Mirties objektas filosofijoje

Įvadas

Kiekvieno normalaus žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau ateina toks momentas, kai užduodamas klausimas apie egzistavimo pabaigą. Žmogus – iš kitų būtybių išsiskiria tuo, kad jo savimonė aiškiai skiria savęs subjekto, individualybės ar asmens santykį su objektu, jį supančia aplinka. Tai leidžia žmogui suvokti savo padėtį platesnio horizonto perspektyvoje ir net iškelti klausimą apie savo paties pradžią, prigimtį, tikslą ir kartu savo gyvenimo prasmę ir mirtį. Daugelis senųjų filosofų praeityje, taip pat ir daugelis religijų laiko žmogų būtybe, turinčia dvasinį ir kūnišką pradą. Kūniškasis pradas – laikinas, dvasinis – amžinas. Šie pradai susijungę sudaro žmogų kaip vientisą asmenybę. Tačiau šis vientisumas išsilaiko tik žemiškame gyvenime. Beveik visos pasaulio religijos vienokiu ar kitokiu būdu pripažįsta amžinąjį gyvenimą, į kurį patenka nemarioji žmogaus dalis – dvasia. Taigi žmogaus gyvenimas kartą prasidėjęs nebenutrūksta, mirtis yra laikoma tarsi perėja, tarsi durys į kitą tikrą, amžiną, geresnį gyvenimą. Mirtis yra tarsi išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienas jį įveikia savaip. Bet žmogus neišvengiamą savo mirtį nepriima ramiai kaip įprastą dalyką, priešingai, tai sukelia stiprų emocinį sukrėtimą, paliečia vidinio pasaulio gelmes.

Žmonijos požiūris į mirtį

Žmonijos požiūris į mirtį yra vienas iš visuomenės tabu. “Apie mirusį arba gerai arba nieko.” – yra dažnai girdimas posakis.Žmogus žino kad yra mirtingasis, bet vis tiek bijo numirti. “Kodėl? Kokia tos baimės prasmė?”.Ciniškas požiūris į mirtį yra perkėlimas arba atvaizdavimas ciniško požiūrio į gyvenimą. Mirtis yra visko pabaiga, finalas. Tokio pesimizmo užslėptas tikslas yra tai, kad žmogui yra labai sudėtinga priimti tokią poziciją, prisipažinti kad mirtingas yra ne tik jo kūnas, bet ir siela. Žmogus pradeda ieškoti argumentų gynybai, bando paneigti tokią nuomonę, susimasto kas gi iš tikrųjų yra mirtis.

Mirties problema labai glaudžiai susijusi su religija ir tikėjimu. Vienas iš aspektų yra tikėjimas į pomirtinį gyvenimą arba žiūrint dar gyliau pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas. Visi keliai veda į Romą. Visos mintys apie mirtį, jos esmę, pomirtinį gyvenimą veda prie minčių apie gyvenimo prasmę. Žmogus yra priverčiamas surasti atsakymus į klausymą “Kas yra mirtis?”, užimti aiškią poziciją nuo kurios gali labai priklausyti jo požiūris į kitas problemas, jo gyvenimo filosofija ir būdas.

Mirties objektas filosofijoje

Gyvenimas ir mirtis – amžinos temos žmonijos dvasiniame gyvenime bei visose jo srityse. Apie jas mąstė pranašai ir religijų pradininkai, filosofai ir moralistai, menininkai ir literatai, pedagogai ir medikai. Vargu ar atsiras suaugęs žmogus, kuris anksčiai ar vėliau nebuvo susimąstęs apie savo egzistavimo prasmę, neišvengiamą mirties artėjimą ir nemirtingumo pasiekimą. Šios mintys šauna į galvą vaikams ir jauniems žmonėms, apie ta šneka poezija ir proza, dramos ir tragedijos, laiškai ir dienoraščiai. Tik ankstyva vaikystė ir brandi senatvė atlaisvina žmogų nuo neišvengiamos problemos sprendimo. Bet tikrasis filosofavimas neišvengiamai vis grįžta ir grįžta prie šios amžinosios problemos. Visose filosofijos sistemose vienaip ar kitaip buvo sprendžiamas šis klausimas, o A. Šopenhaueris ( A. Schopenhauer) manė, kad mirtis – genijus, įkvėpėja.Galima būtų pašnekėt apie gyvenimo triadą: gyvenimas – mirtis – nemirtingumas. Visos žmonijos dvasinės sistemos buvo kildinamos iš idėjos. Daugiausia dėmesio čia buvo skiriama mirčiai ir nemirtingumui pomirtiniame pasaulyje, o pats žmogiškasis gyvenimas buvo traktuojamas kaip akimirka, duota žmogui tam, kad jis deramai galėtų pasiruošti mirčiai bei amžinam gyvenimui. Visais laikais apie gyvenimą žmonės pasisakydavo negatyviai: „Gyvenimas – kančia“ (Šopenhaueris ir kt.); „Gyvenimas – sapnas“ (Platonas , Paskalis); „Žmogiškasis gyvenimas apgailėtinas“ (Seneka); „Gyvenimas – kova ir klajojimas po dykumą“ (Markas Aurelijus); „Gyvenimas – tai idioto pasakėlė pasekta,/ Pilna tik pykčio, siutulio ir triukšmo./ O prasmės jame nerasi nė už grašį.“ (V. Šekspyras (W. Shakespeare)); Gyvenimas žmogaus ne kas kita, kaip pastovi iliuzija“ (Paskalis).

