma, yra siejamas su protingumu, apgalvotumu, pagrįstumu. [2.4, p. 293] Taigi objektyvus racionalumas reiškia, kad veikdamas subjektas visą savo elgesį formuoja pagal vientisą modelį taip: 1) prieš priimdamas sprendimą panoramiškai peržiūri elgesio alternatyvas; 2) apgalvoja visą grandinę padarinių, kuriuos sukeltų atitinkamas pasirinkimas bei 3) vertybių sistemos pagrindu išsirenka vienintelį variantą iš viso alternatyvų rinkinio. [2.2, p. 117]
Elgsena šiuo atveju turi daugybę fragmatiškų elementų, kas reiškia, jog kiekviena elgesio modelio detalė integruojama su kitomis orientuojantis į bendrą tikslą; bet tie tikslai ilgainiui kinta keičiantis žinojimui ir susidomėjimui ir tik menkai išlaikomi drauge remiantis visaapimančia pasirinkimo kriterijaus samprata.
Tikrasis elgesys bent trimis būdais smarkiai nukrypsta nuo tokio objektyvaus racionalumo:
1) racionalumas reikalauja išsamiai žinoti ir numatyti padarinius, kuriuos lems kiekvienas pasirinkimas. Tikrovėje žinios apie padarinius visada būna fragmatiškos (žinojimo ribotumas);
2) kadangi padariniai išryškėja ateityje, vaizduotė turi kompensuoti jų gyvos pajautos stoką. Tačiau vertybes galima nujausti tik apytiksliai (numatymo sunkumai);
3) racionalumas reikalauja rinktis iš visų įmanomų elgesio alternatyvų. Iš tikrųjų tik labai nedaug tų įmanomų alternatyvų apskritai ateina į galvą (elgesio galimybių apimtis). [2.2, p. 118]
Taigi pamėginkime aptarti šiuos būdus. Racionalumas reiškia išsamų ir neįmanomą žinojimą apie konkrečius kiekvieno pasirinkimo padarinius. Tikrovėje žmogus visada tik fragmatiškai žino apie savo veiklos sąlygas ir tik menkai įžvelgia dėsningumus bei taisykles, kurios jam leistų numatyti būsimus padarinius remiantis esamų aplinkybių žinojimu. Taigi žinių trūkumas visišką racionalumą daro negalimą. Todėl atsižvelgiant į šią problemą yra būtina taip sutvarkyti sprendimų priėmimo procesą, kad visa svarbi informacija patektų ten, kur priimami sprendimai.
Žmogus, kuris siekia racionalumo ir kurį riboja neišsemiamos žinios, sukūrė keletą darbinių procedūrų, padedančių iš dalies įveikti aptartąją problemą. Tos procedūros grindžiamos prielaida, kad nuo likusio pasaulio galima atskirti uždarą sistemą, kurioje liktų tik ribotas kintamųjų skaičius ir padarinių spektras. Racionaliai pasirinkti įmanoma tada, kai skaičius veiksnių, nuo kurių priklauso sprendimas, yra ribotas, ir kai jie tikrovėje sudaro uždarą kintamųjų sistemą, t. y. kai nėra svarbių netiesioginių veiksnių. Tik labai svarbių sprendimų atveju įmanoma sutelkti pakankamai išteklių tam, kad būtų atskleista labai sudėtinga padarinių grandinė. [2.2, p. 119]
Pažymėtina, jog netgi ir gana išsamiai numačius pasirinkimo padarinius, vargu ar nuojauta gali taip veikti emocijas, kaip tikroji jų patirtis. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitinka, yra ta, kad protas negali iš karto suvokti visų padarinių. Paprastai dėmesys nuo vienos vertybės perkeliamas prie kitos, atitinkamai teikdamas jei pirmenybę.
Tad vertinimo tikslumą ir nuoseklumą riboja asmens gebėjimas atpažinti įvairius įsivaizduojamų padarinių vertės elementus ir vaizduotėje suteikti jiems tą pačią vertę, kurią jie galėtų turėti realios patirties atveju.
