Platono valstybės samprata

TURINYS

ĮVADAS 2
VALSTYBĖ 3
PILIEČIAI 4
LUOMAI 4
TEISĖS 6
VALDYMAS 7
IŠVADOS 9
NAUDOTA LITERATŪRA 10ĮVADAS
Atėnietis Platonas gyveno 80 metų, nuo 427 iki 347 m. Jo tikrasis vardas buvo Aristoklis, gimnastikos mokytojas pavadino jį „Platonu” dėl jo plačių pečių. Olimpijos ir Istmo žaidynėse Platonas buvo iškovojęs pergalių. Jis išmėgino jėgas poezijoje, tapyboje, muzikoje, ir nors jo kūryba pasuko kita kryptimi, jis visada liko menininkas. Būdamas dvidešimties metų susipažino su Sokratu. Su juo bendravo 8 metus ligi pat jo mirties. Tie metai jam turėjo lemiamą įtaką: jeigu ne sukūrė, tai bent išlavino jo aukštą loginę ir etinę kultūrą. Po So okrato mirties Platonas paliko Atėnus; prasidėjo jo kelionių metai. Platono kelionės truko dvidešimt metų, iš jų grįžo visiškai subrendęs žmogus. Šeimos nesukūrė; tikroji jo šeima buvo Akademija. Mirė Platonas ramiai, sulaukęs garbaus amžiaus. Mirė savo gimimo dieną. Laikui bėgant vis didesnė šlovė gaubė šį išminčių, dieviškąjį vyrą, pusdievį.
Platono raštai, kiek žinoma, išliko visi. Vienas iš jų tai „Valstybė” – didelis dešimties knygų veikalas apie idealią valstybę, apimantis visas svarbiausias Platono pažiūras. Platono pažiūrų branduolys, nėra išdėstytas jokiame atskirame jo veikale, tačiau da augelyje iš jų šia teorija vadovaujamasi : „Valstybėje” – valstybės teorijai, joje pateikiami ir pačios idėjų teorijos apmatai. Platono veikalai savo forma yra vieninteliai tokie filosofijos raštų istorijoje. Beveik visi jie yra dialogai. Platono įtaka pasireiškė ne iš karto. Tačiau jo valanda iš

šmušė gana greitai. Kiekvienas laikotarpis ir kiekviena srovė iš turtingo ir įvairialypio Platono palikimo savinosi vis kitus motyvus, ir kiekvienas tą palikimą interpretavo savaip. Bažnyčios santvarkoje buvo įgyvendinti pamatiniai Platono „Valstybės” programos punktai.
Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.VALSTYBĖ
Kai Platonas gimė (427 m. pr. Kr.), Graikijoje jau ketvirtus metus tęsėsi Peloponeso karas; mirtini priešai Atėnai ir Sparta bei jų sąjungininkai kariavo dar ištisą ketvirtį amžiaus. Ypač Platono jaunystę ženklino politiniai sukrėtimai. Platonas pergyveno karo žygius, epidemijas, badą ir žiaurų „30 tironų“ viešpatavimą Atėnuose, šiam miestui 404 metais pralaimėjus prieš Spartą. Net tada, kai jo gimtuosiuose Atėnuose nugalėjo demokratija, šalyje ra amybė neįsiviešpatavo. Kilęs iš senos aristokratų giminės, Platonas visur kur regėjo vien papročių, tradicijų ir senosios religijos pakrikimą.
Tačiau neramumai kilo dar prieš prasidedant karui. Graikijoje labai išaugo gyventojų skaičius, senosios gimininės formos sunyko. Apie 500 metus įvyko pirmoji „politinė revoliucija“ – gimė demokratija. Graikų miestai-valstybės Viduržemio jūros pakrantėse steigė kolonijas, suklestėjo prekyba ir laivininkystė; užmezgę ryšius su svetimomis kultūromis, graikai patys atsivėrė pasauliui ir pradėjo keistis.
Tuo laiku radosi ir modernioji filosofija. Magiškas tėvų tikėjimas daugiau nebebuvo perimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Filosofai, pa
avyzdžiui, Talis ir Anaksimandras, nusigręžę nuo tradicinių mitų, pradėjo racionaliai klausti, kokie yra tikrovės principai.
