Platono “Sokerato apologija” teksto analizė

Platonas. „Sokrato apologija“

1.Kuo skiriasi žmogaus ir Dievo išmintis?
Sokratas teigė, kad eidavo pas kiekvieną, kuris skelbdavosi išmintingu, kalbėdavo su juo apie įvairius dalykus ir vertindavo jo išmintį. Iš tiesų, šitaip elgdamasis, filosofas siekė žmones priversti protauti, siekti žinių, objektyvios tiesos. Sokratas manė, kad išmintingiausias yra Dievas, nes tik jis viską žino. Žmogui toks absoliutus žinojimas yra nepasiekiamas. Taigi koks tuomet žmogus yra išmintingas? Jo manymu, išmintingas žmogus yra toks, kuris suvokia, kad iš tiesų nežino nieko. Tik tai suvokęs, žmogus pradeda siiekti žinojimo. Kadangi žinios yra ne įgimtos, o įgyjamos, šis žinių ieškojimas turi trukti visą gyvenimą, nes žinios nėra baigtinės. Pats Sokratas save laikė turinčiu žmogišką išmintį, tačiau dauguma jo sutiktų žmonių jos neturėjo. Tie žmonės, kurie sakė žinantys daugiau už kitus, Sokrato nuomone, iš tikrųjų yra apsimetėliai ir dialogo būdu atskleisdavo kiekvieno jų silpnąsias vietas

2.Kaip Sokratas paneigia kaltinimus?
Iš pradžių, norėdamas įrodyti savo teisumą, Sokratas atsiribojo nuo anksčiau jam mestų kaltinimų dėl gamtos tyrinėjimo ir dėl savo filosofijos mokymo už piinigus. Tokiu būdu jis norėjo įrodyti, kad yra nesusijęs su natūrfilosofais: „Taip sakydamas, aš nenoriu niekinti to mokslo, jei kas jį tikrai išmano. Ir Melėtas tenepainioja manęs tokion bylon, nes aš, vyrai atėniečiai, tikrai nieko bendro neturiu su tokiais dalykais“, be

ei sofistų: “Ir jei esate iš ko girdėję, kad aš imąsis mokyti žmones ir už tai reikalaująs pinigų, tai ir vėl netiesa, nors, kaip man rodos, yra gerai, jei kas sugeba auklėti žmones“. Sokratas iš tiesų meistriškai sugebėjo atsakyti į kiekvieną kaltinimą, atskleisdamas priešpriešą tarp pačių kaltintojų žodžių, paversdamas kaltinimus nieko vertais. Pavyzdžiui, į Meleto kaltinimą, kad Sokratas tyčia demoralizuoja jaunimą, jis atsakė: „Toksai jaunas būdamas, tu esi už mane, senatvės sulaukusį, daugiau prityręs, kad žinai, jog piktieji daro pikta savo artimiesiems ir gerieji – gera, o aš, mat, toks neišmanėlis, kad nenuvokiu dargi to, jog aš, jei vieną iš tų, su kuriais susieinu, padarysiu nevalyvą, gausiu pikta ko pritirti iš jo? Ir tavo nuomone, aš taip negudriai, piktai elgiąsis tyčia?“. Tuo tarpu kaaltinimai tuo, jog jis yra netikintis ir tuo pat metu bando įvesti naujus Dievus, iš viso prieštarauja vienas kitam.

3.Kodėl, Sokrato manymu, mirtis yra geras dalykas?
Pasak Sokrato, niekas nežino, nei kas yra mirtis. O gal kartais ji yra didžiausia laimė. Tačiau žmonės jos bijo, tarsi gerai žinodami, kad ji didžiausia nelaimė. Tai yra didžiausia nesąmonė, manyti, kad žinai ką nežinodamas. Todėl Sokratas sako, kad jis nebijo ir nevengia tokių dalykų, apie kuriuos nežino.

