Turinys:
I.Žmogiškojo pažinimo šaltiniai.1. Kokie yra pažinimo šaltiniai?2. Kada iškyla pažinimo šaltinių ploblema?3. Racionalizmo ir pozityvizmo priešpriešaII.Empirizmas arba pozityvizmas.Šios pažiros atsiradimas, vystymasis ir aibūdinimas.1. Empirizmo arba pozityvizmo apibrėžimas.2. Žymiausi šios pažiūros reiškėjai.3. Empiristinis pažinimas-mokslinis pažinimas.4. Etinių principų požiūris į empirizmą:a) Laisvės neigimas;b) Empirizmo nusistatymas teisės bei valstybės klausimais;c) Apribojimai mene.5.Patirties reikšmė.6.Empirizmo ir racionalizmo skirtumas: proto reikšmė pažinime.7.Mokslo ribotumas.8.Pozityvizmo pagrindas ir prieštaringumas.9.Pozityvizmo raida:a) Antika;b) Viduramžių filosofija;c) Patyrimas buvo pradėtas labiau vertinti tik Renesanso epochoje;d) 17a. mokslo revoliucijos metai.10.Pozityvizmo idėjų reiškėjai:a) F.Bacon;b) J.Loccke.III.Išvados.
Literatūra:1.Nekrašas E. Filosofijos įvadas;2.Grinius J. Raštai. I tomas.
Juslinė patirtis yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė.
Yra du pagrindiniai žmogiškojo pažinimo šaltiniai: juslės ir protas. Juslinį pažinimą paprastai vadiname patirtimi, o protinį – mąstymu. Patirtimi atskleidžiame juslines daiktų savybes (erdvinį pavidalą, spalvą, skonį), mąstymu siekiame atskleisti pačią jų esmę. Juslinės patirties rezultatas – vaidinys, protinio mąstymo – sąvoka. Vaidinys atskleidžia, koks daiktas yra kaip šis atskiras daiktas čia – dabar, vadinasi konkrečiai. Savoka atskleidžia, kad yra daiktas savo bendrojoje esmėje, atitrauktai nuo individualinės konkretybės, “čia” ir “dabar”. Vaidinys reprezentuoja tik šią ar aną atskirą daiktą, sąvoka atstovauja visus tos pat rūšies ar giminės dalykus. Vaidinys – konkretus, ir todėl individualus, sąvoka – abstrakti, ir todėl universali.Tokia psichologinė pažinimo šaltinių charakteristika nekelia klausimo, kaip nekelia klausimo nė tai, kad juslinio ir protinio pažinimo skyrimas nereiškia jų absoliutaus išskyrimo. Visas žmogiškasis pažinimas yra vieningas juslinės patirties ir protinio mąstymo vyksmas: visada juslinį pažinimą persunkia mąstymas, ir atvirkščiai – mąstymas visada pasiremia (tarpiškai ar betarpiškai) jusline patirtimi.
Gnoseologinė pažinimo šaltinių problema iškyla tiktai su iškilimu klausimo: kokia yra pažinimo šaltinių tiesos vertė? Ar abu šaltiniai turi lygią tiesos pažinimo vertę, ar greičiau vienas kuris turi ypatingą pirmenybę? Ar mes galime pažinti tik tai, ką galime jusliškai patirti, ar galime protiniu mąstymu ir toliau pasiekti, negu siekia juslinė patirtis? Šitų klausimų prasme ir iškyla patirties ar mąstymo gnoseologinės pirmenybės konfliktas. Iš vienos pusės, teigiama: realaus (tikro) pažinimo vertę turi tiktai juslinė patirtis – empyrizmas, arba pozityvizmas. Iš antros pusės, atsakoma: realaus (tikro) pažinimo vertę turi tiktai protinis mąstymas – racionalizmas. Šiuodu gnoseologinius nusistatymus ir tenka pirmiausia įvertinti.Empyrizmas, arba pozityvizmas, yra gnoseologinė pažiūra, kuri realaus pažinimo vertę teikia tiktai juslinei patirčiai teigdama, kad mes tikrai pažinti galime tik tai, ką galime jusliškai patirti. Žymiausi šitos pažiūros reiškėjai yra anglas Bakonas (F.Bacon, m.1626; jam tikra tėra ta filosofija, kuri yra surašyta tarsi pasauliui diktuojant, nieko iš savęs nepridedant), jo tautietis Loke (J.Locke, m.1704; žinomas savuoju žmogiškojo proto kaip tobula rasa charakterizavimu), pagaliau prancūzas Komte (A.Comte, m.1857; savąją filosofiją pavadinęs pozityviąja filosofifa ir