Referatas.Empirizmo ir racionalizmo bei ju propaguotu metodu priespriesa

Turinys

I. Įžanga
II. Dėstomoji dalis:
1. Pažinimo šaltiniai
2. Empirizmo ir racionalizmo bei jų propaguotų metodų priešprieša
III. Išvados
IV. Literatūra

I. Įžanga

Filosofijoje yra daug problematinių temų, tad vieną iš jų aš ir stengsiuos išnagrinėti. Nagrinėdami tiek būties prigimties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindamiesi kitus klausimus, filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Filosofai nuolat ieškojo pažinimo šaltinių. Jie nesirėmė mitologija, kuri teigė, kad žinios atsiranda išgėrus vandens iš pažinimo šaltinio. Pažinimo šaltinio filosofai ieškojo ne slėpininguose kalnuose, ar rojaus soduose. Jie žvelgė daug giliau, tai yra jie ieškojo atsakymo pačiame žmmoguje.
Filosofija visur ieško atsakymų ir jai netinka aklo tikėjimo dalykai, tad ir mano tema yra labai problematiška, nes daug amžių vyksta propaguotų metodų priešprieša, dėl pažinimo šaltinių. Tad savo rašto darbe ir panagrinėsiu pažinimo šaltinius, empirizmo ir racionalizmo bei jų propaguotų metodų priešpriešą.
Tad iš vienos pusės galėtume teigti, kad pažinimo šaltinis yra: jutimas, suvokimas. Kaip žinome filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės, to, kas jiems yra bendra, tai yra bendrybės bruožų atskleidimas.
Žinoma yrra labai sunku nuspręsti kuris iš pažinimų šaltinių yra teisingiausias, aš to ir nebandysiu atskleisti, tik norėsiu panagrinėti pačią empirizmo ir racionalizmo bei jų propaguotų metodų priešpriešą. Taip pat pateiksiu šių dviejų pažinimo šaltinių šalininkų argumentus, kuriais stengiamasi įrodyti, kad jų

ų pažinimo šaltinis yra teisingiausias ir reikalingiausias.
Tad savo rašto darbe visa tai ir bandysiu panagrinėti, taip pat pareikšdamas ir šiais klausimais savo nuomonę.

1. Pažinimo šaltiniai

Kiekvienas filosofas mąsto apie pažinimą ir jo prigimtį, nes jis turi pasakyti iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Galime teigti kad filosofai turi nurodyti iš ko atsiranda jo ir netgi visų žmonių žinios. Tad susiduriame su tam tikra problema, tai yra iškyla klausimas iš kur atsiranda mūsų žinios. Ta problema ir vadinama – pažinimo problema.

Filosofai nuolat ieškojo pažinimo šaltinių. Jie nesirėmė mitologija, kuri teigė, kad žinios atsiranda išgėrus vandens iš pažinimo šaltinio. Jie žvelgė daug giliau, tai yra jie ieškojo atsakymo pačiame žmoguje.
Tad pradžioje norėčiau panagrinėti, kuo gi žmogus remiasi pažinimo procese. Tad trumpai aptarsime juusles, tai yra regėjimą, klausą, lytėjimą, uoslę ir kt. Žinome, kad žmogus mato jį supančius daiktus, tai yra gyvūnus, kalnus, upes, saulę, dangų, mėnulį, kitus žmones ir kt. Juslių, o tiksliau stebėjimo dėka žmogus sugeba atskirti vienus daiktus nuo kitų. Žinoma ir kitos juslės jam padeda suvokti daiktus, tai yra jis lytėjimo pagalba gali įsitikinti, ar kūnas yra kietas ar minkštas, klausos pagalba gali atskirti gyvūnus skleidžiančius įvairius garsus ir kt. Daugeli metų juslės padėjo žmogui išgyventi gana žiaurioje gamtoje. Ji

