Protas pats nusistato ribas

“Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas; jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, tačiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta visas žmogaus proto galimybes. <…> kadangi <…>klausimai niekada nesibaigia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuose teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo patyrimo ribų ir vis dėlto atrodo tokie neabejotini, kad ir įprastinis žmogaus protas su jais sutinka. Tačiau dėl to žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali padaryti išvadą, kad kažkur pagrinde turi slypėti klaidos, bet jis negali jų atskleisti, nes jo vartojami pagrindiniai teiginiai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau nepripažįsta patyrimo kriterijaus. Ši nepabaigiamų ginčų arena vadinama metafizika” (I. Kantas, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982, p. 27). Transcendentalinė metafizika, t.y. virš juslinė daiktų pačių savaime metafizika, Kanto nuomone, yra negalima, nes negalime pažinti to, kas yra anapus patyrimo. Atsakymus į klausimus, kas yra Dievas, laisvė, nemirtingumas, gali duoti tiktai tikėjimas, o ne pažinimas. ,, Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui” (ten pat, p. 47). Patyrimas negali Dievo egzistencijos bei sielos nemirtingumo klausimų nei atmesti, nei į juos atsakyti, t.y. mėginimas moksliškai įrodyti Dievo egzistavimą yra toks pat beprasmis, kaip ir mėginimas įrodyti, jog Dievas neegzistuoja. Kantas smerkia metafiziką ne iš principo, kaip empirizmas, o griežtai kritikuoja; smerkia tik už tai, kad ji yra dogmatiška ir dėl to despotiška, leidžianti sau ,,žengti į priekį [remiantis] tik grynu sąvokiniu (filosofiniu) pažinimu pagal principus, nuo seno proto vartojamus, nesidomint jo teise į šiuos principus ir būdu, kuriuo jis prie jų priėjo. Vadinasi, dogmatizmas yra grynojo proto dogmatinis metodas be išankstinės paties grynojo proto, kaip sugebėjimo, kritikos” (ten pat, p. 50).

Kantas reikalauja, kad metafizika pati taptų mokslu ir šitaip neprarastų savo kaip pažinimo instrumento funkcijų. To pasiekti galima tik vadovaujantis griežta moksline metodologija ir atmetus viską, kas yra tik nuomonė, o ne tikras žinojimas. ,,<…> aš pats sau paskelbiau nuosprendį: tokiuose tyrimuose jokiu būdu neleidžiama spėlioti, juose visa, kas tik panašu į hipotezę, yra uždrausta prekė <…>” (ten pat, p. 31). Reikia kritikuoti patį protą. Tol, kol protas nekritikuoja pats savęs, jis savęs nepažįsta, visų pirma nežino savo ribų. Jam tada iškyla pavojus savo mintis laikyti pažinimu. ,,Aš turiu galvoje ne knygų ir sistemų kritiką, bet paties proto, kaip sugebėjimo, apskritai kritiką visų žinių, kurių protas gali siekti nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo, atžvilgiu, taigi klausimo, ar apskritai galima, ar negalima metafizika, išsprendimą ir jos šaltinių, taip pat apimties bei ribų nustatymą, remiantis principais” (ten pat, p. 29). Metafizika turi tapti ,,mokslu apie žmogaus proto pažinimo ribas”. Moksliškumo vyzdžiu laikytina matematika ir gamtos mokslai. ,,Objektai turi prisiderinti prie mūsų pažinimo” Kad kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo, abejonių nekyla. ,,Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo, tačiau dėl to ne visas jis kyla būtent iš patyrimo. Visiškai galimas daiktas, kad netgi mūsų patyrimu pagrįstas pažinimas susideda iš to, ką mes suvokiame įspūdžiais, ir iš to, ką mūsų pačių sugebėji- mas pažinti (juslinių įspūdžių tik skatinamas) teikia pats iš savęs; šį priedėlį nuo pagrindinės juslinės medžiagos mes atskiriame ne anksčiau kaip tada, kai ilgalaikės pratybos atkreipia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį išskirti. Tad bent jau kyla klausimas, kuris reikalauja išsamesnio tyrimo ir kurio negalima išspręsti vienu kartu: ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo visų juslinių įgūdžių nepriklausomas patyrimas? Tokios žinios vadinamos apriorinėmis ir jos skiriamos nuo empirinių žinių, kurių šaltinis yra aposteriorinis – būtent patyrimas. <…>

