Psichoanalizė ir kultūros kilmės aiškinimas

Psichoanalizė ir kultūros kilmės aiškinimas:

PSICHOANALIZĖ – tai ilgalaikis intensyvus gydymas, kurio tikslas yra ne tik šalinti simptomus bei koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Jos dėka galima atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui. Psichoanalizė leidžia pažinti pačius giliausius žmoguje vykstančius procesus ir išmoko žmogų patį save analizuoti.
Psichoanalizė su Lietuva gali būti siejama tik tuo, jog Freudo protėviai kažkada yra palikę savo gimtąją Lietuvą. Deja, iki XX-ojo amžiaus pabaigos profesionalių psichoanalitikų mūsų šalyje nebuvo. Gaalima būtų išskirti tik pavienius straipsnius apie psichoanalizę ikisovietinėje Lietuvoje ir savarankiškas analitinės literatūros studijas sovietmečiu.
Psichoanalizė ( froidizmas) susiformavo XXa. Šios krypties pradininku ir pagrindiniu atsotovu laikomas Z. Froidas. Pirmiausia, psichoanalize buvo vadinamas neurozių gydymo metodas, veliau ji tapo psichologine teorija, dar vėliau plačiai žinoma ir įtakinga psichologijos kryptimi.

Freudo psichoanalizės teorija :

Z.Froido psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezemis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Jei gerbiantis viršininką darbuotojas sapne mato jį, atleistą iš pareigų, tai pagal Froido teoriją gali reikšti, kad iš tikrųjų viršininkas nėra pavaldiniui malonus. Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o

neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: “ man labai nemalonu jus, susirinkusius čia matyti.”- tai gali reikšti, kad pasąmonėje dėl įvairių priežasčių jis norėtų susirinkimą atidėti arba visai atšaukti

Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė laisvų asociacijų metodą, t.y. tiriamasis kalba viską, kas jam šauna į galvą, nesvarbu kokios keistos ar nesąmoningos išreikštos mintys bebūtų. Tęsdamas tyrimus Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: “id” (arba “tai”), “ego” (arba “aš”) ir “supergo” (arba “aukščiau negu aš”). ||
Froido teigimu, norint pažinti ir suprasti visą asmenybės psichinio gyvenimo prrocesą, svarbu suvokti, kad jo individualūs sapnai ir jų simboliniai vaizdiniai turi atlikti kur kas svarbesnį vaidmenį. Pasąmonė reiškiasi per sapnus, o sapnus reikia atkoduoti kiekvienai asmenybei individualiai. Asmenybė yra nedaloma visuma, kurią sudaro struktūrinis ir topografinis modeliai. Froidas manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jo, asmenybė yra nedaloma visuma, kurią kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Froido pasekėjas Jungas,taip pat kaip ir Froidas asmenį tyrinėjo, kaip ne
edalomą visumą. Jam svarbi ne tik žmogaus praeitis ir jos analizė, bet ir visybiškas požiūris į jį, jo darbus, kurie struktūruota asmens pasąmonę. Pasak Jungo, sapnai nėra atskiras tyrimų objektas. Individuacija neįmanoma be ryšio su kitais, be laisvo ir produktyvaus dalyvavimo kolektyviniuose procesuose. Laikyti žmogaus psichiką jo asmenišku reikalu ir aiškinti ją tik iš asmeniško požiūrio taško – lemtinga klaida. Toks paaiškinimas tiktų tik paprastiems kasdieniams individo veiksmams bei santykiams. Tačiau vos tik kyla nors mažiausias keblumas, galbūt numatytas ir šiek tiek neįprastas įvykis, tuoj pat suaktyvėja instinktyvios jėgos; jos dažnai atrodo visai netikėtos, nežinomos ar keistos.
Psichoanalitinio tyrimo tikslas yra atskleisti nesąmoningus asmenybės aspektus, ką ir darė šios teorijos atstovas Zigmundas Froidas.
Z. Froidas laikomas vienu pirmųjų žmogaus konfliktiškumo koncepcijos kūrėju. Jis daugiausia domėjosi asmenybės vidiniais konfliktais. Didžiausias Z. Froido nuopelnas yra tas jog tarpasmeninių konfliktų priežasčių jis patarė ieškoti pasamonėje. Froido pasekėjęs A. Adler teigė, kad konfliktai kyla asmenybėj bandant išsivaduoti iš nepilnavertiškumo jausmo ir stengiantis dominuoti vieniems prieš kitus.
Zigmundo Froido idėjos sukėlė revoliuciją žmogaus psichologijos ir seksualumo suvokime, kuris ir šiandien daro įtaką mūsų mąstymui.
Kritika :