is jų pagalba susirasdavo maistą, bei netgi išvengdavo jam grėsusio pavojaus.
Tad iš vienos pusės galėtume teigti, kad pažinimo šaltinis yra :
1. Jutimas;
2. Suvokimas.
Tad aptarsiu jų sąvokas. Kaip teigia E. Nekrašas – jutimu vadinamas daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmų vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atsispindėjimas [4, 76].
Kalbant apie suvokimą, tai suvokimu galime vadinti daikto ar reiškinio visumos atspindėjimu, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Taip pat reikia paminėti, kad jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokimais. Pojūčiais ir suvokimais, taip pat atmintyje išsaugota juslinės kilmės informacija yra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis.
Reikia paminėti, kad filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individualaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės, to, kas jiems yra bendra, tai yra bendrybės bruožų atskleidimas. Bet pažinę vieną individą, mano manymu nepažinsime visų individų, nes jie yra individualūs ir jiems būdingi, netgi skirtingi požymiai.
Tad atsiranda labai didelis klausimas ir jį filosofai ima nagrinėti. Ir netgi daugelis filosofų prieina išvados, kad dėsnių, pradų ir pažinimo šaltiniu vargu ar gali būti juslinė patirtis. Juk regėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų savybių, nes jie yra per daug maži ir todėl nematomi. Taip pat negalima pamatyti, palytėti ir išgirsti ir Platono idėjų, jos išvis nėra ju
uslėmis suvokiami daiktai [4, 77].
Tad atsirado šiokia tokia problema, nes Platonas ir Demokritas nesirėmė juslių liudijimais. Jų filosofinio pažinimo šaltinis buvo intelektas ir protas. Tad protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akys.
Dabar norėčiau trumpai aptarti antikos filosofo Demokrito mintis. Demokritas skyrė “tamsias” ir “šviesias” žinias. “
Tamsios” žinios kyla iš patirties, bet jos neturi didesnės vertės. Juslės padeda suvokti pažinti tik kintantį, nuolat besimainantį išorinį daiktų pasaulį. Kadangi juslėmis suvokiami daiktai nėra pastovūs ir amžini, tai ir “tamsios” žinios nėra nei pastovios, nei amžinos [3, 102]. Tad jos nėra tikros žinios ir jos neatskleidžia, tai kas yra svarbiausia daiktuose. Daikto esmė, kaip teigė Demokritas yra atominė sandara.
Tad Demokritas teigė, kad amžinų, nekintamų ir nedalijamų atomų savybes pažįstame tik protu ir todėl tik protas yra “šviesaus”, aiškaus ir tikro pažinimo šaltinis [4, 77].
Trumpai norėčiau panagrinėti ir antikos filosofo Platono mintis apie pažinimo šaltinį. Jis išskyrė dvi pažinimo rūšis, du jo būdus. Vienas – tai nuomonės apie kintantį , takų “regimybės”, tai yra juslėmis suvokiamų daiktų pasaulį, kitas – tai tikrosios žinios apie “realybės”, idėjų pasaulį.
Kadangi idėjos yra amžinos, nekintamos ir tobulos, tai tokios yra ir protu įgyjamos žinios apie idėjas. Tad jas galėtume vadinti žiniomis skirtingai nuo besimainančių, subjektyvių nuomonių.
Tad trumpai aptariau ja
au antikoje buvusius du pažinimo šaltinius, bet tiek Demokritas, tiek Platonas teigė, kad tikrasis pažinimo šaltinis yra protas. Tad kitoje savo rašto dalyje aptarsiu juslių (empirizmo), proto (racionalizmo) bei jų propaguotų metodų priešpriešą.

