racionalizmo ir empirizmo gincas

Nagrinėdami tiek būties prigimties, tiek dėsningumo problemą, tiek aiškindami kitus klausimus filosofai formuluoja tam tikrus teiginius ir teorijas. Kadangi tikra filosofija, kurios mylėtojai ieško išminties, negali būti dogmatiška, tai tokie teiginiai ir teorijos – logiškai susietų teiginių sistemos – negali būti pateikiami kaip aklo tikėjimo dalykai.Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo prigimtį, neturi teisės kartu su antikos krikščioniškuoju mąstytoju Tertulianu pasakyti “Credo, quia absurdum” (tikiu, nes tai absurdas).Filosofas privalo paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai teisingi.Kitaip taariant, jis turi nurodyti, iš ko atsiranda jo ir kitų žmonių žinios.
Tai paskatino filosofus ieškoti iš kur atsiranda mūsų žinios, kas yra žmonių pažinimo šaltinis.Įvairūs mąstytojai, skirtingu metu iškėlė daug teorijų, kuriose buvo bandoma surasti kaip ir iš kur atsiranda žinios.Laikui bėgant susiformavo dvi nuomonės, dvi teorijos savaip aiškinančios, kuo žmogus remiasi pažinimo procese – racionalizmas ir empirizmas.

Pasakymas “pažinimo šaltinis” yra perimtas, matyt, iš mitologijos: mitologinei mąstysenai požiūris, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti skaidraus pažinimo vandens arba nuo pažinimo medžio nuuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralus.Šaltinius mitologija mėgsta – Graikų mitologijoje bene garsiausias iš jų buvo Hipokrenės šaltinis Helikono, arba kitaip tariant, mūzų kalne.
Pasitelkus pažinimo šaltinio įvaizdį, nesunku buvo paaiškinti , kodėl vieni žmonės turi daug ir išsamių žinių, yra protingi ir

r išmintingi, o kiti – ne.Atsakymas paprastas: vieni gėrė iš pažinimo šaltinio (gal patys to ir nežinodami), o kiti – ne.Filosofų toks aiškinimas, suprantama negalėjo patenkinti .Pažinimo šaltinio jie ieškojo ne slėpininguose kalnuose ar rojaus soduose, o pačiame žmoguje.
Kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese?Pirmiausia juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa ir kt.Žmogus mato jį supančius daiktus, augalus, gyvūnus, kitus žmones, upes ir kalnus, saulę ir žvaigždes.Stebėdamas juos, išmoksta skirti vieną nuo kito, nustato jų savybes.Daugiausia informacijos apie pasaulį žmogus gauna regėjimo dėka.Stebėdamas daiktus ir reiškinius, žmogus naudojasi, aišku, ir kitomis juslėmis: lytėjimu nustato, ar kūnas, kurį jis mato, yra kietas ar minkštas, šiurkštus ar glotnus, karštas ar šaltas.Turėdamas klausą jis girdi įvairiausius garsus, iš kurių sprendžia apie juos skleidžiančius gyvius ir gamtos reiškinius, suvokia kiitų žmonių šneką.Uoslė ir skonis leidžia jam skirti gerą, tinkamą maistą nuo prasto ir t.t.
Pripažinus, kad pasaulio pažinime tokį didelį vaidmenį vaidina juslės, galima būtų tarti, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas.Jutimu vadinamas daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas.Suvokimu – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus.jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokimais.
Pojūčiai ir suvokiniai, taip pat atmintyje išsaugota juslinės kilmės informacija yr
ra svarbiausia patyrimo ar patirties dalis.Patirtis, be abejo, būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla.Patirtis teikia mums informaciją apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis.Bet ar ji yra pažinimo šaltinis?
Antikos mąstytojai Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liudijimais.Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šaltinis yra ne juslinė patirtis (regėjimu neįmanoma nustatyti Demokrito atomų savybių – jie per daug maži ir todėl nematomi, taip pat negalima pamatyti, palytėti ar išgirsti ir Platono idėjų – jos išvis nėra juslėmis suvokiami daiktai).Jų atsakymas į klausimą apie pažinimo šaltinį buvo kitas : juo yra intelektas, protas.Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akis.Remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.
Vadovaudamasis tokiu požiūriu, Demokritas skyrė “tamsias” ir “šviesiais” žinias.Pirmosios kyla iš patirties, bet jos neturi didesnės vertės.Juslės leidžia mums pažinti tik kintantį, besimainantį išorinį daiktų pavidalą.Kadangi juslėmis suvokiami daiktai nėra pastovūs ir amžini, tai ir “tamsios” žinios nėra nei pastovios, nei amžinos.Jau vien dėl to jos nėra tikros

