Pragmatizmo ugdymo filosofija

Untitled

Pragmatizmo filosofinė kryptis padarė didelį perversmą ugdymo teorijoje ir praktikoje. Pragmatizmo filosofija paremtas ugdymas skatina ieškoti ir veikti taip, kad būtų įgyvendinti užsibrėžti tikslai, o veiklos pagrindu ir tiesa laikanti tai, kas duoda praktiškai naudingų rezultatų. Pragmatizmas teigia, kad patirtis iš pradžių duota kaip kažkas apibrėžta. Ji formuojasi pažintinių pastangų dėka sprendžiant iškylančias problemas. Mąstymą pragmatizmas traktuoja tik kaip priemonę, įgalinčią efektyviai prisitaikyti prie aplinkos ir sėkmingai joje veikti. Pragmatistai teigia, kad idėjos, teorijos, sąvokos tėra tik instrumentai, priemonės arba veeikimo planas, todėl idėja yra teisinga tiek, kiek tikėti ja naudinga. Vadinasi, tiesa suvokiama kaip naudingumas.

Pragmatizmo filosofijos požiūriu ugdymo paskirtis- išmokyti ugdytinį spręsti realias gyvenimo problemas ir sukaupus jų sprendimo patirtį, pasiekti maksimalią asmeninę gerovę nepažeidžiant normų, kurios galioja visuomenėje.

Pragmatizmo filosofijos pirmtakai:

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

Francis Baconas. Labiausiai domino tai, kaip mes mąstome. Bandė įteigti žmonėms liautis tikėjus senomis tiesomis ir apibendrinimais, kurie gali būti, bet gali ir nebūti pagrįsti bei patikimi. Jis pragmatizmui padarė reikšmingą įtaką. Jo pasiūlytas indukcijos metodas tapo mokslinio metodo pagrinduu. Jis teigė, kad mokslas pirmiausia turi būti susijęs su materialiais dalykais.

Dž. Lokas. Tyrinėjo, kaip žmogus patyria ir pažįsta daiktus. Jis manė, kad

– kuo daugiau žmogus patiria, tuo daugiau jo prote atsiranda idėjų ir galimų jų derinių.

– nėra įgimtų idėjų ir kad pirmiaus

sia patyrimas formuoja žmogaus egzistenciją.

Dž. Rousseau. Daug rasė apie ugdymo ir politikos santykį. Teigė, kad ugdyme reikia vadovautis vaiko interesais.

0x08 graphic
Pagrindines pragmatizmo idėjas suformulavo amerikiečių filosofai:

0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

0x08 graphic

ČarlzasSandersas Pirsas – tai pragmatizmo pradininkas. Jis teigė:

tiesa yra mūsų atsakymai į klausimus, kuriuos mes patys klausiame. Absoliučios tiesos nėra: ji galioja tik tų klausimų atžvilgiu į kurius atsako. Siekė tiesos kriterijumi iškelti teiginių naudingumą, tačiau – tik teorinį naudingumą.

protas skiriasi nuo materialios tikrovės;

visuomet reikia turėti galvoje iš idėjos išplaukiančius padarinius;

mūsų supratimą apie objektą suformuoja praktinių jo poveikių supratimas;

kiekviena idėja yra mūsų suprastų poveikių idėja(idėjų negalima atskirti nuo žmogaus elgesio, nes turėti idėją- vadinasi, žinoti jos poveikį arba padarinius, arba jų galimumą žmogaus gyvenime);

visoks tikrasis žinojimas priklauso nuo mūsų idėjų patikrinimo konkrečiame patyrime. Pačios savaime idėjos, kol nepatikrintos patyrimu, reiškia ne ką daugiau už hipotezes.

Viljamas Džeimsas. Empirinio pragmatizmo krypties klasikas. Domėjosi žmogaus gyvenimo patyrimu ir kaip šis įtakoja įpročių, padedančių jam sėkmingai veikti aplinkoje, susidarymą. Teigia, kad:

naujoji tiesa turi remtis senąja tiesa ir aprėpti naują faktą;

pasirinkti priemones, įgalinčias pasiekti norimą tikslą.

Siekiant, kad mintys apie objektą būtų aiškios, tereikia nustatyti, kokius praktinio pobūdžio padarinius objektas galėtų sukelti.