tuo būdu empyrizmui davęs naują pozityvizmo vardą; jisai žinomas žmonijos vyksmo skirstymu į tris tarpsnius: religinį, metafizinį ir pozityvinį, kuris pastarasai atsisakęs pasaulio kilmės ir paskirties klausimų kėlimo, tenkinasi tiktai patyrimo teikiamais pozityviais faktais).Pozityvistiniu nusistatymu tikruoju bet kokio pažinimo pagrindu tenka laikyti tiktai jusles. Tarp proto ir juslių esminio skirtumo nėra. Protas tėra atskirų juslinių pažinčių organizavimo funkcija. Giliau ir savitai ką nors įžvelgti negu juslės jisai nepajėgia. Protinio pažinimo rezultatas – sąvokos nėra dalykų esmės išraiška, o tiktai etiketinis jų apibendrinimas. Šita prasme pozityvizmas paprastai drauge yra ir sensualizmas (pažiūra, neigianti protinio mąstymo savotiškumą, kitaip tariant, pastarąjį suvedanti į juslinę patirtį) ir tuo pačiu nominalizmas (pažiūra, neigianti sąvokos gnoseologinį realumą, sutapadindama sąvoką su žodžiu).Kadangi juslės teatskleidžia atskiras juslines savybes, tai pozityvizmas, realią pažinimo vertę teikdamas tiktai juslinei patirčiai, nuosekliai yra priverstas mūsų pažinimą apriboti tiktai apraiškų (fenomenų) pažinimu. Tuo būdu pozityvizmas savaime yra ir fenomenalizmas, t.y. pažiūra, kad mes pažįstame ne pačią dalykų esmę, o tiktai jų apraiškas.Šitoks žmogiškojo pažinimo suvedimas į tiktai apraiškų pažinimą faktiškai yra ne kas kita, kaip viso žmogiškojo pažinimo suvedimas tiktai į mokslinį pažinimą, suprastą vienų atskirųjų mokslų (ar dar gi tik gamtos mokslų) prasme (scientizmas). Negatyviai šisai žmogiškojo pažinimo suvedimas reiškia metafizinio, arba filosofinio, pažinimo išskyrimą, paneigimą jam realaus pažinimo vertės. Realu yra tiktai tai, ką juslės (betarpiškai ar per instrumentus) liudija. Realus todėl tėra mokslinis pažinimas, kuris apsiriboja jusliniais duomenimis – apraiškomis. Visokia pastanga išeiti už patirties ribų – tuščia. Nėra ko dėl metafizikos “draskytis”, nes vienintelis sąžiningas atsakymas – nežinome ir nežinosime.Etinių principų požiūriu, pozityvizmą charakterizuoja iš jo gnoseologinių nusistatymų nuosekliai išplaukiantis žmogiškosios laisvės neigimas. Jei realu tera tai, ką galima juslėmis patirti, tai laisvės nėra, nes ji jusliškai nepatiriama. Paneigus laisvę, žmogus pozityvizmui tėra gamtinė būtybė. Logiškai tektų teigti, jog “viskas žmogui leista” (kaltė ir sąžinė tėra teologinė mistifikacija ar buržuazinis prietaras). Tačiau praktiškai tokia išvada vestų į bet kokio socialinio gyvenimo pagrindų sunaikinimą. Nenorint šitos išvados, telieka etines normas suprasti kaip neišvengiamas visuomeninio gyvenimo sąlygas, sociališkai naudingus įpročius. Etika tuo būdu pozityvizmui virsta papročių mokslu.Atitinkamas yra pozityvizmo nusistatymas ir teisės bei valstybės klausimais. Paneigus žmogų kaip dvasinį asmenį, teisės šaltiniu nelieka nieko kita laikyti, kaip jėgą. Vienintelė teisė – pozityvistinė teisė – yra valdžios turėtojo faktiškai išleistieji įstatymai. Visa, kas įstatymiškai pateisinta, tuo pačiu laikoma ir teisinga. Taip suprantant teisę, valstybė yra absoliutus atskiro žmogaus gyvybės ir sąžinės viešpats.Pagaliau mene pozityvizmas iškyla kaip natūralizmas, neteikimas meninei kūrybai kito uždavinio, kaip galimai tikslaus tikrovės atvaizdavimo, arba kaip impresionizmas, meninės pastangos apribojimas tiktai vaizdiniu įspūdžių išreiškimu.Norint pozityvizmą kritiškai vertinti, tenka vertinti ir visas šitas pozityvizmo išvadas (sensualizmą, nominalizmą ir kt.), nes jos yra ne tik pozityvizmo išvados, bet drauge ir prielaidos. Bendra formule vertinant, pozityvizmas yra teisingas, kiek jisai nurodo, kad kiekvienas žmogiškasis pažinimas prasideda patirtimi, bet neteisingas, kiek jisai teigia, kad kiekvienas žmogiškasis pažinimas ir baigiasi tiktai patirtimi. Kitais žodžiais, pozityvizmas yra klaidingas, kiek jis, suabsoliutindamas juslinę patirtį, paneigia protinio pažinimo savotiškumą.