4.Ar galime teigti, kad Sokratas nusižudė?
Netiesiogine prasme, taip, Sokratas nu

usižudė, t.y. atsisakė savanoriškai visų būdų išvengti mirties. Sokratas atsisakė ne tik prašyti pasigailėjimo ar maldauti sušvelninti nuosprendi — priešingai, jis netgi atsisakė prisipažinti esąs kaltas, teisme nepabijojo drąsiai apkaltinti ir jį įskundusiuosius, ir pačius teisėjus — jo bendrapiliečius, lygiai kaip ir nakčia pabėgti iš kalėjimo, draugams tai suorganizavus.
Atsisako Sokratas savo paskutinėje priešmirtinėje kalboje ir galimybės būti ištremtam. „Labai jau gražus būtų mano gyvenimas: palikus savo kraštą senam žmogui keliauti iš miesto į miestą ir laukti, kol vėl išvys. Juk aš gerai žinau, kad man kur atvykus jaunuoliai klausysis mano kalbos, kaip ir čia klausosi. Ir jei varysiu juos nuo savęs, tai jie pasistengs mane išginti, įkalbėję vyresniuosius, o jei nevarysiu, mane dėl jų išvys jų tėvai ir giminės”. Atsiriboja mąstytojas ir nuo numanomos ar netgi siūlomos perspektyvos — gyvybė ir laisvė už tylėjimą, t. y. atsisakymą kalbėti apie dorovės būtinumą, klausinėti ir kaltinti valdžią ir turtus turinčiuosius dėl jų nekompetentingumo, suktybių, klastos, kitų netinkamų visuomenės veikėjų ar valstybės vyrų dvasios savybių. „Kas nors gal pasakytų: „Sokratai, ar, palikęs mus, nesugebėtum ramiai gyventi tylėdamas?”. Tai kaip tik ir sunkiausia išaiškinti kai kam iš jūsų: juk jei sakau, jog tai lygu dievo neklausyti, o jo neklausant ramiai gyventi negalima, jūs manim nepatikėsite, įtardami, kad kalbu vi
ienaip, o manau kitaip; jei aš vėl sakau, kad didžiausia laimė žmogui kasdien kalbėti apie dorybę ir apie kilus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, save ir kitus kvočiant, ir kad gyvenimas be lokio tyrinėjimo jau nebe gyvenimas, — jei aš taip sakysiu, jūs dar mažiau manimi patikėsite. Bet taip yra, piliečiai, kaip aš sakau, tik įtikinti jus nelengva”.

5.Mirties samprata
Pasak Sokrato, mirtis yra arba numirus visai nieko nebejusti arba siela persikels iš kūno kiton kur vieton. Jeigu nieko nejauti, tarsi miegas toks, kaip užmigęs net nesapnuoji, tai būtų stebuklinga dovana mirtis. Jei mirtis lyg persikėlimas iš čia kiton vieton, kur susirinkę visi mirusieji, tai kuri laimė galėtų būti didesnė už šią. Ar gi nebūtų susitikti su tėvais, draugais ir kitais.

6.Kodėl manoma, kad veikalo pagrindinė problema – filosofo ir minios santykis?
Šis santykis iškyla 2 lygiuose: Sokratas ir teisėjai, kaip minia bei Sokratas ir jo besiklausanti minia.
Sokratas pasakoja „aš nieko daugiau neveikiu, tik vaikščioju ir kalbu jums, jauniems ir vyresniems, ragindamas pirma labiau rūpintis ne kūno reikalais, ne turtais, o savo siela. Aš skelbiu, kad ne iš turtų dorybė randasi, o turtai iš dorybės“
Kitas santykis – Sokratas ir teisėjai. Sokratas, kaip ir visi antikos filosofai, tikėjo proto galia, todėl ir teisėjams savo teisumą bandė įrodyti di

ialogo su kaltintojais būdu. Sokrato nuomone, pokalbis padeda atskleisti tikrąją tiesą.

