Postmodernizmas ugdyme

Postmodernizmas – tai terminas, kuris paprasčiausiai jungia savyje tai, kaip šiandien mąsto didelė dalis pasaulio. Tai praėjusio modernizmo tąsa, arba kaip dažniau sakoma, jo paneigimas.

Jame yra tokie požiūriai:
• Nėra jokios objektyvios, absoliučios tiesos. “Tiesa” yra tai, ką tu tiki ją esant;
• “Pasirinkimas” mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra didelė vertybė. Tokio pasirinkimo norima ir vertybių sistemose, tikėjimuose ir gyvenimo būdo pasirinkimuose.

Postmodernizmo idėjos pasireiškė filosofijoje, mene, literatūroje, architektūroje, dizaine, istorijos interpretavime ir bendrai kultūroje nuo XX a.. Manoma, kad pirmąsyk postmodernizmo sąvoką apie 1950m. pavartojo liiteratūros kritikai (I.Horne‘as ir H.Levinas), bet kiek plačiau ji buvo aptarta tik po dešimtmečio (taip pat literatūros kritikoje). Tam tikri postmodernizmo bruožai jau apčiuopiami 3-iame XX a. dešimtmetyje su Dada meno judėjimo atsiradimu. XX a. 6-ajame dešimtmetyje postmodernizmo sąvoka užsimezgė ir įsitvirtino JAV ir paplito architektų, tapytojų, meno kritikų terpėje. Iš JAV ji atkeliavo į Europą, pirmiausiai- į Prancūziją, kur ji gan keistai persipynė su tuo metu ten gan įtakinga buvusia poststruktūrine filosofija, ir galop postmodernizmo sąvoka tapo avangardo bet kurioje kultūroje annalogu.

Vienas iš pirmųjų ir žymiausių postmodernizmo teoretikų laikomas Jean- Francois Lyotard. Tai ką J.-F. Lyotardas vadina postmoderniuoju mokslu, JAV ir Didžiosios Britanijos mokslinėje spaudoje dažniau vadinama naujuoju mokslu, Vokietijoje, Rusijoje- sinergetine arba kompleksiškumo paradigma.

Postmodernizmą reikia traktuoti kaip bandymą susprogdinti iš vi

idaus tradiciškai paveldėtas diskursyvias teorijas, grindžiamas vienodu kodu. Jeanas Baudrillard’as postmodernizmą apibūdina kaip “milžinišką prasmės praradimo procesą”, kuris baigėsi tuo, kad “bet kokios istorijos, palyginimai ir tikslesnės nuorodos tapo nereikšmingi”. Toks prasmės praradimas kartu nusineša ir tikėjimą “tikruoju pasauliu”.
Postmodernizmas mene. Šiuolaikinis menas dažniausiai įvardijamas kaip postmoderniosios kultūros dalis – postmodernizmas. Tačiau apibūdinant šiuolaikinį meną negalima apsiriboti tik postmodernizmo sąvoka. Vienu metu dabar egzistuoja ir modernios, ir klasikinės, ir liaudies meno formos. Taip pat atsirado naujos meno rūšys, kurių nebuvo tradiciniame mene ir modernizme. Pakito ir pati meno samprata. 7-tajame dešimtmetyje menas peržengė visas ribas ir dabar menu gali būti vadinama viskas, kas vyksta ar egzistuoja. Postmodernizmui nebūdinga vienas stilius, jis pasižymi medžiagų, stilių, struktūrų ir aplinkos įvairove. Gausiai taikomos naujosios teechnologijos. Paplito videomenas, instaliacijos, fotografija, skaitmeninės erdvės projektai. Išryškėjo tendencija sujungti skirtingas meno šakas. Meninės raiškos integracija – itin svarbus ir šiuolaikinės vaikų meninės veiklos bruožas, nes integruota veikla yra neišvengiamas vaikystės ypatumas. Šiuolaikinio meno kūrybos procesas, kūriniai gali egzistuoti visur – ne tik salėje, bet ir kieme, parke, miesto aikštėje, pastato fasade. Šiuolaikiniai menininkai susieja savo kūrybą su išoriniu pasauliu įtraukdami į ją kūrimo aplinką. Jie siekia išvesti meną iš muziejų į gatves ar natūralią aplinką. Išeina į nemenines erdves, į miesto aplinką, gamtą, į tam ti
ikrą vietą, skirtą tam tikrai kūrybai. Kinta ne tik menininko- kūrėjo, kūrinio-erdvės, bet ir kūrinio-žiūrovo santykis. Šiuolaikinis menas savo prigimtimi provokuoja ir ragina žiūrovą bendrauti ir nelikti nuošalyje, verčia mąstyti, protauti, kelti mintis, klausimus. Viešas vaikų saviraiškos ir kūrybos procesas žadina tėvų, pedagogų, praeivių smalsumą, atkreipia dėmesį į meninės raiškos ypatumus, skatina mąstyti, stebėti, džiaugtis, padeda suprasti ir vertinti vaikų meną. Postmodernistinis menas nežiūri į save pernelyg rimtai. Čia meno kūrinys yra žaismingas. Postmodernizmui būdingas žaidybinis montažas. Šiuolaikinė dailė ne vaizduoja, bet naudojasi, operuoja vaizdais, iš jų kuriama kita tikrovė, įsikūnijanti meninėse formose: objektuose, fotografijoje, video. Menininkai nebesilaiko normų, abejoja turinio, kaip meno objekto, tikslingumu. Svarbiausia – pats kūrimo procesas. Postmodernistams patinka technologijas pasitelkus kurti meną.