Dž. Devejus. Jis teigė, kad:

visuomenė egzistuoja dėl to, kad nenutrūkstamo ugdymo procese vyresnioji karta perduoda jaunimui įpročius, veiklos būdus, mintis ir jausmus;

individai turi būti ugdomi kaip socialinės būt

tybės, gebančios gyventi socialinį gyvenimą;

tikslus kelia ne ugdymo procesas, bet žmonės: tėvai, mokiniai ir piliečiai. ( teigia, kad ugdant verslumą būtina atsižvelgti į tikslus, kuriuos kelia įmonių vadovai, vietinė bendruomenė, nes jie geriausiai jaučia kokių įgūdžių ir gebėjimų reikia būsimam specialistui, kad būtų patenkinti tiek jų, tiek ugdomų specialistų poreikiai);

neprotinga mokyti individus tik vienos veiklos, nes, pirmiausia, kiekvienas individas turi poreikį skirtingiems pašaukimams, kuriuose jis galėtų būti efektyvus;

bet kuris užsiėmimas praranda prasmę ir pereina į rutiną, jeigu jis yra izoliuotas nuo kitų interesų. (todėl individas siekdamas išsiaiškinti savo interesų ratą turi eksperimentuoti);

mokymo medžiaga yra reikalinga kaip stimulas, o ne dogmatinė priemonė ir ji turi būti susieta su anksčiau įgyta patirtimi;

ne disciplina, o besimokantysis yra mokymo esmė. Jis yra aktyvus mokymo proceso dalyvis, o ne vien pasyvus klausytojas.

užsiėmimas arba profesija yra vienintelė priemonė kuri subalansuoja pagrindinius individo sugebėjimus su paslauga visuomenei, o pats išsiaiškinimas ką individas gali daryti ir galimybių veikti užtikrinimas yra pagrindas individo laimei.

Dž. Devejus susistemino ir apibendrino V. Džeimso pragmatizmo idėjas ir pateikė patirties sąvoką pagal kurią:

1. Patirtis – tai ne žinios, bet veikla. Patirtis – tai žmogaus aktyvus santykis su aplinka.

2. Patirtis nėra asmeninė. Žmonės ir aplinka remiasi patirtimi ir vienas kitą veikia.

3. Patirtis nėra praeitis, nėra savaime duotas dalykas, nėra vien registravimas

to kas įvyko. Jos prigimtis eksperimentinė, tai mėginimas pakeisti esama ir pasiekti nežinoma.

4. Patirtis neegzistuoja pati savaime, atskirta nuo aplinkos, ji visuomet sujungta su kuo nors kaip visumos dalis.

5. Patirtis nėra mąstymo priešingybė. Išvados daromos iš patirties kyla iš mąstymo, o nauja patirtis, atsirandanti išsprendus problemas, skatina naują mąstymą ir patirties kaupimą.

Jis šiuos ryšius laikė idealiu modeliu patirčiai kaupti ir teigė, kad nuolat mokytis skatina staiga iškilusios problemos, kurios neleidžia tęsti pradėtos veiklos. Tuomet pradeda veikti mąstymas, kuris nenutrūksta, bet perkeliamas į apmąstymų lygį.

Dž. Devejus problemų sprendimą mąstant suskirstė į penkias stadijas:

1. Spėlionių stadija . Kai žmogaus veiklą nutraukia staiga iškilusi problema, veikla perkeliama į apmąstymų lygį ir spėliojama, kaip išspręsti problemą. Jei randamas tik vienas sprendimas, fizinė veikla tęsiama toliau. Tačiau jei esama daugelio kartais vienas kitam prieštaraujančių sprendimų abejonės ima skatinti mąstymą.

2. Analizavimo stadija . Šioje stadijoje imama mąstyti sistemingai, remiantis padarytais pastebėjimais ir situacijos sąlygų analize. Problema kol kas neapibrėžiama, ji išryškėja tik radus sprendimą.