žinios.Be to, jos neatskleidžia to, kas svarbiausia daiktuose – jų esmės.Daiktų esmė, Demokrito požiūriu, – tai jų atominė sandara.Amžinų, nekintamų ir nedalijamų atomų savybes pažystame tik protu ir todėl tik protas yra “šviesaus”, aiškaus ir tikro pažinimo šaltinis.Nepaisant to, kad Platonas būties esmę aiškino kitaip nei Demokritas, jis ir

rgi aiškiai skyrė dvi pažinimo rūšis, du jo būdus.Vienas – tai nuomonės apie kintantį, takų “regimybės”, t.y. juslėmis suvokiamų daiktų pasaulį, kitas – tai tikrosios žinios apie “realybės”, idėjų pasaulį.Kadangi idėjos yra amžinos, nekintamos, tobulos, tai tokios yra ir protu įgyjamos žinios apie idėjas.Tiktai jas tikrąja prasme ir galima vadinti žiniomis (gr. episteme) skirtingai nuo besimainančių, subjektyvių nuomonių.
Taigi jau praktikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: jusline patirtis ir protas – kitaip tariant tai tarsi racionalizmo ir empirizmo priešistorė.Į klausimą, iš kurio šaltinio semiamas pažinimo vanduo yra skaidrus ir gaivinantis sielą, tiek Demokritas, tiek Platonas atsako nedvejodami; tikrasis pažinimo šaltinis yra protas.Šio atsakymo teisingumu antikoje palyginti mažai kas abejojo.Požiūrio, kad pažinomo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais (lot. ratio – protas).Priešingo požiūrio, t.y. požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis šalininkai vadinami empiristais (gr. empeiria – patirtis), arba sensualistais (lot. sensus – pojūtis).
Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas.Kodėl?Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių.Sprendžiant tas problemas ir už fizinių reiškinių pasaulio ieškant tikrosios būties, juslinė patirtis buvo prasta pagalbininkė.Reikia turėti galvoje ir tai, kad daug antikos filosofų protinę veiklą vertino kur kas aukščiau už fizinį darbą, kurio metu kaupiama juslinė patirtis, – toks darbas buvo pirmiausia vergų prievolė.Kita vertus, iš filosofijos tu
uo metu nebuvo laukiama technikos ar technologijos patobulinimų, kuriems būtų reikalingi stebėjimai ir eksperimentai.Filosofai kėlė sau didingesnius uždavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar aukščiausio gėrio prigimtį.Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų antikoje buvo palyginti nedaug.Žymiausias iš jų buvo Aristotelis.
Aristotelio požiūris į pažinimo šaltinį sudėtingesnis negu jo mokytojo Platono.Aristotelis nemažai nuveikė fizikoje, kurią jis laikė teorinės filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje.Skirtingai nuo Platono, jusliškai suvokiamų daiktų jis nelaikė regimybės pasauliu.Gamtiškąjį pasaulį, Aristotelio požiūriu, galima pažinti, ir nors aukščiausias pažinimo tikslas yra daiktų pradų, pirmųjų priežasčių pažinimas, nemažą reikšmę turi taip pat ir gyvūnų bei augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo būdų tyrimas.Todėl juslinis patyrimas yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas būtinas mokslinio tyrimo etapas.Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi prieiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be juslinio patyrimo neįmanoma.
Viduramžių filosofija išaugo iš Platono ir Aristotelio filosofijos.Tačiau aiškindama pažinimo šaltinio klausimą, ji daugiau sekė Platonu negu Aristoteliu.Dėl religinės viduramžių filosofijos orientacijos empirinio pasaulio daiktai ir reiškiniai ją domino kur kas mažiau negu būties prigimtis ir Aristotelio “Metafiziką” ji vertino labiau nei jo “Fiziką”.Vieninteliu metafizinių problemų sprendimo instrumentu ir Aristotelis laikė žmogaus protą.Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemirtingą žmogaus sielą, ginčijantis dėl universalijų ir dėl valios laisvės, vienintelis filosofo vadovas buvo protas, o ne juslinė patirtis.Dauguma viduramžių filosofijos problemų yra perdėm abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, jos liečia antjutiminę būtį, todėl ši filosofija turi dar labiau išreikštą racionalistinį pobūdį nei antikos filosofija.Tik tie filosofai, kurie domėjosi magija, astrologija ar alchemija, pavyzdžiui, Rodžeris Beikonas, arba skeptiškai vertino galimybes įrodyti tikėjimo tiesas, pavyzdžiui, Viljamas Okamas, bent iš dalies pripažino juslinio patyrimo pažintinę vertę.
Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik renesanso epochoje. XV – XVI a. renesanso mąstytojus viduramžių scholastinė filosofija, tyrinėjanti antjutiminius