Vaizduotė taip pat negali aprėpti visų įmanomų elgesio modelių, kuriais galėtų vadovautis asmuo. Skaičius dalykų, kuriuos žmogus, varžomas tik fiziškai ir biologiškai, galėtų nuveikti netgi per tokią trumpą laiko atkarpą kaip minutė, yra neįsivaizduojamas. Iš visų dalykų, kuriuos žmogus gali nuveikti per šią minutę, kaip galima elgesio alternatyva konkrečiu laiko momentu į galvą ateina tik keletas. Kadangi kiekviena alternatyva turi savitus padarinius, galima teigti, kad daugelis įmanomų padarinių variantų niekada nebūna įvertinami, nes nėra pripažįstama, kad tai yra galimi įmanomų elgesio alternatyvų padariniai. Taigi elgesio galimybių apimtis pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą, yra labai ribota. [2.2, p. 120]Tikslingas asmens elgesys
Tikslingas asmens elgesys, visų pirma, pasireiškia supratingumu – gebėjimu mokytis. Supratingumui yra būdingos aiškinimosi, tyrinėjimo ir adaptacijos fazės, t. y. žmogus, norėdamas kažko išmokti, bando išsiaiškinti, kaip vienas ar kitas daiktas (įrenginys, mašina ar pan.) veikia, po to pats pradeda tyrinėti veikimo mechanizmą ir galiausiai, supratęs tai, ko siekė, pradeda naudoti tą daiktą (įrenginį, mašiną ar pan.) savo reikmėms.
Pažymėtina, jog tikslingo elgesio galimybė atsiranda numačius padarinius, kuriuos sukels konkretus elgesys. Žmogaus privalumas yra tas, kad jam nereikia numatyti atskirų kiekvieno sprendimo, su kuriuo jis susiduria padarinių. Todėl, remiantis eksperimentiniu metodu, žinių perdavimu, teoriniu padarinių numatymu, palyginti nedidelė patirtis gali sudaryti plataus spektro sprendimų pagrindą. [2.2, p. 123]
Tikslingam asmens elgesiui didelę svarbą turi atmintis, nes tais atvejais, kai žmogus susiduria su panašaus pobūdžio problemomis, atmintis, sauganti surinktą informaciją ir net pirmosios problemos sprendimo metu padarytas išvadas, padaro jas prieinamas be naujo tyrinėjimo.
Atmintis gali būti natūrali arba dirbtinė – informaciją galima saugoti smegenyse arba užrašyti taip, kad ji būtų prieinama (knygos, žurnalai ir pan.), tačiau kad tiek natūrali, tiek dirbtinė atmintis būtų naudinga, reikia, kad veiktų mechanizmai, leidžiantys pasinaudoti ta atmintimi.
Svarbus panašaus pobūdžio veiksnys, padedantis išsaugoti naudingus elgesio modelius, yra įprotis. Jis leidžia taupyti mąstymo pastangas – iš sąmoningų svarstymų srities atšaukia vis pasikartojančius situacijos aspektus.
Įprotis atlieka labai svarbią tikslingo elgesio užduotį, nes į panašias paskatas ar situacijas leidžia reaguoti panašiais atsakais ar veiksmais, sąmoningai nebegalvojant sprendimo, kaip tinkamai veikti. Įprotis dėmesį leidžia sutelkti į naujus spręstinos situacijos aspektus. [2.2, p. 124]
Taigi trumpai aptarus tikslingą asmens elgesį lemiančius veiksnius, manyčiau, reikėtų išskirti du pagrindinius mechanizmų kompleksus, kurie elgesį integruoja į didesnį modelį:
1) mechanizmų kompleksai, kurie palaiko elgesį tam tikra, kartą pasirinkta linkme (vidiniai mechanizmai);
2) mechanizmų kompleksai, kurie skatina elgesį krypti tam tikra linkme (išoriniai mechanizmai).
Veikiant minėtiems mechanizmams yra suformuojamas naujas elgesio modelis. Šį procesą sudaro trys pagrindiniai etapai:
1. Individas (ar organizacija) priima plačios apimties bendruosius sprendimus dėl vertybių, į kurias orientuosis savo veikloje, dėl pagrindinių būdų, kuriais sieks tų vertybių, ir dėl žinių, gebėjimų bei informacijos, kurių reikės priimant konkrečius nutarimus dėl numatytos sprendimų vykdymo krypties laikymosi. Aprašytasis sprendimų priėmimas gali būti vadinamas planavimu iš esmės.
2. Individas suplanuoja ir numato mechanizmus, jo veiklą, informaciją, žinias ir t. t. nukreipsiančias tokia linkme, kad specifiniai kasdieniniai sprendimai atitiktų esminį planą. Tokią sprendžiamąją veiklą galima vadinti procedūriniu planavimu.
3. Individas užsibrėžtą planą vykdo priimdamas kasdieninius sprendimus, atitinkančius pirmame ir antrame etapuose aprašytąją schemą. [2.2, p. 130 – 131]Planavimo procesas
Planavimo procesas (planinis elgesys) yra tinkama priemonė aukšto lygio racionalumui užtikrinti.
