Nedarbo priežastys

Įvadas..............................2
1. Nedarbo priežastys..............................2
1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui..................4
1.2. Valdžios kliūtys dirbti ir užsidirbti.......................5
1.3. Apgaulingas minimalus darbo užmokestis...................6
1.4. Privatizavimas..............................7
1.5. Nelegalus darbas..............................9
1.6. Darbo birža ir bedarbių pašalpos.......................10
1.7. Ilgalaikė bedarbystė..............................12
1.8. Spartus gyventojų skaičiaus augimas......................13
1.9. Infliacija ir nedarbas..............................14
1.10. Mokslinė techninė revoliucija........................16
1.11. Bedarbiai pagal išsilavinimą.........................18
1.12. Rusijos finansinės krizės pasekmės......................20
1.13. Nedarbas kaime..............................22
1.14. Moterų nedarbo priežastys..........................24
1.15. Kitos priežastys..............................25
2. Nedarbo teritorinė diferenciacija.........................26
3. Nedarbo nuostoliai..............................27
4. Darbo paklausos dinamika..............................28
5. Kova su nedarbu..............................29
Išvados..............................31
Literatūra..............................32ĮVADAS
Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žmones. Nedarbo problema taipogi nesibaigiantis politinių ir ekonominių diskusijų objektas.
Kai žmogus skundžiasi, kad jis neturi darbo, tai nereiškia, kad jis neturi ką veikti. Tai reiškia, kad žmogus praranda paajamų šaltinį, patiria psichologinį diskomfortą. Būtent dėl pinigų vienas žmogus sutinka skirti savo laiką ir pastangas, t.y. suteikti paslaugą, o kitas, kuris nori paslaugos, yra pasiryžęs už ją sumokėti. Abiejų interesai verčia juos susitarti, nes tik tuomet vienas iš jų gaus pinigus, o kitas – darbo rezultatus. Susitarus laisva valia, lieka patenkinti abu – ir darbdavys, ir dirbantysis. Kodėl iš tiesų viskas nėra taip sklandu? Kodėl dažnai nepatenkinti lieka ir darbuotojai, ir darbdaviai? Kodėl daugėja žmonių, neturinčių darbo? Kokios priežastys lėmė, kad viienuose šalies rajonuose yra tris kartus mažiau bedarbių nei kituose?
Dėl daugelio priežasčių galima nepasiekti norimų rezultatų arba negauti atlygio už darbą. Visų pirma tai – mus supančio pasaulio dėsniai: sausra gali išdžiovinti derlių, smegduobė – praryti namą, vėtra – išvartyti medžius. Gali bū

ūti ir taip, kad žmogus turi nedaug sugebėjimų ar fizinių galimybių atlikti darbus ir užsidirbti pragyvenimui – ne kiekvienas juk dosniai gamtos apdovanotas, o kai kurie žmonės netgi labai nuskriausti. Visa tai sumenkina žmogaus gerovę. Geresnės technologijos ar kiti žmonės gali pastariesiems padėti, tačiau problema liks.
Darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones. Ypač šiuo metu aktualus klausimas – nedarbo priežastys Lietuvoje. Nedarbo lygis kiekvienais metais vis auga ir auga. Kaip išvengti šių pasekmių pasakyti labai sunku, nes esant prastai šalies ekonomikai jau net neįmanoma ką nors pakeisti. Valstybė neturi paakankamai lėšų, o ir kiekviena prestižinė firma nori kvalifikuotų ir turinčių nemažą darbo patirtį darbuotojų.

Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa,

žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Nedarbas nėra paprastas
reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą.

Politinių, socialinių, technologinių bei ekonominių procesų kaita kelia naujus reikalavimus darbo vietoms. Dėl to rinkoje kyla da

arbo jėgos pasiūlos ir paklausos atitikimo problema. Šių struktūrų neatitikimas yra viena iš nedarbo priežasčių. Siekiant jį mažinti, svarbu derinti atskirų profesijų bei kvalifikacijų darbuotojų paklausą ir pasiūlą vietos darbo rinkoje, profesinį mokymą priartinant prie darbo rinkos poreikių.
Reikia pabrėžti, kad nors daug užimtumo sferos procesų, vykstančių Lietuvoje, yra panašūs procesus, vykstančius Rytų ir Vidurio Europos bei ES šalyse, bet jie turi skirtumų. Priežastys ir pasekmės skirtingos. Lietuvoje, kaip ir ES šalyse, užimtumui kiekvienais metais skiriama vis daugiau dėmesio. Įvairių valstybinių institucijų pastangos pagerinti padėtį darbo rinkoje kol kas neduoda laukiamų rezultatų.
Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių.

31. Nedarbo priežastys
1.1. Ekonomikos nuosmukio įtaka šalies nedarbui
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo priežastis, reikia paminėti ekonomines krizes, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pa

akilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas Lietuvoje yra ta, kad valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.

Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.

Su ekonomikos plėtra susijęs ir atlyginimų didėjimas. Esant dideliam nedarbui nerealu tikėtis didelio uždarbio. Uždarbis pirmiausia priklauso nuo darbo našumo ir tik po to nuo darbdavio dosnumo. Kol kas daugybė Lietuvos įmonių pačios vargiai suduria galą su galu, yra prasiskolinusios ir kartais nebegali išmokėti savo darbuotojams net minimalaus

atlyginimo. Kita vertus, verslininkas visada labiau su

uinteresuotas investuoti į gamybą, o ne išdalyti pelną darbuotojams. Tai anaiptol nesmerktina: plėsdamas gamybą, jis didins darbo vietų skaičių. Gausės darbo vietų, mažės bedarbių. Mažės laisvos darbo jėgos, kils jo kaina. Atitinkamai daugiau įplaukų bus surenkama į nacionalinį biudžetą net ir nedidinant mokesčių tarifų. Savo ruožtu tai sudarys galimybę didinti socialines išmokas, švietimą, sveikatos apsaugą ir kitas valstybės ateičiai labai svarbias sritis, kurioms pastaruoju metu vis pritrūksta lėšų.
Įmonėse nemažėja elementarių darbo teisės pažeidimų, ribojančių aktyvesnį žmonių įtraukimą į darbo rinką. Daug rūpesčių kyla dėl tų darboviečių, kur darbininkai verčiami dirbti viršvalandžius. Nei Vyriausybė, nei kitos valstybinės institucijos nebus pajėgios sukontroliuoti šiuos procesus be profesinių sąjungų paramos ir jų veiklos.1.2. Valdžios kliūtys dirbti ir užsidirbti
Tačiau yra ir kitokio pobūdžio kliūčių dirbti, užsidirbti ir turtėti, kurios priklauso nuo žmonių. Beveik kiekvieną dirbančio ir iniciatyvaus žmogaus žingsnį sustabdo valdžios ranka, dažnai ypač griežtai apribojanti žmogaus galimybes. Žmogus, norėdamas dirbti ir užsidirbti savarankiškai, nesudarydamas darbo sutarties, atsimuša į (ne)leidimų, mokesčių ir biurokratinių reikalavimų sieną. Prekių kilmės dokumentai, važtaraščiai, dokumentų saugojimo taisyklės, kasos aparatai yra paskutinių metų pavyzdžiai. Garsiai reklamuojamos “saulėtekio” iniciatyvos taip pat kol kas duoda tik peno viltims, bet ne konkrečius rezultatus.
Dauguma žmonių, kurie dirba ne “savo versle”, o pagal darbo sutartį taip pat susiduria su kliūtimis, nors jos dažnai ne tokios pastebimos: darbų saugos reikalavimai, darbo užmokesčio reguliavimas, mokesčiai, profsąjungų savivalei kelią atveriančios privilegijos, darbo laiko normos, biurokratiška darbo sutarčių ir darbo laiko apskaita, apribojimas sudaryti sutartis, kurių objektas – žmogaus darbo vaisius ir t.t. Dauguma Lietuvos žmonių vis dar tiki, kad valdžia visus šiuos reguliavimus sukuria jų labui.