Todėl tolesniame tyrime apriorinėmis mes vadinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios visiškai nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Joms priešingos yra empirinės žinios, arba tokios, kurios tegalimos a posteriori, t.y. per patyrimą. O iš apriorinių žinių grynomis vadinamos tos, kuriose nėra jokių empirinių priemaišų. Pavyzdžiui, teiginys ,,Kiekvienas pakitimas turi savo priežastį” yra apriorinis, bet ne grynas, nes “pakitimas” yra sąvoka, kuri gali būti gauta tik iš patyrimo” . Kantas skiria dvi iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą. Aposteriorinis pažinimas yra kilęs iš patyrimo. Vis dėlto, ,,Nors patyrimas mus moko, kad kas nors yra toks arba kitoks, bet jis nemoko, kad negalėtų būti kitaip. <…> Antra, patyrimas savo sprendiniams niekada nesuteikia tikrojo arba griežto visuotinumo <. ..> ” ( ten pat, p. 56- 57), ir protą, kuris taip trokšta šios pažinimo rūšies, jis tik labiau suerzina, o ne patenkina. Apriorinis pažinimas yra bendras, nuo patyrimo nepriklausantis pažinimas, kuris nedaug kuo skiriasi nuo būtinybės. Pavyzdžiu šiuo atveju gali būti matematinės aksiomos ir gamtos mokslų dėsniai, tarkim, priežastingumo dėsnis, teigiantis,jog kiekvienas pokytis turi turėti priežastį. Aprioriniai principai būtini ir pačiam patyrimui, nes jie yra būtina patyrimo galimumo sąlyga. Kanto mokyme svarbiausia yra ne mąstantysis Aš ir ne paties patyrimo objektai arba pirmojo ir pastarųjų santykis; visų pirma jis remiasi patyrimo dėsningumu ir jo logine struktūra. Bet netgi tuo atveju, jeigu pažinimo ištakos yra patyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kad teigia empirizmas. Kartu Kantas nukreipia savo mokymą ir prieš racionalizmą ,nes be empirinių duomenų negalimas joks tikrovės pažinimas, taip pat prieš spekuliatyvųjį metafizinį pažinimą protu, “kuris perdėm iškyla virš patyrimu įgytų žinių”. ,,<…> nėra abejonės, kad metafizika iki šiol ėjo tik apgraibomis ir, o tai užvis blogiausia, vien tik tarp sąvokų” (ten pat, p. 38, 39.) Jeigu protas peržengia savo paties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemtas jokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau ne pažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo. Tuo tikslu protas privalo patikrinti ir nustatyti savo galimybes ir ribas, ribas kiekvienai sričiai, kur objektyvus požiūris nėra galimas. Filosofijos uždavinys yra

,,sunaikinti iliuziją, kilusią dėl klaidingo aiškinimo, tegul ir prarandant daugelį pripažintų bei pamiltų fikcijų” (ten pat, p. 30). Kantas savo kritikoje stengiasi būti moksliškai griežtas. Kad griežtumas būtų garantuotas, jis laikosi atokiai nuo bet kokių nuomonių. ,,Grynojo proto kritika” (grynas -laisvas nuo juslinio patyrimo) yra reikalavimas, kad protas,,iš naujo imtųsi visų sunkiausio savo užsiėmimo, būtent paties savęs pažinimo, ir įsteigtų tribunolą, kuris patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o kita vertus, galėtų pašalinti visas nepagrįstas pretenzijas <…>” (ten pat, p. 29).

Analitiniai ir sintetiniai sprendiniai “Didelę, o galbūt ir didžiausią, mūsų proto veiklos dali sudaro objektų sąvokų, kurias mes jau turime, skaidymas. Tai mums teikia daugybę žinių, kurios, nors ir yra ne kas ki- ta, kaip aiškinimai arba komentavimai to, kas mūsų sąvokomis jau buvo mąstoma (nors dar padrikai), tačiau bent pagal savo formą vertinamos taip pat, kaip ir naujos pažiūros, nors savo medžiaga arba turiniu jos tik aiškina, o ne išplečia mūsų jau turimas sąvokas. Kadangi šis būdas teikia tikrą apriorini pažinimą, kuris plėtojasi patikimai ir naudingai, tai protas, pats to nepastebėdamas,jų vardu pakiša visai kitos rūšies teiginius, kuriuose prie turimų sąvokų jis būtent aprioriškai prijungia joms visai svetimas sąvokas, nors nežino, kaip prie jų priėjo ir netgi mintyse nekelia tokio klausimo. Todėl aš noriu iš pradžių aptarti skirtumą tarp šių dviejų pažinimo rūšių. Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas subjekto ir predikato santykis (aš turiu galvoje tik teigiamuosius sprendinius, nes paskui lengva pritaikyti šitai neigiamiesiems sprendiniams), šis santykis gali būti dvejopas. Arba predikatas B priklauso subjektui A kaip kažkas, kas (paslėpta forma) glūdi šioje sąvokoje A, arba B visai yra už sąvokos A, nors su ja ir susijęs. Pirmuoju atveju aš sprendinį vadinu analitiniu, antruoju -sintetiniu” (ten pat, p. 60-61).