Psichologiniai procesai, vykstantys planavimo metu, priklauso nuo pasirinkimo bendrųjų atrankos kriterijų ir jų sukonkretinimo apibrėžtose situacijose. Šiuo atveju sprendimas yra priimamas pasirenkant iš kelių detalizuotų alternatyvų.
Šiam mąstymo procesui galima priešpriešinti vienintelio pasirinkimo iš visų įmanomų galimybę. Pastarasis metodas yra paremtas logika ir tik jo procedūra garantuoja, kad galutinis sprendimas yra optimaliausias. Kita vertus, pagal šį metodą visi įmanomi planai turi būti detalizuoti prieš priimant bet kokį sprendimą. . Akivaizdu, kad praktiškai tokia procedūra neįmanoma, – juk planavimo procedūra yra kompromisas, kai detalizuojamos tik labiausiai tikėtinos alternatyvos.Socialinės organizacijos funkcijos
Organizacijas ir socialines institucijas suvokę kaip grupės elgesio modelius nesunkiai suprasime, kad individualus dalyvavimas tokiose organizacijose ir institucijose gali būti svarbiausių ir plačiausių integracijos procesų šaltinis. Organizacijos įtaka individui yra dviejų tipų:
1) organizacijos ir institucijos kiekvienam grupės nariui suteikia galimybių turėti stabilius lūkesčius, susijusius su kitų narių elgesiu tam tikromis sąlygomis. Tokie stabilūs lūkesčiai yra esminė racionalaus socialinės grupės veiklos padarinių svarstymo prielaida;
2) organizacijos ir institucijos teikia bendrąsias paskatas ir reguliuoja dėmesį, nukreipdamos grupės narių elgesį ir pateikdamos jiems tiesioginius tikslus, skatinančius veiklą. [2.2, p. 134 – 135]

Aukščiausias žmogaus pasiekiamas integracijos lygis susideda iš vienos esamų institucijų struktūros kaip alternatyvos pasirinkimo ir jos lyginimo su kitomis struktūromis. Tai yra, kai žmogus atkreipia dėmesį į institucijų struktūrą, atitinkančią tam tikrą schemą, kuria pagrįstas ir jo mąstymo procesas, jis iš tiesų pačiu aukščiausiu integracijos lygmeniu svarsto apie elgesio alternatyvų padarinius. Toks visapusiškas mąstymas buvo būdingas tik kai kurioms kultūroms. Mūsų vakarietiškoje civilizacijoje jį riboja: 1) politinių utopijų teoretikų tekstai ir 2) raštai bei idėjos apie modernųjį įstatymų leidybos procesą. [2.2, p. 135]
Tokiu atveju žmogiškasis racionalumas savo aukštesniuosius tikslus ir integracijos motyvus įgyja iš institucinės sandaros, kurioje jis veikia ir kuri jį formuoja. Mūsų demokratinėje kultūroje įstatymų leidyba yra pagrindinis tokių institucijų kūrėjas ir teisėjas.
Taigi elgesio modeliai, vadinami organizacijomis, yra esminiai siekiant žmogiškojo racionalumo, plačiąja prasme. Racionalus individas yra ir turi būti organizuotas ir institucionalizuotas. Kad sumažėtų griežtos ribos, kurias svarstyti verčia žmonių psichologija, reikia, kad individas savo sprendimais paklustų organizuotos grupės, kurios veikloje dalyvauja, įtakai. Šiuo atveju išskiriamos priemonės, kuriomis organizacijos veikia atskirų narių sprendimus:
1) organizacija savo nariams paskirsto darbą. Kiekvienam duoda konkrečią užduotį – ji ta užduotimi nukreipia ir apriboja asmens dėmesį;
2) organizacija įtvirtina standartizuotą veiklą. Kartą nusprendus, kad (bent tam tikrą laikotarpį) konkreti užduotis bus atliekama tam tikru būdu, tą užduotį atliekantis individas kiekvieną kartą neturi spręsti, kaip tai daryti;
3) savo kategorijomis organizacija įtvirtina autoriteto bei įtakos sistemas ir sprendimus nukreipia žemyn, į šalis ar net aukštyn;
4) organizacija atitinkamus kanalus atveria visomis kryptimis sklindančiai komunikacijai – jais teka sprendimų priėmimo informacija. Šie kanalai yra ir formalūs, ir neformalūs. Formalūs kanalai iš dalies remiasi kartu ir atsiskiria nuo formalaus pavaldumo santykių, o neformalūs kanalai artimai yra susiję su neformalia socialine organizacija;