2. Empirizmo ir racionalizmo bei jų propaguotų metodų priešpriešą

Amžiais tarp filosofų vyksta kova, kas yra tikrasis pažinimo šaltinis. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami – racionalistais. Tuo tarpu priešingo požiūrio, tai yra kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis, šalininkai vadinami empiristais, arba sensualistais. Tad visad jie nesutarė, dėl pažinimo šaltiniu. Būdavo laikai, kaip vyravo beveik tik racionalizmas, tai antikos laikai, nes tuomet gyveno filosofai – racionalistai: Demokritas ir Platonas, kurie nepripažino juslinio pažinimo šaltinio.
Antikoje taip pat vyravo racionalizmas, dėl to kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Tad sprendžiant šias problemas juslinė patirtis buvo beveik bejėgė, todėl įsivyravo racionalizmas.
Patyrimas kaip pažinimo šaltinis pradėtas labiau vertinti tik Renesanso laikotarpiu. Renesanso filosofai suko empirinių gamtos filosofijos ir kasdieninio žmogaus gyvenimo problemų link. Norėčiau paminėti, kad šioje epochoje buvo labai vertinami menininkai, kuriems buvo budingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga. Tad jie tapo centrinėmis to meto kultūros figūromis.
Taip pat empiristai teigė, kad tikrovę galime pažinti tik patirtimi, bei patikimumą garantuoja juslinis įspūdis, juslinis suvokimas, kuris yra mums duotas tiesiogiai ir todėl neabejotinas. Empirizmas geriausius pavyzdžiu laiko gamtos mokslus ir jų indukcijos metodą [1, 79].
Tais amžiais buvo įvairių filosofų, kurie buvo nei racionalistai, nei empiristai. Vienas iš jų yra Francisas Baconas, jis taip pat teigė, kad metodas turi irgi ypatingą reikšmę, tačiau jis renkasi empirinį kelią. Remiantis stebėjimu, palyginimais ir eksperimentais turi būti nustatyti bendrieji dėsniai ir principai. Baronas pasisakė už žinių institucionalizavimą ir internacionalizavimą.
Baconas suprato pažinimo uždavinį, kaip grynai praktinį, tai yra jis turi daryti žmogaus gyvenimą geresnį ir kad valdyti gamtą pirmiausia, jo manymu reikia ją geriau pažinti, bei visų pirma reikia atsikratyti tiek įgimtų, tiek įgytų prietarų.
Bacono pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikiniai naujų laikų gamtotyrai, ypač Anglijoje, sustiprino jos autoritetą, o vėliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie įvaduose teigė, kad remiasi empiriniais (stebėjimo, eksperimento) faktais ir jais grindžia visus teiginius [2, 80].
Empirizmas didelę įtaką įgauna septynioliktame amžiuje. Šiais laikais gamtotyroje pradedamas taikyti eksperimentinis metodas. Šiuo laikotarpiu taip pat suprantama, kad norint spręsti empirines problemas bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento. Tokiu būdu įgytos žinios turi didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstrakčių, faktais paremtų loginių samprotavimo rezultatai.
Be kitų filosofų, tais amžiais buvo labai populiarus Jochnas Lock’es. Jis gali būti laikomas tikruoju sisteminės pažinimo teorijos kūrėju. Jis norėjo nustatyti mūsų pažinimo patikimumo laipsnį ir atrasti ribas, skiriančias žinojimą nuo nuomonės. Lock’es teigė, kad siela gimstant yra panaši į baltą, neprirašytą popieriaus lapą, kur patyrimas įrašo savo ženklus.
Lock’es skiria du patyrimus:
1. Išorinis patyrimas per pojūčius;
2. Vidinis patyrimas per refleksiją.
Lock’es šiais patyrimais turi galvoje sielos veiklą ir būseną, kaip jausmai, mąstymas ir kt. Tad abiejų funkcijų mąstymo ir jutimo santykis yra svarbiausia pažinimo teorijos tema. Tad tai yra siejamas protas su pojūčiais. Yra išskiriamos, iš mus supančios realybės ypatybių arba kokybių, kuriomis remiantis mumyse gimsta idėjos.
Iš mus supančios realybės ypatybių arba kokybių, kuriomis remiantis mumyse gimsta idėjos, išskiriame pastoviai būdingas materialioms realybėms, kaip antai: forma, tįsumas, tvirtumas, judėjimas, – tai pirminės kokybės, – ir santykinai priskirtinas suvokiančiajam subjektui, kaip antai: spalva, skonis, kvapas, – tai antrinės kokybės [1, 81, 82]. Pirminės kokybės yra nepriklausomos nuo subjekto ir gali egzistuoti atskirai nuo jo, tuo tarpu antrinės kokybės yra ne objektyvios , bet subjektyvios, tai galima sakyti yra psichinės būsenos. Beje norėdamas nustatyti pirminių ir antrinių kokybių ryšį, Lock’es įveda jėgos sąvoką.
Nuo empiristų neatsiliko ir racionalistai. Daug racionalizmo labui nusipelnė R. Descartes’as. Jo požiūriu juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltiniu. R. Descartes’as teigė, kad tikromis žiniomis yra ryškūs ir aiškūs teiginiai, nes tik tai kas aišku ir ryšku yra proto gerai apžvelgiama. Pasak jo aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių [4, 80].
Tuo tarpu tyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi ir patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, tai yra neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtinumu yra tikrojo žinojimo požymis. Remdamiesi juslėmis negalime nustatyti ir įvykio būtinumo, juslinės patirties dėka galime nustatyti tik kas yra, o ne kas bus.
Tad žinių visuotinumą ir būtinumą, pasak R. Descartes’as, nustato tik protas. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Protas matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo tikrąją pažintinę galią. Taip pat R. Descartes’as teigė, kad visa kas susiję su pojūčiais , yra susiję glaudžia dvasios ir kūno sąjunga ir kad jie paprastai parodo mums, kuo išoriniai daiktai gali būti mums naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia jų prigimtis, nebent tik retkarčiais ir atsitiktinai. Tad jo nuomone, reikia vadovautis protu, nes tik jame natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos. Svarbiausias iš jų R. Descartes’as laikė Dievo, sielos, substancijos idėjas [2, 81].
Taigi R.Descartes’as kategoriškai teigė, kad vien tik protu besivadovaujantis žmogus iš tikrųjų kaip voras gali verpti iš savęs pažinimo giją – juk jo prote glūdi įgimtos idėjos.
Be mano jau minėtų filosofų racionalistai, taip pat buvo Benedictas Spinozas, Gottfriedas Leibnicas, Georgas Regelis. Tad jie visi teigė, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.
Tad galima teigti, kad visais amžiais vyksta empiristų ir racionalistų bei jų propaguotų metodų priešpriešą, kurie iš jų yra teisūs tiksliai pasakyti negalime. Tad reikia remtis atskirų autorių nuomone ir jų įrodymais bei mąstymais.