Analitiniai sprendiniai yra aiškinamieji; jie nieko neprideda prie subjekto, čia pasitenkinama objektų sąvokų, kurias jau turime, skaidymu, neklausiant šių sąvokų priežasties ar to, kokią turime teisę priskirti joms konkrečią reikšmę, pavyzdžiui, “Rutulys yra apvalus”. Sintetiniai sprendiniai yra išplečiantieji; jie prie subjekto sąvokos prideda predikatą, ,,kuris visai ja nebuvo mąstomas ir negalėtų būti iš jos išgaunamas jokiu skaidymu” (ten pat, p. 61). Sintetinio sprendinio atveju kalbama ne apie objektų sąvokas, kurias jau turime, o apie tokias sąvokas, kurios dar tik turi vesti prie objektų, pavyzdžiui, ,,Rutulys yra geltonas”. Skirtumas tarp analitinių ir sintetinių sprendinių remiasi kritine esmine įžvalga, kad protas ,,nėra vien tik sugebėjimas, lyginant reiškinius, susikurti taisykles”, bet kad jis pats yra tai, kas nustato gamtai įstatymus”, nes be jo ,,nebūtų gamtos, t.y. sintetinio įvairių reiškinių, vykstančių pagal tam tikras taisykles, vienumo”. Tad, kitaip tariant, šis būtinybės nu- statymas yra tikrasis sintezės” veiksmas; tai yra būtent tai, kas sprendinį padaro sintetiniu. Be jo patirtis būtų prilyginama kažkokiam ,,grynam pojūčių agregatui”, kuris nepajėgus ką nors moksliškai fiksuoti ar apibendrintai perteikti. Sąvokos vienumas yra kilęs iš konstruktyvaus jungimo. Iš tikro ir iš esmės sąvoka yra ne kas kita, kaip tik šio vienumo arba sintezės įsisąmoninimas. Pačioje žmogaus sąmonėje glūdi spontaniškas sintezės aktas. Tai – savimonė,Aš, kuris sąmoningai ar ne turi dalyvauti kiekviename mąstymo procese. Pažinimas yra jungimo proceso rezultatas, kur kartu veikia du faktoriai, būtent juslumas ir intelektas: pirmasis pateikia objektus, o antrasis juos apmąsto. Jutimų duomenys teikia pagrindą pažinimui, bet tik su proto pagalba jie gali būti apibendrinti, surūšiuoti bei išreikšti sąvokomis. Tačiau dar reikalingas trečias komponentas, kad būtų galima šiuos jutimais fiksuotus įspūdžius priskirti tam tikroms sąvokoms arba taisyklėms, kurias nustato protas. Tai yra sprendimo galia. Ji atskiria, kokiai sąvokai reikia priskirti įvairius jutimų duomenis.

Koperniko posūkis Matematikoje ir gamtos moksluose “Koperniko posūkis” naujojo mąstymo dėka įvykdė revoliuciją. Tai turėjo būti pavyzdys metafizikai. ,,Iki šiol buvo manoma, kad visos mūsų žinios turi prisiderinti prie objektų. Tačiau, darant tokią prielaidą, visi bandymai aprioriškai sąvokomis nustatyti ką nors apie objektus, kas išplėstų mūsų žinias, baigdavosi nesėkmingai. Todėl derėjo kartą pamėginti, ar metafizikos uždavinio mums nepavyktų išspręsti sėkmingiau, jei manysime, kad objektai turi prisiderinti prie mūsų pažinimo -tai jau geriau dera su jų apriorinio pažinimo, kuris kai ką apie objektus turi nustatyti anksčiau, negu jie mums duoti, galimybės reikalavimu. Čia yra tas pat, kaip su pradine Koperniko mintimi: kai pasirodė, kad dangaus kūnų judėjimo negalima gerai paaiškinti, laikantis prielaidos, jog visa žvaigždžių masė sukasi apie stebėtoją,jis pabandė nustatyti, ar nepavyktų geriau, tarus, kad stebėtojas sukasi, o žvaigždės yra rimtyje. Panašiai galima pamėginti metafizikoje, kai kalbama apie objektų stebėjimą. Jei stebėjimas turėtų prisiderinti prie objektų savybių, tai”aš nesuprantu, kaip apie jas būtų galima ką nors a priori žinoti; tačiau jei objektas (kaip jutimų objektas) prisiderina prie mūsų sugebėjimo stebėti savybes, tai aš visai gerai galiu įsivaizduoti apriorinio pažinimo galimybę. Tačiau, kadangi aš negaliu apsiriboti šiais stebėjimais, jei jie turi virsti žiniomis, bet turiu juos kaip vaizdinius priskirti kam nors kaip objektui ir jį jais api- brėžti, tai galiu arba manyti, kad sąvokos, kuriomis aš apibrėžiu, taip pat prisiderina prie objekto, ir tada aš vėl atsiduriu toje pačioje keblioje padėtyje dėl to, kaip aš apie objektą galėčiau ką nors a priori inoti, arba manyti, kad objektai, arba, o tai yra tas pat, patyrimas, vien tik kuriuo juos (kaip duotus objektus) pažįstame, prisiderina prie šių sąvokų, -tada aš iš karto matau lengvesnį klausimo sprendimą, nes pats patyrimas yra pažinimo rūšis, reikalaujanti intelekto dalyvavimo intelekto, kurio taisykles aš privalau turėti savyje kaip prielaidą dar prieš tai, kai man yra duoti objektai, taigi a priori. Šios taisyklės išreiškiamos apriorinėmis sąvokomis, prie kurių, vadinasi, visi patyrimo objektai turi būtinai prisiderinti ir jas atitikti. O dėl objektų, kiek jie mąstomi vien tik protu ir, be to būtinai, bet (bent taip, kaip juos mąsto protas) visai negali būti duoti patyrimu, tai bandymai juos mąstyti (juk jie turi būti mąstomi) mums paskui pateiks puikiausią kriterijų to, ką mes laikome pakitusiu mąstymo būdo metodu, būtent kad mes daiktuose a priori pažįstame tik tai, ką patys į juos įdedame” (ten pat, p. 39-41).