5
Deja, realiame gyvenime tai panašu į meškos paslaugą; įmonėje uždraudus trečiąją pamainą, uždaroma visa įmonė; apribojus minimalų darbo laiką, studentai negali padirbėti keletą vakarų per savaitę; nustačius išskirtines lengvatas motinoms, jos greičiau netenka darbo, nes darbdavys neišgali finansuoti valdžios įpareigojimų; sutrukdžius atleisti grupę darbuotojų, įmonė bankrutuoja ir darbo netenka visi. O kiek išlaidų ir įmonėms, ir biudžetui sudaro privalomos žmonių saugos darbe tarnybos, darbo vietų higienos vertinimai, darbo laiko apskaitos žurnalai, privalomos darbų saugos instrukcijos ir kiti įstatymų įpareigojimai? Kas gali būti tikras, jog vienas iš šių reikalavimų, ar nuolat didinamas Sodros ar kitas mokestis nebuvo tas paskutinis lašas į kantrybės taurę, privertęs uždarytį įmonę arba jos nesteigti? Taigi taip mažėja darbo vietų.
Darbo santykių reguliavimas reiškia tai, kad net jei konkrečios darbo sutarties sąlygos tinka ir darbuotojui, ir darbdaviui, valdžia įstatymais arba profsąjungos “kolektyvine” sutartimi gali pasakyti “ne”. Toks “ne” dažnai yra vienintelė kliūtis kažkam gauti darbą, kažkam jį išlaikyti, kažkam gauti didesnį atlyginimą, kažkam išsilaikyti versle. Perkant ar parduodant prekes kišimasis į privačius susitarimus atrodo beprasmiškas, nepateisinamas, sukeliantis perteklių arba trūkumą. Tie patys dėsniai galioja ir darbui. Jų ignoravimas žmones gal kartais ir guodžia, tačiau daug kainuoja. Pavyzdžiui, privalomo minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas.1.3.Apgaulingas minimalus darbo užmokestis
Priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.

Minimalaus atlygio reikalavimas grindžiamas nuomone, jog toks reguliavimas yra panacėja nuo darbdavių savivalės, kad, padidinus minimalų darbo užmokestį, jis tiesiog padidės, o jokių neigiamų padarinių nebus. Šį mitą puoselėja ir profesinės sąjungos, nes
6
joms reikia dėl ko nors “kovoti”, ir valdžia, nes jai reikia kuo nors “pasigirti” (o Vyriausybės nutarimu “padidinti” minimalų darbo užmokestį nesunku). Tačiau tikrieji darbo užmokesčio reguliavimo padariniai skaudūs. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, jį turintieji praras, verslai žlugs, nebus sukurta gėrybių, skurstantieji toliau skurs. Ypatingai skausmingas minimalaus darbo užmokesčio nustatymas paaugliams ir jaunimui. Jų darbo užmokestis ir taip žemas dėl kvalifikacijos stokos ir patirties neturėjimo. Ko pasėkoje gaunamas mažas produktas. Jaunimas ir paaugliai , norėdami įgyti patirties ir įgūdžių, dirba negaudami dalies darbo užmokesčio. Minimalus darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Džiugu, kad Vyriausybė pastaruoju metu atsilaiko spaudimui didinti minimalų darbo užmokestį, tačiau, iki šiol nesiryžta iš esmės pripažinti darbo užmokesčio reguliavimo trūkumų ir palieka galimybę jo didinimą svarstyti vėliau.
Daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba, nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad gautų nustatytus atlygius. Jų pasirinkimo galimybės mažos: arba likti “nelegaliais” darbuotojais ir turėti bent menką pajamų šaltinį, arba gyventi “teisėtai”, tačiau dar labiau skurstant ir mintant iš valdiškų pašalpų. Minimalaus darbo užmokesčio reikalavimas visiškai beprasmis yra tuomet, kai dirbama iš altruistinių paskatų – visiškai nesiekiant gauti materialaus atlygio (pavyzdžiui, ne pelno organizacijoje), arba tais atvejais, kai darbuotojas dirba tam, kad, pavyzdžiui, išmoktų amato gudrybių.

1.3. Privatizavimas

Privatizavimas daug kam dažnai yra susijęs su augančio nedarbo tikimybe. Akivaizdu, kad valstybinės įmonės dirba neveiksmingai, kad jose per daug dirbančiųjų, ir kad privatus savininkas greičiausiai atleis dalį darbuotojų, įdiegs daugiau mašinų. Tačiau ir šiuo atveju būtina nepamiršti, kad svarbiausia yra turėti galimybę užsidirbti, o ją ir technologinė pažanga, ir veiksmingesnis valdymas, tik padidina.

Deja, dažnai žmonės bijo ne tik privatizavimo, bet ir rinkos. Juk rinkos sąlygomis niekas negali būti tikras, kad jis ir kitais metais dirbs ten, kur dirba, kad jo darbovietė apskritai egzistuos. Politikai taip pat paniškai bando išgelbėti visas bankrutuojančias įmones ir sustabdyti darbuotojų atleidimus. Tačiau toks požiūris parodo tik “plika akimi” matomas pasekmes – juk neįmanoma nepastebėti tūkstančio darbo netekusių žmonių, kai užsidaro didelė gamykla. Tuo tarpu ne tokios akivaizdžios, tačiau dar svaresnės pasekmės ignoruojamos – politikai lengvai balsuoja už Sodros mokesčio padidinimą, minimalaus darbo laiko apribojimą ar kitą reguliavimą. Tūkstančiai žmonių, kurie neteks darbo dėl tokių sprendimų juk nėra vienoje vietoje, jie išsibarstę visur, jie net patys nežino, dėl ko tampa “nebereikalingi”. Deja, valdžios dėmesys visuomet nukreiptas į šimtą piketuojančių ar į dešimtį badaujančių, o ne į tūkstančius tų, kurie kiekvieną valandą prakaitu, o ne protestais siekia užsidirbti duonos.

Niekas šiandien negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių atsidurs gatvėje privatizavus ar uždarius strategines įmone.s. Pagal šiandien galiojančius įstatymus žmones apginti nuo nepagrįsto atleidimo beveik neįmanoma. Tą puikiai rodo įmonėse egzistuojanti egzistavimo ir atestavimo praktika: būtent kai tai atliekama įmonėje, o ne nepriklausomoje institucijoje, žmonių atleisti be konteksto galima, kiek norima.
Kalbant apie Lietuvos atvejį, be jokių objektyvių, aiškiai matomų priežasčių, kurios palengvino ekonominės krizės didėjimą, buvo priežasčių, susijusių su teisinės ir ekonominės šalies orientacija.
Pirma, nuolatinis mokesčių didinimas neleido natūraliomis sąlygomis atsirasti stambiam kapitalui be valdiškų struktūrų pagalbos , ir dėl to buvo iškreipta verslo esmė.
Antra, didžiausia kapitalistė Lietuvoje yra valstybė, operuojanti rinkoje didžiausiomis pinigų sumomis ir duodanti daugumą užsakymų privačioms struktūroms (statybos, konsultacinės paslaugos, informacinių sistemų diegimas). Būtent dėl to daugelio didesnių firmų sėkminga veikla priklauso nuo protekcijų aukštuosiuose valdžios ešelonuose.
Trečia, nepalankios verslo sąlygos ir įstatymų kaita daugelį privačių kompanijų verčia laisvą kapitalą laikyti užsienyje, taip pat ir tas kompanijas, kurios vykdo ir valstybinius užsakymus. Taip į užsienį išplaunamos ir taip sunkiai surinktos biudžeto lėšos. Kai pinigai iškeliauja iš šalies, anksčiau ar vėliau atsiranda jų stygius.

8
Ketvirta, į rinkos mechanizmą per daug kišasi ekonominės politinės grupuotės, ieškodamos sau palankių sprendimų (privatizavimas, bankrutuojančių įmonių protegavimas).
Valdžia nuolat tvirtina, kad tik užsienio investuotojai išgelbės Lietuvą. Dėl to nesirūpinama valstybei priklausančių įmonių veikla, blogėjančiais rezultatais. Privatizavimo praktika rodo, kad investuotojus domina sandorio naudingumas, todėl visais būdais siekiama gauti kuo didesnį pelną, pirmiausia iš Lietuvos vartotojų. Užsienio partneriai neskuba gabenti savo kapitalo į Lietuvą. Be to, privatizavimas kol kas didina nedarbą, nes leidžiama 30 proc. mažinti darbo vietų skaičių.