Savo politinius interesus su filosofine veikla Platonas susiejo remdamasis Heraklito sukauptu patyrimu. Ir Heraklitas, ir Platonas skausmingai reagavo į savo meto politinį nestabilumą bei neapibrėžtumą. „Valstybėje“ Platonas mėgino išspręsti Heraklito problemą – pateikti išsamų atsakymą, sukurti tobulos valstybės įvaizdį.
Šiame kūrinyje Platonas mąsto remdamasis savo paties atrastu kosminiu dėsniu. Tas dėsnis reiškia, kad „.bet kokia visuomenės permaina yra gedimas, puvimas ir išsigimimas“. Visi kiti daiktai pasmerkti žūčiai. Visa, kas atsirado, yra laikina ir turi žūti („Valstybė“, 546a). Todėl politinėje sferoje žūties galima išvengti tik sustabdžius politines bei socialines permainas. Taigi reikia sukurti tokią valstybę, kuri daugiau nebesikeistų ir todėl ateityje nežūtų, – tai būtų geriausia, tobula valstybė, „aukso amžiaus valstybė, kurioje nesama permainų. Tai valstybė su užšalusiu gyvenimo ritmu.
Platonui labai rūpėjo sukurti tokią valstybę: „Mūsų valstybė, jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula, .išmintinga, narsi, nuosaiki, teisinga“ (427e). Tam tikslui turėjo tarnauti jo kūrinys.
Platonas rado būdą, kaip pasiekti tvirto pažinimo kintančiame pasaulyje. Kalbant apie „Valstybę“, pasakytina štai kas: norėdami žinoti, kaip turi atrodyti ideali, geriausia valstybė, turime pažinti valstybės idėją. Juo toji valstybė artimesnė nekičiai idėjai, tuo ji pati stabilesnė ir mažiau kiti. Valstybės idėja yra „pats“ tikrasis „p
pradas“ (533c), ant kurio patikimai galima statyti valstybę.
„Valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo apsirūpinti“ (369b); Platono nuomone, valstybės prigimtis pagrįsta visuomenine žmogaus prigimtimi. Žmogus socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Jis skiria žmones, turinčius prigimtines pirmumo teises ir esančius valdovais iš prigimties, bei likusius silpnuosius ir „netalentinguosius“. Jis nepripažįsta, kad „žmonijos“ kategorija aprėpia visų rasių, klasių ir tautų žmones. „Žmogiško“ nagrinėjimo verti geriausiu atveju tik „giminių vadai“.PILIEČIAI
Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
Platoną slėgė anuomet jaunos civilizacijos našta. Jis svajojo apie gražų, naują pasaulį, apie sveiką, vientisą, harmoningą, stabilią valstybę, kuri vėl atkurtų gimininę visuomenę (jo nuomone, šitą svajonę tikrai įmanoma įkūnyti! 502b,c). Tačiau didžiausia kliūtis, trukdanti tą
ą valstybę sukurti, yra individas, permainingas, kitus ir keičiantis savo vaidmenį, priimantis savo paties laisvus sprendimus ir einantis savo paties keliu. Todėl, Platono nuomone, būtina jėga pažaboti individą – tik taip bus galima sugrįžti į sveiką, uždarą visuomenę. Šis kelias veda tik į inkviziciją, slaptąją policiją ir valstybinį terorą.LUOMAI
Būdinga „Valstybės“ ypatybė yra ta, kad Platonas sulygina valstybę ir (paskirą) žmogų: „Vargais negalais išsiaiškinome, kad valstybėje ir kiekvieno paskiro žmogaus sieloje yra tie patys pradai ir jų yra tiek pat“ (441c). Taigi valstybė skirstoma taip, kaip žmogus arba jo siela (nes kūnas nesvarbu). Platonas net kalba apie žmoguje egzistuojančią „vidinę santvarką“ (591e). Ir sieloje, ir valstybėje visa yra esmiškai atidalinta: valdovai ir valdiniai, sargybiniai ir sergstimieji, filosofai (arba kovotojai) ir verslininkai. Valdovus, arba miesto tarybos narius, atitinka protas, nes jis yra vyraujanti sielos dalis. Valdovai remiasi kariais, arba pagalbininkais, kuriems būdingas aistringumas. (Sieloje čia veikia aistringasis pradas). Pats žemasis sluoksnis yra neginkluotų darbininkų masė, besivadovaujanti troškimais. Sieloje tai atitinka geidžiantysis pradas.
