Pomirtinis pasaulis

1. Pomirtinis pasaulis. Trumpai apie jį.

Pomirtinis pasaulis – įvairiose religijose ir mitologijoje vartojamas terminas, apibūdinantis žmogaus ar kitų būtybių gyvenimą po fizinės mirties. Yra daugybė nuomonių, kurios formuoja požiūrį į pomirtinį pasaulį. Tačiau vis dėlto būsena, kuomet žmogus miršta, vis dar išlieka paslaptimi kiekvienam iš mūsų. Įvairiose religijose sutinkame visokių pomirtinių pasaulių, kaip pavyzdžiui krikščionybėje yra rojus ir pragaras. Rojus – pomirtinė vieta minima įvairiose religijose. Pagal Bibliją, išrinkti krikščionys rojuje praleis savo amžinąjį gyvenimą. Pragaras – kančios ir skausmo vieta kurioje, pagal daugumą tikėjimų, viisi nusidėjėliai praleis savo amžinąjį gyvenimą. Pragare degs visi nusidėję velnio angelai.
Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – “kūną” irr “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip še

ešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša.
O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su juutiminiu pasauliu, jutimiškumo naštos, neišvengiamai turi atnaujinti ryšį su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvulių kūnai tam geriausiai tinka.

domi tema – iki pat mūsų dienų visoje Lietuvoje išlikęs tikėjimas mirties pranašais. Iš realiai egzistuojančių – tai paukščiai, gyvuliai, žvėrys, augalai. (Jei šuo kaukia prie kurio nors namo, tai ten žmogus mirs. Tai, sako, mirtis vaikščiojanti. Arba &#

#8211; kai namuose yra sunkiai sergantis ligonis ir virš sodo skraido daug varnų, tai ligonis

3
nepasveiks; velniai, pasivertę į varnas, laukia žmogaus sielos.) Paprastas paukštis, augalas tam tikrame lauke, aplinkoje praranda buitinę kasdienę prasmę, virsta sakraliniu, mirties simboliu. Paukščiai pranašai gali būti senųjų tikėjimų užuominos, kai buvo manoma, kad mirusieji kitame pasaulyje virsta paukščiais.
Mirusio žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis (nepamirškime – apmokamomis). Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima “amžina tėviškėlė”, “vėlių suolelis”, prašoma atidaryti “vėlų vartelius”. Vienoje raudoje sakoma: “susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį”. Dažnai “amžinoji tėviškėlė” yra suprantama rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis. Tyrinėti kapinynai rodo, kad laidojant laikytasi tam tikros krypties. Galva vakarų pusėje, galbūt tam, kad tiesus kelias būtų rytų šalelėn, ten kur saulė teka.

2. Reinkarnacija.

Reinkarnacija (lot. reincarnatio – sugrįžimas į kūną) reiškia tikėjimą, kad esminė žmogaus dalis (siela, dvasia, Aš) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų ar gyvūną. Kiti šio reiškinio pavadinimai: persikūnijimas, sielos keliavimas,
Tikėjimo reinkarnacija šaknys glūdi Indijoje, induizme. Upanišados (VIII a. pr. m. e.) moko, kad kitame gyvenime reikia laukti atpildo už šio gyvenimo darbus. Žmogaus karma („darbas“) nulemia, į kokią būtybę įsikūnys jo siela ir

r kokį likimą reikės iškentėti.
Remiantis vėlesniais raštais, Vedanta, meditacijos ir pažinimo dėka žmogus gali pažvelgti į reinkarnacijų grandinę, suprasti savo ankstesnius įsikūnijimus.
Budizme irgi yra išlikęs tikėjimas reinkarnacija, kur į kitą gyvenimą perkeliamas ne Aš ar siela, o psichinių ir dvasinių energijų kompleksas. Persikūnijimo ratas gali būti nutrauktas tik meditacijos pagalba, kai karma ar tuo pačiu kitas gyvenimas pagerinami gerais darbais (pavyzdžiui, aukojant vienuoliams).
Reinkarnacija Biblijoje
Biblijoje nėra jokių užuominų apie reinkarnaciją. Po mirties žmogaus siela patenka į mirusiųjų karalystę . Evangelijoje pagal Luką 16,19–31 aiškiai pasakyta, kad miręs žmogus negali iš mirties grįžti į gyvybės karalystę. Vieną dieną žmogus turės mirti, o po mirties jo laukia teismas (Žyd 9,27). Jėzus atmeta bausmę už nuodėmes prieš gimimą ir tokiu būdu – induistines mintis apie karmą (Jn 9,1). Pažadas, kad pranašas Elijas vėl ateis (Mal 3,23–24), išsipildė per Joną Krikštytoją (Mt 11,14; 17,12–13),

4
Naujasis Testamentas pažymi žmogaus atsinaujinimą per Dievo Dvasią, o ne per reinkarnaciją.
Dažnai buvo bandoma reinkarnaciją įrodyti moksliškai. Reikia pasakyti, kad per hipnozę sukelti vadinamieji „reinkarnacijos prisiminimai“ dažnai buvo fantazijos, nors patys užhipnotizuotieji tikėjo jų pranešimų teisingumu. Parapsichologija nurodo, kad vadinamieji „reinkarnacijos prisiminimai“ gali būti paaiškinami ir kitaip, pavyzdžiui, melu, saviapgaule, nesąmoningais prisiminimais (ko nors perskaityto), galimos kolektyvinės minties pasiekimais, pasąmoniniu suvokimu (atspėjant kito žmogaus mintis) arba apsėdimu. taigi „reinkarnacijos prisiminimus“ galima paaiškinti ir bi

ibliniu požiūriu: šalia melo, saviapgaulės ir nesąmoningo suvokimo, jie pasireiškia kaip Dievui priešiškos jėgos, siekiančios apgauti žmogų, kad jis netikėtų galutine mirtimi, bei Dievo teismo realumu.

Kritika
Reinkarnacijos tikėjimo priešininkai neretai teigia, jog toks tikėjimas skatina abejingumą kito žmogaus kančiai ar nelaimei, nes jo požiūriu savaime akivaizdu, jog kenčiantysis vienaip ar kitap pats dėl to kaltas. Sėkmės atveju tai gali paskatinti didelę puikybę, nes net ir akivaizdus atsitiktinumas neretai laikomas praeituose gyvenimuose pelnytu atpildu. Šalininkai į tai atsako, jog net ir nusidėjęs žmogus galėjo užsitarnauti pagalbą, todėl tas, kuris galėdamas sąmoningai jos nesuteikė, yra už tai atsakingas.

3. Laidojimas.

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.
Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą.

4. Išvada.

Aš manau, kad erdvėje pomirtinis pasaulis tikrai yra. Juk kiekvienas žmogus turi sielą, kuri po mirties kažkur nukeliauja. Tik nuo mūsų pačių pasirinkto gyvenimo būdo priklauso kur keliausime iškarto po mirties: ar tai bus pragaras ar rojus. Tikriausiai dažniausiai pagalvoję apie tokius dalykus užduodame sau vienintelį klausimą, kas tai yra pomirtinis pasaulis? Bet, mano nuomone, viskas ateina su laiku ir tam skirtu laiku viską sužinosime. O kol kas erdvė, laikas po mirties mums išlieka paslaptimi.paslaptimi, kurią ilgainiui tikrai sužinosime..

5

Turinys

1. Pomirtinis pasaulis. Trumpai apie jį..................3

2. Reinkarnacija.............................4

3. Laidojimo papročiai..........................5

4. Išvados..............................5

Leave a Comment