Rene Dekartas

Renė Dekartas – vėlesnioms epochoms reikšmingas mąstytojas ir naujųjų amžių filosofijos pagrindėjas. Nė viena disciplina jo nepatenkino dėl nesistematingumo. Jį patraukė matematika “dėl jos pagrindų tvirtumo ir aiškumo”, filosofas stebisi, kodėl ant šito vertingo pagrindo nieko reikšmingesnio nesą sukurta. Dekartas norėjo atrasti vieną aukščiausią principą žinojimui pagrįsti ir sistematiškai susieti. Visos atskiros mokslų disciplinos “skolinasi savo principus iš filosofijos”, todėl pastaroji ir neturi kelti jokios abejonės. Svarbiausias jam yra metodo klausimas. Jis turi būti laikomas bendru visiems mokslams.

R. Dekartas savo metodologinius prrincipus pradeda formuluoti darbe “Proto vadovavimo taisyklės”. Kaip matome iš pačio traktato pavadinimo, jo tikslas dvejopas. Pirmiausia jis skirtas “proto vadovavimui”, nukreipiant jį tobulumo ieškojimui, kad proto turėtojas, pasiekęs tam tikrą tobulumo laipsnį, galėtų proto tobulinimo pagalba atrasti tiesos kelią. Be to aišku, jog tiesa neduota iš karto, ją reikia atrasti, atrasti naudojantis metodu.

Pagal sumanymą traktatą turėjo sudaryti trys dalys, kuriose turėjo būti po 12 taisyklių. Pirmojoje dalyje turėjo būti išdėstomi metodo principai, antroje – parodyti, kaip jutimus padaryti teorinio tyrinėjimo obbjektu ir sukurti matematinį empirikos modelį, trečioje – kaip tą uždavinį išspręsti. Tačiau traktatą sudaro tik 21 taisyklė, 18 iš jų pilnai aprašytos, likusių trijų yra tik antraštės.

Dabar apžvelgsiu įžymiąsias R. Dekarto taisykles. Mąstytojas teigia, jog dažnai vienam tyrinėjamam objektui, dėl jo pa

anašumo į kitą, priskiriamos šio objekto savybės, nors pirmasis objektas jų visai neturi. Žmonės dažnai atskiria mokslus dėl jų objektų skirtingumo, bet taip daryti nereiktų. Vieno mokslo studijos netrukdo tobulėti kitame, bet greičiausiai net padeda. Tas, kuris siekia tobulėti, pažinti tikrąją tiesą, “turėtų rinktis ne vieną kokį nors mokslų,- nes visi jie susiję ir priklauso vienas nuo kito,- o rūpintis natūralios proto šviesos gausinimu”. Tie žmonės pasieks daug vertingesnių rezultatų nei kiti, kurie užsiima tik daliniu tyrinėjimu.

Yra tik viena tiesa, todėl iš dviejų žmonių manančių apie tą patį klausimą skirtingai, bent vienas yra neteisus. “Tas, kuris abejoja daugeliu dalykų, nėra labiau išmanantis, nei tas, kuris apie juos niekada nemąstė.” R. Dekartas teigia, jog tobulo pažinimo mes pasiekti negalime. Jis daro išvadą, joog tik aritmetika ir geometrija nekelia abejonių savo teisingumu.

R. Dekartas siūlo gausinti savo žinias, bet tik tokiomis, kurių teisingumas nekelia abejonių. Teiginio teisingumui pagrįsti jis naudoja du būdus: intuiciją arba dedukciją. Intuicija yra natūralios proto šviesos dėka galimas abejonių nekeliantis proto suvokimas, dėl savo paprastumo tikresnis už aiškiausią samprotavimą. Dedukcijos dėka mes galime tiksliai pažinti ir ne visai aiškius dalykus, jei tik jie nuoseklios ir nenutrūkstančios minties išvedami iš tikrų principų, intuicija aiškiai suvokiant kiekvieną atskirą narį. Taigi, kaip teigia R.
. Dekartas, žinojimo be intuicijos ir dedukcijos nepasieksime. Kada tiriamoji medžiaga yra sudėtinga ir neaiški, ją būtina skaidyti į sudedamąsias dalis. Viso tyrinėjimo sėkmę užtikriną tokios taisyklės:
1) Teisinga yra tai, kas akivaizdu ir aišku;
2) Visa, kas nepakankamai aišku, reikia skaidyti į abejonių nekeliančias dalis;
3) Tyrinėjimą reikia pradėti nuo elementarių dalykų;
4) Nieko nepraleisti.
Svarbu protą nukreipti teisinga pažinomo linkme, kad jis neklaidžiotų aklo smalsumo vedamas. Tam ir sukurtas metodas – tikslios ir paprastos taisyklės, kuriomis naudojantis išvengsime klaidingo tiesos kelio – juk svarbiausia niekada nelaikyti tiesa to, kas klaidinga, o stengtis viską pažinti.

