Psichoanalitinė raida

PSICHOANALITINĖ RAIDA
(S.FREUDAS)

Turinys

1.Asmenybės struktūra.
2. Žmogaus raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje.
3.Gynybos mechanizmai.
4. Psichoanalitinis motinos ir vaiko ryšio aiškinimas.
5. Žaidimo prigimtis ir funkcijos.
6. Agresijos prigimtis.
7. Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą.
8. Psichoanalitinis požiūris į paauglystę.
9. S.Freudas apie asmenybės brandą.
10.Psichoanalitinės teorijos vertinimas.
11.Išvados.

Psichoanalitinės teorijos pradininkas 19 amžiaus pradžioje buvo Vienos gyventojas S.Freudas (1856 – 1939).Jam darė įtaką Darvino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. S.Freudo nuomine, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jis tikėjo, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėždamas seksualinių potraukių bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei paatologiniai raidai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis. Norint geriau suprasti psichoanalitinės teorijos įtaką, verta prisiminti tą intelektinį klimatą, kuriame ši teorija formavosi.

S.Freudas studijavo mediciną, buvo nervų ligų specialistas, tai padėdavo atskleisti savo teoriją apie žmogaus psichiką, ir ši teorija svarbi šiandien – tiek psichiatrijoje, tiek psichologijoje.

S.Freudas savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, S.freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mookydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Būtent taip S.Freudas ,,atrado” pasąmonę ir ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, ka

as šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. S.Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. S Freudas štą procesą pavadino psichoanalize.

S.Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus,ir prisiminimus, kuriuos daugumos neįsisąmoniname. S.Freudą daugiausia domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, S.Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įssitikimais, kasdieniniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus.

S.Freudas manė, kad pasąmonę galima ,,pajusti” ne tik laisvųjų asociacijų, įsitikimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat ir žmonių sapnų, apsirikimų kalbant arba rašant. Anot S.Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t.y. tai ką mes sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą.

S.Freudas, kuris buvo deterministas, niekad nieko nelaikė atsitiktinumu.Jis tvirtino, kad sapnai yra pagrindinis žmonių pasąmoninių troškimų išliejimo būdas. Anot S.Freudo, sapnai yra ,,tiesiausias kelias į
pasąmonę”. Jis tikėjo, kad, analizuojant žmonių sapnus, galima atskleisti jų vidinių konfliktų prigimtį ir atpalaiduoti vidinę įtampą.

Asmenybės struktūra

Anot S.Freudo, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo ar bausmės.

S.Freudas aiškino, kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas – Id, Ego Superego. Tai, kaip ir intelektas ar atmintis, yra abstrakčios psichologinės sąvokos.

Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius talpykla. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo.

Vaikas, kuriam susiformuoja Ego, išmoksta derintis prie tikrovės. Ego, kuris apima iš mūsų dalies įsisąmonintus suvokimus, mintis, nuomones ir prisiminimus, yra asmenybės ,,valdytojas”.Jis lemia mūsų veiksmus, nes impulsyvių Id, ribojančių Superego yra gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas.

Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgi ne tik į tikrovę, bet ir į idealus.Jis kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Supergo susiformuoja , kai mes įimame (internalizuojame) tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka įgyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų poelgius, leisdamas patirti teigiamą pasididžiavimo arba neigiamą ka

altės jausmą. Jei kieno nors Superego itin stiprus, jis visados gali būti doras, tačiau kažkodėl jaučiantis kaltę; kitas, kurio Superego silpnas, gali būti lengvabūdiškai nuolaidus silpnybėms bei norams, ir nejausti sąžinės priekaištų. Kadangi Superego reikalavimai dažnai prieštarauja Id norams, Ego stengiasi juos sutaikyti.

Žmogaus raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje

S.Freudas manė, kad individo raida vyksta stadijomis. Psichoanalitinėje teorijoje raidos stadijos skiriamos atsižvelgiant į tai, kurios kūno vietos tam tikro amžiaus individų yra pojūčių šaltinis ir yra stipriai sužadinamos.

Oralinė stadija ( nuo gimimo iki vienerių metų). Pirmaisiais vaiko metais, kuriuos S.Freudas vadina oraline raidos stadija, burna ir oraliniai veiksmai suteikia vaikui tiek malonių, tiek skausmingų išgyvenimų. Malonumas išgyvenamas tenkinant oralinius potraukius. Čiulpimas, valgymas, kandžiojimas suteikia malonius pojūčius lūpose, liežuvyje ir burnos viduje, Šie malonūs pojūčiai patys yra stipraus malonumo šaltinis. Fizinis malonumas, lokalizuotas burnos gleivinėje, tikriausiai yra labiausiai trokštamas ir pasiekiamas šio amžiaus patyrimas.