7.Išminties samprata.
Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra.
Pasak Sokrato, jei žmogus nežinodamas dedasi daug ką žinąs, o Sokratas nežinodamas ir nesideda žinovu, tai Sokratui atrodo , kad jis yra išmintingesnis, nes Sokratas nesisako žinantis nežinodamas.
Iš tikrųjų žmogus tik tariąsi žinąs, tačiau keldamas klausimus Sokratas griauna žmogaus tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Nuo šio momento prasideda tikros išminties ieškojimas. Išmintis – tai gėrio ir blogio pažinimas. Pasak Sokrato „Niekas nesielgia priešingai tam, ką mano esant teisinga“.

8.Dievo ir Sokrato santykis.
Sokratas teigė: „Taip liepia dievas, gerai tai žinokite ir, man rodos, jūs nerasite visame mieste nieko brangesnio, kaip šita mano tarnystė dievui”.Ši Sokrato mintis, matyt, ir gali būti laikoma vieninteliu įrodymu, kodėl jis buvo kaltinamas „tokiomis kalbomis” gadinąs jaunuomenę, nes juk reikia prisiminti, kad politeistinėje senovės graikų religijoje buvo daug dievų, be to, nė vienas iš jų — priešingai, negu kad yra krikščionybėje — nebuvo laikomas nei moraliniu, nei apskritai — doroviniu autoritetu. Dievai, pavyzdžiui, kad ir Homero poemose, buvo tokie personažai, kurie vargu ar būtų galėję, netgi labai to norint, tikti į moralinius autoritetus — jie pešėsi, intrigavo, buvo neištikimi savo žmonoms ir žemės dukterims, grobė jas, laužydavo kartą duotą žodį ir t. t. Galbūt tokia Sokrato dorovinė pozicija, grindžiama Aukščiausiuoju autoritetu, būdinga, beje, tik krikščionybės formavimosi laikotarpiu Romos imperijoje, gąsdino atėniečius. „Ar jus, atėniečiai, patikėsite Anitui, ar ne, ir ar paleisite mane, ar nepaleisite, aš tikrai nesielgsiu kitaip, nors man reikėtų ir daug kartų m irti”. „Šito priežastis, — tęsia Sokratas, — kaip jūs ne kartą esat girdėję, yra ta, kad manyje pasireiškia kažin kokia dievybė ar demonas, apie ką ir Meletas juokaudamas parašė savo skunde. Manyje yra tai nuo pat mažens: prabyla kažin koks balsas ir kiekvieną kartą nukreipia mane nuo to, ką ketinu daryti, bet niekuomet neprikalbinėja ką nors veikti. Tad štai kas draudžia man kištis į valstybės reikalus. Tačiau man atrodo, kad tas draudimas geras, nes, patikėkite, Atėnų vyrai, jei kada nors ir būčiau ėmęs dirbti valstybinį darbą, seniai jau būčiau žuvęs ir nieko nepatarnavęs nei jums, nei sau. Ir nepykite, kad sakau teisybę. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris galėtų be pavojaus gyvybei viešai priešintis ar jums, ar kitai kokiai miniai, ir neleisti, kad valstybėje būtų elgiamasi nedorai bei neteisėtai. Bet žmogui, kuris iš tikrųjų kovoja už teisybę ir kartu nori nors trumpą laiką išlikti gyvas, būtinai reikia gyventi nuošaliai, o ne viešai”.

9.Kada ir kaip prasideda Sokrato kaip filosofo gyvenimas?
Sokrato, kaip filosofo, gyvenimas prasideda kada jis pradeda kelti klausimus, siekiant pažinti save, kai jis pripažįsta, kad nieko nežino. Tada Sokratas eina į miestą, mezga pokalbius su gyventojais, juos egzaminuoja ir ragina teisingai gyventi.
Žmogui labai svarbu rūpintis siela. Iš sielos kyla visas žmogaus gerumas. Kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra geras. Tad siekiant atskirti gėrį ir blogį, prasideda filosofo gyvenimas.

Leave a Comment