Taigi, galima daryti išvadą: kai didelės ekonomiką sudedančios dalys veikia ydingai, anksčiau ar vėliau prieinamas liepto galas.
Į klausimą, ką reikia daryti, kad taip neatsitiktų, galima atsakyti taip: ką veikia tūkstantinė valdininkų armija, visokių sričių ekspertai ir ne vienas institutas? Juk visiems tikriausiai buvo aišku, kad pereinant iš komandinės ekonomikos į ekonomiką, pagrįstą rinkos dėsniais, atsiras ne tik teigiamų poslinkių, bet ir neigiamų, taip pat ir nedarbas. Ar buvo pasirengusi valstybė spręsti šią problemą? Tikriausiai ne.1.5. Nelegalus darbas
Pastaruoju metu gyventojai mieliau renkasi ne legalų darbą, o bedarbio pašalpą ir galimybę užsidirbti nelegaliai.
Didėjantis reguliavimas lėmė, kad darbo teisė, kurią prieš dešimt metų sudarė tik Darbo įstatymų kodeksas, buvo papildyta daugybe gremėzdiškų įstatymų (Darbo sutarties, Žmonių saugos darbe, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų, Kolektyvinių ginčų reguliavimų ir kt.) ir dar didesnę aibę Vyriausybės nutarimų bei įvairių žinybų instrukcijų. Kaip neišvengiamai ir turi būti tokiu atveju, niekas visuose darbo teisės reikalavimuose nesusigaudo, paskendus detalėse, pažeidinėjami net esminiai darbo teisės principai ir reikalavimai (beje, net plika akimi tai ypač pastebima valdiškose įstaigose, kurios nėra kontroliuojamos taip griežtai, kaip privačios), mėginant įgyvendinti atsitiktinius

reikalavimus, sužlugdomi iki tol buvę sėkmingi verslai. Mėginant sugauti pažeidėjus pasitelkiamos didelės pajėgos, numatomos griežtos bausmės. Pavyzdžiui, už nelegalų darbą numatyta net 10 000 Lt. bauda. Tačiau kas gi yra tas nelegalus darbas? Pažeidėjai darbo santykių srityje, deja, esame mes visi. Pavyzdžiui, kavinės savininkas ruošiasi priimti į darbą padavėją ir aprodo jai būsimą darbo vietą, o tuo metu įeina darbo inspektorius ir pamatęs žmogų kitoje baro pusėje pareiškia, kad tai – “nelegalus darbuotojas”. Arba, tas pats inspektorius parduotuvėje randa žmogų, keičiantį elektros lemputę ir išsiaiškina, kad tai pardavėjas, kurio darbo aprašyme nėra ir negali būti jokių elektros darbų, o tai vėlgi reiškia “nelegalų darbą”. Atrodo neįtikėtinai, tačiau baudą tokiu atveju skiria ne teismas ir įrodyti savo teisumą būtų labai sunku.1.6. Darbo birža ir bedarbių pašalpos
Neveiksmingi socialinės paramos svertai, jei socialinės paramos dydis bus lygus minimaliam darbo užmokesčiui, tada bus sunku argumentuoti, kad dirbti yra geriau, negu gauti pašalpą ir sėdėti nieko neveikiant. Būtina didinti ne minimalią algą, o realiai į rankas gaunamą atlyginimą.
Žmonės visada nori gauti daugiau, nepaisydami ekonomikos dėsnių. Jie gali tai daryti užsidirbdami arba atimdami iš kitų pasinaudoję politine valdžia. Valdžia tuos dėsnius žino ar bent jau turi žinoti. Kuo daugiau ji žadės dovanų, tuo daugiau žmonės jų tikėsis ir mažiau stengsis patys. Gerovės nuo to tikrai nepadaugės.

Nedarbas tapo toleruojamu, savanoriškai pasirenkamu gyvenimo būdu. Vis mažiau atsiranda norinčiųjų dirbti įmonėse, tačiau sparčiai daugėja gyvenančiųjų iš bedarbio pašalpų. Neverta stebėtis, kai bedarbių šeimos gimdo vaikus tik dėl to, kad užsitikrintų papildomų pinigų kiekį, o mūsų visuomenėje daugėja ilgamečių bedarbių dinastija. Jų atžalos gali taip ir užaugti, neturėdamos jokio supratimo, kad žmonės turi įsigyti profesija ir dirbti.

10
Norėdami pakeisti šią situaciją, pramonininkai turi aktyviau bendradarbiauti su darbo biržomis. Tik pati darbo birža turėtų įsivesti tvarką. Negali bedarbis gauti pašalpų keliose darbo biržose. O iš tiesų tai vyksta.
Netvarka biržose yra viena iš dabartinės situacijos, kai bedarbiai nebenori dirbti, priežasčių. Naujų darbo vietų steigimą turėtų remti ir valstybė.
Kartais darbdaviai sako, kad yra per mažai bedarbių. Suprantama, kad parama reikalinga vyresnio amžiaus žmonėms, negalintiems įsidarbinti, tačiau šiandien rasti darbą jaunimui tikrai nėra sunku.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugsėjo 1 dieną šalyje buvo užregistruota 186,6 tūkstančio bedarbių, o bedarbio pašalpą gavo 19,8 tūkstančio asmenų.
Nemažai informacijos apie situaciją Lietuvos darbo rinkoje gali suteikti darbo birža.
Darbo birža ne tik parūpina organizacijoms darbuotojų, bet ir užsiima daug įvairesne veikla:
– analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą šalyje,
– prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius,
– registruoja laisvas darbo vietas ir bedarbius,
– ieško laisvų darbo vietų ir informuoja norinčius įsidarbinti,
– tarpininkauja įsidarbinantiems,
– organizuoja ieškančiųjų darbo profesinį konsultavimą, mokymą ir perkvalifikavimą,
– rengia gyventojų užimtumo programas,
– skirsto gyventojų užimtumo fondo lėšas,
– teikia siūlymus savivaldybėms laikinai sustabdyti dirbančiųjų atleidimą,
– skiria baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką,
– kartu su savivaldybėmis organizuoja viešuosius darbus,
– skiria bedarbio pašalpas.
Darbo birža lyg tam ir buvo kurta, bet ji tapo ne bedarbių pagalbininke, bet jų išlaikytine. Teritorinis darbo padalinys nesugeba per metus išduoti nė vienos paskolos verslui plėtoti ar bendromis pajėgomis su veikiančiomis įmonėmis išplėsti turimą verslą. Jis tik pravalgo biudžeto lėšas, o registruoti bedarbius gali ir vienas žmogus, bedarbio pašalpą juk moka Hansa bankas. Didelį vaidmenį sprendžiant nedarbo problemas galėtų vaidinti verslo rėmimo programos. Bet vėl gi tos programos naudos neduoda. Jos naudingos tiems asmenims, kurie jas administruoja. Beveik visi pinigai išleidžiami verslo rėmimo fondams

administruoti: darbo užmokesčiui, konsultantams už programų rengimą, seminarų organizavimams, kuriuose verslininkų beveik nebūna, lankstinukams leisti ir kitiems niekams. O kitkam paprasčiausiai lėšų nelieka, nors ir sudaromas įvaizdis, kad yra padarytas didelis darbas.1.7. Ilgalaikė bedarbystė
Didžiausias ilgalaikių bedarbių (jais laikomi ilgiu nei metus nedirbantys) skaičius 1996 metų pabaigoje – jis siekė 16,3 proc. visų bedarbių. Per 1997-1998 metus šis skaičius sumažėjo ir 1999 m. pradžioje sudarė 12,4 proc. Tačiau 1999 metais, sumažėjus darbo paklausai, ilgalaikis nedarbas vėl išaugo ir 2000 m. pradžioje ilgalaikiai bedarbiai bendrame bedarbių skaičiuje sudarė 14,5 proc. Jų įdarbinimas ir socialinė parama tampa vis didesniu rūpesčiu. Tik apie 15,5 proc. bedarbių gauna pašalpą, kurios minimali suma – 135 Lt, o maksimali – 250 Lt (didžiausia bedarbio pašalpa neturi viršyti dviejų MGL). Šios socialinės išmokos mokamos kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per metus.
Dauguma ilgalaikių bedarbių yra vyresnio amžiaus, 30-49 metų vyrai, turintys sveikatos problemų, todėl negalintys dirbti kai kurių darbų, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys. Šių asmenų, taip pat priešpensinio amžiaus bedarbių įdarbinimas bei socialinė parama tampa vis rimtesne problema, kuriai spręsti reikalingos ne tik darbo biržos pastangos. Beveik pusė jų neturi jokios profesinės kvalifikacijos.
Ilgalaikis nedarbas būdingas ir Lietuvai. Užsienio šalys per ilgą rinkos ekonomikos vystymosi laiką yra sukaupusios didelę patirtį spręsdamos ilgalaikio nedarbo problemas, o Lietuva turi galimybę ja pasinaudoti sprendžiant nedarbo problemas ir racionaliai panaudoti darbo rinkos politikai skirtas lėšas. Pasaulyje santykinai daugėja ilgalaikių bedarbių. Ilgalaikis nedarbas sudaro didelę bendrojo nedarbo dalį: pradedant tokiomis šalimis kaip Australija, Prancūzija, Vokietija, kuriose ilgalaikių bedarbių skaičius sudaro 1/3 visų bedarbių, ir baigiant Belgija, Italija, kuriose šis skaičius sudaro 60% visų bedarbių. Vadinasi, ilgalaikio nedarbo problemos sprendimas yra būtina nedarbo mažinimo sąlyga.
Ilgalaikį nedarbą gali sukelti sumažėjęs darbo vietų skaičius neturintiems kvalifikacijos