5) organizacija ugdo ir telkia savo narius. Tai galima vadinti įtakos „įasmeninimu“, nes taip pačioje organizacijos narių sąmonėje įtvirtinami sprendimų kriterijai, kuriuos organizacija ketina naudoti. Organizacijos narys įgyja žinių, gebėjimų, tapatybės ir lojalumo jausmą, leidžiančius jam pačiam priimti organizacijos pageidaujamus sprendimus. [2.2, p. 136 – 137]Koordinavimo procesas
Pažymėtina, jog asmens sėkmė siekiant savo tikslų bet kurioje socialinėje situacijoje priklauso ne tik nuo jo paties veiklos, bet ir nuo to, kaip ši veikla susijusi su kitų jai priklausančių asmenų veikla. Žvelgiant iš individo, veikiančio organizacijoje, pozicijų, koordinacija apima keletą elementų: individo tikslų ir tarpinių siekių sąsajas su kitais organizacijos segmentais; asmeninį jam ir kitiems grupės nariams įmanomų alternatyvų ir jo lūkesčius dėl numanomos kitų asmenų veiklos. [2.2, p. 137]
Savikoordinacija. Paprasčiausioje situacijoje pavienis organizacijos narys gali koordinuoti su kitų veikla tiesiog stebėdamas, ką daro kiti. Šiuo atveju žmogus, stebėjęs neorganizuotos asmenų grupės veiksmus nepaprastomis aplinkybėmis, matė ir tokio pobūdžio organizuotą elgesį. Jei grupė buvo rengta veikti ypatingomis sąlygomis arba jei vienas ar daugiau jos narių yra pripažinti lyderiai, tai jos veiklos koordinacijos mechanizmai gali būti detalesni, apimantys ir nurodymus žodžiu. Tuo atveju, kad asmenų grupė sėkmingai įvykdytų užduotį, daugeliu atvejų reikia šiek tiek aukštesnio jos veiksmų koordinavimo. Pavyzdžiui, būtina, kad grupės narių pastangos būtų vieningos. [2.2, p. 137 – 138]
Visose situacijose, kurių metu įmanomas savikoordinavimas, individas privalo stebėti organizacijos narių elgesį ir derintis prie jo. Kai tiesiogiai stebėti neįmanoma – esant kiek sudėtingesnėms situacijos – narių veiksmus turi koordinuoti pati organizacija.
Grupės ar asmens alternatyvos. Kai renkamasi grupės sąlygomis, veiklos krypties padariniai priklauso ne tik nuo individo, bet ir nuo kitų grupės narių konkrečios alternatyvos pasirinkimo. Tik tada, kai kitų elgesys laikomas konstanta, t. y. kai suformuojami lūkesčiai, susiję su jų elgesiu, pasirinkimo problema įgyja apibrėžtą formą. Suformavus tokius lūkesčius vienintelis likęs nepriklausomas kintamasis yra paties individo pasirinkimas, ir taip sprendimo problema grąžinama į pradinę stadiją. [2.2, p. 138]
Taigi grupės įmanomų alternatyvų rinkinį būtina kruopščiai atskirti nuo individo įmanomų alternatyvų rinkinio. Pastarasis tėra pirmosios dalis, tam tikra kitų grupės narių visų elgesio rinkinių dalis. Alternatyva, kurią realiai individas pasirenka kaip savo elgesio būdą, gali smarkiai skirtis nuo tos alternatyvos, kurią jis pasirinktų, jei gebėtų nustatyti visų grupės narių elgesio būdus.
Taigi jei individo lūkesčiai dėl savo kolegų elgesio ir yra tikslūs, jie paprastai nemažai skiriasi nuo to, kokio savo kolegų elgesio jis norėtų. Kadangi jo paties sprendimas, siekiant racionalumo, su lūkesčiais privalo būti susijęs labiau negu su pageidavimais, tai jis privalo rinktis priimtiniausią iš visų įmanomų grupės alternatyvų, o ne tą, kuri priimtiniausia iš visų įmanomų jam alternatyvų.
Grupės planas. Grupės elgesio plano idėja nesiremia jokia metafizine „grupės sąmonės“ samprata. Taip patikslinama, kaip elgsis žmonių būrys, o ne nustatoma, kaip elgsis vienas individas. Planas egzistuoja popieriuje arba jį sukūrusių asmenų sąmonėje. Šių asmenų gali būti daug arba mažai; jie gali priklausyti arba nepriklausyti grupei. Svarbu, kad prieš imant veikti pagal planą, su juo susipažintų grupės nariai, turintys jį įgyvendinti.