Vienas iš pagrindinių postmodernizmo bruožų yra antimenas – meno prasmės, visų meno vertybių ir tradicinių meno koncepcijų laužymas. Meno tikslas yra kūrybinis procesas, o ne jo išliekamoji vertė. Menas nepalaiko jokių idealogijų, politinių partijų ar fundamentalios tiesos ir nesiekia tapti istorijos dalimi. Postmodernūs kūriniai dažnai būna fragmentiški, nebaigti ir be aiškios idėjos. Tai dar vienas šios meno krypties bruožas – vaizdiniai reikalauja žiūrovo asmeninės interpretacijos. Vienas meno kūrinys gali įgyti vis kitą prasmę kitam žmogui.

Postmodernistinis menas atskirose valstybėse pasižymi išskirtiniais bruožais. Tai priklauso nuo istorinių, geografinių sąlygų. Postmodernizmui et
tninės tradicijos yra lobynas, kurį semdamas šiuolaikinis menas gali nuolat atsinaujinti. Svarbus nūdienos meno bruožas – santykis su istorija. Istorija priimama tokia, kokia ji yra, ir parodomos jos pasekmės šiandieninei mūsų sąmonei. Bene svarbiausias naujojo meno bruožas – menų sintezė. Toks daugelio šiuolaikinių dailininkų kūrybos ir meninio mąstymo būdas.

Apibūdinant, galima teigti, kad postmodernus menas – tai visų meno žanrų, pop kultūros ir media priemonių mišinys. Postmodernūs menininkai nesiekia kurti aiškių, suprantamų ir gražių vaizdinių. Nepaisant to, postmodernūs kūriniai yra verti dėmesio, didžiulių pinigų ir meno kūrinių vardo.
Postmodernizmo pavyzdžių galima sutikti visur, tai gali buti kaip pavyzdys gerai visiems žinomas Olimpinis simbolis Pekine, kuris pastatytas praėjusių olimpinių žaidynėms “paukščių lizdas”, taip gali būti konkretus pavyzdys Šiauliuose naujai pastatytas fontanas “Saulės diskai”

Taip pat gali būti konkretus postmodernizmo pavyzdys mene “Skulptūtų parkas”:

Postmodernizmas kultūroje. Postmoderni mąstysena negriauna kultūros. Kultūra keičia žmogaus sąmonę, todėl kintant kultūros konfigūracijai modifikuojasi žmogaus ir pasaulio ryšys, sąmonė turi prisitaikyti prie pakitusios erdvės. Kultūrą kuria žmogus, o kultūra – žmogų. Svarbu suvokti, kad kiekviena realizuota idėja, tapusi kultūros dalimi, ima keisti pasaulį ir, be abejo, patį žmogų. Gera manyti, kad žmogus nuolat yra visatos ir kultūros centre, o menininkas yra kultūrą kuriantis ir pasaulį harmonizuojantis Dievo įrankis, bet tęsiantis istorijai kultūra (ne tik me

enas, bet ir visas socialinių diskursų kompleksas) juda į priekį, todėl mes niekada negalime kalbėti apie absoliutų vienį, nes istorija kaskart vis perkuria žmogų, taigi ir literatūra, kaip svarbi kultūros dalis, kiekvienoje epistemoje išreiškia tik jai būdingą subjekto tapatybės struktūrą.
Postmodernistinė kultūra nesiremia hierarchiniais modeliais, kuriuose lengvai, nors kartais netycia, telpa ir archajinė, ir modernistinė kultūra. Postmodernią kultūrą galima geriausiai apibūdinti kaip didelę, potencialiai neribota diskusijos metodų kolekciją, kur nei vienas metodas nėra kontroliuojamas kurio nors kito metodo. Ji įgauna savitą kultūros integracijos versiją. Postmodernioje kultūroje gyvenimo ir kultūros sferų išskirstymas, ivykdytas modernizacijos, yra laikomas ne tik savaime suprantamu, bet ir teigiamu dalyku, kaip liberalus progresas. Postmoderni kultūra atsiveria galimiems giminiškumams ar rezonansams, ar net daliniams susijungimams to, ką modernumas stengiasi atskirti.