asmenims arba padidėjęs skaičius tokių darbo vietų, kuriose būtina turėti aukštą kvalifikaciją ar darbo naujomis technologijomis patirtį. Ilgalaikis nedarbas gali atsirasti dėl nepakankamo absolventų pasirengimo tenkinti pramonės poreikius, dėl gimstamumo bangos sukelto absolventų antplūdžio darbo rinkoje. Ilgalaikio nedarbo veiksniu gali būti fiksuotas darbo užmokestis. Ilgalaikio nedarbo problema susijusi su neraštingumu, skurdžia namų aplinka, nusikalstamumu, su migruojančiais iš kaimo į miestą žmonėmis, etninėmis mažumomis, žemą kvalifikaciją turinčiais, metusiais mokslus ir neturinčiais profesijos jaunuoliais. Ne kiekvienas dirbantysis, tapęs bedarbiu turi vienodą galimybę įsidarbinti.
Pagyvenusių žmonių padėtis darbo rinkoje yra labai sudėtinga. Pagyvenusiais laikome 50 metų ir vyresnius asmenis. Pakankamai svarbi problema yra gyventojų senėjimo įtaka darbo rinkai. Iš vienos pusės, tai mažina konkurenciją darbo rinkoje, kadangi vis daugiau žmonių, sulaukę solidesnio amžiaus, priversti nutraukti darbinę veiklą. Tačiau iš kitos pusės, gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį aktyvumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo ir perkvalifikavimo bei naujausių žinių įsisavinimo galimybes, didina išlaikytinių dalį: blogėja gyventojų sveikatos būklė. Pagyvenusių žmonių padėtis darbo rinkoje susijusi su pensinio amžiaus ilginimu. Priešpensinio amžiaus bedarbių skaičius per 1999 metus išaugo pusantro karto ir metų pabaigoje sudarė 14 tūkst. Tarp jų didžioji dalis yra nekvalifikuoti asmenys. Nekvalifikuotiems bedarbiams sunkiau įsidarbinti. Jiems tenka tik kas ketvirtas – penktas pasiūlymas ir tai daugiausia terminuotiems, sezoniniams darbams.1.8. Spartus gyventojų skaičiaus augimas
Viena iš nedarbo priežasčių yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Ik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti

13
nuo gyventojų skaičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.1.9.Infliacija ir nedarbas
Septintame dešimtmetyje pradėta daugiau domėtis infliacijos ir nedarbo tarpusavio ryšiu („Philipso kreivė“). Paaiškinti, kaip atsiranda tokia infliacijos ir nedarbo tarpusavio priklausomybė niekas negalėjo. „Philipso kreivė“ buvo greitai integruota į Vakarų valstybių ekonominę politiką. Ta priklausomybė atitiko Vakarų pokario patirtį ir suteikė norimą pateisinimą valstybės intervencijos priemonėms, nes tai tarsi reiškė, kad valdžia yra pajėgi pasirinkti nedarbo lygį, sukeldama atitinkamo lygio infliaciją. Žmonėms pradėjus įtarti, kad padėtis ima blogėti, kad infliacijos ir užimtumo tarpusavio ryšys nėra stabilus,

14
ėmė aiškėti, kad infliacija sumažino nedarbą, tačiau, norint išlaikyti tą patį užimtumo lygį, infliaciją reikia didinti. Septintojo dešimtmečio pabaigoje ekonomiką ėmė persekioti „stagfliacija“ – esant tam pačiam infliacijos lygiui, nedarbas vis didėjo, o žemas nedarbo lygis galėjo būti išlaikomas tik didėjančios infliacijos kaina. Kai kurie ekonomistai tai aiškino kaip trumpalaikių politinių ciklų,(rinkimų), trikdančių rinkos pusiausvyrą, padarinį. Monetaristai kaip priežastį nurodė žmonių lūkesčius.
Jų teigimu, ekonomika grįžta prie natūralaus nedarbo lygio. Natūralus nedarbo lygis priklauso nuo struktūrinių veiksnių ir ura suderinamas su bet kokiu infliacijos lygiu. Didėjanti infliacija mažina nedarbą tik trumpam, po kurio laiko nedarbas vėl pasiekia natūralų lygį.
Darbo rinka yra santykinai nelanksti – ji lėtai prisitaiko prie kintančių ekonominių sąlygų, nes darbdaviai ir darbininkai savo darbo santykius grindžia ilgalaikiais kontaktais. Darbo rinka yra nelanksti ir dėl to, kad verslininkai ir darbdaviai susiduria su netobulos informacijos faktu. Kai kainos arba atlyginimai kyla, jie ne visada gali atskirti kainų lygio augimą nuo kainų augimo, kurį sukelia padidėjusi jų produkto paklausa. Pinigų pasiūlos padidėjimas verslininkus ir darbdavius skatina žvelgti į kainos padidėjimą kaip didėjančios jo produkto paklausos požymį ir plėsti gamybą.
Darbininkai taip pat susiduria su informacijos problema. Jie negali atskirti aukštesnių atlyginimų, mokamų dėl jo paslaugų didesnės vertės, ir aukštesnių atlyginimų, mokamų dėl pakilusio bendro kainų lygio.
Kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie savo atlyginimą už teikiamas paslaugas laiko nepakankamą, ko pasėkoje moterys veikiau pasiliks namuose, parankiniai darbininkai veikiau sutiks būti bedarbiais, negu imsis mažiau apmokamo darbo.
Vadovaujantis :Philipso kreivės“ mitu ir naudodamasi infliacija nedarbo mažinimui. Valdžia pakelia kainas, tačiau ilgalaikis nedarbo lygis neduoda jokios naudos.
Nedarbas dažnai įsivaizduojamas kaip ilgalaikis reiškinys, bet kiekvienoje ekonomikoje yra darbą keičiančių žmonių. Jų nedarbas yra laikinas. Jei 16% darbininkų keičia savo darbą kasmet ir vidutiniškai tris mėnesius ieško darbo, vidutinis metinis nedarbas bus 4%. Iš tikrųjų nedarbas atspindi tik darbo mobilumą.
Paslėptas nedarbas aprėpia apie 15-20 proc. veiklių šalies gyventojų. Tai formaliai nenutraukę darbo santykių žmonės, nors iš tikrųjų jie dirba ne visą darbo laiką arba yra neapmokamose atostogose.