būties pradus, menkai tedomino, ir jie pradėjo žiūrėti į ją iš aukšto.Pats terminas “scholastinis” tuo metu įgijo neigiamą atspalvį: scholastais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus.Renesanso filosofai nuo scholastinių problemų pamažu suko empirinių gamtos filosofijos ir kasdienio žmogaus gyvenimo problemų link.Šioje epochoje didėjo menininkų, kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, reikšmė – jie tapo centrinėmis to meto kultūros figūromis.Graikų filosofai, nors ir žavėjosi grožiu, nevertino menininkų.Dabar jų prestižas augo – iškilo plačiai pripažinti menininkai amatininkai (jais buvo, pavyzdžiui, daug žymiausių epochos skulptorių) ir menininkai mokslininkai.Ne tik Leonardo Da Vinci (1452 – 1519), bet ir F.Brunalleschi (Brunelskis, 1377 – 1446), L.Alberti (Albertis, 1404 – 1472), B. Cellini (Čelinis, 1500 – 1571) (visų ir neišvardysi) vienodai lengvai kūrė teorijas, eksperimentavo, tapė paveikslus, liejo skulptūras, projektavo ir statė rūmus.Besiformuojančioje (pirmiausia Italijoje) naujoje visuomenėje, kurioje didėja amatininkų, pirklių, pramoninkų, bankininkų reikšmė, mažėja panieka fiziniam darbui, praktinei, pelną duodančiai veiklai.Viduramžišką askezę, kūno marinimą, siekiant išgelbėti sielą, orientaciją į dangų keičia orientacija į žemiškąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus juslinius malonumus.Veikli renesanso asmenybė nori išbandyti save visose srityse ir vis plačiau bando ne tik save, bet ir gamtą.Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas.

Tačiau didesnę įtaką jis įgyja tik XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų, sekdami G.Galilei (Galilėjus), pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liečiančiais antjutiminę būtį, yra bevaisiai.O norint spręsti empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio daiktų ir reiškinių savybes bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento.Tokiu būdu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai.Todėl visiškai natūralu, kad F.Baconas, labai vertinęs žinių praktinę reikšmę, įnirtingai puola racionalistinę pažinimo teoriją.Racionalistas, bandydamas išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, pasak Bacono, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį.Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje.Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.
Bacono pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai, ypač Anglijoje, sustiprino jos autoritetą, o vėliau ir pats Baconas tapo autoritetu gamtotyrininkams, kurie įvaduose į įvairiausius savo veikalus ėmė teigti, kad jie remiasi tik empiriniais (stebėjimo, eksperimento) faktais ir jais grindžia visus savo teiginius.Baconu dažnai rėmėsi ir I.Newtonas.
Ir vis dėlto naujųjų laikų filosofijos pradininkas R.Descartes’as (Baconas dar yra veikiau renesanso nei naujųjų laikų mąstytojas) buvo ne empirizmo, racionalizmo šalininkas.Jo požiūriu, juslinė patirtis negali būti tiktu žinių šaltiniu.Bet ką gi jis laiko tikromis žiniomis?
Tikromis žiniomis, pasak jo, yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas aišku ir ryšku, yra proto gerai apžvelgiama.Aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių dalių.Patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi.Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, t.y. neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir apibrėžtumu yra tikrojo žinojimo požymis.
Savo mintis Descartes’as grindė tokiais pavyzdžiais – “Kai įrodome Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema teisinga visiems statiesiems trikampiams ir kad kiekvienas statusis trikampis turi būtinai turi nurodytą savybę – jo įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai.Tuo tarpu matydami lyjant lietų, negalime būti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yra būtinas panašia prasme, kaip būtina Pitagoro teorema.Lietus gali lyti, gali ir nelyti, jis, bent jau Descartes’o požiūriu, yra ne būtinas, o atsitiktinis.Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada.Remdamiesi juslėmis, negalime nustatyti ir įvykio

būtinumo – juslinė patirtis leidžia nustatyti, kas yra, bet ne kas turi būti.Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas .Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis, kuris būtent matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią.Be pojūčių būtų neįmanoma žmogaus gyvybinė veikla.Antai iš vaisiaus spalvos ir skonio sprendžiame, ar jis prinokęs, ir tinkamas maistui, ar ne.Bet pojūčiai ir suvokiniai neatskleidžia mums būtinos pasaulio tvarkos ar kitų vien protu galimų pažinti dalykų prigimties.

