5 tema – Paslėptas ugdymas
Nematomo/paslėpto ugdymo pasireiškimas ir funkcionavimas Lietuvoje
Vaikų mokymas nuo mažo žmogučio, kuris geba išreikšti žemiausio lygio motyvaciją (poreikį valgyti, miegoti – tai, kas būtina mūsų egzistavimui) ir tik pradeda reikšti aukštesnio lygio motyvaciją (savo, kaip individo, asmeninių interesų formavimasis), iki brandaus, suaugusio žmogaus, kuris pasirengęs integracijai į visuomenę ir pasiruošęs save realizuoti ne tik kaip individą, iškeliantį savąjį AŠ, bet ir kaip bendruomenės dalelę, siekiančią bendro tikslo (tai aukščiausiojo lygio motyvacija – suvokimas savęs, kaip bendruomenės dalies), turi labai didelę reikšmę. Ne veltui sakoma: vaikai – mūsų ateitis. Kad užaugęs moksleivis taptų visavertis bendruomenės narys, vienas iš svarbiausių reikalavimų – jis turi baigti mokyklą. Mokyklos mokymo programą tvirtina švietimo ministerija. Ji visose Lietuvos mokyklose yra vienoda. Tačiau be privalomos programos, vaikai mokomi paslėptojo ugdymo, kuris turi ne ką mažesnę svarbą. „Slaptojo ugdymo turinys – tai nerašytų elgesio taisyklių sąvadas ir socialinės pamokos, kurių įsisavinimas paruošia vaikus pasauliui anapus mokyklos ir šeimos, padeda atlikti jaunosios kartos socialinę, politinę ir kultūrinę integraciją“.
Užslėptasis ugdymas labai svarbus pareigos ir atsakomybės jausmo formavimuisi, hierarchijos supratimui. Šių tiesų mokymui naudojami du būdai: priverstinis ir laisva valia. Priverstinis būdas yra naudojamas didžiojoje dalyje Lietuvos mokyklų. Pagal švietimo sistemos programą išdėstomas pamokų tvarkaraštis, griežtai nustatytas pamokų laikas (pamoka 45min), kurių mokiniai privalo laikytis, nesvarbu jiems patinka ar ne. Vaikai mokosi jausti pareigą, lankyti pamokas ir mokytis. Už praleistas pamokas atitinkamai baudžiama, tai padeda ugdyti atsakomybės jausmą už savo elgesį. Visi vaikai privalo klausyti mokytojų nurodymų, atlikti jiems paskirtas užduotis. Tai svarbu hierarchijos suvokimui – mokytojas viršesnis ir jo žodis galutinis. Mokiniai mokomi paklusnumo, pagarbos jausmo vyresniesiems ir tuo pačiu vienas kitam. Laisva valia pareigos ir atsakomybės suvokimas ugdomas kiek kitaip. Šio metodo tikslas – kad pats vaikas suprastų šių savybių svarbą ir pats jas laisva valia išsiugdytų kaip visuotinai priimtinas. Teko girdėti apie pradinio ugdymo užsienio mokyklas, kur kultivuojamas šis metodas. Nedidelę klasę prižiūri grupelė mokytojų. Prasidėjus pamokai, vaikams patiems leidžiama pasirinkti, kuo jie nori užsiimti pamokos metu. Viena mokytoja su grupele vaikų mokosi skaityti,kita – rašyti, trečia – piešti. Manoma, kad tokio amžiaus vaiko negalima versti mokytis, atėjus laikui jis pats supras, kad mokytis jo pareiga ir pajaus atsakomybę. Jei vaikas visus metus tik piešia ir atsisako kitų disciplinų, manoma, kad jis dar per mažas ir paliekamas toje pačioje klasėje antrus metus. Žinoma, yra mokymo programos ir tik ją įvykdę vaikai perkeliami į aukštesniąją klasę. Lietuvoje teko girdėti apie Centro pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Rasos Vilutienės vykdomą mokymo sistemą „Step by step“. Šios programos esmė, išmokyti vaiką pačiam planuoti savo laiką, suvokti savo fizines ir protines galimybes. Mokiniai, kurie mokosi pagal šią programą, nesivadovauja nustatytu laiku tarp pamokų ir pertraukų. Jie patys koordinuoja savo darbą ir poilsį. Vaikai nuo mažens mokomi suvokti, kad turi kelias alternatyvas, iš kurią gali rinktis, šiuo atveju – dirbti, ilsėtis. Pirma gali pabaigti visą darbą, o tada pailsėti arba padaryti dalį darbo ir po nedidelės pertraukos darbą pabaigti. Tačiau jie supranta, kad darbą teks vis tiek padaryti, tai jų pareiga.