151.10. Mokslinė techninė revoliucija
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija , prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Besitęsianti kompiuterinės technologijos pažanga būsimiems specialistams kelia vis didesnius reikalavimus, jaučiama vis didėjanti paklausa specialybių, reikalaujančių nemažų sugebėjimų.
Dėl mokslinės techninės revoliucijos poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Kalbant apie darbo santykius negalima nepastebėti perdėto požiūrio , esą technologinė pažanga didina nedarbą. Šis mitas yra gyvas jau keletą amžių ir vis dar populiarus. Jei žmogus buvo atleistas iš darbo dėl to, kad jo funkcijas pradėjo atlikti mašina, požiūris, kad žmonių vietą užima mašinos yra natūraliai impulsyvus. Tačiau norint teisingai įvertinti ekonominius reiškinius, būtina matyti ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio nėra matoma. Jau kalbėjome apie tai, kad žmogus nori ne darbo konkrečioje vietoje, o uždarbio, todėl nėra taip svarbu ir tai, mašina, ar žmogus atlieka kažkurią konkrečią funkciją, svarbu tai, ar žmogus turi galimybę iš savo darbo gauti pajamų kurioje

16
nors kitoje vietoje. Technologijos progresas būtent sudaro tokias galimybes. Juk ne be reikalo žmonės migruoja iš atsilikusių kraštų į išsivysčiusius. Nepaisant daug kartų aukštesnių technologijų, būtent išsivysčiusiose šalyse jie randa darbą ir uždarbį. Jei būtų atvirkščiai, žmonės masiškai emigruotų iš JAV ir Anglijos į Afriką ir Indiją, iš didelių miestų į atokius necivilizuotus kaimelius.

Nedarbo lygį didina ir struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.

17
1.11. Bedarbiai pagal išsimokslinimą

Sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas taip pat yra didėjančio nedarbo priežastis. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose .darbuotojų perteklius labai padidėjo.

1 lentelė. Bedarbiai pagal išsimokslinimą.

Iš viso Vyrai Moterys

tūkst. % tūkst. % tūkst. %
Iš viso 317 100 155 100 162 100
Aukštasis 32 10.1 12 7.7 20 12.4
Aukštesnysis 77 24.3 30 19.4 47 29.0
Bendras vidurinis 101 31.9 48 31.0 53 32.7
Profesinis 61 19.2 39 25.1 22 13.6
Kitas 14.5 26 16.8 20 12.3

Išlieka didelis skaičius nepasirengusių darbo rinkai bedarbių. 1997-1998 metais bedarbiai, ilgą laiką nedirbę, neturintys jokios specialybės arba turintys nepaklausią darbo rinkoje profesiją bei esantys žemos kvalifikacijos, siekė virš 80 proc. visų besikreipiančiųjų į darbo biržas. 1999 metais bedarbiai visai be kvalifikacijos sudarė 37,8 proc., kas dešimtas besikreipiantis – niekur nedirbęs, kas trečias – ilgą laiką nedirbęs. Kas ketvirtas nekvalifikuotas bedarbis – jaunas asmuo. Nors jaunimas vis labiau siekia kuo greičiau įsitvirtinti darbo rinkoje, vis dėlto didesnė besimokančių jaunuolių dalis rinkoje nedalyvauja.

18
2 lentelė. Bedarbiai pagal amžiaus grupes ir lytį
(metų vidurkis; tūkstančiais)
Amžiaus grupės 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9
15–19 14,1 14,7 13,6 10,6 7,0 9,3
20–24 34,6 41,9 40,5 39,9 28,8 29,5
25–29 32,6 33,3 32,9 35,3 27,5 24,0
30–34 37,2 40,6 43,8 35,8 27,0 23,8
35–39 30,6 38,9 37,3 41,1 31,9 24,0
40–44 22,6 30,5 31,0 40,2 32,0 28,6
45–49 23,3 21,5 29,3 31,8 25,2 21,0
50–54 20,7 18,0 25,8 27,1 25,8 21,7
55–59 9,8 8,8 15,7 17,7 15,1 14,0
60–64 1,0 0,8 2,8 4,2 4,2 6,5
65+ 0,1 . 0,9 0,3 0,0 1,4
Vyrai 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4
15–19 9,3 9,5 10,9 7,2 5,0 5,0
20–24 22,4 25,5 22,7 26,8 15,6 15,3
25–29 20,0 18,1 20,6 21,0 15,8 15,9
30–34 22,2 24,6 25,8 19,6 14,6 12,5
35–39 16,2 22,3 22,3 23,0 15,8 13,4
40–44 11,6 15,3 15,7 22,3 17,1 13,9
45–49 12,6 9,7 14,2 16,6 11,6 9,4
50–54 9,8 7,8 13,0 13,1 12,7 9,4
55–59 5,9 6,8 10,3 11,9 8,9 5,8
60–64 0,8 0,8 2,1 3,9 4,1 4,5
65+ 0,1 . 0,8 0,2 . 0,4
Moterys 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4
15–19 4,8 5,3 2,7 3,4 2,1 4,4
20–24 12,2 16,4 17,9 13,1 13,2 14,3
25–29 12,6 15,1 12,2 14,3 11,6 8,2
30–34 15,0 16,0 17,9 16,2 12,4 11,3
35–39 14,4 16,5 15,0 18,1 16,2 10,7
40–44 11,0 15,3 15,3 18,0 14,9 14,7
45–49 10,7 11,8 15,1 15,2 13,6 11,6
50–54 10,9 10,1 12,8 14,0 13,1 12,3
55–59 4,0 2,0 5,4 5,9 6,2 8,2
60–64 0,2 . 0,8 0,3 0,1 1,9
65+ . . 0,1 0,1 0,0 1,0

Pažvelgus į lentelę pastebėsime, kad jaunimo iki 25 metų nedarbas 1991-2000 m. laikotarpiu buvo didesnis nei bendras nedarbo lygis ir šių metų pradžioje pasiekė net 15,3 proc. Apie 63 tūkst. jaunų žmonių kreipėsi į teritorines darbo biržas. Kas ketvirtas bedarbis – iki 25 metų. Nenuostabu, kad didelė dalis jaunimo žvalgosi darbo užsienyje.
19
Iš kitos pusės, kuo daugiau lietuviai turės galimybių dirbti užsienyje, tuo rimtesnis tai bus veiksnys didinti atlyginimus Lietuvoje. Dėl to gali nukentėti atskiros įmonės ir žmonės praras darbo vietas, tačiau likę gaus didesnius atlyginimus. Darbo rinka nuolat kinta. Kiekviena nauja darbo vieta sukuria naujų darbo vietų. Kuo gi jaunas bedarbis skiriasi nuo vyresnio amžiaus ir jauno ES bedarbio?
Jaunimo nedarbą įvardinti kaip socialinę problemą nėra lengva. Patirtis rodo, kad nedarbas vis reikšmingesniė socialinė problema tampa žemesnį išsilavinimą turintiems ir nekvalifikuotiems jauniems asmenims. Aukštą išsilavinimą turinčių jaunuolių nedarbo problema yra gerokai “švelnesnė”. Aktyvūs jaunuoliai, norintys dar besimokydami įsilieti į darbo rinką, dirbtinai išpučia nedarbo lygio rodiklį. Jaunimo iki 25m. amžiaus ekonominio aktyvumo mažėjimas yra neigiamas reiškinys.
Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o 6 proc. yra nebaigę net pagrindinės mokyklos. Jų išsimokslinimas – tik pradinis. Jie visiškai nepasire.ngę darbo rinkai. Profesinis mokymas, kurį finansuoja Darbo birža, skiriamas ypač jaunimui, kad įsigytų profesiją. Jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų. Tai jau degraduojančios visuomenės požymis. Vaikai nesulaukia tėvų amžiaus, kas rodo biologinę degradaciją, o menkesnis už tėvus išsimokslinimas gali būti traktuojamas kaip intelektinės degradacijos požymis.
Į remiamus darbus pirmiausia stengiamasi siųsti jaunimą, nes neturinčius darbo įgūdžių jaunuolius joks darbdavys nenori įdarbinti. Tenka pripažinti, kad labai išaugo darbdavių reikalavimai tiek profesiniams, tiek ir socialiniams gebėjimams. 1.12. Rusijos finansinės krizės pasekmės
Svarbiausia nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos finansinės krizės sukeltas ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis ir iki šiol.
Rusijos krizė paralyžiavo ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų šalių įmonių veiklą. Priežastis labai paprasta: rusai nebepajėgė pirkti lietuviško produkcijos, ir vien dėl to turėjo bankrutuoti savo gaminius i šią šalį eksportavusios mūsų įmonės. Kai nėra galimybių
20
parduoti, tenka siaurinti arba visai nutraukti gamybą, o dėl to, žinoma, gausėja bedarbių. Būtent šiuo metu Lietuvos Vyriausybė nieko nepadarė, kad Lietuvos įmonės nepatektų i užspęstus spąstus, tik nuolat kartojo: mūsų ekonomika auga, mes lipame i kalnelį. Beveik vienu metu įsigaliojęs avansinis pelno mokestis ir prasidėjusi Rusijos finansinė krizė sudavė patį skaudžiausią smūgį Lietuvos ekonomikai. Galima pasakyti: tas. kas tinka stabiliai ir augančiai ekonomikai, netinka besivystančioms ar silpnos ekonomikos šalims.