,,Koperniko posūkis” Kanto mąstyme yra tai, kad, jo požiūriu, ne mūsų pažinimas -kaip buvo manoma anksčiau – derinasi prie daiktų, o daiktai turi derintis prie mūsų pažinimo. Empiriniai objektai yra niekas,jei jie atsieti nuo bet kokio patyrimo. Pats patyrimas nėra sustingęs ir užbaigtas, jis yra specifinis mūsų pažinimo funkcionavimo būdas, pažinimo rūšis, kurioje būtinai turi dalyvauti intelektas, valdoma ir vadovaujama bendrų loginių taisyklių. Šis naujas mokslas kalba nebe apie mūsų pažinimo santykį su pačiais daiktais, o apie mūsų pažinimo santyki su pažinimo galia. Tokį pažinimą, “kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai,bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori”, Kantas vadina transcendentaliniu. Juslumas Kantas juslumą supranta kaip “sugebėjimą įgyti vaizdinius (imlumą) tuo , būdu, kuriuo esame objektų veikiami <…>”. Vadinasi, objektus mums pateikia juslumas, ir tik jis mums teikia stebinius; o intelektu objektai mąstomi, ir iš jo kyla sąvokos. Tačiau kiekvienas mąstymas galų gale turi tie- siogiai (directe} arba netiesiogiai (indirecte} tam tikrais požymiais sietis su stebiniais, taigi mumyse -su juslumu, nes nė vienas objektas mums negali būti duotas kitu būdu” (ten pat, p. 73). Mokslą apie juslumo principus Kantas vadina ,,transcendentaline estetika”, o grynojo mąstymo principus jis vadina ,,transcendentaline logika”.

Erdvė ir laikas Bet kokio juslinio suvokimo būtina sąlyga yra erdvė ir laikas, nes suvokiniai vyksta vienas šalia kito erdvėje ir vienas paskui kitą laike.Erdvė ir laikas yra būtini a priori, jie yra visų išorinių ir vidinių stebėjimų pagrindas. ,,Niekada negalima įsivaizduoti, kad nėra erdvės, nors visiškai galima mąstyti, kad joje neaptinkama objektų. Tad erdvę reikia laikyti reiškinių galimybės sąlyga, o ne nuo jų pri- klausančiu apibrėžtumu <…>” (ten pat, p. 76).