Kaip psichologijos šaka, psichoanalizė buvo dažnai kritikuojama už tai, kad rėmėsi sergančių žmonių psichika, apibendrindama padarytas išvadas visų (taip pat ir sveikų) žmonių kategorijai. Austrų ir an
nglų filosofas,logikas ir sociologas Karl Popper teigia, kad Froido psichoanalizės teorija yra pseudomokslinė (pretenduojančios į mokslo statusą, bet neatitinkančios akademinių mokslo kriterijų) , nes jos teiginiai yra moksliškai nepatikrinami ir nepaneigiami, taigi neatitinka mokslinės teorijos apibrėžimo.
Kultūros kilmės aiškinimas:
Žymus kultūrologas Leslis A. Vaitas sukūrė originalią kultūros evoliucijos teoriją. Laikydamasis kultūrinėje antropologijoje įsigalėjusio požiūrio, L.Vaitas iš esmės supriešina kultūros ir visuomenės sąvokas.
Kategoriškai atmesdamas psichologinį kultūros aiškinimą, L. Vaitas pabrėžia,kad nors ji ir egzistuoja tik dėl žmonių veiklos,bet gali būti tiriama ir nepriklausomai nuo jų. Kultūros prigimtis,jos esmė būtų nepaaiškinama be žmogaus (be žmogaus nėra kultūros),tačiau mokslinio kultūros tyrimo požiūriu žmogus esąs nereikalingas. Savo požiūrį į kultūrą jis išreiškia dviem pagrindiniais teiginiais : 1) žmogus reikalingas kultūros egzistavimui ; 2) žmogus nereikalingas moksliškam kultūros kitimo aiškinimui. Vadovaudamasis principu,jog kultūra,o ne visuomenė yra specifinė žmogaus ypatybė, L. Vaitas dar 1949 m. pabrėžė,kad kultūra turinti būti aiškinama specialaus mokslo-kultūrologijos,o ne sociologijos.
L. Vaito teigimu kultūra pradėjo vystytis tada,kai ‚neurologinė revoliucija‘ , įvykusi kažkurioje antropoidų linijoje,padarė juos sugebančius vartoti simbolius. Nuo to momento kultūra grindžiama artikuliuota kalba. Pritardamas Dž. Stiuardo minčiai, L. Vaitas teigia,jog ekologinės sąlygos esančios reikšmingas kultūros raidos faktorius tik tada,kai įjungiamos į kultūros sistemą ir tampa jos elementu.
Kadangi kultūra nėra įgimta, ji kiekvieno individo turi būti įgyta naujai ir perduodama iš kartos į kartą. Kaip ti
ik liaudies papročių perdavimas užtikrina kultūros tęstinumą nepaisant individo laikinumo. Tuo būdu liaudies papročiai perduoda darinį, kuris vadinamas grupės „socialiniu paveldu“. Tozzerio numone, kultūra ne tik tęsiasi, bet ir kaupia. Nauji išradimai ir įdirbiai iš išorės pridedami prie kultūros tėkmės kiekvienoje kartoje, ir daugeliu atvejų nauji dalykai neišstumia senų. Todėl mes dar turime vyną, nepaisant vėlesnio distiliuoto spirito išradimo. Laikui einant, kultūros tėkmė, socialinis paveldas demonstruoja akivaizdžią tendenciją turtingėti ir platėti. Tai nereiškia , kad niekada neprarandame kultūros įgytų dalykų, bet „prarastasis“ antikos menas yra niekai palyginti su išlikusiu katru su naujovėmis menu.
Pasak žymaus antropologo G. P. Murdocko, kultūra – unikalus žmogiškasis fenomenas, nepriklausantis nuo biologijos ir sociologijos dėsnių – yra tikrasis visuomenės mokslų objektas. Ji remiasi ne žmogaus specifiniu embrioniniu paveldėjimu, bet jo gebėjimu socialinės aplinkos įtakoje formuoti įpročius. Žmogaus gebėjimas įgyti įpročius, aišku, remiasi instinktais ar paveldėjimu. Individas atsiranda pasaulyje aprūpintas daugeliu nesutvarkytų reakcijų, kurias jis nuosekliai organizuoja į įpročius kaip patyrimo rezultatą. G. P. Murdockas pažymi, kad paveldimumas galbūt nubrėžia apytikslius universalaus kultūros modelio kontūrus, bet jokiu būdu nedeterminuoja jo turinio. Trumpai tariant, nuo paveldėjimo kultūroje priklauso tik instinktų kiekis ir bendras pobūdis, o ne jų forma ir turinys. Ten kur veikia vien aplinkos įtaka, dominuoja beveik begalinė įvairovė. Žinoma, savaime suprantama, kad vien įprotis toli gražu nepaaiškina kultūros. Taip, kultūra sudaryta iš įpročių, bet jie skiriasi nuo individualių tuo, kad jie turimi ar naudojami bendrai įvairių bendruomenės narių, tuo įgydami tam tikrą nepriklausomumą ir nemirtingumo matmenį.
Remiantis Murdocko samprotavimais, galime išskirti septynias kultūros charakteristikas :
1. Kultūros išmokstama. Ji nėra instinktyvi, įgimta ar perduodama biologiškai, bet sudaryta iš įpročių;
2. Kultūra yra diegiama. Diegimas reiškia ne tik tam tikrą žinių ir įgūdžių perdavimą, bet ir gyvuliškų vaiko potraukių suvaldymą ir pritaikymą prie visuomeninio gyvenimo.
3. Kultūra yra visuomenė. Jos likimas priklauso nuo visuomenės – jos nešėjos, ir visos išlikusios tirtinos kultūros privalo turėti tam tikrų panašumų, nes visos turėjo prisidėti prie visuomenės išlikimo.
4. Kultūra yra ideacinė. Kultūrą sudarantys grupiniai įpročiai didele dalimi yra konceptualizuojami (arba verbalizuojami) kaip idealios normos ar elgesio modeliai.
5. Kultūra atlygina. Kultūra visada ir būtinai tenkina pagrindinius biologinius poreikius ir iš jų kylančias antrines reikmes.
6. Kultūra adaptyvi. Ji keičiasi ir kaitos procesas pasidaro adaptyvus, analogiškas evoliucijai organinaime pasaulyje, bet tik kitame lygmenyje.
7. Kultūra yra integruojanti. Kaip bendras prisitaikymo proceso produktas, tam tikros kultūros elementai linkę sudaryti nuoseklią ir integruotą visumą.