Be oralinių malonumų, kūdikis gali patirti ir frustraciją bei nerimą. Vaikas po truputį įsisąmonina, kad gyvenime yra ir frustracijų, ir malonumų, ir išmokstama nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais. Šie sprendimo būdai vėliau turi įtakos formuojantis vaiko asmenybei.

Kitas nemalonus jausmas, artimai susijęs su frustracija, yra nerimas. S.Freudas teigė, kad nerimo pradžia yra kūdikio gimimas, kai šis netenka tos stimuliacijos, kurią gaudavo šiltoje ir ra

amioje gimdoje. Nerimas, patirtas gimimo metu, yra, S.Freudo nuomone, vėlesnio nerimo prototipas.

Analinė stadija (nuo vienerių iki trejų metų). Nauji poreikiai, kylantys šiuo laikotarpiu, sukelia naujus konfliktus tarp vaiko ir supančio pasaulio. Didžiausią pasitenkinimą šio amžiaus vaikas patiria tuštindamasis ir stimuliuodamas rektalinę zoną. Tačiau, kaip ir oralinės stadijos metu, vaikas gali išgyventi nerimą ir frustraciją. Jo troškimas patirti neatidėliotiną pasitenkinimą yra slopinamas. Taip vaikas pradeda konfliktuoti su autoritariška suaugusiųjų visuomene.

Priešiškos reakcijos ir neapykantos emocijos, sukeliamos pratinant tvarkos, siejasi su destruktyvumu ir agresyvumu. Jeigu pratinama pernelyg anksti arba griežtai, defekacija gali tapti vaikui didelio nerimo šaltinis. Tas nerimas gali persikelti į kitas situacijas, kuriuose išorinis autoritetas pateikia vaikui reikalavimus, arba vaikas turi kontroliuoti savo paties impulsus.

Falinė stadija (nuo trejų metų iki penkerių metų). Lytiniai organai tiesioginiu malonumo šaltiniu tampa penktaisiais ir šeštaisiais gyvenimais metais, t.y. per falinę stadiją. Problemos šiuo metu, S.Freudo nuomone, kyla, kai seksualiniai vaiko troškimai yra nukreipti į priešingos lyties tėvus. Ši stadija vadinama Edipo kompleksu.

Iš pradžių vaikas, norėdamas užsitikrinti motinos meilę ir kartu patenkinti materialinius bei emocinius poreikius. Siekdamas sumažinti nerimą, kad tas ryšis gali būti nutrauktas dėl frustracijos, kai užplūsta pyktis ir agresyvumas, vaikas nuo jo ginasi, tapatindamas save su motina.

Pasak S.Freudo teorijos, mažas vaikas savo fantazijomis seksualinės meilės trokšta iš priešingos lyties tėvų, nesąmoningai bijodamas, kad tos pačios lyties tėvai sužinos apie tuos troškimus, supyks ir nubaus. S,Freudas manė, kad berniukai šios stadijos metu išgyvena didesnį konfliktą negu mergaitės. Ši situacija išryškėja ketvirtaisiais – penktaisiais gyvenimo metais.

Latentinis periodas (nuo penkerių metų iki lytinio brendimo pradžios). Tolesnis vaiko raidos periodas vadinamas latentiniu, Edipo komplekso krizės simptomai išnyksta arba nublanksta. Tai ne stadija, o tik įžanga, kada seksualiniai poreikiai santykiškai ramūs ir vaikas gali nukreipti psichinę energiją mokymuisi arba žaidimams su tokios pat lyties, kaip ir jis, vaikais. Šio periodo metu vaikas įsisąmonina naujus kognityvinius sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja nebe tik su savo šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais ir kt. Vaikas jaučia malonumą, užsiiminėdamas nauja veikla ir laisvai reikšdamas savo kūrybiškumą.

Genitalinė stadija (paauglystė). Santykišką latentinio periodo rimtį sutrikdo lytinis brendimas. Paauglystėje patys meilės objektai tampa žadinantys ir tiesioginis malonumo šaltinis yra lytinių organų formavimasis.

Paauglys triukšmingai neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis mėgina priversti tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai būtina padaryti. Paauglys, kuriam pavyksta įtvirtinti savarankiškumą ir nukreipti savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus. Paauglio seksualiniai impulsai nukreipiami į priešingos lyties bendraamžius. Meilė tampa altruistiškesnė, mažiau dėmesio skiriama asmeniniam malonumui gauti negu anksčiau.