Tas pat tinka ir laikui. Taigi erdvė ir laikas yra subjektyvios mūsų stebėjimų sąlygos, kurios ne remiasi patyrimu, o apskritai jį įgalina, nustato daiktiškumą. Jos yra tuščia forma, į kurią sudėliojame reiškinius. Tik tuomet, kai daugybę savo pojūčių tvarkingai sudėliojame erdvėje ir laike, jie tampa patyrimu. Atskiri subjektyvūs pojūčiai turi būti objektyvizuojami, t.y. jie turi būti išdėstomi pagal tam tikras būtinas ir visų priimtas taisykles, nes priešingu atveju būtų lygiai tiek pat daug įvairių erdvių ir laikų, kiek yra jaučiančių individų. Taigi erdvė ir laikas nėra empiriniai vaizdiniai, bet jie nėra ir proto vaizdiniai, t.y. sąvokos, nes šios siejasi su daugeliu daiktų. O erdvė yra viena ir laikas yra vienas. ,,Lygiai taip pat visi geometrijos pagrindiniai teiginiai, pavyzdiui, kad trikampio dvie- jų kraštinių suma didesnė už trečiąją kraštinę, visada išvedami tik iš stebinio, o ne iš ben- drųjų linijos ir trikampio sąvokų, ir būtent a priori apodiktiškai{nenuginčijamai} tikrai” (ten pat, p. 76). Erdvė kaip apriorinė juslumo forma apskritai įgalina geometrijos egzistavimą, o laikas yra būtina aritmetikos sąlyga. Taigi buvo parodyta, kad matematiniam pažinimui reikalinga ne vien logika, bet taip pat erdvė ir laikas, kaip subjektyvios juslumo formos. Dėl to, kad, pavyzdžiui, geometrinis ir mechaninis pažinimas negali pavaizduoti nieko objektyviai esančio (empirinio), jų dėsniai yra bendro pobūdžio, t.y. jie turi objektyvią reikšmę. Erdvė ir laikas yra subjektyvūs, todėl kad jie yra ne mūsų pažinimo objektas, o atvirkščiai – pažinimo šaltiniai, iš kurių objektas atsiranda. Erdvė turi tapti subjektyvia, kad pažinimas taptų objektyviu. Erdvė yra tik išorinių stebinių forma; tačiau ji ne realus daiktas, kurį galima išoriškai stebėti, ir ne reiškinio atitikmuo, o tik paties reiškinio forma. Taigi erdvė pati savaime jokiu būdu negali būti aptinkama daiktų būtyje kaip kažkas apibrėžiančio, nes ji nėra daiktas, o tik galimų daiktų forma.

Intelektas Juslumas yra gebėjimas įgyti vaizdinius, o intelektas yra gebėjimas savarankiškai juos sudaryti. “Mūsų pažinimas kyla iš dviejų pagrindinių sielos šaltinių, iš kurių pirmasis yra su- gebėjimas įgyti vaizdinius (imlumas įspūdžiams), o antrasis -sugebėjimas šiais vaiz- diniais pažinti objektą (sąvokų spontaniškumas). Pirmuoju sugebėjimu objektas mums pateikiamas, antruoju jis mąstomas santykyje su tuo vaizdiniu (kaip vien tik sielos apibrėžtumas). Vadinasi, stebinys ir sąvokos yra kiekvieno mūsų pažinimo pradai, tad nei sąvokos be tam tikru būdu jas atitinkančio stebinio, nei stebinys be sąvokų negali teikti pažinimo. Ir sąvokos, ir stebiniai yra arba grynieji, arba empiriniai: empiriniai -kai į juos įeina pojūtis (kuris numato realų objekto buvimą), o grynieji -kai su vaizdiniu nesumi- šęs joks pojūtis. Pojūti galima vadinti juslinio pažinimo materija. Todėl grynajame ste- binyje esti tiktai forma, kuria kas nors stebina, o grynojoje sąvokoje -tiktai mąstymo apie objektą apskritai forma. Vien tik grynieji stebiniai arba grynosios sąvokos yra galimi a priori, o empiriniai -tik a posteriori. . Savo sielos imlumą, sugebėjimą įgyti vaizdinius, kiek siela kokiu nors būdu yra veikia- ma, mes vadinsime juslumu, o intelektas, priešingai, yra sugebėjimas savarankiškai suda- ryti vaizdinius, arba pažinimo spontaniškumas. Mūsų prigimtis tokia, kad stebėjimas niekada negali būti kitoks, o tik juslinis, t.y. jame glūdi tik būdas, kuriuo objektai mus veikia. Sugebėjimas mąstyti juslinio stebėjimo objektą yra intelektas. Nė vienai iš šių savybių negalima teikti pirmenybės kitos atžvilgiu. Be juslumo mums nebūtų duotas joks objektas, o be intelekto nė vieno objekto nebūtų galima mąstyti. Mintys be turinio tuščios, stebiniai be sąvokų -akli. Todėl vienodai būtina savo sąvokas padaryti juslines (t.y. stebėjime prie jų prijungti objektą), o savo stebinius suprasti (t.y. pajungti juos sąvo- koms). Abu sugebėjimai, arba gebėjimai, negali pakaitomis atlikti vienas kito funkcijų. Intelektas nieko negali stebėti, o jutimai nieko negali mąstyti. Tik iš jų junginio gali kilti pažinimas” (ten pat, p. 98-99).