Žinių apdorojimui yra pasitelkiama enumeracija ( indukcija ) – neaiškios dalyko esmės kruopštus ir išsamus tyrimas. Septintoji R. Dekarto taisyklė skelbia: “Norint žinias apdoroti, visus mūsų reikalui tinkančius dalykus reikia kartu ir skyrium apžvelgti nuosekliai ir nenutrūkstančia minties eiga, ir aprėpti juos pakankama ir metodiška enumeracija.” Enumeracijos dėka tiesa gali būti rasta lengviau nei kitais būdais, arba liks tvirtai įsitikinti, kad pažinimas neįmanomas jokiais būdais. Esant tokiam atvejui, filosofas sako, kad žinios nėra prieinamos dėl proto ar įgūdžių stokos. “Juk nieko negalima pažinti pirmiau už patį intelektą, nes visų kitų dalykų pažinimas priklauso nuo jo” – teigia R. Dekartas.

R. Dekartas išskiria tris pažinimo būdus: intelektas, vaizduotė ir pojūčiai. Paskutiniuose dviejuose tiesa gali būti suklaidinama, tačiau protas enumeracijos pagalba gali atmintyje atskirti tuščias da
alykų žinias nuo tikrų.

R. Dekartas iškelia uždavinį ištirti, kas yra žmogiškasis pažinimas ir kaip jis toli siekia, t.y. ištirti žmogaus proto žinojimo ribas. Filosofas teigia, kad “noras mintimi aprėpti visus pasaulyje esančius dalykus nebus labai sunkiai įgyvendinamas, kai žinosime, kokiu būdu atskiri dalykai gali būti mūsų proto tyrinėjami, nes negali būti įvairumo ir padrikumo, kad jo negalima būtų apriboti tam tikromis ribomis ir suskirstyti į keletą klasių jau aptartąja enumeracija.”

Savo svarstymuose R. Dekartas minties judėjimo pagrindu sujungia intuiciją ir enumeraciją. Ši sąjunga leidžia tikriau pažinti mus dominančią išvadą ir įgalina protą rasti kitas tiesas. Minties judėjimas čia padeda atnaujinti ir sutvirtinti atmintį, nuo kurios priklauso išvadų tikrumas. Tokiu būdu galime padidinti proto galią.
Sugebėjimas pažinti būdingas tik intelektui, o kiti trys sugebėjimai, būtent vaizduotė, pojūčiai ir atmintis, gali jam padėti arba trukdyti. Todėl reikia pereiti prie pačių daiktų ir tirti juos tiek, kiek jie prieinami intelektui.

R. Dekartas pataria ugdyti du proto sugebėjimus: jo svarbą ( intuicija aiškiai suvokiant atskirus dalykus ) ir įžvalgumą ( sumaniai išvedant vienus dalykus iš kitų ). Dešimtoji R. Dekarto taisyklė: “Norint protą padaryti įžvalgų, reikia jį lavinti, tyrinėjant tai, ką jam atrado kiti, ir metodiškai ištirti visus, netgi pačius paprasčiausius, žmonių menus, bet visų pirma išaiškinančius ir suponuojančius tvarką.” Ši
i taisyklė moko, jog iš karto nereikia imtis sunkių ir neprieinamų klausimų, bet pradėti nuo lengviausių ir paprasčiausių dalykų. Tokiu būdu per trumpą laiką galėsime padaryti daug išvadų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkios ir painios.