S.Freudo nuomone, nors žmonės gyvendami kartais patiria vidinius konfliktus, daugelis jų santykinį stabilumą pasiekia genitalinės stadijos pabaigoje. Paprastai jie įgyja stiprų Ego, kuriuo padedami, gali spręsti problemas, būdingas suaugusiems žmonėms. Vienas svarbiausių žmonių pasiekimų, nuo kurių priklauso gyvenimo sėkmė, yra meilė ir darbas.

Fiksacijos. Jeigu kurioje nors stadijoje susižadinama per daug intensyviai, pasireškia fiksacija, t.y. vaikas priešinasi perėjimui į kitą raidos stadiją. Fiksacija gali pasireikšti, jeigu tam tikroje raidos stadijoje vaikas patiria per arba per mažai malonumo. Psichoanalitinė teorija teigia, vaiko raidą gali sulėtinti nepalankus patyrimas, kuris užblokuoja emocinį brendimą. S.Freudas teigė, kad oralinės stadijos malonumo trūkumas gali pasireikšti suaugusiam žmogui alkoholizmu, depresija, perdėtu optimizmu arba pesimizmu. Fiksacija analinėje stadijoje gali pasireikšti šykštumu, tvarkingumu, užsispyrimu, o falinėje stadijoje – pasipūtimu, gėrėjimusi savimi, pagyrūniškumu.
Gynybos mechanizmai

Kadangi gyvename tarp žmonių, noromis nenoromis negalime rodyti seksualinių arba agresyvių impulsų. Privalome juos kontroliuoti. Kai Ego bijo nesuvaldyti vidinio karo tarp Id ir Superego reikalavimų, kyla nerimas, kuris, kaip sakė S.Freudas, yra užmokestis už civilizaciją. Kitaip negu konkreti baimė, juodas nerimo debesis yra nesutelktas ir išsklidęs. Nerimą sunku įveikti, nes jaučiamės sutrikę, bet tikrai nežinome, dėl ko. S.Freudas teigė, kad Ego turi gynybos mechanizmus, kuriais pats apsigina nuo nerimo. Šie mechanizmai sumažina arba nukreipia nerimą įvairiais būdais, tačiau jie visi iškreipia tikrovę.Trys pagrindiniai gynybos mechanizmai yra regresija, represija ir sublimacija.

Regresija – kai asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo. Suaugęs žmogus gali tapti pernelyg emociškai priklausomas nuo savo tėvų, septynerių metų vaikas gali pradėti šlapintis į lovą, trejų metų vaikas gali pradėti kalbėti kaip kūdikis ir gerti tik iš buteliuko.

Represija – kai kokia nors mintis arba prisiminimas išstumiami iš sąmonės, nes žmogui yra pernelyg sunku su jais gyventi. Teiginys, kad jau vaikas gali turėti nesąmoningų (t. y. išstumtų iš sąmonės) minčių ir troškimų, kurie turi orijos idėjų. Pavyzdžiui, represija naudojasi žiauriai baudžiamas, neprižiūrimas vaikas, kuris įsitikinęs ir tvirtina, kad jo tėvai jį labai myli, arba žmogus kurs visiškai pamiršta savo nedorą poelgį.

Sublimacija yra trokštamo, bet nepasiekiamo ar draudžiamo potraukio keitimas socialiai priimtinu.Pavyzdžiui, mažas, vaikas, iš kurio atimamas čiulptukas, čiulpia savo nykštį. Paaugęs vaikas vietoj to padeda kramtyti pieštuką arba nagus, būdamas suaugęs, toks asmuo daug rūko ir kalba.
Kiti gynybos mechanizmai yra projekcija (siekimas matyti nemalonų, keliantį kaltės ir gėdos jausmą savo asmenybės bruožą kituose žmonėse), introjekcija (kitų žmonių vertybių perkėlimas į save siekiant sumažinti savo nerimą). Žmonės gali naudoti ir priimtinesnius gynybos mechanizmus: izoliaciją, intelektualizaciją (keliant nerimą situacija nagrinėjama tik teoriškai) ir racionalizaciją (įvykis, dėl kurio asmuo jaučia kaltę, aiškinamas pseudoprotingai; tai padeda nuslėpti savigarbai kenkiančius savo norus ir poelgius).
Psichoanalitikų nuomone, psichologiškai sveikas vaikas pamažu suformuoja stiprų Ego, galintį susitvarkyti su Id ir Superego reikalavimais. Padedant gynybos mechanizmams, tas procesas reguliuojamas visą gyvenimą. Antra vertus, tie gynybos mechanizmai gali būti per daug naudojami. Mes turime augti, o ne regresuoti, mes turime suvokti realybę, o ne išstumti ją iš mūsų sąmonės. Daug emocinių problemų kyla dėl to , kad gynybos mechanizmai tampa pernelyg kieti, nelankstūs, neleidžiantys Ego tiesiogiai prieštarauti Id reikalavimams. Psichoanalizės šalininkų nuomone, kiekvienas asmuo paveldi daugybę problemų ir būdus. Kaip tas problemas galima būtų išspręsti jau vaikystėje. Priklausomai nuo mūsų ankstyvos patirties, vieni galime geriau, kiti – blogiau susidoroti su kasdienio gyvenimo streais ir problemomis.
Psichoanalitinis motinos ir vaiko ryšio aiškinimas

