Postmodernizmas

XX a. antroje pusėje radosi naujas terminas – postmodernizmo literatūra, – nurodantis naujus pokyčius Vakarų kultūroje bei literatūroje. Kaip specialus literatūros istorijos terminas (isp. „postmodernismo”) pradėtas vartoti ispaniškai kalbančioje Amerikoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, greitai jis pavartotas ir Šiaurės Amerikoje. Sąvoka įsitvirtina, kai pasirodo E. Toinbio kūrinys „Istorijos studijos” (A. Toynbee, “A Study of History”, 1947). Šiam autoriui postmodernios eros pradžia reiškia Naujųjų laikų pabaigą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių literatūrologai postmodernizmo sąvoką vartojo tik kaip neigiamą apibūdinimą. Vėliau neigiama prasmė pamažu nyksta. Dažniausiai „postmodernizmo liiteratūra” buvo priešinama „sustabarėjusiai” ir „dogmatinei” XX a. pirmosios pusės modernizmo literatūrai. „Postmodernizmo” terminas bei literatūra dar ir dabar neturi griežtų ir tikslių kontūrų, tačiau kurios ne kurios tendencijos yra apčiuopiamos.
Postmodernizmo fenomenas pradeda rastis tuo metu, kai, daugelio tyrinėtojų nuomone, Vakarų kultūra išgyvena vertybių krizę. Buvusių civilizacijos vertybių destrukcija, vis didesnis nihilizmas dvasinių vertybių atžvilgiu privertė daugelį kultūrologų, filosofų įkyriai kartoti „krizės”, „mirties” ar panašius pasakymus, liudijančius apie naujausią nihilizmo bangą žmonių sąmonėje. Greta šių teiginių yra gajūs kiti, į juos paanašūs: „literatūros saulėlydis”, „Vakarų filosofijos pabaiga”. Garsieji Vakarų literatūrologai aiškina, kad miršta ir pats autorius – tarpininkas, kalbos tekstų „retransliatorius”.
Visa šita reiškia, kad atsisakoma vienareikšmio požiūrio į klasikinę Vakarų kultūrą, einama prie naujo požiūrio, kuris skelbia meno, literatūros pliuralizmą, stilistinį pliuralizmą, naujų pr