Tų pačių metų rudenį blogėjant ekonomikai buvo nutarta pakeisti mokesčių terminus – juos Vyriausybė paprasčiausiai sutrumpino. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir 1998 metų rudenį įmonės atsidūrė prie nemokumo slenksčio. Beveik neliko įmonių, kurios nebūtų buvusios skolingos viena kitai, nes įmonės mokesčių prievoles mokėti buvo priverstos iš apyvartinių lėšų, norėdamos išvengti ekonominių valstybės sankcijų. Pasunkėjus įmonių finansinei būklei ir sumažėjus darbui, įmonės buvo priverstos ieškotis išeities. Kai valstybė gerokai apsunkino verslo sąlygas, įmonių vadovai verslo sąlygų pasunkėjimą pabandė kompensuoti savo darbuotojų sąskaita. Dalis darbuotojų buvo atleista, jų darbai atiduoti pasilikusiems darbuotojams. Pagaliau kas belieka daryti įmonių vadovams? Vienas iš būdų mažinti gamybos sąnaudas yra būtent darbuotojų mažinimas, tuo labiau, kad juos nelabai kas ir gina, nors ir prirašyta nemažai įstatymų.
Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų sistemai būdinga:

-užimtumas yra svarbiausia socialinė problema, lemianti darbuotojo elgesį šioje sistemoje;

-įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;

-grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi, ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti savo nepasitenkinimo.
Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras. Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo, nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna paslėptas formas.
Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra natūralios ciklinės( kurias sąlygoja ekonominės sistemos vystymosi etapų kaita) ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos
21

pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiogiai lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą.
Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc. prieš Rusijos krizę iki 10,8proc. pastaruoju metu.
1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius. Toks augimas sietinas su Rusijos krizės padariniais, nevystoma įmonių veikla. Sudėtinga įmonių finansinė padėtis, produkcijos realizavimo problemos sąlygoja taip pat nevisišką darbuotojų užimtumą.

Vidutiniškai 15 tūkst. darbuotojų 300 įmonių nuolat buvo nevisiškai užimti. Didžiausias
nevisiškas užimtumas buvo pramonėje (66 proc.). Nevisiškas užimtumas labiausiai augo 1999 m. pirmame pusmetyje, II pusmetyje augimas sulėtėjo.1.13. Nedarbas kaime
Nedarbo dinamiką veikia netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Padidintu nedarbo lygiu išsiskiria žemės ūkio rajonai. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai sparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, didėja bedarbių, atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius.
Lietuvos ūkio restruktūrizacija, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus ir išorės ekonominiai veiksniai lėmė kaimo gyventojų užimtumo pokyčius kaimo ekonominės veiklos sferose ir nedarbo didėjimą. Statistikos departamento duomenimis, per 1997 – 2001 metus bedarbių skaičius kaime išaugo net 22%. Kas trečias besikreipiantis į darbo biržą yra kaimo bedarbis. Atskiruose šalies regionuose nedarbo lygis kaime siekia 17 – 21%, didėja ilgalaikis nedarbas, plinta skurdas. Nedarbas kaime didina socialinių, ekonominių grupių socialinę atskirtį, nusikalstamumą ir kitus neigiamus reiškinius.
Beveik trečdalio bedarbių ankstesnė veikla yra susijusi su žemės ūkiu. Šalyje vykstantys procesai, susiję su šalies integracija į Europos Sąjunga(ES), bei ES valstybių patirtis rodo, kad darbo jėgos pasiskirstymas Lietuvos ekonominės veiklos sektoriuose, ypač žemės ūkyje, turėtų mažėti. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje bendras užimtųjų skaičius mažėja, bedarbių skaičius ir nedarbo lygis auga.

22
Dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą žemės ūkyje galima būtų vertinti kaip teigiamą poslinkį, kurį lemia žemės ūkio restruktūrizavimas ir modernizavimas, tačiau darbo vietų steigimas kitose kaimo ekonominės veiklos sferose, ypač smulkaus ir vidutinio verslo, nekompensuoja didėjančio naujų darbo vietų poreikio, ir netolygi ekonominė bei demografinė atskirų regionų plėtra tiesiogiai lemia nedarbo lygį.
Nestabili Lietuvos žemės ūkio politika, nepalanki kreditavimo sistema, netobula žmogiškųjų išteklių ugdymo sistema, nepakankama vidaus rinkos apsauga, jos raida ir
eksporto plėtra, užsitęsęs žemės grąžinimo procesas ir nesuformuota žemės rinka lėmė mūsų šalies žemės ūkio kaip investicijoms nepalankaus šalies ūkio sektoriaus susiformavimą, taip pat nedarbą kaime.
Užimtumą mažino spartūs restruktūrizavimo, privatizavimo tempai, taip pat rinkos santykių plėtra, įtakos turėjo ir sumažėjusi žemės ūkio produkcijos paklausa. Daugelio įmonių bankrotą lėmė nepakankamas žemės ūkio šakų konkurencingumas, kaimo žmonių nesugebėjimas prisitaikyti dirbti rinkos sąlygomis.
Šiuo metu šalies pramonės ir verslo regioninė struktūra neatitinka teritorinių ekonominės plėtros poreikių. Į pramonę ir verslą daugiausia investuojama miestuose, kur yra išvystyta infrastruktūra ir kvalifikuota darbo jėga. Kaimo vietovėse, skirtingai nei mieste, silpnai plėtojamas paslaugų sektorius. Investicinė aplinka ir sąlygos alternatyviam verslui skatinti kaimo vietovėse yra mažiau palankios nei mieste.

Kaimo vaikų ir jaunimo galimybės siekti mokslo aukštumų yra gerokai mažesnės nei miesto, nes skurdas yra tiesiogiai susijęs su mažesniu prieinamumų prie tokių šaltinių kaip įgūdžiai, žinios, paslaugos. Kaime gyvenantis jaunimas dažniausia baigia pradines mokyklas ir netoli esančią profesinę mokyklą. Baigę šias mokymo įstaigas, dauguma jaunų žmonių grįžta pas tėvus ir tada jau „sėdi“ nieko neveikdami, nes darbo pagal įgytą specialybę neranda. Dar viena su jaunimo nedarbu susijusi problema – mokymo įstaigų ir mokslo kokybė, įgytos profesijos paklausos šiandienos darbo rinkoje.

Mažėjant žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbininkų paklausai, daugumos kaimų žmonių išsilavinimas, profesinis pasirengimas, intelektas neatitinka augančių rinkos ekonomikos poreikių. Profesinio rengimo sistema nėra pakankamai išplėtota, t.y. negarantuoja visuotinio profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Regionų ekonominės plėtros ir kitos programos, sukurtos nedarbo problemoms spręsti, dėl lėšų trūkumo nėra įgyvendinamos.

231.14. Moterų nedarbo priežastys
Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas,
dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.
Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Iki 1990 m. daugiausia užimtų moterų buvo 25 – 29 bei 30 – 34 metų amžiaus grupėse, o 1997 – 2000m. – 35 – 39 metų amžiaus grupėse. Darbo jėgos tyrimai rodo, kad didžiausias moterų užimtumo lygis 1997 – 2000 m. buvo tarp 35 – 44 metų amžiaus moterų, jaunesnių moterų užimtumas mažesnis. Manoma, kad pagrindinė didesnio moterų užimtumo poslinkio nuo jaunesnio prie vidutinio amžiaus priežastis yra ta, kad daugelyje privačių įmonių darbdaviai nesudaro sąlygų jaunoms moterims išsaugoti darbo vietą po gimdymo ir vaiko auginimo atostogų iki 1 (3) metų amžiaus. Todėl moterims dažnai tenka rinktis tarp darbo vietos išsaugojimo ir gimdymo. Moterys, dirbančios valstybiniame sektoriuje, šiuo požiūriu labiau apsaugotos. Tačiau iš kitos, pastaraisiais metais ėmė ryškėti moterų užimtumo 25 -29 metų amžiaus grupėje augimo tendencija. Galbūt tai požymis, jog vis daugiau jaunų moterų orientuojasi į darbo rinką, planuodamos apsiriboti mažesniu vaikų skaičiumi šeimoje arba vaikų gimdymą atidėti geresniems laikams. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

24
3 lentelė. Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.).