Komunikavimas – tai planą vykdančių individų supažindinimas su grupės veiklos planu. Tai nereiškia, jog būtina pristatyti visą planą, tačiau kiekvienas individas turi žinoti, ką jis turės veikti.
Taigi trumpai aptarus administracinių sprendimų priėmimo psichologiją, galima padaryti išvadą, jog administracinių sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys: 1) mąstymas – tai veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir priima sprendimą; 2) projektavimas – alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas; 3) pasirinkimas – išsirinkimas tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.IŠVADOS
1. Psichologijos terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių – psiche ir logos junginio. Žodis psiche lietuvių kalboje reiškia sielą, o logos – žodį, mokslą. Taigi psichologija yra mokslas apie sielą. Psichologija nagrinėja žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsningumus ir mechanizmus.
2. Žmogaus psichika – tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė. Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia žmogaus elgesį, taip pat kiek žmogus tuos reiškinius supranta, skiriami šie sluoksniai: nesąmoningi reiškiniai (pasąmonė), sąmonė ir savimonė. Pasąmonė – tai psichikos procesai, aktai ir būsenos, kurių vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia. Sąmonė – tai atviras ir tikras (realus) žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį. Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų, norų ir interesų vertinimas.
3. Administracinis sprendimas – tai viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. Viešojo administravimo institucija – tai viešojo administravimo subjektas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ir savivaldybės funkcijas.
4. Administracinių sprendimų priėmimas pasireiškia: 1) tam tikro elgesio pasirinkimu (elgesys – tai sąmoningas arba nesąmoningas tam tikrų veiksmų atrinkimas; pasirinkimas – tai tam tikrų veiksmų sekų atrinkimas ir priėmimas arba atmetimas); 2) administracinio sprendimo vertės ir faktų sprendime nustatymu; 3) administracinio sprendimo priėmimas.
5. Administracinių sprendimų psichologija yra organizacijos dalykas. Administracinių sprendimų psichologija bendriausia prasme – tai priežastys, kuriomis remdamasis individas priima vienokius ar kitokius sprendimus.
6. Sprendimų priėmimas yra susijęs su: 1) racionalumu; 2) tikslingu asmenų elgesiu; 3) planavimo procesu; 4) socialine organizacija; 5) koordinavimo procesu.
7. Racionalumas – tai protingumas, apgalvotumas, pagrįstumas. Objektyvus racionalumas reiškia, kad veikdamas subjektas visą savo elgesį formuoja pagal vientisą modelį taip: 1) prieš priimdamas sprendimą panoramiškai peržiūri elgesio alternatyvas; 2) apgalvoja visą grandinę padarinių, kuriuos sukeltų atitinkamas pasirinkimas bei 3) vertybių sistemos pagrindu išsirenka vienintelį variantą iš viso alternatyvų rinkinio.
8. Tikslingam asmens elgesiui didelę reikšmę turi supratingumas (gebėjimu mokytis); atmintis (saugo informacija, kurią padaro prieinamą, kai susiduriame su panašiomis problemomis); įprotis (leidžia taupyti mąstymo pastangas).
9. Planavimo procesas (planinis elgesys) yra tinkama priemonė aukšto lygio racionalumui užtikrinti. Psichologiniai procesai, vykstantys planavimo metu, priklauso nuo pasirinkimo bendrųjų atrankos kriterijų ir jų sukonkretinimo apibrėžtose situacijose.
10. Koordinacija apima keletą elementų: 1) individo tikslų ir tarpinių siekių sąsajas su kitais organizacijos segmentais; 2) asmeninį jam ir kitiems grupės nariams įmanomų alternatyvų; 3) jo lūkesčius dėl numanomos kitų asmenų veiklos.
11. Administracinių sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys: 1) mąstymas – tai veikla, kai žmogus atidžiai stebi aplinką ir priima sprendimą; 2) projektavimas – alternatyvių veiklos formų paieška ar jų radimas; 3) pasirinkimas – išsirinkimas tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.

Literatūros sąrašas:

1. Įstatymai ir kiti teisės aktai

1.1 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. – VŽ., 1999, Nr. 60 – 1945.

2. Specialioji literatūra

2.1 Lapė J. Navikas G. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2003.
2.2 Herbert A. Simon Administracinė elgsena. – Vilnius, 2003.
2.3 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. – Vilnius, 2004.
2.4 Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 1999.
2.5 Denhardt B. Robert Viešųjų organizacijų teori.jos. – Budapeštas, 2001.

Leave a Comment