Platono vieta antikos filosofijoje

Platono vieta Antikos filosofijoj

Platonas(428/427 -348/347 pr.k.) padarė didžiulę įtaką visai Vakarų filosofijos raidai. Taip pat Platonas laikomas idealistinės filosofijos pradininku,sukūrusiu objektyviojo idealizmo sistemą. Šios filosofijos atsiradimą lėmė ankstesnė vergovinė Graikijos filosofija, prieštaravimai tarp atskirų konccepcijų ir ta aplinka,kurioje gyveno Platonas.Tuo metu klestėjo nevaržoma demokratija,sudariusi visas sąlygas pasireikšti kūrėjams.Tačiau tam tikri visuomenės sluoksniai nesaikingai naudojosi laisve,o tai išryškino vergovinės santvarkos trūkumus.Ypač tiek politiškai, tiek morališkai,tiek ekonomiškai Atėnus smukdė Peloponeso karas ir jo sukeltos pasekmėsPlatonas matydamas krašto negandas priėjo išvados,kad viską reikia tvarkyti mooksliškaiJis.nusprendė atskleisti būties esmę ,išanalizuoti žmonių gyvenimą ir parodyti,kokia turėtųbūti valstybė.

Jo filosofinė sistema visais laikais buvo vertinama labai nevienareikšmiškai,nes tai labai sudėtinga, neišbaigta ir negriežta jo pažiurų sistema.Ji kupina paslapčių,neaiškumų,netgi legendų,o būtent tai.ją daro įdomią bei patrauklią.Savo filosofijoj Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais.Jis domėjosi Heraklito,Anaksagoro pažiūromis,bet didžiausią įtaką jam padarė Sokratas.Platonas,panašiai kaip ir jo mokytojas,galvojo,jog žinojimas pasiekiamas protu,sąvokomis,fiksuojant tai,kas daiktuose bendra ir pastovu.Taip pat jis viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema,bet sieja ją su dagelių kitų ir analizuoja įvvairiais aspektais.Toks būdas dažnai verčia filosifą vis iš naujo sugrįžti prie klausimo,kuris jau buvo nagrinėtas kituose veikaluose.

Pagal pažiūrų genezę Platono veikalai chronologiškai skirstomi į tris laikotarpius.
1.Ankstyvosios kūrybos veikalai:“Eutifronas“(apie dievobaimingumą),“Lachetas“(apie drąsą),“Charmidas“(apie protingumą),“Protagoras“(apie dorovę),“Georgijas“(apie retoriką,hedonizmo ir egoizmo kritiką),“Sokrato apologija“.I“Valstybės“knyga ir kt.Tuo laikotarpiu mą

ąstytojas darlabai sekė Sokratu ir,vadovaudamasis jo metodu,kovojo su jam nepriimtinomis pažiūromis,ypač su sofistais.
2.Viduriniojo kūribos laikotarpio veikalai:“Menonas“(apie galimybę išmokti dorovės),“Kratilas“(apie kalbą),“Fedras“(apiesantykį tarp sieloe iridėjos),“Fedonas“(apie sielos nemirtingumą),“Puota(apie meilę),“Valstybės“II-X knygos,“Teaitetas“(apie pažinimą) ir kt.Šiuo laikotarpiu buvo sukurta dualistinė Platono filosofija,idėjų teorija.
3.Vėlyvosios kūrybos veikalai:“Parmenidas“(apie Platoniškai supramtamą dialektiką),“Sofistas“(apie būtį),“Politikas“,“Timajas“(apie gamtą),“Įstatymai“(sušvelninta idealios valstybės teorija) ir kt.Paskutiniuoju laikotarpiu Platonas beveik nustojo reiškęs savo mintis Sokrato vardu.Įamžiaus pabaigą jis dagiau rėmėsi pitagoriečių mąstysenos principais.

Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“,sukurtas apie 360 m.p.m.e.Tai daugiaplanis kūrinys,kuriamePlatonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą,tačiau,pradėjęs ją analizuoti,jis toli gražu neišsitenka šios etinės problemos rėmuose ir paliečia beveik visas pagrindines filosofines problemas.Todėl neatsitiktinai tyrinėtojai tegia kad „Valstybėje išdėstyta visa Platono subrendimo laikotarpio filosofinė sistema,kurioje pasigendama tik kosmologijos.
„Valstybė-vienas stambiausių Platono dialogų.Jį sudaro 10 knygų.Visas šis veikalas-tai ištisas Sokrato pasokojimas apie diiskusiją teisingumo klausimu,įvykusią pagarsėjusio oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje(netoli Atėnų).Diskusijoje dalyvavo Platono broliai-Adeimantas ir Glaukonas,pats Kefalas,jo sūnus Polemarchas ir sofistas Trasimachas-pagrindinis Sokrato oponentas.Taip pat šios diskusijos klausytojai dar buvo du Kefalo sūnūs(Lisijas ir Eutidemas),sofistas Charmantidas,Trasimacho mokinys, ir kiti.

Utopinės valstybės struktūra

Pagal Platono teoriją,pagrindinė valstybės atsiradimo prielaida yra ta,jog žmogus pats vienas patenkinti visų savo poreikių tokių kaip būstas,maistas,drabužiai ir kiti.Platonas neatmeta galimybės,jog galbūt ir pats vienas galėtų prasimanyt drabužių,maisto,įsirengt būstą ir t.t,,tačiau galiausiai prieina išvadą,jog pasidalijimas darbais yra daug naudingesnis.Būtent tai ir

r tampa projektuojamos valstybės pagrindu. Tai,kas,kokį darbą dirbs lemia prigimtisTai Platonas įvardija labai poetiškai:kaip vario,sidabro ir aukso kiekį kiekvieno sieloje..Labai svarbu, kad vienas žmogus dirbtų tik vieną darbą,nes tik tokiu būdu jis viską atliks kokybiškai:
„-Vargu ar kas galėtų dirbti kokį nors labai svarbų darbą ir kartu vykusiai pamėgdžioti daugelį dalykų,kurieartimi vienas kitam-turiu galvoje tragediją ir komediją-negali kurti pamėgdžiodamas tas pats poetas.<.>“
„-Todėl tik mūsų valstybėje batsiuvys bus tik batsiuvys,o ne batsiuvys ir kartu vairininkas,žemdirbys-tik žemdirbys,o ne kartu dar ir prekiautojas ir t.t.“
Iš to plaukia išvada,jog valstybę turi sudaryti daugybė įvairių profesijų žmonių.Platonas suvokia,jog daugeliui nepakaks vieen to,jog būtų patenkinti jų minimalūs poreikiai(maistas,būstas,drabužiai),kad jie trokš prabangos.Prabngai sukurti dar gausesnį būrį pagalbininkų,tam reikės ištiso patarnaujančio personalo:žindyvių,kirpėjų,kambarinių,auklių,virėjų ir gausybės kitų.Taip kuriamos valstybės vizija palaipsniui sudėtingėja ir plečiasi.Platonas suvokia,jog esant darbo pasidalijimui,atsirnda ir prekyba,o jai plėtoti-pimigai.Taip pat aptaria ir santykius su kitomis valstybėmis:prekybą bei karus.Pastaruosius,filosofo nuomone,sukelia turtų ir prabangos troškimas.