Jo pažinimo teorija išdėstyta dvyliktoje taisyklėje:
1) “Taigi pirmiausia reikia įsisamoninti, kad visi išoriniai pojūčiai, kadangi jie yra kūno dalys, nors daiktams juos taikome kaip veiksmą, būtent kaip lokalinį judesį, junta tiktai pasyviai, panašiai, panašiai kaip vaškas įgauna antspaudo formą.”
2) “Antra vertus, reikia pasakyti, kad, daiktui sudirginus pojūčius, gauta figūra patenka į kitą kūno dalį, vadinama bendrąja jusle, ir dar taip, kad jokia esatis realiai nepereina iš vienos į kitą”;
3) “Trečia, reikia pasakyti, kad bendroji juslė veikia kaip antspaudas, kuris fantazijoje, arba vaizduotėje, tarsi varške įspaudžia tas figūras arba idėjas, kurias gauname iš išorinių pojūčių grynas ir bekūnes”;
4) “Ketvirta, reikia pasakyti, jog varomoji jėga, arba nervai , gauna pradžią smegenyse, kur vaizduotė veikia juos įvairiais būdais, panašiai kaip išoriniai pojūčiai – bendrąją juslę arba kaip apatinė plunksnos dalis judina visą plunksną.”;
5) “Pagaliau, penkta, reikia pasakyti, kad ta jėga, kuria teisingai pažįstame daiktus, yra grynai dvasinė ir nuo viso kūno skiriasi ne mažiau, kaip kraujas nuo kaulų arba ranka nuo akies. Be to, ji viena ir ta pati, ar drauge su vaizduote gauna figūras iš bendrosios juslės, ar operuoja atmintyje išliekančiais vaizdais, ar formuoja naujus.”
R. Dekartas paprastais vadina tuos daiktus, kurių pažinimas yra toks aiškus ir tikslus, kad protas negali jų suskirstyti į dar daugiau aiškiau pažįstamų dalių. Šios dalys yra figūra, tįsumas, judėjimas ir kt. Visus kitus dalykus suvokiame tarsi sudarytus iš šių. Paprasti dalykai yra grynai intelektualiniai, arba grynai materialūs, arba bendri. Grynuosius intelektualinius dalykus supratimas pažįsta be jokio kūniško įvaizdžio pagalbos. Juk iš tikrųjų negalima įsivaizduoti kūniškoje formoje pažinimo, abejonės ar nežinojimo, valios. Nepaisant to, visa tai lengvai pažįstame, jei turime protą. Tiktai kūnuose pažįstame materialius dalykus, pvz.: figūra, tįsumas, judėjimas ir kt. Prie bendrųjų dalykų galime priskirti būtį, vienybę, ar trukmę.
“Mes ieškome įrodymų iš prielaidų arba priežasčių, iš pasekmių arba visumos ar kitų dalių iš vienos dalies” – sako R. Dekartas. Tačiau išvesdami kokį nors nežinomą dalyką iš jau žinomo, neatrandame naujos būties rūšies, o praplečiame pažinimą suvokimu. Prie aiškiausiai ir lengviausiai atspindimų vaizduotėje dydžių priskiriamas realaus kūno tįsumas, neatsiejamas nuo figūros. Iš to seka, jog pati vaizduotė su joje esančiomis idėjomis yra ne kas kita, kaip tįsus ir formą turįs realus kūnas. Tįsumu čia suprantama visa tai, kas turi ilgį, plotį ir gylį, ką suvokiame savo vaizduotėje. Iškeliami teiginiai, jog ”tįsumas užima vietą, kūnui yra būdingas tįsumas ir tįsumas nėra kūnas.”
“Proto vadovavimo taisyklės” turi didelę filosofinę, metodologinę ir matematinę reikšmę. R. Dekartas yra vienas iš geriausių filosofų, kuris sugebėjo atskleisti tai, kas žmogui dažnai yra nežinoma.

Naudota literatūra

1. Renė Dekartas “Rinktiniai raštai”, “Mintis”, 1979m.
2. Johanas Štrausas “Naujųjų amžių filosofijos istorija”, “Amžius”, 1996m.
3. Ernest von Aster “Filosofijos istorija”, “Alma Litera”, 1995m.

Leave a Comment