Psichoanalitinis motinos ir vaiko ryšio aiškinimas taip pat pabrėžia instinktus. Prieraišumo terminas yra gana naujas ir jis nebuvo vartojamas klasikinėje S.Freudo psichoanalitinėje teorijoje, bet motinos ir vaiko emocinio tarpusavio ryšio svarbą nurodė tiek S.Freudas, tiek jo pasekėjai. Motina, savo vaikui būdama malonumo ir komforto šaltinis, tampa meilės objektas. Psichoanalitinė teorija teigia, kad iš pradžių kūdikis skirti vienus žmones nuo kitų sugeba difuziškai, bet gana greitai jo psichinė energija (libido) tampa specifinė ir nukreipta motinos link. Šia prasme vaiko ryšis su motina gali būti apibūdintas prieraišumas. S.Freudas teigė, kad per oralinę stadiją vaiko burna yra jo malonių pojūčių šaltinis: čiulpimas, ypač motinos krūties, jam yra malonus užsiėmimas. Vaikas, atskirtas nuo motinos šiuo stipriausiu prieraišumu metu, vėliau gali kankinamai ilgėtis ankstesnės malonios padėties, artumo su motina. Staigūs pasikeitimai, pavyzdžiui išsiskyrimas su motina, gali sąlygoti fiksaciją vaiko socialinėje raidoje. Vėliau tai gali būti sunkių psichinių ligų priežastis. S.Freudas manė, kad tie kūdikiai, kurie negalėjo patenkinti čiulpimo poreikio, suaugę siekia oralinį pasitekinimą gauti gausiai valgydami, gerdami, rūkydami, kalbėdami, kramtydami. Jis taip pat teigė, kad ,,Oraliniai” žmonės yra dosnūs, neorganizuoti, nuolat vėluoja, t.y. elgiasi ,,vaikiškai”, nori, kad kas nors jais pasirūpintų ir būtų jiems ,,motina”.

Žaidimo prigimtis ir funkcijos

Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų (sąveika tarp vaikų ir tėvų, brolių ir seserų) paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. S.Freudas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo bei pasąmonės pasireiškimo formas, kurios artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija.

S.Freudas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį; priešingai, jis į žaidimą žiūri labai rimtai, jį sudvasina. Žaidimui priešingas dalykas yra nerimtumas, bet tikrovė. Vaikas puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus ir noriai ieško paramos savo įsivaizduojamiems objektams ir santykiams juntamuose realaus pasaulio objektuose. S.Freudas taip pat teigia, kad nustojęs žaisti vaikas negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Jis stato ,,oro pilis”, kuria tai, kas vadinama ,,sapnavimu atmerktomis akimis”. Fantazuojant galimi ir kankinantys išgyvenimai, kurie vis vien malonūs, nors tikrovėje būtų ir labai skausmingi. Dažniausios tokios fantazijos yra sava mirtis, skurdas, ligos, kalėjimas ir kitos nelaimės. S.Freudas, analizuodamas vaikišką žaidimą, žaisdamas gydytoją, kartoja procedūras, kurios gyvenime sukėlė jam tik ašaras ir kančias.

Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A.Freud (psichoanalitinės pastebėjo, kad ir žaisdamas vaikas dažnai kartoja kankinančius išgyvenimus, pavyzdžiui teorijos šalininkė) naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, žaidimas, kurį žaidžia vaikas, gali leisti pažvelgti į jo neišspęstus vidinius konfliktus.