Viename iš svarbiausių savo veikalų “Filosofijos praduose” (1644) Descartes’as rašė:”Mums užteks pažymėti, kad visa, ką suvokiame pojūčiais, yra susiję su glaudžia dvasios ir kūno sąjunga ir kad jie paprastai parodo mums, kuo išoriniai daiktai gali būti mums naudingi ar kenksmingi, bet ne tai, kokia jų prigimtis, nebent tik retkarčiais ir atsitiktinai.Šitaip galvodami, be vargo atsikratysime visų įsitikinimų, pagrįstų mūsų pojūčiais, ir vadovausimės tiktai savo protu, kadangi tik jame viename natūraliai glūdi pirminės sąvokos arba idėjos, kurios yra tarsi kokių mums suprantamų tiesų branduoliai”.Svarbiausiomis įgimtomis idėjomis Descartes’as laikė Dievo, sielos, substancijos idėjas.Tiesa, daugelis kitų, pavyzdžiui, matematinių idėjų nėra įgimtos, bet sugebėjimą kurti tokias idėjas Descartes’as laiko įgimtu.Taigi Descartes’o atsakymas F.Baconui yra toks: vien tik protu (o ne jusline patirtimi) besivadovaująs žmogus iš tikrųjų kaip voras gali verpti iš savęs pažinimo giją – juk jo prote glūdi įgimtos jėgos.
Racionalizmo šalininkai buvo ir Benediktas Spinoza, Gottfriedas Leibnicas, Georgas Hėgelis.Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.Gindami požiūrį, kad pažinimo šaltinis yra protas, jie, kaip ir R. Descartes’as, daugiausia rėmėsi metafizinio ir matematinio pažinimo būdo analize.Tiek metafizikas, atskleisdamas būties pagrindus, tiek matematikas, įrodinėdamas teoremas, neatlieka kokių nors specialių stebėjimų.Ir vienam, ir kitam pakanka proto pažintinių galių.O gamtotyrą racionalistai vertino mažiau už metafiziką ir matematiką.Tie racionalistai, kurie kaip Descartes’as ar Leibnicas, patys įnešė indėlį į jos plėtotę, traktavo ją daugiausiai kaip matematinio mąstymo taikymo gamtai pažinti produktą.Todėl, jų galva, pagrindiniai gamtotyros principai atskleidžiami taip pat proto, o ne juslinės patirties dėka.Čia reikia prisiminti, kad tuo metu – XVII – XVIII a. į gamtą paprastai buvo žiūrima kaip į mechaninę sistemą.Antai Descartes’o požiūriu, kūnai turi tik geometrinių savybių ir patiria tik mechanines permainas.Taigi gamtos aprašymui pakanka geometrijos ir mechanikos sąvokų bei dėsnių, o šios disciplinos yra grynojo (nuo juslinės patirties tiesiog nepriklausomo) proto produktas.

Grynojo proto produktas yra ir metafizika. Iki XVII a. daugelis mokslų bandė ją pamėgdžioti.Tačiau, prasidėjus XVII a. mokslinei revoliucijai, jos autoritetas, ypač gamtotyrininkų akyse, ima smukti.Tiesa, gamtotyrininkai vis plačiau ima taikyti matematiką eksperimentų duomenimis aprašyti ir analizuoti, todėl, atrodo, grynojo proto vaidmuo gamtotyroje turėtų didėti.Tačiau gamtotyrininkai manė kitaip.Jie suprato, kad eksperimentas – tai klausimas gamtai. Į kurį turi atsakyti ji pati, o ne žmogus, kad ir koks jis būtų protingas.juk atsakymo į klausimą eksperimentatorius iš anksto, a priori, nežino – priešingu atveju nebūtų prasmės ir klausti.Matematinė kalba teikia galimybę suformuluoti ir klausimą, ir matematiniais simboliais išreikšti atsakymą, bet jį duoda tik gamta, ir mes sužinome jį savo juslinės patirties dėka. Todėl kuo toliau, tuo daugiau filosofų pripažino, kad pažinimo šaltiniu reikia laikyti ne protą, o juslinę patirtį.