Siela yra harmoninga, jei joje protas, iš prigimties aukštesnis pradas, valdo kitus pradus. Lygiai taip ir valstybė yra vieninga, jei iš prigimties pranašesni valdovai kontroliuoja kitus žmones, o šie jiems savo valia paklūsta. „Daugumos žemus troškimus valdo nedaugelio dorų žmonių protingi troškimai“ (431d). Tačiau Platonui rūpi ne priespauda, o vienybė. Jo aukščiausias tikslas yra vidinė žmogaus ir valstybės vienybė, nes tik ši stabili harmonija pajėgia užkirsti kelią tolesniam kitimui, taigi ir žūčiai („Valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau“ 423b). Tačiau Platono dėmesys sutelktas ne tik į visumos vienybę, bet ir į jos laimę bei malonumą. Jo tikslas – kiekvieno žmogaus, gyvenančio valstybėje, laimė. Jei paskiras pilietis kenčia arba yra laimingas, tai ir valstybė kaip visetas sykiu kenčia arba džiaugiasi (462d,e)! Juk idėjų bei sielos mokslo dėka Platonas žino, kas yra kiekvieno laimė: „geriau būti valdomiems dieviško ir išmintingo prado“. Kadangi verslininkus valdo ne protingasis pradas, jie gali būti laimingi tik būdami vergai „geriausiojo žmogaus, kuriame viešpatauja dieviškasis pradas“ (590c,d).
Platono nuomone, valstybėje tik tada viešpataus harmonija, kai valdys tie, kurie turi valdyti. Jei valdžia atitenka netikriems, negabiems valdovams, neišvengiamai prasideda neramumai bei irimas. Į klausimą, kas gi yra tie valdovai, nesunku atsakyti: tai geriausi, labiausiai tinkantys valdyti; tik tie, kurie gali žvelgti į tai, „kas darnu ir amžinai tapatu“ (499c), žvelgti į idėją; tik tie, kurie regi valstybės idealą ir gali jį atkurti; tik tie, kurie myli tiesą ir regi visetą. Tai nedidelė žmonių grupė: valdyti turi karaliai filosofai arba filosofai karaliai. Tai garsusis, svarbiausias Platono reikalavimas, esantis pačiame „Valstybės“ viduryje (473d).
Tik filosofai yra tie žmonės, kuriuose viešpatauja protas ir kurie yra susiję su dieviškuoju idėjų pasauliu. Tai Olos alegorijos „dialektikai“, iš olos išėję saulės šviesoje pasižiūrėti tikrų idėjų. Jie vieninteliai turi reikiamų profesinių žinių, būtinų valdyti, – tai vieninteliai tiesos „turėtojai“. Taurų tų valdovų paveikslą Platonas ypač atskleidžia šeštojoje knygoje: jie turi būti ištikimi tiesai ir mokslui, protingi ir apdairūs, turi negeisti pinigų, net neturėti nuosavybės, nebijoti mirties, lengvai pasisavinti žinias, siekti visų žmonių laimės ir ją iškelti virš savo pačių interesų, turėti gerą atmintį, išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis ir t. t., ir t. t.
Jei filosofams dera valdyti, tai tada pagrindinis valstybės uždavinys būtų laiduoti, kad iš prigimties „talentingiausios sielos“ (419e) būtų parenkamos ir teisingai auklėjamos tam didžiai svarbiam uždaviniui atlikti: „Jei filosofo prigimtis bus tinkamai ugdoma, tai ji bręsdama būtinai įgis visokių dorybių.“ (492a). Todėl didelė „Valstybės“ dalis skiriama valdovų auklėjimo klausimams, joje nuodugniai gvildenamos disciplinos, kurių valdovai mokosi. Negalima leisti, kad „žmonės, neverti auklėjimo“ prisiartintų prie jo (496 a). Platono propaguojamas filosofinis auklėjimas paženklina ir išskiria valdovus, nubrėžia ribą tarp valdovų ir v.aldinių.