Agresijos prigimtis
S.Freudas savo darbuose daug dėmesio skiria agresijos prigimčiai aiškinti. Jo požiūris į agresijos prigimtį keitėsi: ankstyvuose darbuose (1922m.) jis teigė, jog agresija yra tiesioginis atsakas į trukdymą siekti malonumo ar išvengti skausmo. S.Freudas iš pradžių teigė, kad žmogaus elgesį reguliuoja dvi priešingos instinktų grupės – seksualiniai instinktai ir savisaugos instinktai. Tačiau kai kurių elgesio fenomenų (pavyzdžiui, nemalonios patirties kartojimas, sadizmas ir ypač destrukcijos, nukreiptos į save, veiksmai) nebuvo galima paaiškinti dvejopais instinktais. Todėl vėliau, apie 1933m., S.Freudas modifikavo savo teoriją ir priėjo prie išvados, kad reikia skirti gyvenimo instinktą (Eros), kurios tikslas yra prikelti gyvenimą į aukštesnį lygį ir jį pratęsti, ir mirties instinktą (Thanatos), kuris siekia susigražinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, t.y. siekia sunaikinti gyvybę organizme. S.Freudas rašė, jog Eroso pasireiškimai yra garsūs ir akivaizdūs, mirties instinktas organizmo viduje veikia tyliai. Mirties instinktas išeina į išorinį pasaulį kaip agresyvumo ir destrukcijos instinktas.

S.Freudas pabrėžia, kad ,,polinkis į agresiją yra originali, savarankiška, egzistuojanti žmogaus dispozicija; tai sudaro didžiausią kliūtį civilizacijai”. Jis rašo, kad ,,civilizacija yra procesas, aptarnaujantis Erosą, kurio užduotis yra sujungti atskirus žmonių individus, op to šeimas, rases ,tautas, nacijas į vieną didelę visumą – žmoniją, ir Erosas tiksliai tai daro”. Ši žmonių kolekcija yra susijusi pagal seksualinį potraukį. Būtinybė dirbti drauge neišlaikytų jų kartu: žmonių natūralus agresijos instinktas, vieno prieraišumas visiems ir visų vienam prieštarauja šiai civilizacijos programai. Šis agresijos instinktas yra išvestinis ir reprezentuoja mirties instinktą, kurį mes randame greta Eroso ir kuris su juo dalijasi dominavimu pasaulyje. Civilizacijos evoliucija atspindi kovą tarp Eroso ir kuris su juo dalijasi dominavimu pasaulyje. Civilizacijos evoliucija atspindi kovą tarp Eroso ir Mirties, tarp gyvenimo ir destrukcijos instinktų. Civilizacija mėgino apriboti agresyvumą, nes jis jai prieštarauja, mėgino apsisaugoti nuo jo ir būti mažiau pažeidžiama, todėl individo agresijos troškimas padaromas nekenksmingas kitiems. Jo agresyvumas internalizuojamas, nusiunčiamas atgal, ten, iš kur atėjo – nukreipiamas į jo Ego. Superego taiko prieš Ego tą patį agresyvumą, kurį Ego linkęs taikyti kitiems individams.

Įtampa tarp griežto Supergo ir Ego, į kurį jis nukreiptas, vadinama kaltės jausmu, kuris reiškiasi kaip bausmės poreikis. Tai, kas bloga, dažniausiai nėra pavojingas ar pažeidžiantis Ego. Priešingai, dažniausiai tai gali būti tai, ko Ego trokšta. Vadinasi yra pašalinis poveikis, kuris nusprendžia, kas bus pavadinta geru ar blogu.

Gyvenimo ir mirties instinktai visada reiškiasi kartu, yra susiję ir reiškiasi įvairiomis proporcijomis, ir todėl tampa mums nepažįstami. Sadizme tai labai ryšku – kartu reiškiasi meilės ir destrukcijos instinktai.

Socialinė šios teorijos reikšmė, ieškant galimybių modifikuoti žmonių agresyvumą, nesuteikia daug optimizmo. S.Fredas pabrėžė, kad destrukcija patenkina instinktyvius poreikius, ir todėl nėra prasmės mėginti mažinti agresyvumą. Nei tenkinant materialinius poreikius, nei gerinant žmogaus gyvenimo sąlygas, negalima pakeisti agresyvumo lygio.

Skiriami du pagrindiniai ugdymo metodai: per didelis griežtumas ir lepinimas. Švelnus ir nuolaidžiaujantis tėvas yra pernelyg žiauraus Superego formavimosi priežastis, nes, veikiamas tos meilės, vaikas negali kitaip išreikšti savo agresyvumo, kaip tik nukreipti jį į vidų. Nusižengiantis vaikas, nepatyręs tėvų meilės, tokios įtampos tarp Ego ir Superego neturi, ir visas jo agresyvumas nukreipiamas į išorę. Žmogus, kuriam trukdoma reikšti agresyvumą, S.Fredo nuomone, yra priverstas elgtis destruktyviai kitų atžvilgiu, kad save nuo destrukcijos savo atžvilgiu.

Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą

Vaikas, galintis pasakyti,kas yra teisinga, o kas ne, jau turi internalizuotą (vidinę) moralinių normų sistemą. Psichoanalitikai mano, kad šios vidinės normos priklauso nuo to, kaip jos tėvai kontroliuoja vaiko elgesį. Tėvai gali naudoti fizines bausmes, grasinimus, kad vaikas bus fiziškai nubaustas, atstumtas, nemylimas(“jei tu manęs neklausysi, aš tavęs nemylėsiu”). Taip reguliuojant elgesį, vaikas ima suvokti, ko tėvai iš jo elgesio tikisi, ką vertina, už ką apdovanoja, taip pat supranta, kam tėvai nepritaria arba ko nemėgsta. Vaikai, stengdamiesi tėvams įtikti, tampa vis panašesni į juos. Todėl vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų.

Psichoanalitikų nuomone, vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvų moralines normas, susiformuoja jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti (idealus Ego) ir atpažinti tėvams nepriimtiną elgesį. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu. Taigi maži vaikai nepatiria kaltės jausmo tol, kol neturi vidinės moralinių normų sistemos. Toliau formuojantis Superego, kaltės jausmas gali stiprėti. Vaikas mėgina išvengti kaltės jausmo, todėl vis labiau stengiasi laikytis moralinių normų. Psichoanalitikų nuomone, sugebėjimas išgyventi jausmą rodo, kad vaiko Superego jau yra gerai susiformavęs. Tada vidinės kontrolės dėka vaikas jau sugeba reguliuoti savo elgesį ir Id reikalavimus. Taigi identifikacija su tėvais, jų moralinių normų priėmimas ir sugebėjimas jausti kaltę yra vaiko normalios psichologinės raidos požymiai. Pasak S.Freudo teorijos, vaikas skatinamas elgtis pagal visuomenės reikalavimus, kad išvengtų bausmės.

Dabar manoma, kad S.Freudo teorija negali visiškai paaiškinti moralės raidos. S.Freudas mano, kad ši raida iš esmės pasibaigia penkių-šešerių metų vaikams, tik viduriniosios vaikystės laikotarpiu tam tikru būdu papildomai įtvirtinamas Superego. Nors jis ya teisus, teigdamas, kad kaltės jausmas yra stiprus motyvas moraliai elgtis, bet raidos psichologai nesutinka, kad kaltės jausmas yra priešiškas sau. Disciplinos palaikymas bendravimu, fizine jėga ir grasinimas, meilės netekimo grėsmė (vaiką ignoruojant, atsisakius su juo kalbėtis), priešingai S.Freudo nuomonei, nėra, nėra efektyvus būdas moralinėms vertybėms internalizuoti. Nustatyta, kad tokių tėvų vaikai mažiau linkę jausti kaltę, skaudindami kitus žmones, negu tie vaikai, kurių laikosi indukcijos strategijos. Indukcija- tai disciplinos palaikymas, kai vaiko elgesys su kitais veikiamas tiesiogiai, pateikiant tokius teiginius: Jeigu tu jį pastumsi, jis parkris ir verks”, arba netiesiogiai, sakant vaikui :”Nesijuok iš jo. Jis tik mėgino padėti”. Indukcinė disciplina efektyvesnė mokyklinio amžiaus vaikams, nes jie geriau supranta tėvų samprotavimus.
S.Freudas manė, kad moralės raidai labai svarbi ikimokyklinio amžiaus vaiko socializacija, tačiau dabartiniai tyrimai rodo, kad ši raida yra laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Moralės raida prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą.

