Platono ir Aristotelio gėrio teorija

Platoną tenka laikyti pirmuoju ir vienu iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos raidai turėjusių ontoetikų, t. y. tokių etikos teoretikų, kurie mano, kad gėris, grožis, tiesa, teisingumas ir kitos etikos sąvokos bei kategorijos nėra vien tik žmogui, visuomenei būdingos dorinės vertybės, orientacijos, bet ir visam pasauliui, kosmosui, universumui.

Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – abosliutaus gėrio idėja.

Gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas: jis sąlygoja teisingumo ir visų kiitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Žmogui reikia pažinti viską, o apie grožį ir gėrį net negalvoti.

Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti kas tai yra.Ji negali tvirtai juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl nepatiria naudos ir iš tų kitų dalykų.”Tad tai, kas pažystamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui- sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinimo priežastimi.Bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, gaalvosi teisingai.”Teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiu į gėrį.Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis.Pasaulio, kurį galima pažinti riba yra gėrio idėja.Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra vi

iso to, kas teisinga ir gražu, priežastis.

Pats Platonas išskaido į sudedamąsias Gėrio idėjos dalis — dorybių skalę, arba hierarchiją, kurią sudaro šios didžiosios platoniškosios vertybės: išmintingumas, arba protingumas, vyriškumas, drąsa, arba narsumas, ir ištvermingumas.
anot Platono pasaulis yra dvasingas, protingas ir geras. Jo dvasingumas laiduoja mūsų regimojo pasaulio plėtotę, jo gyvybingumą ir gyvybę. Jo protingumas užtikrina tam tikrą mūsų pasaulio raiškos tvarką — protingą tvarką. Jo gerumas yra jau tai, kad jis iš viso yra ir yra toks, koks yra,— protinga tvarka teigiantis save kaip gėrį. Kadangi ir dvasingumas, ir protingumas taip pat yra gėris, tai ???anas pasaulis” yra visiško, absoliutaus gėrio pasaulis — niekada nekintantis, neišnykstantis, amžinas,— grynoji būtis, kuri lyg šviesa sminga į nebūtį, kurdama mūsų laikinosios būties ir riboto gėrio pasaulį.
Aristotelis į platoniškus rėmus įttalpino realistinę ir empirinę doktriną. Platonas norėjo tvarkyti gyvenimą pagal gėrio idėją, Aristotelis laikėsi nuostatos, kad nėra kito gėrio nei realus gėris. Platonas kėlė transcendentinius tikslus, Aristotelis ieškojo pasiekiamų tikslų. Platono etika buvo dedukcinė, Aristotelis etiką padarė empirinę. Platonas etiką suprato tik normatyviškai, Aristotelis normas jungė su žmonių elgesio aprašymu, nes Platonas normas kildino iš idėjos, o Aristotelis – iš realios žmogaus prigimties. Platonas pripažino tik visuotines normas, Aristotelis norėjo normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo ti

ik bendroji taisyklė, o Aristoteliui – gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys.
Vadovaudamasis šiais principais, Aristotelis tikėjosi gėrio prigimtį surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrėždamas tikslus, kurių žmonės siekia realiame gyvenime. Žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni yra priemonės. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės – tokia išvada atitiko finalistinį Aristotelio mąstymo būdą: privalo būti kažkoks aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis pasiekiamas gėris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. Šis konkretus tikslas jo etikoje užėmė pagrindinę vietą, kokią Platono etikoje buvo užėmusi abstrakti gėrio idėja. Eudaimonija, kaip ją suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Jei laikysimės įpročio, bet užtat rizikuosime netiksliai perteikti mintį, žodį „eudaimonija” galėtume versti „laimė”.
Eudaimonizmas, traktuodamas eudaimonija kaip aukščiausiąjį gėrį, teigia, kad aukščiausiasis gėris nėra nei idealus gėris, nei išorinis, nei visuomeninis, kad jis yra asmens tobulumas.

Etikoje aristotelizmas teigia, kad (priešingai moralizmui) aukščiausiasis gėris yra ne dorybė, o laimė, bet kad (priešingai hedonizmui) laimės pamatas yra ne patirtas malonumas, o žmogui deranti protinga ir dora veikla. Per dorybę siekti laimės – tai aristotelizmas.

Leave a Comment