rincipų įvairovę. Tai lūžio momentas, kai radikaliai keičiasi nusistovėjusio europinio meno principai, vertinimai. Postmodernizmas yra „epochinis perversmas, radikali kultūros paradigmų ir dvasinių orientyrų kaita, kurių dar nesuvokėme” (A. Andrijauskas).
Postmodernistiniame mene vis didesnį svorį įgyja Rytų filosofijos pagimdytos vertybės, iki šiol pakankamai neįvertintos Vakaruose, rytietiško mąstymo stilius, neadekvatus Vakarų racionalumui, taip pat estetiniai idealai ir meninės formos, kurios kristalizavosi neeuropinėse civilizacijose, t.y. kitose kultūrose, anksčiau nepripažintose ar neįvertintose.
Prie postmodernizmo literatūros bruožų galima būtų skirti jos adeptų linkimą į konformizmą, į žaidimo vaidinimą. Prisitaikymas prie situacijos rodo jų atsisakymą pertvarkyti pasaulį ir atsisakymą prisiimti atsakomybę už savo kūrybos pasekmes. (Modernistams buvo būdinga išreikšti atsakomybės jautimą, rodyti savo stiliaus ir individualybės pėdsakus.)
Vienas iš postmodernizmo požymių yra intertekstualumas. (Šio termino kūrėja J. Kristeva jį taip apibūdina: „IIntertekstualumu mes vadiname tokią tekstų žaismę, kuri vyksta tiktai vieno teksto viduje. Specialistui intertekstualumas yra sąvoka, kuri nurodo, kaip tekstas „skaito” istoriją ir kaip į ją įterpia save”.) Tatai reiškia, kad vyksta daugkartinis teksto kodavimas, nuolatinis citatų žaismas, ankstesnių tekstų sankaupa, naujoviškas kartojimas to, kas jau kitų yra pasakyta (parašyta). Intertekstualių kūrinių paletė – skirtinga, nevienareikšmė. Yra kūrinių, kuriuos galima būtų pavadinti citatų montažais, – naujas tekstas sukuriamas iš jau anksčiau kitų autorių parašytų. Yra autorių (R. Dėforž – R. Deforges), kurie perrašo ankstesnių ep
pochų bestselerius. Žoržo Pėreko (Georgės Perec) romanas „Daiktai” yra Giustavo Flobero (G. Flaubert) perrašymas. Prie elitinės literatūros šedevrų skirtinas Umberto Eko (U. Eco) romanas „Rožės vardas”, kurį tenka skaityti kaip „intertekstualų rebusą”. Naudodami ankstesnius literatūros tekstus, juos perdirbdami, inkorporuodami į savo kūrybą, postmoderno atstovai pripažįsta visuotinį kultūros pobūdį, jie eklektiškai traktuoja visų epochų ir visų stilių vertybes; juos savaip modifikuoja, orientuodami į masinės sąmonės poreikius, į masinį skonį. Naujausių laikų žmogus mėgsta tai, kas šokiruoja, kas praranda intymumą ir yra išryškinama (erotikos elementai), kitais žodžiais sakant, – kas veda į meno ir gyvenimo normų desakralizaciją, į dvasingumą teigiančio tradicinio humanizmo atmetimą.
Kita vertus, į visą postmoderniąją kultūrą ir literatūrą negalima žiūrėti kaip į masinio skonio tenkinimą. Dalis menininkų siūlo mąstančiam skaitytojui priebėgą ir užuovėją humanistinėse vertybėse, saugomose nuo masinės kultūros niveliuojančio pobūdžio.
Postmodernistai daugiau ar mažiau propaguoja indiferentiškumą ar toleranciją praeities menui, atsisakydami griežto jo vertinimo ar radikalaus atmetimo; šiuo požiūriu jie vėlgi yra priešybė XX a. pradžios revoliucingiems ar praeities menui nepakantiems modernistams.
Nepamirština, jog postmodernųjį kūrėją ir jo meną veikia kompiuterinės eros pasiekimai; todėl kuriamos naujos meno formos, kurias apibūdina žodis „sintetiškos”, joms būdinga didžiulis raiškos priemonių diapazonas, naujų eksperimentuojančių technologijų taikymas. Taigi nėra svarbus kūrybos rezultatas, svarbesnis – pats kūrybos procesas. Menininkų dėmesys koncentruojamas improvizacinėms gudrybėms, žaidimo akrobatikai, fikcijos ir
r tikrovės sulydinimui, komentarų gausai.
Rytų filosofų veikiami (dzenbudizmas) postmodernizmo kūrėjai regi žmogų ir jį supantį pasaulį kaip vientisą bei savaiminį būties srautą.
Iš Rytų estetinių teorijų postmodernistai skolinasi „tuščios erdvės” sąvoką ir kaip motyvą ją naudoja savo kūryboje. „Tuštumos” ar „tylos” įvaizdžiu siekiama išreikšti mintį, kad grynasis grožis ir tikroji tiesa nenusakomi materialiais ženklais. Tą patį pastebime grožiniame kūrinyje, kur „tuščia erdvė” ar „tyla” paverčiamos „trūkčiojančiu stiliumi” su nutylėjimais, neišbaigtais sakiniais, elipsėmis.
Postmodernistinėje literatūroje dažnai naudojamas neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas suprantamas kaip sąstingio ar net mirties išraiška. Todėl postmodernistai visokeriopai manipuliuoja atviro diskurso, žaismo simbolinėmis prasmėmis ir kitomis priemonėmis, vengia duoti kūrinyje vienareikšmius atsakymus. Tuo pabrėžiama intuicijos ir galima skaitytojo improvizacijos svarba.
Postmodernistai naujomis formomis ir naujiems tikslams naudoja groteską; atsiranda groteskiškos situacijos tada, kai kūrėjas regi „iš pašalės”, tarsi žiūrėtų „iš šono” į sujauktą vertybių pasaulį, pilną dviprasmybių, fikcijos ir realybės supynimo, sapno ir realybės neaiškumo. Postmodernistiniame groteske glūdi itin destruktyvi juoko galia. Groteskas naudojamas ir tada, kai rašytojas suvokia, jog šiuolaikinis pasaulis pernelyg chaotiškas, kad apie jį būtų kalbama įprastu būdu. Kaip grotesko atmaina gali būti paminėtas pastišas, – tai ypatingo ar unikalaus stiliaus imitacija, stilistinės kaukės užsidėjimas, literatūrinė mimikrija.
Naujausioji literatūra nerašoma ateičiai (bent jau teoriškai), ji kuriama gyviesiems, „dabai” ir „čia” es
santiems. Todėl rašytojui svarbus populiarumas – dabar ir čia. Rašytojas greitai išgarsėja ir kartu yra greitai prabėgančios mados auka. Vartotojiška visuomenė grožinį kūrinį vertina kaip daiktą, panaudotas jis išmetamas.
Prie postmodernizmo literatūros galėtų būti priskiriami tokie garsesni XX a. pab. rašytojai: Umbertas Ekas (Umberto Eko), Alenas Rob-Grijė (Alain Robbe-Grillet), Chorchė Lujis Borchas (Jorge Luis Borges), Pėteris Handkė (Peter Handke), Džonas Bartas (John Barth), Michalas Vyvehas (Michal Wiewegh), Milanas Kundara (Milan Kundara), Žoržas Pėrekas (Georgės Perec) ir kt.)

Leave a Comment