Gamtotyrininkai, ypač eksperimentatoriai, aiškindamiesi pažinimo šaltinio problemą, orientavosi ne į Descartes’ą, o į F.Baconą. I.Newtono, laikiusiu save Bacono šalininku ir kėlusio faktų, stebėjimų ir eksperimentų pažintinį vaidmenį, fiziką jie vertino daug labiau nei Descartes’o fiziką, o tai neabejotinai turėjo reikšmės empirizmo įtajkos didėjimui.

Descartes’o įgimtų idėjų teoriją – klasikinio racionalizmo pagrindą – labai kritiškai vertino Newtono amžininkas anglų filosofas John Locke (Lokas, 1632 – 1704).jis pripažino, kad nei vaikų, nei laukinių prote nėra tų idėjų, kurias Descartes’as laikė įgimtomis.Be to, net jei skirtingi žmonės turi, pavyzdžiui, Dievo idėją jie ne visada sutaria dėl jos pobūdžio.Pasak

Locke’o, visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo.Locke’as teigia, kad žmogaus protas – tai tabula rasa (lot. švari lenta), kurią rašmenimis užpildo patyrimas.Visos sudėtingos idėjos sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas.

Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pamatas.Štai kaip ją savo veikale “Žmogaus proto tyrinėjimai” (1748) dėsto žymiausias empirizmo atstovas Dawid Hume (Deividas Hiūmas):

“Visus proto suvokimus galima padalyti į dvi klases arba rūšis besiskiriančias stiprumu ir gyvumu.Silpnesni ir mažiau gyvi suvokimai paprastai vadinami mintimis arba idėjomis.Antrą suvokimų kategoriją galima pavadinti įspūdžiais, suteikiant tam žodžiui kiek skirtingą nuo įprastinės prasmę.Vartodamas žodį “įspūdis”, turiu galvoje visus gyvesnius suvokimus, kurie kyla, kai girdime, matome, jaučiame, mylime, neapkenčiame, geidžiame arba trokštame.Įspūdžius skiriu nuo idėjų, kurios yra mažiau gyvi suvokimai ir kurias suvokiame tada, kai pagalvojame apie kurį nors iš anksčiau minėtų išgyvenimų ar jaudulių.
Iš pirmo žvilgsnio nėra, atrodo, dalyko, kuris būtų mažiau suvaržytas negu žmogaus mintis; išsprūsta ji iš bet kokios žmogaus valdžios ar kontrolės, o jos laivės nevaržo netgi gamtos ir tikrovės ribos.
Tačiau nors mintis, atrodo, turi neribotą laisvę, geriau patyrinėję įsitikiname, kad iš tikrųjų ji uždaryta labai ankštai ir kad visą kūrybinę proto galią sudaro vien tik gebėjimas jungti, perkelti, padidinti arba sumažinti duomenis, kuriuos mums teikia pojūčiai ir patyrimas.Kai galvojame apie auksinį kalną, jungiame tik dvi viena kitai neprieštaringas idėjas.Dorą arklį galima mąstyti; juk remdamiesi savo patyrimu galime pagalvoti apie dorybę ir sujungti ją su arklio, gerai mum žinomo gyvulio, forma ir išvaizda.Trumpai tariant, visa minties medžiaga kyla iš vidinių arba išorinių išgyvenimų, o tik jų susijungimas ir sandara priklauso nuo proto ir valios.Filosofiškai tariant, visos mūsų idėjos, arba silpnesni suvokimai, yra įspūdžių, arba gyvesnių suvokimų kopijos.”
Bet jeigu pažinimo šaltinis yra patyrimas, tiksliau – juslinis patyrimas, ir pažinti galime vien tai, kas mums jame tiesiogiai duota, tai kaip paaiškinti stebinančius matematinio mąstymo laimėjimus?Į šį klausimą Hume’as duoda tokį atsakymą.Visus žmogiškojo tyrimo dalykus galima padalinti į dvi dalis: 1) idėjų santykius 2) faktus.Idėjų santykius nagrinėja geometrija, algebra, aritmetika.Šių mokslų teiginiai yra intuityviai arba demonstratyviai (įrodomai) tikri.Antai teiginys, kad trys kart penki yra penkiolika, išreiškia skaičių (taigi tam tikrų idėjų) santykį .Pitagoro teorema – stačiojo trikampio kraštinių (irgi tam tikrų idėjų) santykį.Tokių teiginių teisingumą, pasak Hume’o galima nustatyti proto dėka nepriklausomai nuo to, kokie daiktai egzistuoja Visatoje ir ar jie iš viso egzistuoja.Būtent todėl matematinio tyrinėjimo rezultatai yra visuotiniai, būtini ir tikri.
Tuo tarpu faktų neįmanoma įrodyti taip, kaip įrodomi matematikos teiginiai.Faktai pagrįsti stebėjimais, tačiau joks faktas nepašalina jam priešingo fakto galimybės.Teiginys, kad saulė rytoj nepatekės, yra ne mažiau suprantamas ir ne daugiau prieštaringas negu teiginys, kad ji patekės.”Veltui bandytume įrodyti jo klaidingumą.Jeigu šio teiginio klaidingumą galima būtų įrodyti, jis turėtų būti vidujai prieštaringas, o tokiu atveju protas negalėtų jo aiškiai suprasti”.
Taigi ,ūsų žinios apie faktus nėra būtinos, remdamiesi patirtimi nustatome tik tai, koks pasaulis yra (tiksliau, yra dabar), o ne koks jis turi būti (ar bus ateityje).Mūsų žinios apie faktus nėra ir absoliučiai tikros.Kad ir kiek kartų stebėtume patekančią saulę, negalėtume būti absoliučiai tikri, kad ji patekės rytoj.Mūsų bendros žinios apie gamtą yra faktų apibendrinimai, bet juk, Hume’o žodžiais tariant, visiškai nesunku įsivaizduoti, kad “gamtos eiga” pasikeis.Todėl reikalavimas, kurį racionalistai kelia visoms žinioms, – kad jos būtų visuotinės, būtinos ir