Taigi Platonas išskiria keturias žmonių klases:
Gausiausia klasė- gamintojai.Ją sudaro valstiečiai,amatininkai,pirkliai ir k.t.Platonui-tai žemiausias sluoksnis.Jis turi daug bendra su vergais,kuriuos traktuoja kaip kalbančius įrankius.Gamintojai,žinoma,yra valstybės piliečiai.Jie valstybei būtini,kad galėtų veikti kitos dvi klasės-gynėjai ir valdovai.
Gynėjai,palyginus su gamintojais,Platono akimis žiūrint,aukštesnė ir vertingesnė klasė.Gynėjų visas gyvenimas ir buitis yra organizuojami solidarumo,bendrumo,lygybės principais.Pagrindinis sargybinių tikslas tarnauti valstybės gerovei,ginti ją nu
uo vidaus ir išorės priešų.Tai sunkus,specialios patirties ir sugebėjimų reikalaujantis darbas.Tad jie turi būti stebimi ir specialiai auklėjami nuo mažų dienų.Tik sugebėjęs įveikti visus sunkumus ir atsispirti pagundoms,žmogus taps geru sargybiniu.Šios klasės atstovams draudžiama turėti privatinę nuosavybę.Gynėjai-tiek vyrai tiek moterys-turi gyventi bendrose stovyklose,auginti bendrus vaikus.Negalima jokia prabanga,nes tai skatina nedorą elgesį:
„Dėl aukso ir sidabro jiems reikia pasakyti,kad jie savo sieloje visą laiką nešiojasi dievų jiems suteiktą dievišką auksą ir sidabrą,todėl jiems nėra jokio reikalo turėti dar iržmonių aukso,ir kad butų nedora suteršti dieviškąjį auksą žmonių aukso priemaišomis,nes dėl žmonių auksinių pinigų padaromi visokie nusikaltimai,o jų sieloje glūdantis auksas yra švarus ir grynas.Iš visų piliečių tiks jiems vieniems nebus leidžiama naudoti ir paliesti aukso ir sidabro nei įeiti įnamus,kuriuose bus aukso,nei puoštis juo,nei gerti iš auksinių ar sidabrinių taurių.Tikšitaipjie išsaugos ir save,ir valstybę.Kai tik jie įsigys žemės,nuosavus namus ir pinigų,iš sargybinių pasidarys namų valdytojais ir žemdirbiais,iš gynėjų-kitų piliečių viešpačiais ir priešais.Jie nugyvens savo gyvenimą neapkęsdami ir nekenčiami,kitiems spąstus spęsdami ir patys jų baimindamiesi,daug labiau bijodami vidinių priešų negu išoriniųbūdami visai arti pražūties –jie patys,ir valstybė.“
Platonas suvokia,jog šiejo teiginiai gana prieštaringi,nes kyla klausimas ar žmogus,atsisakęs visų malonumų gali būti laimingas.Į šias abejones jis atsako teiginiu,jog žmogus laimingas tik tuomet,kuomet laiminga visa valstybė.

Reikėtų pa
aminėti ir trečiają klasę-valdovus-filosofus.Tai aukščiausios klasės atstovai atrenkami iš gynėjų.Jie jaučia malonumą gilintis į mokslus ir šiuo pžiūriu yra nepasotinami.Jų būdingiausias bruožas-išmintis.Tai utopinės visuomenės dvasios aristokratai .Tik jie sugeba operuoti idėjomis ir supranta tikrąjį gėrį.Utopijos valdovai skelbia karus,poruoja jaunuolius,seka,kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia.Platonas valstybės labui pateisina net melą.Jis neslepia savo žavėjimosi filosofija ir filosofais,tačiau šią savo nuomonę grindžia tik asmenine patirtimi.Jis manė,jog filosofai yra išties doresni,kuklesni ir panašiai,ir,jog jie verti valdyti valstybę: „-Kol valstybėse nekaraliaus filosifai arba vadinamieji dabartiniai karalia ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais,kol valstybinė valdžia ir filosofija nenusileis į vieną ir kol iš valdžios nebus prievarta pašalinti tie žmonės-o jų daug,-kurie iš prigimties linksta tik į vieną kurį tų dalykų,tol,mielas Glaukonai,nebus galo valstybių vargams,tol toji valstybės santvarka,kurią nusakėme žodžiais,žmonių giminei bus nepasiekiama ir neišvys dienos šviesos.“ Tačiau ir aukštesniųjų klasių privilegijos yra išdalies tik tariamos Jų asmeniniai interesai ignoruojami arba pateisinami tik tiek kiek netrukdo valstybės interesamsGraikai buvo įpratę žiūrėti įžmogų per valstybės prizmę.Geras žmogus ir geras pilietis jiems dažniausiai reiškė tą patįPlatonas netgi pateisina smurtą ir prievartą.tiems kurie nenorės paklūsti sistemai.Tačiau pabrėžia,kad projektojamos valstybės tikslas yra visų klasių gerovė.

Individualios kai kurių žmonių savybės ir kasdienybė utopinėje valstybėje

Moterys ir vyrai idealioje valstybėje turi lygias teises ir galimybes.Nors moteris yra fiziškai silnesnė,ji kaip ir vyras gali dalyvauti visuose reikaluose,tame tarpe ir filosofijojMoterys,kurios atrenkamos įgynėjų klasę,gauna tą patį auklėjimą kaip ir vyrai gauna tą patį išsilavinimą.Moters ir vyro ryšį,kurį platonas vadina santuoka,turi prižiūrėti valdovai.Pagrindinis jų uždavinys-kad geriausieji jungtusi su geriausiais,o blogiausi su blogiausiais.Išsaugojami ir toliau auklėjami tik vaikai gimę nuo geriausiųjų tėvų.Nurodomas netgi konkretus gimdymui tinkamas amžius:moterys nuo 20 iki 45,o vyrai nuo 30-ties metų.Praėjus šiam amžiui nevalia gimdyti vaiko,privalu saugotis.Taip pat teigia,jog svarbu vengti kraujomaišos.`Vaikai nuo mažų dienų auklėjami tiek kūnu,tiek dvasia,nes žmoguje turi susijungti tiek kūno,tiek sielos grožis.