Iš viso Vyrai Moterys
Iš viso bedarbių 317 155 162
Neranda darbo pagal turimą specialybę 112 57 55
Sunku rasti darbą, nes neturi specialybės, profesijos 60 30 30
Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus 51 18 33
Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes:

siūlo mažą darbo užmokestį 75 45 30

reikalauja dirbti nenormuotą darbo dieną 17 5 12

netenkina darbo sąlygos 52 22 30

kita 20 8 12
Dažnai tenka dirbti trumpalaikius atsitiktinius darbus 32 19 131.15. Kitos priežastys
Žalingas dalykas yra ir pernelyg smulkmeniškas kišimasis į darbo santykius. Labai gerai, kad Prezidento Valdo Adamkaus dėka Seimas vis dėlto atsisakė ketinimo įstatymu apriboti maksimalią nemokamų atostogų trukmę bei sugriežtinti terminuotų sutarčių sudarymo sąlygas. Jokie įstatymai negali priversti darbdavio laikyti savo įmonėje tiek žmonių, kiek jam nereikia ir kiek jis nepajėgus išlaikyti. Verčiamas taip daryti, jis galų gale bankrutuos, ir darbo neteks visi įmonės darbuotojai. Kam nuo to geriau? Mažiausias nedarbo lygis dabar yra Anglijoje, net mažesnis negu Amerikoje. O kaip tik šiose šalyse darbo rinka yra pati liberaliausia.
Taigi reikia labiau pasitikėti verslo žmonėmis, kurių mąstymas keičiasi kur kas sparčiau

25
negu politikų. Vos prieš dvylika metų pradėję nuo nulio, daugelis verslininkų jau sugeba gerai orientuotis ir pasaulinėje rinkoje: juk pastaraisiais metais ekonomikos augimas iš esmės vyko eksporto didėjimo sąskaita.
Tačiau valstybės valdymo srityje mes tebesame naujokai. Todėl administravimo gebėjimams tobulinti taip pat reikia investicijų. Juk dėl verslininko klaidų nukenčia tik jo įmonė ir jos darbuotojai, o dėl politikų klaidų – visa ekonomika ir žmonės.
Kitos priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos yra demografinė šalies situacija (gimstamumo sumažėjimas, natūralaus gyventojų prieaugio mažėjimas, gyvenimo trukmės mažėjimas), darbingų gyventojų, ypač jaunimo, migracija, įmonių bankrotai. Tai daugiausia privačios, smulkios įmonės, o viena pagrindinių jų žlugimo priežasčių – nepalanki mokesčių politika.
Be to, mūsų valstybėje dar nėra sudarytos palankios sąlygos kurti savo verslą. Daugelis žmonių bijo įklimpti, nes garantijų maža. Net kredito normaliomis sąlygomis verslininkas negali gauti. Todėl verslą pradedančių žmonių vis mažėja, taigi mažėja ir darbo vietų, nes ir seniau pradėję savo verslą žmonės dažnai nepajėgia jo išlaikyti. O dideli mokesčiai dalį verslininkų ar įmonių vadovų verčia sukčiauti, kai ką slėpti ir kai ką daryti nelegaliai.2. Nedarbo teritorinė diferenciacija
Lietuvoje egzistuoja ženklūs teritoriniai nedarbo lygio skirtumai. Žinoma, investicijos į žmogaus socialinę raidą, profesinio ir teritorinio mobilumo skatinimas vykstant darbo rinkos globalizacijai turėtų ateityje sumažinti regioninius nedarbo skirtumus Lietuvoje. Pastaraisiais metais kelia nerimą ryškėjanti darbo rinkos rodiklių teritorinės diferenciacijos didėjimo tendencija: 1999 m. pradžioje Lietuvoje buvo tik vienas regionas. Kuriame nedarbo lygis siekė daugiau nei 15 proc., 2000 m. – 8, o 2001 m. pradžioje jų buvo net 20. Skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio nedarbo lygio regionuose 1999 – 2000 m. išaugo nuo 12 iki 20,5 procentinių punktų. Tokį spartų nedarbo augimą Lietuvoje gana stipriai veikia reiškinys, kurį galima pavadinti suspaustos spyruoklės išsiteisinimo efektu. Spyruoklė spaudžiama, kai vyrauja darbo judėjimo iš oficialios į neoficialią darbo rinką kryptis, išsiteisina, kai vyksta atvirkščias procesas.
Didžiausias nedarbas rugsėjo pradžioje išliko Druskininkuose (23,8 procento),

26
Mažeikiuose (23,3 procento) ir Lazdijuose (20,9 procento). Mažiausias nedarbas buvo Kretingos (4,4 procento), Trakų (5,2 procento) ir Kėdainių (5,9 procento) rajonuose.
Vilniuje nedarbas rugsėjo pradžioje buvo 7, Kaune – 8, Klaipėdoje – 8,1 procento, Šiauliuose – 11,3 procento, Panevėžyje – 15,2 procento. Nuo metų pradžios darbo biržos įdarbino 89,3 tūkstančio, į aktyvias darbo rinkos programas nukreipė 86,2 tūkstančio asmenų.
Tačiau pramonininkai priminė, jog ši informacija renkama tik pagal užsiregistravusiųjų darbo biržose duomenis. Pridėjus dirbančiuosius nelegaliai, išvažiuojančiuosius dirbti į užsienį ir tiesiog nesikreipiančiuosius į darbo biržą, nedarbo lygis gali būti keliais procentais didesnis.3. Nedarbo nuostoliai
Nedarbo nuostoliai turi skaudžių ekonominių ir socialinių nuostolių. Ekonominiams nuostoliams priklauso tai, kad gyventojų profesinės kvalifikacijos ir darbo įgūdžių praradimas, tiesiogiai vedantis prie individualios ir visuomeninės darbo jėgos degradacijos. Dėl nedarbo didėjimo mažėja pagrindinio kapitalo (mašinų, staklių, įrenginių ir pan.) apkrovimas. Be to prarandama dalis potencialaus bendrojo vidaus produkto, kai bendrasis nedarbo lygis šalyje viršija natūralaus nedarbo lygį. Nedarbo augimas mažina mokesčių mokėtojų skaičių ir dėl to į nacionalinį biudžetą nepatenka dalis planuotų fizinių asmenų pajamų mokesčių. Nedarbo plėtra didina nedarbo kaštus ir reikalauja papildomų asignavimų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų.
Socialiniams nuostoliams priklauso tai, kad visuomenėje auga socialinė ir politinė įtampa.
Vykstant streikams ir piketams, prarandamas visuomeniškai būtino darbo kiekio dalis.

Nedarbo pasekmės netolygiai pasiskirsto tarp įvairių socialinių sluoksnių: labiausiai kenčia nekvalifikuoti ir mažai kvalifikuoti fizinio darbo atstovai, jaunimas, moterys. Nedarbas skatina moralinių ir etinių vertybių nuvertėjimą, formuoja sąlygas nihilizmo apraiškoms plisti, šalyje daugėja teisėtvarkos pažeidimų ir sunkių nusikaltimų.
Palyginus su ekonominiais nedarbo nuostoliais, socialiniai nuostoliai yra žymiai skaudesni, nes tiesiogiai veikia nemažą dalį užimtų ekonominėse veiklose gyventojų. Amerikiečių