Psichoanalitinis požiūris į paauglystę

S.Freudas teigė, kad mokykliniai metai vaiko (6 – 11 metų) gyvenime yra sublimacijos, arba latentinis periodas. Kadangi libidinė energija neišnyksta ir nemažėja, asmuo turi surasti tokius elgesio būdus, į kuriuos ją galėtų nukreipti. Taip išvengiama baimės, kad seksualinė tos energijos prigimtis gali būti atpažinta. Taigi edipiškas varžybas gali pakeisti lenktyniavimas mokykloje ar sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras žinoti ir pažinti. Jeigu taip elgdamasis vaikas nesusiduria su išorinėmis kliūtimis su naujais draudimais ir jeigu jam Superego dėka pavyksta realiai paneikti seksualinius interesus arba juos priimti kaip praeities dalį, kurią pakeitė nauji pomėgiai, jis jaučia malonumą užsiimdamas nauja veikla ir lengvai perimama, patirdamas tobulėjimo jausmą, laisvai reikšdamas asvo kūrybiškumą. S.Freudas pabrėžė, kad pasiekus sublimacijai arba į individualią, visuomenei naudingą kūrybą. Ir priešingai, jeigu seksualinė kaltė perkeliama į naują veiklą arba jeigu ši veikla padeda išlaikyti konkurencijos, priešiškumo ar gundymo nuostatas, pakartojančias neišspręstos Edipo situacijos elementus tėvų atžvilgiu, tai neišvengiamai daugiau ar mažiau trikdomas vaiko mokyklinis ir nemokyklinis gyvenimas.
Paauglio santykinę rimtį, būdingą latentiniam periodui sutrikdo lytinis brendimas. Subrendus lytiniams organams, suaktyvėja seksualiniai interesai. S.Fredas mano, kad vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai, jeigu jie, prasidėjus latentiniam periodui nebuvo visiškai išspręsti.
S.Freudas teigė, kad paauglys, toliau egzistuojant toms pačioms situacijos sąlygoms, norėdamas išvengti baimės, neturi kito pasirinkimo, kaip sutvirtinti draudimą arba atsiskirti nuo šeimos aplinkos ir taip išvengti jos įtakos. Būtent tai jis daro, ieškodamas sandėrių ir provokuodamas tėvus, ypač jei jam sunkiai pavyksta įgyvendinti taikiomis priemonėmis. Tai vyksta ne tik tada, kai šeimoje keliami itin griežti reikalavimai, bet ir tada, kai latentinio periodo pradžioje nesusiformuoja pakankamai efektyvi gynyba prieš kastrcijos baimę. Pauglys neigia savo šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis elgiasi taip, tarsi norėtų išprovokuoti savo tėvus nutraukti su juo emocinius ryšius, manydamas, kad tai būtina padaryti, nors kartu ir labai sunku. Pasitaiko, kad krizė išsprendžiama, ir emocinis atsiskyrimas nuo tėvų tampa pagrindine gyvenimo būdo ir veiklos nuostata, prieštaraujančia tėvų lūkesčiams, tačiau labai dažnai kaltės jausmas suformuoja menkavertiškumo jausmą, kuris gali apsunkinti judėjimą šia kryptimi.
Ir priešingai, jeigu paauglys maištaudamas įtvirtina savarankiškumą ir nukreipia savo seksualinius interesus į aplinką, esančią už šeimos ribų, taip išlaikydamas ryšius su šeima, tai jis nebepriklauso nuo priešiškų jausmų. Tada jis, išgyvendamas gerokai mažesnį pavojų, gali normaliai bendrauti su šeima, patirdamas abipusius tiek švelnumo, tiek priešiškumo jausmus, ir gali žengti savo keliu nemaištaudamas ir būdamas paklusnus.

S.Freudas apie asmenybės brandą

S.Freudas kalbėdamas apie subrendimo kriterijus teigė, kad, subrendimas reiškia žmogaus gebėjimą mylėti ir dirbti. Tačiau interpretuoti šią frazę, ne taip paprasta. Nelengva sugebėjimą pamilti ir mylėti visą savo amžių. Pasak S.Freudo, tai galima pasiekti tik galutinai išsprendus Edipo konfliktą. Žmogus , kurio Ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei jausmus. Toks žmogus gerbia save ir pajėgia ištverti vidinius bei išorinius konfliktus, kuris surasdamas nekenksmingų būdų Id susitelkusiai energijai pasireikšti.
Ego stiprybės šaknų, S.Freudo nuomone, reikia ieškoti pirmajame ankstyvosios vaikystės periode, t. y. iki 6 metų, kadangi trys ankstyvosios vaikystės raidos stadijos (oralinė, analizė ir falinė) gali duoti pradžią ir neurotiniams bei pataloginiams bruožams. Iš visų trijų stadijų trečioji laikoma svarbiausia , nes, jei jos metu sėkmingai išsprendžiamas Edipo kompleksas, tai atsiveria galimybė formuotis kūrybingai asmenybei.