Propaguojamas asketizmas-susilaikymas nuo kūniškų malonumų.Platonas teigiamai vertina saikingumą ir vidutinį gyvenimo lygį irkritikuojakraštutinumus:skurdą ir turtą.Pirmiausia tai neigiamai atsiliepia ūkinei ekonominei veiklai,antra-turtas išugdo tinginystę,skurdas veda prie nusikaltimų.Taip pat teigia,jog žmogus privalo saikingai vartoti maistą bei ugdyti fizinę ištvermę.
Įdomus požiūris įligonines ir teismus.Platonas mano,jog ju neturi būti pernelyg daug.tai,jog žmonėm reikia teismų byloja apie didelį nusikalstamumą,o ligoninių gausa-apie tai,jog žmonės nesugeba tinkamai rūpintis savo kūnu:patys jį žaloja netinkamu maistu ir fiziniu pasyvumu. Taip pat nuolat sergantis žmogus nėra naudingas savo valstybei,nes,kai serga negali dirbti.Platonas teigia,kad tas,kuriam bus lemta pasveikti ,pasveiks ir be gydytojų pagalbos,o tas,kurio lemtis-mirtis,neišvengs jos.Tad verta gydyti tik tam tikrus susirgimus,kurie yra greitai ir lengvai pagydomi.Daugiausiai tai karo metu padaryti sužeidimai.Be visa ko pernelyg didelis rūpinimasis savo kūnu trukdo mokytis,mąstyti ir užsiimti kitais reikšmingais dalykaisSprendžiant tai,kas vertas gydymo,kas ne turtinė padėtis įtakos neturi.
Platonas taip pat apibrėžia,koks jo nuomone turėtų būti idealus gydytojas ir teisėjas.Idealus gydytojas pats privalo būti silpnos sveikatos,turėti ne vien teorinių žinių,bet irnuo mažens stebėti sergančius žmones.Teisėjas,savo ruožtu,turi būti doras,gyvenime niekam ir niekuo neprasikaltęs.Jis negali būti jau nas,nes jauni žmonės yra pernelyg naivūs ir patiklūs.Tik senas ir patyręs gali būti išties geru teisėju.

Platono dorybių skalė

Platonas valstybę suvokia kaip gyvą organizmąJis siekia pagerinti žmogaus prigimtį,priartinti ją prie tobulų ir nekintamų idėjų pasaulio,prie trancendento,-šis kelias iš esmės atitinka ontoetinei tikrovės sampratai būdingus ir netgi būtinus vaizdinius.Prie šių vaizdinių pirmiausia ontoetinė Gėrio idėja,t.y tokia samprata,kurią pats Platonas išskaido į sudedamąsias dalis-dorybių skalę,arba hierarchiją,kurią sudaro šios dodžiosios platoniškosios vertybės:išmintis,drąsa,susivaldymas ir teisingumas.

Išmintis būdinga valdantiesims,kurių sprendimai lemia visos valstybės gerovę.Jie pasižymi tuo,jog yra labai įvairiapusiški,protingi,gebamtys išspręsti įvairias problemas.Platonas gan konkrečiai įvardija,kokį žinojimą jis laiko išmintimi:

„-Tai ką –tariau.-Ar mūsų įkurtoje valstybėje yra toks žinojimas,kuris būdingas tik nedaugeliui piliečių ir kuris padėtų svarstyti ir daryti sprendimus ne apie paskirus dalykus,o apie valstybę,kokiu būdu ji pati geriausiai tvarkytųsi ir santykiautų su kitomis valstybėmis?“ -Vis dėlto yra.
-Koks tas žinojimas ir kam jis būdingas?“ -Tai sargybinių meno išmanymas;jis būdingas valdantiesiems,kuriuos pavadinome tobulais sargybiniais.“

Platonas teigia,jog žinojimas nėra būtinas kitų klasių atstovams ir,jog pakanka,kad išmintinga yra valdančioji mažuma:

„-Taigi dėlto mažiausio gyventojų luomo,dėltos mažiusios jo dalelės,kuri stovi valdžios priekyje ir vadovauja,ir dėl jai būdingo žinojimo visa pagal prigimtinius reikalavimus įkurta valstybė būtų vadinama išmintinga.Tas luomas,kaip atrodo,iš prigimties yra mažiausias,bet tik jis yra dalininkasto žinojimo,kurį tik vieną iš visų žinojimo rūšių reikia pavadinti išmintimi“

Kita dorybė-narsa.Šia dorybe turi pasyžymėti kariai.Būtent nuo jų veiksmų priklauso ar personifikuotoji valstybė bus laikoma narsia ar ne.:
„Taigi valstybė yra narsi dėl tam tikros savo dalies-todėl,kad toje jos dalyjeglūdi galia,kuri visą laiką išsaugoja nuomonę apie dalykys,kurių reikia bijoti,otie dalykai yra tie patys ir tokie,kokius įstatymų leidėjas numatė auklėjimo plane.<.>“

Taip pat Platonas gan tiksliai nusako,ką jis laiko narsumu,pateikia tarsi savotišką šios dorybės apibrėžimą:

„-Aš teigiu- tariau,-kad narsumas yra tam tikras išsaugojimas.
-Ko išsaugojimas?“
-Įstatymo aulėjimu įdiegtos nuomonės apie dalykus,kurių reikia bijoti,-kas tie dalykai ir kokie.Aš sakiau,kad narsumas ją išsaugoja visą laiką-ir liūdesyje,ir malonumuose,ir aistrose,ir baimėje-ir niekad jų neatsisako<.>“

Dar viena neaptarta dorybė-nuosaikumas arba susivaldymas.Platono nuomone,tai gabėjimas atsisakyti tam tikrų malonumų,nepasiduoti menkaverčiams poreikiams ir troškimams.Labai svarbu,kad šią dorybę turėtų visi valstybės piliečiai:

„-Tai,kodėl narsumas ir išmintis,glūdėdami tik kurioje nors vienoje valstybės dalyje,visą valstybę padaro narsią arba išmintingą,tuo tarpu nuosaikumas pasireiškia kitaip:jis yra paplitęs po visą valstybę ir sukuria tobulą visų piliečių santaiką-vis tiek ar jie būtų silpni,ar stiprūs,ar vidutinio stiprumo,ar,jei nori,pasižymintys protu arba kūno jėga,arba gausumu,arba turtais,arba kokiais kitais dalykais.Todėl nuosaikumą teisingai galėtume pavadinti iš prigimties geresniosios ir blogesniosios dalių santaika tuo atžvilgiu,kuri iš jų turi valdyti valstybę,ir kiekvieną paskirą žmogų.“

Pagrindinis utopinės vastybės prinsipas visgi yra teisingumas.Jis reiškia,jog valdantieji rūpinasi ne savo asmenine gerove,bet tuo,kas naudinga visai valstybei.Taip pat teigia,kad teisingo gyvenimo rodiklis yra,kuomet kiekvienas dirba tik vieną darbą:

„Taigi,kaip atrodo,toji jėga,kuri kiekvieną priverčia dirbti tik savo darbą,valstybės tobulinimo atžvilgiu varžosi su nuosaikumu,narsumu ir išmintimi.
-Tikriausiai.
-Argi tos jėgos,kuri varžosi su anomis dorybėmis nepavadinsi teisingumu?“

Taigi išvardintos keturios pagrindinės dorybės turėtų tapti utopinės valstybės pagrindu.Platonui atrodo gera tik ta santvarka,kurioje valstybė tampa panaši į vieningą,nedalomą,sveiką organizmą:-„Bet mes sutarėme,kad valstybei tai yra didžiausias gėris-gerai sutvarkytą valstybę mes prilyginome kūnui,kurio negalavimus ar sveikatą lemia jo dalių būklė.“.

Platono požiūris į kitus valstybės tipus

Platonas neigiamai atsiliepia apie kitus valstybės tipus.Vienas jų-oligarchija.Tai santvarka,kuomet valdžią perima turtingieji.Nuolatinis turto troškimas ir godumas galiausiai pražudo valstybę.Tokioje valstybėje neturtingieji išvis nedalyvauja valdyme,o nuolatinis turtų siekimas skatina nusikalsti,kenkti veini kitiems.Amžinas turčių ir natrtingųjų konfliktas skaldo valstybę,ardo vieningumą ir tokiu būdu ją labai silpnina.