III. Išvados

Tad išnagrinėjus savo rašto darbo temą tiksliai negalėčiau pasakyti kurie yra teisūs.
Manyčiau, kad tiek tie empiristai, kurie juslėmis irgi pažysta pasaulį. Juk kalbant apie jusles, tai yra regėjimą, klausą, lytėjimą, uoslę ir kt. žinome, kad žmogus mato jį supančius daiktus, tai yra gyvūnus, kalnus, upes, saulę, dangų, mėnulį, kitus žmones ir kt. Juslių, o tiksliau stebėjimo dėka žmogus sugeba atskirti vienus daiktus nuo kitų. Žinoma ir kitos juslės jam padeda suvokti daiktus, tai yra jis lytėjimo pagalba gali įsitikinti, ar kūnas yra kietas ar minkštas, klausos pagalba gali atskirti gyvūnus skleidžiančius įvairius garsus ir kt. Daugeli metų juslės padėjo žmogui išgyventi gana žiaurioje gamtoje. Jis jų pagalba susirasdavo maistą, bei netgi išvengdavo jam grėsusio pavojaus.
Teisūs ir racionalistai, ypač antikos filosofai, kaip Platonas kuris kalbant apie pažinimo šaltinį, jis išskyrė dvi pažinimo rūšis, du jo būdus. Vienas – tai nuomonės apie kintantį, takų “regimybės”, tai yra juslėmis suvokiamų daiktų pasaulį, kitas – tai tikrosios žinios apie “realybės”, idėjų pasaulį. Kadangi idėjos yra amžinos, nekintamos ir tobulos, tai tokios yra ir protu įgyjamos žinios apie idėjas.
Taip pat teisus ir Demokritas, kuris skyrė “tamsias” ir “šviesias” žinias. “Tamsios” žinios kyla iš patirties, bet jos neturi didesnės vertės. Juslės padeda suvokti pažinti tik kintantį, nuolat besimainantį išorinį daiktų pasaulį. Kadangi juslėmis suvokiami daiktai nėra pastovūs ir amžini, tai ir “tamsios” žinios nėra nei pastovios, nei amžinos. Tad jos nėra tikros žinios ir jos neatskleidžia, tai kas yra svarbiausia daiktuose. O daikto esmė, kaip teigė Demokritas yra atominė sandara.
Mano manymu, svarbus yra ir racionalizmas ir empirizmas ir vienas be kito gyvuoti nelabai gali, bet žinoma jų propaguotų metodų priešprieša neišnyks, nes yra begalės abiejų pusių šalininkų.

IV. Literatūra

1. Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius, 1995 m.
2. Girnius J. Raštai. Vilnius, 1993 m.
3. Hartmann N. Filosofijos įvadas. Vilnius: pradai, 2001.
4. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius, 1993 m.

Leave a Comment