3. Hipotezės stadija. Kruopščiai išstudijavus situaciją, galima mėginti kelti pagrįstą hipotezę.

4. Svarstymo stadija . Hipotezė dar apsvarstoma ir tobulinama. Ji turi vesti prie greitesnio efektyvesnio sprendimo.

5. Tikrinimo stadija . Vėl imamasi veiksmo ir mėginama patikrinti apsvarstytąją hipotezę. Nesvarbu ar ji pasiteisins ar ne , bet šis procesas jau davė teigiamų mokymosi rezultatų

Taip pat pragmatizmui daug nusipelnė:

b>Klarensas Liuisas ( 1883- 1964)– svarbiausias konceptualiojo pragmatizmo krypties atstovas. Savo uždaviniu laikė pragmatiniame sąvokų išaiškinime. Nors jis daugiau buvo žinomas kaip logikas nei filosofas, tačiau

Italų pragmatistai buvo pirmieji pragmatizmo atstovai Europos žemyne. Jie suteikė šiai krypčiai savitą, palyginti su Amerika, ko gero dar praktiškesnį ir maištingesnį pobūdį. Pagrindinis šios krypties atstovas buvo Giovanni Papini (1881- 1956). Italų pragmatistai stengėsi savąja filosofija pasitarnauti politikai.

Galime padaryti išvadą, kad pragmatizmo filosofijos atstovai pagrindiniu uždaviniu laikė analizuoti mąstymo struktūras, kad efektyviau jas būtų galima pritaikyti praktikoje. Pragmatikai už tai, kad ugdymas turi būti natūralus, atsižvelgiantis į žmogaus vystymąsi. Jie ne mano, kad mokymas yra tas pats kas ir ugdymas. Ugdymas kitaip nei vien tik mokymas padeda vaikui galvoti. Pragmatikai mano, kad į ugdymą reikėtų žiūrėti ne kaip į pasirengimą gyvenimui, o kaip į patį gyvenimą. Dėl to ugdytojams turėtų būti žinomi vaikų interesai ir paskatos, taip pat ir aplinka, iš kurios jie atėjo.

Apibendrinimas. Pragmatikai teigia, kad:

ugdymas turėtų būti eksperimentinis, padedantis visuomenei atsinaujinti;

ugdymas turėtų palaikyti tikrąjį individualizmą, kurio dėka savo problemas spręstume ne vien pasikliaudami tradicijomis ir papročiais, o siekdami savo tikslų ir interesų, labiau remtumės protu;

mokytojas niekuomet turi nepamiršti motyvacijos veiksnio;

vaikus mokyti kaip spręsti problemas, jie mano, kad praktiškai tai skatina gyvenimiškos situacijos.

didelė reikšmė yra pačiam mokymosi būdui;

jei tam tikras problemas, tokias kaip santuokos, šeimos, darbo, laisvalaikio, galima įvardyti arba numatyti, mokykla turėtų padėtižmogui pasirengti jas įveikti;

ugdymo procese turi pasireikšti žmogaus kūrybiškumas;

jungti teoriją ir praktiką.

Kritiškas pragmatizmo įvertinimas:

Pragmatizmas kritikuojamas, esą jis

prieštarauja žinių įgijimui ir kognityviniam vystymuisi;

nuvertinęs mokymo programą, propaguodamas ašinį arba probleminį požiūrį, kuris ima šiek tiek iš vienos, šiek tiek iš kitos disciplinos ir nė vienos kaip reikiant neišnagrinėja. Dėl to mokinių žinios esančios paviršutiniškos.

mokymą organizuoja orientuodamiesi į mokinių interesus. Dėl to mokiniams stinga drausmės, kuri būna studijuojant pamatiniusdalykus;

tampa priklausomi nuo mokinių norų, dėl to šie iš mokyklos išeina neturįs savo nuomonės, paviršutiniški, beveik visiškai neorientuoti į pamatines vertbes;

pragmatizmo idėjomis gridžiama mokymo programų reforma, kuri paprastai įgyvendinama labai neapgalvotai ir mokytojams tinkamai nepasirengus;

skatina žmonių susvetinėjimo tendenciją, o tai nesiderina su esminiais ugdymo tikslais ir pačia žmogaus egzistencijos prasme.

Konservatyvūs kritikai tvirtina, kad pragmatizmas atmetęs tradicines religines, dorines ir visuomenines vertybes ir linkstąs prie abejotinių, kintamų bei laikinų vertybių.

Pažymėtina, kad pragmatizmo pedagogika nėra susikūrusi išbaigtos teorijos ir to net nesiekia.

Charles Pierce

Čarlzas Robertas Pirsas

1839- 1914

William James

Viljamas Džeimsas

1942- 1910

John Dewey

Dž. Devejus

1859- 1952

Francis Bacon

Francis Baconas

1561- 1626

John Locke

Dž. Lokas

1632- 1704

Jeanas Jacques Rousseu

Dž. Rousseau

1712- 1778

Leave a Comment