Šita prasme mūsų pirmasai priekaištas pozityvizmui ir yra neįvertinimas proto vaidmens tiesos pažinime. Tiesa, protas nėra pažinimo šaltinis ta prasme, kad jisai patsai iš savęs lyg iš kokio paslaptingo veidrodžio galėtų teikti tikrovės pažinimą, kaip manė kai kurie Naujųjų Amžių pradžios filosofai, skelbusieji, jog protas savyje, nepriklausomai nuo patirties, turi įgimtas idėjas. Protas neturi savyje jokių įgimtų tiesų. Visas idėjas jisai semia ne iš savęs, o iš patirties. Šita prasme mąstyme protas yra priklausomas nuo patirties.Bet – čia ir skiriamės nuo pozityvizmo – protas yra daugiau negu tik organizacinė atskirų juslinių patirčių sisteminimo funkcija. Nors protas ir priklauso nuo patirties, tačiau jis pajėgia jusliniuose daviniuose daugiau įžvelgti, negu jie patys betarpiškai reiškia. Kai juslinė patirtis atskleidžia tiktai betarpišką konkretybę, tai protas siekia išryškinti jos bendrąją esmę (atsakyti ne tik į klausimą koks?, bet ir į klausimą kas?). Todel sąvoka nėra tiktai bendrinė etiketė, žodis. Žodis tėra sutartinis ženklas, su ženklinamuoju dalyku niekuo nesusijęs. Gi sąvoka yra bendrosios dalyko esmės suvokimas, atotrauka nuo individualių jo savybių. Šita prasme sąvoka, nors ir atremta į vaidinį, išreiškia daugiau negu pastarasai. Tik šita prielaida yra suprantamas ir visas mokslinis darbas – bendrųjų tikrovės dėsnių atskleidimas. Kiekvienas (bet kuris) bendrojo dėsnio atskirų įvykių eilėje įžvelgimas yra įmanomas tiktai išėjimu už betarpiškos juslinės patirties. Milijardus kartų matė žmonės krintantį nuo obels vaisių, ir tačiau nė vienas nematė jame (nes jusliškai ir nematyti) inercijos dėsnio, kol I.Niutonas, išeidamas už betarpiškos patirties, jo savotiškai neįžvelgė. Arba kitas pavyzdys, aiškiai rodąs, kaip protinis mąstymas įžvelgia daugiau negu juslinė patirtis net ir pačiame gamtinės tikrovės pažinime: Leverrier iš Urano stebėjimo anksčiau atskleidė Neptūno vietą, negu jis buvo astronomų faktiškai pastebėtas (panašiai ir chemijoje daugelis elementų buvo anksčiau teoriškai atskleisti, negu faktiškai rasti).Galima sutikti, kad atskirieji mokslai riboti apraiškų (fenomenų) pažinimu. Tačiau pažindami apraiškas, mes drauge pažįstame ir patį per jas besireiškiantį daiktą ar būtybę. Vadinasi, ir apraiškų pažinimas tam tikra prasme yra ir pačio jų pagrindo pažinimas. Tiesa, šitoksai apraiškinis tikrovės pažinimas nėra galutinis jos esmės ir prasmės klausimo atsakymas, nes šisai klausimas gali būti atsakytas tiktai būties visumos šviesoje, tiktai pačio pirminio visos tikrovės pagrindo klausimo (“yra Dievas ar nieko nėra‘’) atsakymu, vadinasi, tiktai filosofinėje plotmėje. Šita prasme ankstesnysai posakis, jog atskirieji mokslai kreipiasi tiktai į apraiškas, yra teisingas tik kaip šių mokslų metodinio apsiribojimo išraiška.Abu pagrindiniai pozityvizmo nusistatymai (ir pažinimo suvedimas į tiktai patirtinį pažinimą, ir mokslinio pažinimo suvedimas į tiktai gamtamokslinį pažinimą) slaptai remiasi pagrindine būties į patirtinę, vadinasi, gamtinę būtį suvedimo prielaida: tėra tai, kas jusliškai patiriama. Tik šitos