„Yra teisinga, kad kiekvienas valdytų savo turtą ir dirbtų savo darbą“ (434a). Kiekvienas privalo rūpintis savo paties reikalais: verslininkas turi būti verslininkas, karys turi būti savo prigimtinėje kario vietoje, o sargybinis turi sargauti. Bet kokie luomų mainai ir kaita yra neteisingumas. Dar kartą cituojame Platoną: „Luomų kišimasis į svetimus reikalus ir perėjimas iš vieno luomo į kitą labai žalingas valstybei – šitai galėtume pavadinti didžiausiu nusikaltimu“ (434b,c). Platono nuomone, teisingumas – tai būti savo vietoje.
„Valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo darbą“ (441d). Taigi Platonui „teisinga“ reiškia tai, kuo suinteresuota geriausia valstybė. Tą interesą galima įvardyti taip: griežtu padalijimu į luomus užkirsti kelią permainoms; tokiu atveju teisinga bus rūpintis, kad egzistuotų luominiai barjerai bei valdovų privilegijos.TEISĖS
Platono teisingumas kolektyvinis. Tiesa, Platonas kalba ir apie teisingą individą, tačiau tai darydamas jis turi galvoje tokį asmenį, kuris paklūsta socialinei tvarkai, o sieloje kontroliuoja neprotingus troškimus. Tačiau „Valstybėje“ dar nematyti požiūrio, kad teisingumas – tai lygybė prieš įstatymą, vienodas visų individų traktavimas, nors Platonas šiaip jau išsako nuomonę apie visas teisingumo teorijas. Pasak Popperio, šitas lygiateisiškumo principas buvo „didžiausias“ Platono „priešas“, „ir jis buvo pasirengęs jį sunaikinti“ (p. 104). Todėl „neturinčiai jokio valdymo, bet maloniai ir margai“ demokratijos „santvarkai“ (558c) jis jautė panieką. Joje gyvenimo nevaldo „būtinybė“ (561 d), joje be išimties „sulyginami lygūs ir nelygūs“ (558c). O blogiausia tai, kad joje „pirktieji vyrai ir pirktosios moterys nė kiek ne mažiau yra laisvi negu jų pirkėjai“ (563b).
Apibrėždamas teisingumą, Platonas turėjo omenyje visą valstybę, – reikšmingas yra tik kolektyvinis vienetas. Individas tėra visai nevertingas daiktas, egzistuojantis tik dėl valstybės.
Platono „Valstybėje“ lemiamas vaidmuo tenka sargybinių ir filosofų pamainos atrankai bei ugdymui. Ugdyme turi būti vengiama „visokių naujovių, pažeidžiančių nustatytas taisykles“ (424b). Platonas sukuria griežtas muzikos taisykles; muzika drauge su gimnastika ugdymo pradžioje vaidina labai svarbų vaidmenį. Iš savo tobulos valstybės Platonas norėtų beveik visai išguiti poeziją, nes ji, būdama „pamėgdžiojantis menas“ (598b) atitinka tik žemuosius sielos impulsus. Visa pasaulėžiūros sfera irgi turi būti reglamentuojama. Turi būti leidžiama išpažinti tik valstybės pripažintą religiją.