Pstmodernizmas filosofijoje. Postmodernizmas filosofijoje prasideda apie XVIII amžiaus pabaigą ir XIX amžiaus pradžią. Jis gana ryškiai skiriasi nuo kitų postmodernizmo rūšių, pvz., nuo postmodernizmo architektūroje, mene ar literatūroje, kur šis terminas labiau nurodo trumpalaikį stilių ar madą. Palyginti su architektais, literatais ar menininkais, filosofams būdingas ryškesnis epochinių permainų savo disciplinoje suvokimas. Patys žymiausi postmodernizmo filosofai yra Jacques Derrida, Paulas Feyerabendas, Jean- Francois Lyotard, Richardas Rorty. Filosofinis postmodernizmas gimė kartu su suvokimu, kad jau nebegalima filosofuoti taip, kaip “Naujaisiais amžiais“. Egzistuoja tik tam tikras postmodernių filosofinių diskusijų laukas, kuriame susiduria radikalų ir konservatorių požiūris į dabartinę kultūrinę epochą. Postmodernizmas turi ne tik savo radikalųjį, bet ir konservatyvųjį sparną. Konservatizmas yra iš tų filosofinio ir politinio mąstymo srovių, kurios šiandien pajėgios suformuluoti savo požiūrį visais svarbiausiais postmoderniųjų filosofinių diskusijų klausimais. Svarbu tik, kokia bus pasirinkta postmodernizmo ir konservatizmo samprata. Radikalaus postmodernizmo filosofinės idėjos labai dažnai slepia atitrūkimą nuo praktinių socialinio ir politinio gyvenimo realijų suvokimo. Šiuolaikinių filosofinių radikalų pažiūros pasižymi dviem tarpusavyje susietomis savybėmis: jų originalumas neatskiriamas nuo vienpusiškumo. Savo požiūrio originalumą radikalūs postmodernistai šiandien įstengia teigti vien užėmę kraštutines filosofines pozicijas.
Konservatoriumi postmodernioje filosofinėje paradigmoje tampama ne savo valia, o tiesiog reaguojant į radikalius ir vienpusiškus teiginius. Tie filosofai, kuriuos sąlygiškai galima pavadinti konservatoriais, nėra kokie nors išskirtiniai dogmatikai ar tradicionalistai. Jie tiesiog bando į viską pažvelgti plačiau ir nuosaikiau, jausdami didesnę pagarbą savo pirmtakų veiklai. Dauguma konservatoriais tampa reaguodami į programiškai vienpusiškus šiuolaikinių filosofinių radikalų pasisakymus.
Apibendrinant, norėtųsi pasakyti, kad filosofija, jos suvokimas kiekvieno žmogaus yra labai savotiškas. Nes galima daugeliu būdų inerpretuoti vieną tiesą ir visi tie būdai bus teisingi.

Postmodernizmas edukologijoje. Nebeatitinka šiuolaikinės modernizacijos poreikių, kai kiekvienas individas vertinamas ne tik pagal kompetencijas, bet ir pagal gebėjimą pritapti prie naujos darbo grupės ir perimti naujas technologijas ir vaidmenis, gebėjimus ir nuostatas. Iš esmės tam tarnauja mokymosi visą gyvenimą doktrina. Sparčiai plintantis projektinis veiklų pobūdis bei žmonių kaitos dinamika verčia asmenį bendradarbiauti su vis naujomis bendruomenėmis ir darbo grupėmis užimant skirtingas pozicijas ir pateikiant naujus kūrybinius, inovacinius produktus. Kuo daugiau skirtingų tinklų yra žmogaus socializacijos pagrindas, kuo stipresnė individo ironija ir kūrybinė drąsa, kuo lakesnę jis turi fantaziją, tuo stipresnis, originalesnis gali būti jo individuacijos kelias. Europoje dominavo nepalankus požiūris į individualizmą, kaip į kažką griaunančio, demoniško. Tik XX a. pabaigoje pamažu iрryškėja palankus požiūris į individuaciją kaip laisvės, savikūros, savęs realizavimo pamatinį principą. Individuacijos samprata gali būti paremta ir esencialistinėmis, ir konstruktyvistinėmis žmogaus teorijomis. Esencializmas kalba apie tai, kad esmė yra duota Dievo, istorijos, prigimties ir pan. Konstruktyvistai teigia, kad jokios esmės nėra, o tai, kа vadiname esme, yra tam tikras žmogaus paaiškinimas, sutariamas ir pasiekiamas ugdymu. Individuacija turėtų prasidėti universitetuose arba dar vėliau, kurios tikslas yra abejoti, kritikuoti, keisti ir plėtoti save patį, kaip tam tikrą konstruktą, bei atitinkamai socialines institucijas arba socializacijos sąlygas. Todėl aukštasis išsilavinimas privalo parengti šiai ironizuojančiai, reformistinei, kūrybinei funkcijai

Leave a Comment