prielaidos pagrindu suprantama, kodėl paneigiama protinio pažinimo (apskritai ir filosofinio, arba metafizinio, pazinimo ypatingai) vertė: jei tėra patirtinė (juslėmis prieinama) tikrovė, tai iš tiesų nelieka nieko, kas galėtų būti protinio pažinimo dalyku šalia juslinės patirties, ir atitinkamai – filosofinio mąstymo dalykų šalia mokslinio pažinimo. Tačiau čia ir atsiskleidžia visas vidinis pozityvizmo prieštaringumas – ar šita prielaida, jog “tėra realu, ką galime juslėmis patirti”, nėra metafizinė prielaida? Iš tiesų tokia prielaida yra metafizinė ir būtent abeja prasme: ir ta prasme, kad ji liečia nebe atskirą tikrovės sritį, o pačią tikrovės visumą, ir ta prasme, kad ji nėra nei betarpiškai juslinė, nei ja paremta mokslinė išvada. Atsakyti klausimą, ar dar yra tai, kas tėra jusliniai patirčiai, nebėra pačios patirties dalykas. Patsai šio klausimo formulavimas yra išėjimas už juslinės patirties ribų. Vadinasi, neigdamas metafiziką, pozityvizmas patsai virsta metafizika ir, teisingai sakant, tik iš tam tikrų metafizinių nusistatymų ir yra išaugęs.Antikos filosofijoje vyravo racionalizmas. Kodėl? Todėl, kad tuo metu filosofijoje vyravo metafizinė problematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Sprendžiant tas problemas ir už fizinių reiškinių pasaulio ieškant tikrosios būties, juslinė patirtis buvo prasta pagalbininkė. Reikia turėti galvoje ir tai, kad daug Antikos filosofų protinę veikla vertino kur kas aukščiau už fizinį darbą, kurio metu kaupiama juslinė patirtis, – toks darbas pirmiausia buvo vergų prievolė. Kita vertus, iš filosofijos tuo metu nebuvo laukiama kokių nors technikos ar technologijos patobulinimų, kuriems būtų reikalingi stebėjimai ir eksperimentai. Filosofai kėlė sau didesnius uždavinius, ir protas buvo vienintelis būdas atskleisti būties pradus, kosmoso harmoniją ar aukščiausio gėrio prigimtį. Patyrimo vaidmenį pažinime pripažįstančių filosofų Antikoje buvo palyginti nedaug. Žymiausias iš jų buvo Aristotelis.Aristotelio požiūris į pažinimo šaltinį sudėtingesnis, negu jo mokytojo Platono. Aristotelis nemažai nuveikė fizikoje, kurią jis laikė teorinės filosofijos skyriumi, biologijoje ir apskritai gamtotyroje. Skirtingai nuo Platono, jusliškai suvokiamų daiktų jis nelaikė regimybės pasauliu. Gamtiškąjį pasaulį, Aristotelio požiūriu, galima pažinti, ir nors aukščiausias pažinimo tikslas yra daiktų pradų (t.y. pirmųjų priežaščių) pažinimas, nemaža reikšmę turi taip pat ir gyvūnų ir augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo būdų tyrimas. Todėl juslinė patirtis yra, pasak Aristotelio, būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas – būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patirimo filosofas turi pereiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet, ieškant tų principų, išsiversti be juslinio patyrimo neįmanoma.Viduramzių filosofija išaugo iš Platono ir Aristotelio filosofijos. Tačiau aiškindama pažinimo šaltinio klausimą, ji daugiau sekė Platonu negu Aristoteliu. Dėl religinės Viduramžių filosofijos orientacijos empirinio pasaulio daiktai ir reiškiniai ją domino kur kas mažiau negu būties prigimtis, ir Aristotelio “Metafiziką” ji vertino labiau už jo “Fiziką”. Vienintelis Viduramžių filosofo vadovas buvo protas, o ne juslinė patirtis.Patyrimas kaip pažinimo šaltinis buvo pradėtas labiau vertinti tik Renesanso epochoje. 