A.Baranausko poema – giesmė miško grožiui
A.Baranauskas “Anykščių šilelyje” vaizduoja miško grožį ir šilelio istoriją nuo pagoybės laikų ligi šių laikų gamtos. Tai įkvėpta giesmė apie Lietuvos miškų grožį. Sumanymas romantiškas – pavaizduoti mišką, kurio nebėra. Ta poema graudi, todėl giesmė vadinama. Įžangoje pateikiama lyg poemos santrauka. Joje vaizduojamos vietoj gražaus šilelio likęs nenaudingas plotas. Po įžangos atskleidžiama šilelio erdvė: grybai, kvapai, garsai, medžiai. Poetas skaitytoją veda vis gilyn į paslaptingą šilą ir atskleidžia vis daugiau grožybių. Iš pradžių piešiame regimieji vaizdai. Pamažu želia, kokie daili liemenys. Tuomet dvelkteli įvairiausiais kvapais: pušelių sakų. O kiek skaidraus jausmo ryto garsuose: pratrūksta nuostabiausių garsų sutartinės. Gražiausias lakštingalos balsas – lyg Lietuvos dainos.Vėliau pateikiama šilelio žūties istorija. Pasakojimas apie girias perauga į lyrinio “aš” sielvartą dėl šilelio likimo. Liaudiės žmogui svetimas miško naikinimas, nes lietuvį miškas gynęs nuo maro, bado, davęs medžiagos, vaistų, maisto. Be to, giliai pergyventas gamtos grožis, gaivino ir taurino žmogaus dvasią, įkvėpė jo kuriamąsias galias.Poemoje papasakota girių istorija yra Lietuvos-tėvynės istorija, nes girių likimą pakeitė įvykiai, ištikę šitą kraštą: marai, karai, bado metai, žmogaus teisių trypimas, laisvės troškimas.Poemoje apdainuojamas miško grožis. “Anykščių šilelis” sukurtas kaip prisiminimas ir vizija. Buvusio gražaus šilelio vaizdas atkuriamas pagal nejučiomis sukurtą planelį: regėjimo įspūdžiai, kvapai, girdimieji, juntamieji įspūdžiai. Pastabiai ir tikroviškai piešiamas grybų pasaulis.Grybų pasaulis suasmenintas, priartintas žmogaus gyvenimui. Pamažu žvilgsnis kyla aukštyn: želia krūmai barzdoti, stovi berželiai kaip meldai.Miškas nesustingęs, o pilnas gyvybės. Gili vidurnakčio tyla pereina į džiaugsmingą ryto garsų pasaulį. Pradeda šlamėti medžiai, giedoti paukščiai, tarškėti žvėrys.
Ypač jaudina lakštingalos balsas lyg Lietuvos dainos. Ši regima ir girdima grožybė kelia, tobulina žmogaus sielą. Nuostabūs šilelio kvapai: kvepia ne tik žiedai, bet ir samanos, dirvos, skruzdelynas. Baranauskas įrodė, kad lietuvių kalba ir skambi, ir melodinga, ir tai jog ji tinka poezijai. Poetas jaučia didelę pagarbą ir meilę miškui.