Ne ką geriau Platonas atsiliepia ir apie demokratiją.Jo nuomone demokratija yra artima anarchijai,nes esant tokiai santvarkai klesti savivalė,paisoma tik asmeninių interesų ir tikslų,o pernelyg didelė laisvė netgi įtakoja vergijos atsiradimą.Tačiau Platonas nutyli skirtumus tarp tirosios demokratijos ir anarchijos.Jis teigia,jog dėl demokratijos atsiranda chaosas,o iš chaoso-tironija.Tai,Platono nuomone,pati blogiausia valdymo forma.

Platono„Valstybės“ reikšmė ir įtaka istorijos raidai

Platonas valstybės projektą kūrė graikams,galvodamas apie nedidelės apimties miestą-valstybę.Tačiau Graikijoj tas projektas narado ir negalėjo rasti pritarimo.Miestai-valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką.Artėjo imperijų laikotarpiai su jų kosmopolitinėmis pasaulėžiūromis.Ekonomiškai Graikija buvo dar labai toli nuo to,kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais.Platonas,kurdamas valstybės idėją,neatsižvelgė į ekonominę šalies situaciją.Vieninteliu teisingu kriterijum laikė protą,kuriuo vadovaujantis reikia valdyti šalį.Kurdamas savąją utopiją,Platonas rėmėsi Egipto visuomenės sutvarkymu ir Spartos bei Kretos militaristinėmis santvarkomis.Vis gi Platonas neatsižvelgė į tai,jog jo siūloma valdymo forma leidžia klestėti despotizmui,subjektyviam valdymui,jog suvaržoma piliečių iniciatyva.

Platono „Valstybėje“galima įžvelgti daugelį totalitarizmo bruožų.Daugelį šiame veikale išsakomų idėjų pritaikė tiek bolševizmo,tiek fašizmo idealogai bei praktikai.Platonas savo valstybėje diegia tokias nuostatas kaip prievartinis žmonių rasės gerinimas specialiai kryžminant aukštųjų sluoksnių atstovus,palygindamas tai su veislinų galvijų ar šūnų veislės gerinimo būdus ir t.t.Taip pat nesliapia neigiamo požiūrio įpoetus bei muzikanius,kurie slpnina jo utopinės valstybės dvasią.Platonui nėra svarbus ir įdomus atskiras individas,jo asneninė laimė.Viskas pajungiama bendram tikslui,bendrai idėjai-valstybės gerovei.Tokio požiūrio laikėsi ir totalitarizmo kūrėjai,kuomet dėl tariamos valstybės gerovės yra nusižiangiama elementariam žmogiškumui.Tad toks Platono utopijos propaguojamas kareivinių muštras,privarta nenorintiems paklusti ir panašūs dalykai visada kėlė šiurpą daugelio humanistiškai nusiteikusių Vakarų visuomenių intelektualų tarpe Taip pat daug panašumų galima įžvelgti ir tarp katalikų bažnyčios viduramžių Europoje ir Platono įsivaizdos valdančiųjų klasės.Viduramžių bažnyčią sudarė save įamžinantis elitas,kurio visi nariai oficialiai buvo mokomi filosofijos.Iš esmės visi vyrai nežiūrint kilmės ,galėjo tapti kunigais(tiesa moterims tai buvo neįmanoma).Dvasininkai taip pat neturėjo šeimų ir pirmiausiai turėjo rūpintis savo bendruomene. Taip pat Platono idėjos darė įtaką Jungtinių Valstijų vyriausybės sryktūrai.Su politinėmis Platono idėjomis buvo susipažinę daugelis Amerikos konstitucinės konvencijos narių.Žinoma buvo siekiama,kad Jungtinių Valstijų Konstitucija patenkintų daugelio pageidavimus.Į vyriausybę buvo siekiama išrinkti išmintingiausius bei geriausius žmones. Tiksliai pagal Platono modelį Europoje nesusikūrė jokia vyriausybė.Tačiau nepaisant Platono sukurtos utopijos iliuziškumo ir prieštaringumo,ji yra įdomi istoriniu aspektu,kaip pirmoji objektyvaus idializmo sistema,kurioje Platonas sugebėjo labai taikliai užčiuopti kai kurias iki šiol aktualias problemasTaigi nors jo įtaka istorijai buvo svarbi bei plati,bet tuo pat metu-subtili ir netiesioginė.

Leave a Comment