besąlygiškai tikros, – yra pernelyg griežtas ir nerealistiškas.Žinios apie gamtą, skirtingai nuo matematinių žinių, tokiomis būti negali.
Racionalizmo ir empirizmo ginčas išliko, ir yra ne ką mažiau aktualus ir šiais laikais.Tai galėtų iliustruoti pastaruoju metu dažnai eskaluojamas klausimas – kas įgaus daugiau žinių – žmogus, baigęs universitetą, ar asmuo, tuos kelerius metus praleidęs dirbdamas analogišką studijuojamam dalykui darbą.Kaip pavyzdį galėtume paimti ką tik diplomą gavusį teisininką ir ketverius metus advokatų kontoroje dirbusį advokato padėjėją.Galbūt tai nėra idealiausias pavyzdys, visiškai atspindintis racionalizmo ir empirizmo ginčo esmę ar šiuose požiūriuose įkūnytus principus, tačiau jis gan primityviame lygmenyje demonstruoja jų pagrindinius principus – pirmasis asmuo universitete įgijo daug teorinių žinių, gavo tvirtus teisinius pagrindus,
tačiau beveik visiškai neįgijo praktinių žinių, darbo įgūdžių ir patirties- priešingai nei asmuo, dirbęs advokatų kontoroj.Čia ir iškyla klausimas – kas geriau – protas (teorinės žinios, daug informacijos) ar juslinė patirtis (įgūdžiai, įgauti kiekvieną dieną dirbant teisinį darbą, patirtis, sukaupta eksperimentuojant, sprendžiant problemas).Matyt, kaip ir iki šių dienų filosofai nepriėjo prie vieningos išvados, taip ir mes į šį klausimą vieningo atsakymo nerasime.
Mano manymu šiame ginče negali būti vienos tiesos, vieno laimėtojo – empirizmo ar racionalizmo.Realiame gyvenime negali dominuot tik vienas požiūris, priešingai, – žmogus, pažinimo procese dažniausiai remiasi ir racionalizmu ir empirizmu, jie abu vyrauja, viens kitą papildo.Ir empiristų ir racionalistų argumentai yra labai įtikinantys ir beveik nenuginčijami: empiristo Locke’o – nei vaikų, nei laukinių prote nėra tų idėjų, kurias Descartes’as laiko įgimtomis, ir racionalistų argumentas – jusline patirtimi neįmanoma paaiškinti Dievo, sielos, substancijos idėjų.Taigi, mano suvokimu, empirizmo ir racionalizmo ginče absoliučiai teisių nėra, galima tik, atsižvelgus į aplinkybes, išskirti aktualesnį požiūrį – antikoje, viduramžiuose tai buvo racionalizmas, renesanso, naujųjų laikų laikotarpyje labiau vyravo empirizmas.

Leave a Comment