Negalima suplakti abiejų pažinimo dalių. Kantas atskiria transcendentalinę estetiką kaip ,,mokslą apie visus juslumo a priori principus” nuo transcendentalinės logikos, “kurioje glūdi grynojo mąstymo principai”. “Skaidant patį sugebėjimą protauti” (sąvokų analitika), turi būti tyrinėjama sąvokų a priori galimybė. Jų reikia ieškoti vien intelekte, jų atsiradimo vietoje, ir analizuoti tik jų gryną vartojimą, “nes tai yra tikrasis transcendentalinės filosofijos užsiėmimas”. Be stebėjimo, nėra kito pažinimo būdo kaip tik sąvokinis. Pirmasis grindžiamas išoriniais poveikiais (jusliniais įspūdžiais), o antrasis – funkcijomis. Funkcijas Kantas supranta “kaip veiklos, pajungiančios įvairius vaizdinius vienam bendrajam vaizdiniui, vienumą”. ” Tad sąvokos remiasi mąstymo spontaniškumu, o jusliniai stebiniai -įspūdžio imlumu. Šias sąvokas intelektas gali taikyti taip, kad jis jomis sprendžia. <…> Vadinasi, spren- dinys yra tarpiškas objekto pažinimas <..> Bet visus intelekto veiksmus mes galime laikyti sprendiniais, tad intelektą apskritai galima laikyti sugebėjimu spręsti, nes pagal tai, kas anksčiau buvo pasakyta, jis yra sugebėjimas mąstyti. Mąstymas yra pažinimas sąvokomis. O sąvokos, kaip galimų sprendinių predikatai, susijusios su kokiu nors dar neapibrėžto objekto vaizdiniu. <…> Jei mes abstrahuojamės nuo sprendinio apskritai bet kokio turinio ir kreipiame dėmesį tik į pačią intelektualinę sprendinio formą, tai matome, kad mąstymo funkciją jame galima išreikšti keturiais pavadinimais, iš kurių kiekviename glūdi trys momentai. Juos gerai galima pavaizduoti šia lentele.

1 Sprendimo kiekybė Bendrieji Ypatingieji Vieniniai

2 Kokybė Teigiamieji Neigiamieji Begaliniai

3 Santykis Kategoriški Hipotetiniai Skirstytiniai

4 Modalumas Probleminiai Asertoriniai Apodiktiniai

Transcendentalinė logika, priešingai negu bendroji logika, kuri abstrahuojasi nuo pažinimo turinio, a priori (erdvėje ir laike) turi priešais save juslumo įvairovę. Taip intelektinėms sąvokoms suteikiama medžiaga, be kurios jos būtų visiškai be turinio.

,,Tačiau mūsų mąstymo spontaniškumas reikalauja šią įvairovę pirmiausia tam tikru būdu apžvelgti, suvokti ir susieti, kad ji būtų pažinta. Tokį veiksmą aš vadinu sinteze. Tačiau plačiausia prasme sintezę aš suprantu kaip veiksmą, kuriuo įvairūs vaizdiniai jungiami vieni su kitais ir jų įvairovė aprėpiama vienu pažinimo [aktu]” (ten pat, p. 115). Sintezė yra tai, kas iš elementų sudaro žinias ir jas suvienija į tam tikrą turinį. Nepriklausomai nuo patyrimo remdamiesi 4×3 grynųjų sprendinių formų nustatome 12 intelekto sąvokų, arba kategorijų. ,,Kategorijų lentelė 1. Kiekybės: Vienumas Daugis Visybė 2 Kokybės: Realumas Neigimas Apribojimas

3 Santykio: Savybingumas ir savarankiškas egzistavimas (substantia et accidens1) Prieastingumas ir priklausomybė (priežastis ir padarinys) Bendravimas (veikiančiojo ir poveiki patiriančiojo sąveika) 4 Modalumo: Galimybė –negalimybė Egzistavimas -neegzistavimas Būtinumas -atsitiktinumas <…> Šis skirstymas sudarytas sistemingai, remiantis vienu bendru principu, būtent sugebėjimu spręsti (kuris yra tas pat, kas ir sugebėjimas mąstyti <…>” (ten pat, p. 117, 118). Visų objektų a priori painimo procesas turi pereiti tokias stadijas: 1) grynojo stebėjimo įvairovę, 2) šios įvairovės sintezę vaizduotės dėka, 3) kategorijas, kurios grynąją sintezę suvienija. Šioje vienijančioje funkcijoje glūdi jų bendrumas. “<…> kiekvienas ryšys -ar mes ji įsisąmoninę, ar ne, ar jis yra stebėjimo įvairovės, ar tik įvairių sąvokų ryšys <…> -yra intelekto veiksmas, kuriam duosime bendrą sintezės pavadinimą <…> iš visų vaizdinių ryšys yra vienintelis, kurio objektas neteikia ir kurį gali sukurti tik subjektas, nes ryšys yra jo savaveiksmiškumo aktas” (ten pat, p. 132). Tačiau pačioje kategorijoje jau glūdi vienumas. Norint įsivaizduoti galimą neempirinį kategorijos vienumą, kaip prielaida reikalinga tokia pati neempirinė priežastis. Ji yra savimonėje, išreiškiamoje žodžiais ,,Aš mąstau”:

” Turi būti galima, kad ,,Aš mąstau” lydėtų visus mano vaizdinius, nes priešingu atveju aš įsivaizduočiau kažką, ko visai nebūtų galima mąstyti” (ten pat, p. 133). Tie vaizdiniai, kurie mąstymo atžvilgiu yra pirminiai, kyla spontaniškai. Kantas tai vadina grynąja (ne empirine) apercepcija, nes ji,,yra savimonė, sukurianti vaizdinį ,,Aš mąstau”, kuris turi turėti galimybę lydėti visus kitus vaizdinius ir kiekvienoje sąmonėje yra vienas ir tas pats; ši savimonė jau negali būti lydima jokio kito vaizdinio. Šios apercepcijos vienumą aš taip pat vadinu transcendentaliniu savimonės vienumu, kad pažymėčiau galimybę kilti iš jo aprioriniam pažinimui” (ten pat, p. 133). Sprendimo galia Kategorijose “iš intelekto pusės glūdi kiekvieno patyrimo apskritai galimybės pagrindai”. “Tačiau kaip jos patyrimą padaro galimą ir kokius jo galimybės pagrindinius teiginius teikia, taikomos reiškiniams, -,, moko transcendentalinis sprendimo galios taikymas. ,.Jei intelektas apskritai aiškinamas kaip sugebėjimas nustatyti taisykles, tai sprendimo galia yra sugebėjimas subordinuoti taisyklėms, t.y. skirti, ar kas nors paklūsta duotajai taisyklei <…>, ar ne” (ten pat, p. 156). Nors intelektas “sugeba pasimokyti iš taisyklių ir jas perimti”, vis dėlto sprendimo galia yra ypatingas gabumas, kurio negalima išmokti, kurį galima tik lavinti. Grynosios intelektinės sąvokos yra nevienarūšės su empiriniais, jusliniais stebiniais ir niekada negali būti aptinkamos jokiame stebėjime. Kyla klausimas, kaipgi iš viso galima grynąsias intelektines sąvokas taikyti reiškiniams. Aišku, kad turi egzistuoti kakas trečia, vienarūšiška su kategorija, ir, kita vertus, vie- narūšiška su reiškiniais, kas įgalina kategorijas taikyti reiškiniams. Šis tarpinis vaizdi- nys turi būti grynas (neturintis nieko empiriška) ir vis dėlto intelektinis, o kita vertus, juslinis. Kaip tik tokia yra transcendentalinė schema” (ten pat, p. 159).

Schema yra tiltas tarp kategorijos ir reiškinio, tarp grynosios intelektinės sąvokos ir juslumo. Ji išreiškia tai, kad mūsų grynosios sąvokos atsiranda ne abstrakcijos, bet konstrukcijos būdu, kaip vaizduotės produktas. Mes suteikiame sąvokai jos vaizdą sukonstruodami ji iš stebėjimo. “Šį bendro būdo, kuriuo vaizduotė pateikia sąvokai vaizdą, vaizdinį aš vadinu šios są- vokos schema” (ten pat, p. 161). Schemos nėra objektų vaizdai ar atspaudai, o tik vaizdiniai; jos yra galimų patyrimo objektų modelis, juslinės sąvokos, dėl kurių ir pagal kurias iš viso yra galimi vaizdai. ,,Iš tikrųjų mūsų grynųjų juslinių sąvokų pagrindą sudaro ne objektų vaizdai, bet sche- mos. Trikampio apskritai sąvokos niekada neatitiktų joks trikampio vaizdas, nes vaizdas nepasiektų sąvokos bendrumo, dėl kurio sąvoka galioja visiems trikampiams -statie- siems, smailiesiems ir t.t., -bet visada apsiribotų tik šios sąvokos turinio dalimi. Trikam- pio schema negali egzistuoti niekur kitur, tik mintyje, ir ji yra vaizduotės sintezės taisyklė grynųjų figūrų erdvėje atžvilgiu <…> Empirinė sąvoka visada betarpiškai susijusi su vaizduotės schema kaip mūsų stebėjimo apibrėžimo pagal tam tikrą bendrąją sąvoką taisykle. Šuns sąvoka žymi taisyklę, pagal kurią mano vaizduotė gali škicuoti tam tikrą keturkojį gyvulį bendrais bruožais, neribojama kokio nors vieninio atskiro pavidalo, kurį man teikia patyrimas, arba ir bet kokio galimo vaizdo, kuri galiu turėti in concreto<< (ten pat, p. 161).