Kad sargybiniai drausmingai atliktų jiems skirtą uždavinį ir nesikivirčytų, jiems nevalia turėti pinigų. Jų žmonos ir vaikai turi būti bendri (449c). Geriausi vyrai ir geriausios (sargybinių) žmonos Platono „atrankos metodu“ skirtu laiku turi pradėti geriausius palikuonis. Auklėti galima tik iš gerų tėvų gimusius stiprius vaikus, o ne iš silpnų tėvų gimusius silpnus vaikus (459d,e). Stipriųjų vaikus perima „tam paskirti pareigūnai“ , o „blogiausių arba luošų tėvų kūdikius jie paslėps, kaip pridera, neprieinamoje, slaptoje vietoje“ (460c). Jei vaiką pradeda tėvai, peraugę optimalų gimdymui skirtą amžių, reikia žiūrėti, kad toks vaikas išvis negimtų. Jei jis vis dėlto gimsta, „tegu pasirūpina, kad jo nereikėtų auginti“ (461c). Kalbėdamas apie medicinos ir gydytojų vaidmenį, Platonas dar toliau nueina: „Kurie silpno kūno, leis numirti, o tuos, kurių nedora siela ir kurie, be to, yra nepagydomi, nužudys“ (410a). Vėliau parašytame kūrinyje „Politikas“ Platonas irgi kalba apie piliečių „žudymą“ bei „likvidavimą“ (293c-e).VALDYMAS
Visiems Platono valdovams būdingas bendras bruožas: jie yra žinantys. Jie turi tiesą, – tiesą apie valstybę ir visus jos piliečius. Jie labai gerai žino, kaip turi atrodyti geriausia ir moraliausia valstybė, kaip ją sukurti. Geriausias yra išdidus tiesos savininkas! Tik jis geba kurti planus, kaip pertvarkyti visą visuomenę ir žemėje įgyvendinti utopiją, nes tik jis žino, kas yra tikrasis valstybės tikslas.
Galiausiai Platonas valdovams, „tiesos mylėtojams“, leidžia meluoti: „Jau kam kam, o valstybių vadovams tikrai dera meluoti ir priešams, ir savo piliečiams – savo valstybės labui“ (389b).IŠVADOS
Svarbiausiam Platono veikalui „Valstybė” ir kitiems tuo metu parašytiems jo darbams labai būdinga idėjų kaip tikrosios, amžinos būties ir daiktų kaip idėjų laikinų ir netobulų įsikūnijimų (ar šešėlių) priešprieša. Būtis — tai idėjos, o daiktai, nors jie kurį laiką ir egzistuoja, visada yra paženklinti nebūties stigma. Ši priešprieša, kurią vėliau Platonas kiek sušvelnino, iš karto tapo kritikos objektu.
Priešinimasis Platono filosofijai prasidėjo dar jam esant gyvam, bet radikaliausiai ją kritikuoti ėmė tuoj po Platono mirties. Didžiausias kritikas buvo Platono mokinys, bendradarbis ir bičiulis Aristotelis Stagyrietis (384-322 m. pr.Kr.). Aristotelio priekaištai iš esmės yra du. Vienas : idėjos yra fikcijos. Antras : jos nenaudingos, nes nepaaiškina faktų.
Aiškiai matyti, kad šiuolaikinė teisingumo samprata yra visiška priešingybė Platono sampratai. Teisingumu mes laikome tam tikrą lygybę, traktuojant individus, tuo tarpu Platonas teisingumą traktuoja ne kaip individų tarpusavio ryšį, bet kaip visos valstybės, pagrįstos joje esančių klasių tarpusavio santykiais, bruožą. Žmonės daugeliu požiūrių lygūs, bet jie taip pat ir skirtingi. Nei iš lygybės, nei iš nelygybės fakto dar negalima kildinti kokių nors normų, – prigimtinės pirmumo teisės neegzistuoja. Kaip politinę normą galima pasiūlyti tik lygiateisiškumo principą
Lygiateisiškumo principas reiškia: įstatymas visus piliečius traktuoja vienodai, nesvarbu, ar jie turtingi, ar vargšai, protingi ar kvaili, nekilmingi ar kilmingi. Vienodo traktavimo dėka individams laiduojamos vienodos galimybės gyventi žmogaus vertą gyvenimą. Lygiateisiškumas nereiškia absoliučios lygybės, nes, nepaprastiems žmonėms reikia rodyti didelę pagarbą, jiems turi būti suteikiama erdvė jų ypatingiems gabumams skleistis.

Cenzūra, melas ir žudymas Platono valstybėje yra leistini, iš dalies net pageidautini dalykai, jei tik jie tarnauja valstybės interesams. Taip Platonas sukūrė pirmąją, kone klasikinę totalitarinę programą, modelį absoliutistinio režimo, kontroliuojančio visas gyvenimo sritis ir stovinčio virš bet kokios teisės. Jį galima įvardinti aip Stalino ir Hitlerio režimų „tėvą“.NAUDOTA LITERATŪRA
Platonas. Valstybė. V., 1981

Leave a Comment