15-16a. Renesanso mąstytojus Viduramžių filosofija, tyrinėjanti antijutiminius būties pradus, menkai tedomino, ir jie pradėjo žiūrėti į ją iš aukšto. Renesanso filosofai pamažu suko empirinių gamtos filosofijų ir kasdieninio žmogaus gyvenimo problemų link. Šioje epochoje didėjo menininkų, kuriems būdingas juslinis pasaulio suvokimas ir empirinis sąlytis su medžiaga, vadinasi – jie tapo centrinėmis to meno figūromis. Iškilo plačiai pripažinti menininkai amatininkai ir menininkai mokslininkai. Ne tik Leonardo da Vinci, bet ir F.Brunalleschi, L.Alberti, B.Cellini vienodai lengvai kūrė teorijas, eksperimentavo, tapė paveikslus, liejo skulptūras, projektavo, statė rūmus. Besiformuojančioje (pirmiausia Italijoje) visuomenėje, kurioje didėja amatininkų, pirklių, pramoninkų, bankininkų reikšmė, mažėja panieka fiziniam darbui, praktinei, pelną duodančiai veklai. Veikli Renesanso asmenybė nori išbandyti save visose srityse ir vis plačiau bando ne tik save, bet ir gatą. Plėtojantis eksperimentavimo praktikai, racionalizmui filosofijoje auga ir vis labiau stiprėja ilgą laiką buvęs šešėlyje konkurentas – empirizmas.Taciau didesnę įtaką jis įgyja tik 17a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje sistemingai pradedamas taikyti eksperimentinis metodas ir daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad ginčai fundamentaliais klausimais, ypač liečiančiais antijutiminę būtį, yra bevaisiai. O norint spręsti empirines problemas, liečiančias patirtas pasaulio reiškinių ir daiktų savybes bei jų ryšius, neįmanoma išsiversti be stebėjimo ir eksperimento.Tokiu būdu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai. Todėl natūralu, kad Bakonas, labai vertinęs žinių praktinę reikšmę, inirtingai puola racionalistinę pažinimo teoriją. Racionalistas, bandantis išvesti teorijas vien iš savo proto, elgiasi, pasak Bakono, kaip voras, iš savęs verpiantis voratinklį. Todėl racionalisto sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu ir plevena vėjuje. Grynai teorinis gamtos mokslas yra visiškai bevaisis ir todėl turi būti pakeistas nauju – empiriniu, pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais.Bakono pateikta racionalistinio mąstymo kritika padėjo formuotis klasikinei Naujųjų laikų gamtotyrai, ypač Anglijoje, sustiprino jos autoritetą, o vėliau ir pats Bakonas tapo autoritetu gamtotyrininkams.Ir vis dėl to Naujųjų laikų filosofijos pradininkas (Bakonas yra veikiau Renesanso nei Naujųjų laikų mastytojas) Dekartas (R.Decart) buvo ne empyrizmo, o racionalizmo šalininkas.Jo požiūriu, juslinė patirtis negali būti žinių šaltiniu.Dekartą kritiškai vertino pozityvizmo atstovas Loke. Jis teigė, kad nei vaikų, nei laukinių prote nėra tų idėjų, kurias Dekartas laikė įgimtomis. Be to, net jei skirtingi žmonės turi, pavyzdžiui, Dievo idėją, jie nevisada sutaria dėl jos pobūdžio. Pasak Loke, visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso nuo patyrimo. Loke teigia, kad žmogaus protas yra tobula rasa (lot. šari lenta), kurią rašmenimis užpildo patyrimas. Ši koncepcija yra empiristinės pažinimo teorijos pagrindas. Suglaustai pažinimo šaltinių klausimu prieitą nusistątymą bei jutiminio pažinimo reikšmę galime šitaip išreikšti: protinis pažinimas privalo paisyti juslinės patirties (priešais racionalistinį juslinės patirties neįvertinimą) ir tačiau protinis pažinimas siekia giliau negu juslinė patirtis (priešais empiristinį proto nuvertinimą). Betgi vėl tai, kad protinis pažinimas privalo juslinės patirties tarpininkavimo, nurodo, jog ir patsai protinis pažinimas lieka ribotas ir tuo pačiu paliekąs atvirą kelią tikėjimo galimybei.