Nuo stebėjimo per sąvokas prie idėjų Kantas pradėjo nuo to, kad metafiziką norėjo paversti mokslu. Tačiau kaip tai padaryti, jeigu pažįstami (juslumu ir intelektu} tik galimo patyrimo objektai. Tai esą įmanoma, kai prie juslumo ir intelekto prisideda dar trečias veiksnys, būtent protas, kaip gebėjimas kurti idėjas. Proto tikslas yra absoliutas, tai, kas besąlygiška; tačiau kaip jis peržengia galimo patyrimo ribas? Protas, domėdamasis visuma, išorinio patyrimo visuma, pasauliu, taip pat vidinio patyrimo visuma, siela, arba visuma apskritai, Dievu, išeina už ribų to, ką apskritai galima pažinti. Pasaulis, siela, Dievas yra vaizdiniai, idėjos, tai, kas gali būti mąstoma, netgi turi būti mąstoma, tačiau tai negali būti prieinama objektyviam pažinimui. Minėti dalykai yra ne dogmatiški tvirtinimai, o reguliatyvieji, įvedantys tvarką proto principai.

,, Tad kiekvienas žmogiškasis pažinimas pradeda nuo stebinių, nuo jų eina prie sąvokų ir baigia idėjomis “ (ten pat, p. 490). Atsakymas į klausimą, kas yra pasaulis, siela arba Dievas, žmogiškajam mąstymui nėra duotas, bet užduotas, nes praktiniame žmogaus gyvenime jis turi didžiausią reikšmę. Į metafizikos vietą ateina mokymas apie reguliatyviojo proto panaudojimą. Šis mo- kymas taikomas praktikoje, dorovinėje žmogaus veikloje, etikoje . Naujasis pažinimo principas yra subjektui duotas mąstymo ir patyrimo vienumas. Grynas mąstymas su- teikia formą, patyrimas -turinį, be kurio forma būtų gryna abstrakcija. Sąvokos (mąstymo formos) be stebinių (patyrimo ) -tuščios. Stebiniai be sąvokų -akli. Pažinimas gali atsirasti tik per patyrimą. Abiejų komponentų, mąstymo formų ir reiškinių, kaip patyrimo turinio, vienumas glūdi mąstančiajame ir patiriančiajame Aš. Vadinasi, painimo pagrindas yra subjektas, kuris mąsto ir patiria. Taigi ir gamta yra žmogaus dvasios konstrukcija, nes ne pažinimas orientuojasi į objektą, o objektai orientuojasi į pažinimo metodus. Eksperimento uždavinys yra patvirtinti arba atmesti sukurtos teorijos metmenis. Todėl gamtos moksluose galimi tik hipotetiniai teiginiai. Kanto mokymas yra traktuojamas kaip empirizmo ir racionalizmo sutaikymas. Tačiau labai skiriasi nuo šių abiejų krypčių teiginių. Tiek racionalizmo, tiek empirizmo atvilgiu Kantas laikosi kriticizmo nuostatos. Racionalizmą jis kritikuoja dėl to, kad be empirinių duomenų negalima pažinti tikrovės. Vien patyrimo pagrindu ,kaip empirizme, pažinimas irgi negalimas, nes pagrindinės pažinimo prielaidos (tokios kaip sąvokos ir sprendiniai) yra intelekto elementai, kilę iš proto ir visiškai nesusiję su patyrimu. Kantas svarsto, kaip iš viso galimas pažinimas ir kur yra jo ribos. Teiginiu ,,Protas ir gamtoje mato tik tai, ką pats jai pateikia pagal savo planą” Kantas toli užbėga už akių savo metui. Sisteminiais Galilejaus tyrimais eksperimentinis metodas buvo pritaikytas gamtos mokslams. Tačiau pažinimas, kurį įgyjame pasitelkę eksperimentą,

nėra pažinimas grynai per patyrimą. Eksperimentinio ir empirinio principų negalima laikyti adekvačiais, nors tai dažnai yra daroma. Eksperimentas visuomet yra atsakymas į klausimą. Tačiau dėl to, kad galėtume kelti kryptingą klausimą, reikalinga hipotezė. “Intuicija”, proto spontaniškumas yra pagrindinės bet kokio mokslinio pažinimo sąlygos. Reikalinga idėja, apskritai skatinanti klausti. Kantas kritiškai pasisako prieš mokyklines empirizmo ir racionalizmo mintis, nes jos yra vienpusiškos. Tačiau jose yra ir pamatinių pažinimo dalykų. Pavyzdžiui, Kantas laikosi pagrindinio racionalizmo principo, kad proto dėsniai turi objektyvią reikšmę, taip pat pripažįsta empirizmo priekaištą racionalizmui, kad pastarasis yra dogmatiškas ir, nieko nediferencijuodamas, viską, kas yra, siekia pajungti aukščiausioms proto kategorijoms ir jų diktuojamai tvarkai. Ir remdamasis mąstančiuoju bei patiriančiuoju subjektu Kantas stengiasi laikytis objektyvumo principo. Todėl Kanto filosofija gali būti traktuojama kaip “labai energingas mėginimas išgelbėti objektyvumą”.