Psichoanalitinės teorijos vertinimas

S.Freudo teorinė sistema atitinka daugelį asmenybės raidos teorijai keliamų reikalavimų. Jis pradėjo vartoti daug naujų fundamentalių sąvokų – Id, Ego, Superego, nerimas, gynyba;pateikė mechanizmus,paaiškinančius individo pasikeitimus pereinant iš vienos stadijos į kitą (fiksacija, represija, regresija, sublimacija, indentifikacija), taip pat teorinių prognozių sistemą, paremtą tarpusavio ryšiais. Dauguma aspektų psichoanalitinė teorija yra modelis, rodantis, kokia turi būti teorija, nes S.Freudas aiškino ir interpretavo savo stebėjimus ir siūlė naujas hipotezes, kurias reikia patikrinti.
S.Freudas savo monumentaliu darbu parodė, kad gili intuicija, aiškinant asmens raidą, gali būti paremta stebėjimo ir interviu metodais. Daugelis S.Freudo pagrindinių idėjų ir sąvokų yra plačiai priimtos kaip validžios ir integruotos į psichologijos ir psichiatrijos mokslus. Yra priimtos jo idėjos, kad nesąmoningi motyvai ir mintys gali turėti įtakos žmogaus veiksmams ir mąstymui, kad ankstyva patirtis veikia vėlesnį asmenybės gyvenimą, kad vaikui būdingi norai ir fantazijos, kurie verčia jį nerimauti ir naudotis gynybos mechanizmais. S.Freudas savo teorijoje pateikė naują požiūrį į žmogaus raidą. Jis iškėlė daugybę hipotezių, kurios mėginamos patikrinti ir dabar. Be to, jis nagrinėjo tai, ką ignoravo kiti psichologai: sapnus, kalbos apsirikimus, humorą, fantazijas.
Tačiau dabar, remiantis daugybe tyrimų, kai kuriomis S.Freudo idėjomis yra abejojama arba jos visai atmetamos kaip nepasitvirtinusios. Pavyzdžiui, S.Freudo mintis, kad vaiko patirtis, gauta jį atpratinant maitintis iš motinos krūties arba mokant tualetu, suformuoja pagrindą vaiko charakterio struktūrai ir asmenybės suaugusiojo problemoms, nepasitvirtino tiriant normalius vaikus. Dabar manoma, kad tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdis, o ne tam tikras atskiras įvykis ankstyvojoje vaikystėje lemia tolesnės emocinės raidos pobūdį. S.Freudas teigė, kad Superego pernelyg slopina agresyvius ir seksualinius impulsus, todėl žmonės dažnai išgyvena nerimą ir kaltės jausmą. Ši jo mintis gal atitiko to meto Vienos aplinką ir S.Freudo pacientų problemas, tačiau dabar daugelis psichologų mano, kad tai neatspindi visiems žmonėms būdingų ypatybių.

Išvados

1.Psichoanalitinė teorija pabrėžia, kad įgimti potraukiai (instinktai) ir į pasąmonę išstumti prisiminimai lemia žmogaus elgesį ir emocijas.
2.S.Freudas, psichoanalitinės teorijos pradininkas, sukūrė vaikiško seksualumo teoriją. Kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas. S.Freudas skyrė tris asmenybės teorinius komponentus – Id, Ego ir Superego, siekdamas paaiškinti, kodėl žmogus turi konfliktuojančių minčių apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Id, Ego ir Superego atstovauja sąmoningoms ir nesąmoningoms jėgoms mūsų psichikoje.
3.Aiškindamas agresijos prigimtį S.Freudas teigė, kad reikia skirti gyvenimo instinktą, kurio tikslas yra gyvenimą pakelti į aukštesnį lygį ir pratęsti jį, ir mirties instinktą, kuris siekia grąžinti subjektą ir pirmykštę, neorganinę būseną, tai yra siekia sunaikinti gyvybę organizme.
4.Psichoanalitinė teorija teigia , kad iš pradžių kūdikis vienus žmones nuo kitų skiria difuziškai, bet gana greitai jo psichinė energija tampa specifinė ir nukreipta motinos link. Šia prasme vaiko ryšys su motina gali būti apibūdintas kaip prisirišimas.
5.Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų situacijų paskirtis yra padėti vaikui išspręsti vidinius konfliktus.
6.Skiriama instrumentinė ir į asmenį nukreipta agresija. S.Freudo teorijoje agresijos instinktas laikomas antriniu, kilusiu iš pirminio savęs destrukcijos instinkto.
7.Psichoanalitinė teorija teigia, kad moralės normų įgyjimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus.
8.S.Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą.
9.S.Freudas teigė, kad subrendimas reiškia žmogus sugebėjimą mylėti ir dirbti. Pasak jo, tai galima pasiekti tik galutinai išsprendus Edipo konfliktą, tik tada, kai sūnus giliai identifikuojasi su savo tėvu ar dukra su motina, taip pat kai asmuo perkelia didelę dalį libido ir jo Ego pasidaro labai stiprus.

Leave a Comment