Kultūros reikšmė :

Negali būti tarptautinio susitarimo ir savitarpio supratimo be kultūros suvokimo. Nekultūringa tauta negali aprėpti visų evoliucijos reikšmių. Žmonija nemoka išreikšti pagarbos tam, kas vadinama dvasios nemirtingumu. Nežinodama kultūros reikšmės žmonija negali klestėti. Kultūros suvokimas atvers vartus į geresnę ateitį. Kai šalys eina susinaikinimo keliu, net nedvasingi žmonės turi suvokti, kame yra šalies gerbūvio kilimas – išsigelbėjimas tik Kultūroje.
Pasak, rusų dailininko, mąstytojo ir visuomenės veikėjo,Nikolajaus Konstantinovičiaus Rericho : ‚Kiekvienas nusisukimas nuo Grožio, nuo Kultūros neša griovimus ir irimą. Ir atvirkščiai, kiekviena kultūrinė veikla padeda suklestėti, geriausias to pavyzdys renesanso (atgimimo) epocha‘.
N.Rerichas teigė, kad „žmonijos ir kiekvienos asmenybės „ėjimas į Kultūrą“ vyksta etapais: „Iš nemokšiškumo mes pereiname į civilizaciją, po to gauname išsimokslinimą, po to seka inteligentiškumo suvokimas, vėliau vyksta subtilėjimo procesas, ir dar vėliau sintezės būdu pradedame suvokti aukštąją, tikrąją Kultūrą“.

Išvados:
Pasak N.Rericho, kultūra turi užpildyti kasdienę būtį tiek lūšnoje, tiek rūmuose. Išvalius mąstymą taps aišku, kas yra svarbiausia, neišvengiama ir kur tik laikinos praeinančių bangų sąnašos. Atlikusios darbą sužinojome,jog kultūra gali būti išreikšta net per psichoanalizę, nes į kultūros sąvoką įeina tiek žmogaus emocinės,intelektualinės veiklos tiek įpročiai kurie siejasi su jom.

Literatūra :
• http://www.ve.lt/?data=2006-06-02&rub=1065924826&id=1149179546
• E. Gendrolis- Socialinė ir kultūrinė antropologija
• Marvin Harris- Kultūrinė antropologija
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Psichoanaliz%C4%97
• http://siauliai.mok.lt/rerichas/kultura.htm
• Straipsnis „Kultūra atveria Vartus į ateitį.“ N.Rerichas

https://www.mokslai.lt/referatai/referatas/19505.html

Leave a Comment