mokslininkas M.H. Brenneris (j.Hopkinso universitetas) dar XX a. aštuntajame
dešimtmetyje atliko socialinius tyrimus ir nustatė, kad nedarbas, sutrumpinta darbo diena (savaitė), dažni įmonių bankrotai, atleidimo iš darbo grėsmė ir panašūs reiškiniai neigiamai veikia žmonių sveikatą, trumpina jų gyvenimą. Brennerio pranešime JAV kongresui teigiama, kad 1973-1974 m. ekonominė krizė šalyje padidino nedarbą nuo 4,9 iki 5,6 proc., t.y. 0,7 proc. Tačiau net toks, iš pažiūros nereikšmingas, nedarbo augimas sukėlė daug didesnį neigiamą socialinį efektą. Mirties atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų padaugėjo 2,8 proc., mirčių dėl kepenų cirozės – 1,4 proc., savižudybių – 1,0 proc., psichinių susirgimų – 6,0 proc., kriminalinių nusikaltimų – 6,0 proc., smurtinių veiksmų – 1,1 proc.
Jeigu pritaikytume Brennerio tyrimų duomenis į Lietuvos darbo rinkos rodiklius, tai gautume dar skaudesnius socialinius nedarbo padarinius. Lietuvos sociologai ir psichologai įsitikinę, kad pavojingų socialinių reiškinių plitimas visuomenėje yra tiesioginis didėjančio nedarbo pasekmė.4. Darbo paklausos dinamika.
1997-1998 metais darbo biržose buvo užregistruota po 74 tūkst. naujų laisvų darbo vietų. 1999 metais užregistruota 66 tūkst. naujų darbo vietų. Ryškiausias darbo paklausos mažėjimas stebimas statyboje – 20 proc., paslaugų sektoriuje – 12 proc. Statybos ir žemės ūkio sektoriuose ryškūs sezoniniai darbo paklauso svyravimai. Išaugo elektros ir elektronikos, odos gaminių, prekybos kvalifikuotų darbininkų paklausa. Išlieka didelė informacinių technologijų, teisės specialistų paklausa. Keleri metai išlieka bendra tendencija – mažas nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis ir didėjantis aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis.
Darbo rinka pasižymi nepakankamu lankstumu. Gyventojų užimtumo didinimą varžo
nelanksti darbo apmokėjimą ir darbo santykius reguliuojanti teisinė bazė. Naujų informacinių technologijų diegimas, smulkaus ir vidutinio verslo vystymasis kelia didesnius reikalavimus lanksčioms darbo organizavimo formoms, kurių tobulinimas skatintų užimtumo ir kartu ekonominį vystymąsi. Darbo rinkai būdingas žemas teritorinis ir profesinis mobilumas.
285. Kova su nedarbu
Žinant nedarbo didėjimo priežastis, galima bandyti ieškoti būdu, kaip kovoti su tuo. O turėtų būti išspręsti valstybinio lygio klausimai:

1) reiki sukurti nuolatinę mokesčių bazę, kuri neprieštarautų rinkos dėsniams (pvz., mokesčiams, kurie neleistų mokestinių normatyvų interpretuoti taip, kaip kas nori);

2) reikia nutraukti bankrutuojančių įmonių gelbėjimo epopėją (jei iki šiol privatizuotų ir valstybinių įmonių savininkai ir valdytojai nesugebėjo susitvarkyti su tų įmonių ūkinėmis ir finansinėmis problemomis, tikėtis, kad jie tai sėkmingai padarys ateityje, neverta);
3) gyventojų užimtumą žemės ūkyje derinti su smulkaus verslo vystymu kaime;
4) gerinti gyventojų profesinį rengimą, derinant jų pasirengimą mokymo įstaigose su praktinių įgūdžių mokymuisi darbo vietose, priartinat norinčių dirbti žmonių kvalifikaciją prie šiuolaikinės rinkos reikalavimų;
5) išsaugoti esamas darbo vietas;
6) labiau sieti aukštos kvalifikacijos darbuotojų ugdymą su darbdavių poreikiais.
Svarbi darbo vietų išsaugojimo priemonė – netradicinių užimtumo ( darbas ne visą darbo dieną, darbas namuose, slankusis darbo grafikas) formų taikymas (ypač moterims) ir jų propagavimas tarp darbdavių.
Jei įmonėse valstybės kapitalas ar įsipareigojimai viršija privačių asmenų įsipareigojimus, tai valstybei būtina perimti tas įmones savo nuosavybėn. Reikėtų atidėti į šoną tų įmonių įsiskolinimus ir skelbti jų atgaivinimo konkursus.
Be to, reikia bandyti pritraukti užsienio investuotojus, atgaivinti bankrutuojančių įmonių veiklą, bei išplėsti rinkoje paklausių prekių gamybą (pvz., automobilių, žemės ūkio mašinų detalių ar įvairių elektros variklių gamybą).
Tai nesunkiai būtų galima įgyvendinti ne tik statant naujas gamyklas, bet ir išnaudojant dabar bankrutuojančių įmonių pajėgumus.
Pagaliau ir pati valstybė turėtų likti ne nuošalyje, o kartu su užsienio investuotojais sudaryti kuriamų įmonių įstatinį kapitalą, pvz. įnešant į tą kapitalą po pastatais esančios žemės vertę, už kurią valstybė į biudžetą galėtų gauti papildomų lėšų, t.y. dividendų.
Organizuoti gamybą – pats geriausias nedarbo sprendimo būdas, nes būtent čia reikia daugiausia darbo jėgos. Įstatymų reikalavimai turi būti vienodi visiems rinkos dalyviams be

išimties. kiekviena Vyriausybė turi prognozuoti įstatymų pasekmes ekonomikai ir
operatyviai reaguoti, jei jos duoda neigiamų rezultatų. Integruojantis į tarptautines organizacijas, reikia išmokti ginti savo šalies interesus.
Žmonės visada nori gauti daugiau, nepaisydami ekonomikos dėsnių. Jie gali tai daryti užsidirbdami arba atimdami iš kitų pasinaudoję politine valdžia. Valdžia tuos dėsnius žino ar bent jau turi žinoti. Kuo daugiau ji žadės dovanų, tuo daugiau žmonės jų tikėsis ir mažiau stengsis patys. Gerovės nuo to tikrai nepadaugės.

30Išvados
Išnagrinėjus nedarbo priežastis, galima teigti, kad jos yra labai įvairios ir jų yra daugybė. Plačiausia prasme, tai – ekonomikos nuosmukio pasekmės. Pastaruoju metu ekonomikai didžiausią įtaką padarė Rusijos finansinė krizė. Toliau seka privatizacija, įmonių bankrotai, nepalankios sąlygos kuri savo verslą (pradinio kapitalo trūkumas, per mažas institucijų, teikiančių paramą smulkiam verslui, skaičius, sudėtingos kreditavimo sąlygos), žemas išsilavinimas, darbingų žmonių migracija, nelegalus darbas, nepakankama produkcijos paklausa, finansinės problemos, menka vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, savivaldybių darbuotojų biurokratizmas ir kt. Nedarbo lygis daro įtaką socialiniam ekonominiam švietimo prieinamumui.

Esant dideliam nedarbo lygiui, svarbu užtikrinti darbo rinkos skaidrumą teikiant atviro įdarbinimo paslaugas. Tačiau nereikia pernelyg dramatizuoti dabartinės padėties. Lyginant su praeitais metais, nedarbo lygis sumažėjo net 12,6 procentais. Gausėjant užsienio investicijų turėtų gerėti ekonominė padėtis, o tuo pačiu atsirasti daugiau perspektyvesnių darbo vietų.
Nedarbą reikėtų sieti ir su šalies bendra ekonomine situacija, Rytų rinkų praradimu bei nepakankama plėtra naujose, taip pat žaliavų kainų kilimu, verslo pelningumo mažėjimu, kapitalo stoka, nemokiu pirkėju ir t.t

Taigi nedarbas yra labai didelė problema su kiekvienais metais vis auganti ir auganti. Tik kiekvienas, norintis kuo didesnės naudos sau, nesugeba šios krizės išspręsti.

31Literatūra
1. Darbo rinka. Kęstutis Balys Paulavičius. // Vilnius, 2002
2. Lietuvos gyventojai. B.Gruževskis, A. Pocius // Vilnius 1990 – 2000m.
3. Kapitalizmas. Henri Lepage // Lietuvos Verslininkų Sąjunga. Kaunas, 1994
4. Profesinės karjeros vadovas. Vilnius, 1998.
5. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu. Ekonomika ir vadyba 2000.
6. Kaip Lietuvoje reikia kovoti su nedarbu. V.Prialgauskas // Atgimimas. 1999, nr.39
7. Lietuva bedarbystės žabangose. V.Genienė // Šeimininkė. 2000, nr.4
8. Lengviausia profesija yra nedarbas. D.Klimavičienė // Kauno diena. 2001
9. Kas sveika ekonomikai – sveika žmogui. V.Šatkuvienė // ESU. 2002, nr.9
10. Asmens identitetas ir lyties vaidmuo. Sociologija Lietuvoje. KTU. Kaunas, 1996.
11. Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais. Vilnius, 1997. Nr.3170

Leave a Comment