Paslėpto ugdymo mokymas labai glaudžiai susijęs su mokytojo vertybėmis, prioritetais. Lengviausia išmokyti to, kuo pats nuoširdžiai tiki. Mokiniai su mokytojais elgiasi taip, kaip šie jiems leidžia. Geras mokytojas sugeba išsireikalauti drausmę, dėmesį pamokų metu, pagarbą sau ir bendraklasiams, sudominti savo dėstomu dalyku. Jis neturi leisti mokiniams „lipti ant galvos“, tačiau negerai ir kitas kraštutinumas – kai mokiniai bijo mokytojo. Tam labai svarbūs mokytojo – mokinio santykiai. Mokiniai išmoksta komunikavimo tarpusavyje, tinkamos elgsenos, geba skirti, kas priimtina ir kaip elgtis nederėtų (viskas priklauso nuo įsigaliojusių visuomenės normų). Be kompetencijos, mokytojui labai svarbu nešališkumas ir objektyvumas. Turbūt daugelis iš mūsų yra bent kartą ištarę frazę: „Mokytoja užsisėdo“. Didžioji dalis mokytojų norom ne norom savo mokinius skirsto i puikius, vidutinius ir prastus. Skirstymą dažnai atspindi neobjektyvus pažymių rašymas, kurie daro labai didelę įtaką moksleivių ateičiai (renkantis būsimąją profesiją). Ypač pastebimi geriausieji ir silpniausieji mokiniai. Pastaruosius užuot daugiau pamokę, pabandę išsiaiškinti, ko vaikai nesuprato, tik nustumia į šoną, kaip beviltiškus, nesigilindami į dedamas pastangas ir vaiko problemas. Dažna tokio elgesio priedanga: „Visiems medžiaga išaiškinta vienodai, tam skirti korepetitoriai, už viršvalandžius niekas nemoka“. Gerieji mokiniai nuolat skatinami, ne visada pelnytai, kad taptų dar geresniais, kad pasiektų aukštų rezultatų, kad garsintų mokyklos tuo pačių ir mokytojos vardą. Toks mokytojų elgesys išmoko vaikus konkurencijos, nedraugiškumo (neduoda draugams nusirašyti, neskelbia klasės draugams sužinotą naudingą informaciją) siekiant aukštesnių įvertinimų.
Užslėptasis ugdymas išmoko tolerancijos susipažįstant su kitokiais asmenim. Tuo stengiamasi išvengti lyčių, papročių, rasės, tikėjimo, socialinės ir fizinės diskriminacijos. Tačiau ne visi pedagogai tai suvokia: nuo pirmos klasės berniukus sodina su berniukais, mergaites su mergaitėm, kūno kultūros pamokos vyksta atskirai. Nederėtų vadovautis vien tik nuomone, kad berniukai pajėgesni, ištvermingesni, stipresni. Kartais kultivuojanti tam tikrą sporto šaką mergaitė yra daug pajėgesnė už savo klasės berniukus. Todėl kūno kultūros mokytojai, skirstydami tinklinio, krepšinio ar kitas komandas kūno kultūros pamokai, pirmiausia turėtų atsižvelgti į fizinį pasiruošimą, o ne diskriminuoti silpnesniąją lytį. Pamokų metu vaikai supažindinami su kitų šalių papročiais, religijomis, rasėmis, paskutiniais metais ypač skatinamas moksleivių bendravimas ir bendradarbiavimas su kitomis užsienio mokyklomis. Tuo siekiama ne tik gilinti moksleivių akiratį, plėsti žinias, bet ir išmokyti tolerancijos. Deja, nė vienoje mokykloje kol kas nepavyksta išvengti fizinės ir socialinės diskriminacijos. Iš tiesų vaikai yra labai žiaurūs, dažnas netoleruoja kitaip atrodančio asmens, kitaip nei suaugę, nesivaržydami sako visą tiesą į akis, kad ir kokia skaudi, įžeidžianti ji bebūtų, vertina vieni kitus ne pagal vidines savybes, bet pagal išvaizdą. Retas kuris galėtų pasigirti mokykloje neturėjęs pravardės. Dažnas mokytojas pastebi mokykloje diskriminacijos atvejų, skuba drausminti vaiką (dažnas lyg keršydamas dar labiau pradeda tyčiotis iš mokyklos draugo), bet ne kiekvienas yra pasirengęs pasišnekėti su abiem mokiniais ir padėti jiems viską išsiaiškinti.
Užslėptasis ugdymas ne ką mažiau svarbus už švietimo programą. Daug svarbiau, kad žmogus išaugtų doras ir teisingas, negu be moralės, bet protingas. Vaikų mokymas yra labai atsakingas darbas – prisidėjimas prie ateities kūrimo.