Renė Dekartas – Samprotavimai apie metodą

Renė Dekartas – Samprotavimai apie metodą
Šis neilgas kūrinys tikrai, mano manymu, neblogas. Bet iki Platono ir Aristotelio dar jam toli.
Prikibti prie ko radau ir visų pirma norečiau pakomentuoti vieną iš keturių R.Dekarto taisyklių:
“Niekuomet nelaikyti tikru jokio dalyko, kol akivaizdžiai įsitikinsi, kad jis tikrai toks yra, kaip sakant, rūpestingai vengti skubotumo bei išankstinio nusistatymo ir į savo sprendimus įjungti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir ryšku, jog nebelieka jokių abejonių.
Norėčiau pasakyti, jog žmogus visą gyvenimą laikytis šios taisyklės tikrai neeįstengtų, nes kiekvienam pasitaiko situacijų kai reikia skubiai priimti sprendimą arba priimti sprendimą vadovaujantis širdimi, o ne protu. Be to būna atvejų, kai žmogui atrodo viskas aišku, bet priėmus sprendimą pasirodo, jog jam niekas nebuvo aišku, nors sprendimas ir nebuvo skubotas. Taigi iš to išeina, kad žmogus negali būti tikras, kad jam viskas “ryšku”, nors iš tikrųjų jam viskas ir yra “ryšku”.
Nelabai sutikčiau ir su Dekarto nuomone, jog skirtingų meistrų rankų sukurti kūriniai dažnai ne tokie tobuli, kaip tie, kurie yrra vieno darbas. Aš galvoju, jog “metant” jungtines pajegas į bet kokį dalyką ir derinant savo nuomones gali būti daug geriau. Pvz. Geriau eiti konsultuotis su daug gydytojų negu su vienu. Kelių architektų sprendimas gali būti tobulesnis negu vieno. Visa tai yr

ra dėl patirties pasidalijimo. Nors neneigiu, jog esant vienam kūrėjui darbai gali būti orginalesni, gal net geresni.
Rašytojo mintis,kad geriausia yra atsisakyti visų nuomonių, o po to pakeisti jas kitomis, suderinus jas su protu, nėra man labai priimtina. Jeigu tos nuomonės mano požiūriu yra teisingos, kodėl aš jų turėčiau atsisakyti? O klaidingas nuomones, mano manymu, žmogus, supratęs, kad jos yra klaidingos, savaime atmeta be jokių didelių pastangų.
Visiškai pritariu šio filosofo nuomonei, jog nėra nieko, kas būtų taip toli, kad negalima būtų pasiekti. Bet man nesuprantama, kodėl Renė savo kūrinio trečioje dalyje tai paneigia:” Nėra nieko, kas būtų visiškai mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis,<.>”. Nepritariu šiam teiginiui, nes manau jog žmogus gali pasiekti daugiau negu tik galvojimo procesą.
Nesutinku ir su teiginiu, kad kiiekvienam dalykui yra viena tiesa ir kas ją atranda, tas sužino apie tą dalyką visa, kas įmanoma. Pvz. žmonės atradę Žemės magnetinį lauką tegė, kad jį sukelia uolienos, kurios turi sunkiųjų metalų. Taigi jei visko apie magnet. lauką nesužinojo, nes tik vėliau buvo ištirta, kad lauką sukuria žemės branduolys.
Keista pasirodė ir tai, kad R.Dekartas iš pradžių ragina nedaryti skubotų sprendimų, o po to jis rašo:”<.> gyvenime negalima veiksmų atidėti vėliasniam laikui.”
Toliau autorius kalba apie dievą ir tobulybę, prigimtį ir nebutį ir
r nepamiršta pasigirti, jog jis galvoja teisingiausiai ir nenuginčijamai. Šiek tiek kuklumo ir mažiau kritikos R.Dekartui nebūtų pamaiše, nes šie faktoriai mažina knygų reitingus.

Leave a Comment