Graikų išminčius Epikūras skatino nebijoti mirties į šį klausimų klausimą bandė atsakyti taip: „Pratink save prie minties, kad mirtis su mumis neturi nieko bendro. Kai mes egzistuojam, mirties dar nėra, o kai mirtis yra – mes nebeegzistuojam.“ Mirtis ir galimas nemirtingumas – pats stipriausias masalas filosofuojančiam protui, kadangi visi mūsų gyvenimiški reikalai, vienaip ar kitaip, turi sietis su amžinaisiais. Žmogus pasmerktas mąstyti apie mirtį ir tuo jis skiriasi nuo gyvūnų, kurie yra mirtingi, bet to nežino ir nesuvokia. Tiesa, gyvūnai nujaučia artėjant mirtį, ypač naminiai, ir jų priešmirtinis elgesys dažniausiai primena kankinančią paiešką vienatvės ir ramybės. Mirtis apkritai – mokestis už biologinės sistemos pasunkinimą. Vienaląsčiai organizmai praktiškai nemirtingi ir Ameba šiuo požiūriu yra laiminga būtybė. Kai organizmas tampa daugialąsčiu, tam tikru vegetacijos laikotarpiu į jį tartum įstatomas savilikvidacinis mechanizmas, susijęs su genais.Šimtmečiais geriausi žmonijos protai bando bent jau teoriškai paneigti šią tezę, įrodyti, o vėliau ir įgyvendinti nemirtingumą. Tačiau idealu tokio nemirtingumo nėra nei Ameba, nei angeliškas gyvenimas geriausiame pasaulyje. Žmogus turi gyventi amžinai pačiame jėgų žydėjime, prisimenant J. V. Gėtės Faustą (J. W. Goethe). „Sustok, akimirka“ – tai nemirtingumo devizas. Žmogus negali susitaikyti su tuo, kad būtent jam teks palikti šį nuostabų pasaulį, kur verda gyvenimas. Būti amžinu stebėtoju šio grandiozinio Visatos paveikslo, nejausti „pasitenkinimo dienomis“ kaip Biblijos pranašai – argi gali būti kas nors labiau viliojančio?Bet, galvodamas apie tai, pradedi suprasti, kad mirti – kogero, vienintelė, prieš ką yra lygūs visi: vargšai ir turtingi, purvini ir švarūs, mylimi ir smerkiami. Nors ir senovėje, ir dabar bandoma įtikinti pasaulį, kad yra žmonės, pabuvoję „ten“ ir sugrįžę atgal, bet sveikas protas nenori tuo patikėti. Reikalingas tikėjimas, būtinas stebuklas, kokį padarė Kristus. Pastebėta, kad žmogaus išmintis pasireiškia ramybe gyvenimo ir mirties atžvilgiu.
Nemažai dydžių žmonių apie mirtį kalbėjo su tragiška gaidele.Galima išskirti kelis gyvenimo, mirties ir nemirtingumo problemos sprendimo būdus:I-as biologinis. Seniai jau buvo išsakyta panspermija (Panspermija (Panspermia) – Hipotezė, laikanti, kad gyvybės sėklos klaidžioja po tarpžvaigždinę erdvę ir kad patekę į planetas tokios sėklos gali duoti pradžią gyvybei. Tokiu būdu galėjo atsirasti pirmieji mikroorganizmai Žemėje prieš 3,8 mlrd. m. Panspermijos hipotezę pirmasis pasiūlė 1865 G. Richteris (Vokietija).). Gimsta, gyvena ir miršta žvaigždės, ūkas, kometos, planetos ir kiti kosminiai kūnai, neišnyksta niekas ir nieko. Šis aspektas labiau išvystytas rytų filosofijos ir mistinių mokymų. Suvokimas, kad žmogaus ir žmonija yra vientisa su viskuo, kas gyva pasaulyje bei potencialiomis gyvybės formomis Visatoje turi didelį pasaulėžiūrišką reikšmę. Ši gyvybės šventumo idėja, kiekvieno gyvo padaro teisė į gyvybę ir pats gimimo faktas priklauso amžiniesiems žmonijos idealams. Visa Visata ir Žemė traktuojama kaip gyvos būtybės, o įsiterpimas į dar blogai pažintus jų gyvenimo dėsningumus gali pasibaigti ekologine krize. Žmogus gyvuoja tik kaip maža dalelytė visos gyvos Visatos, mikrokosmas, įsikibęs į makrokosmą. Jeigu biologinis, kūniškas gyvenimas laikomas netikru, tik tranzitine forma žmogiškojo egzistavimo, tai tas gyvenimas turi atrasti kažkokią formą, kurioje pasiliks amžiams. II-as susijęs su žmogiškosios gyvybės specifikos aiškinimu ir jos išskyrimas iš visko, kas gyva. Jau daugiau kaip 30 amžių išminčiai, pranašai ir skirtingų šalių filosofai bando surasti šią skiriamąją juostą“. Dažniausiai svarsto, kad artėjančios mirties suvokime: mes žinom, kad numirsim ir karštligiškai ieškome kelių į amžiną gyvenimą. Visa kita gyvybė ramiai ir taikiai pasitinka mirtį, spėję sukurti naują gyvybę arba patarnauti dirvos trąša kitai gyvybei. Žmogus gi pasmerktas visą gyvenimą mąstyti apie gyvenimo prasmę arba jos beprasmybę, kankintis pačiam, o dažnai kankinti kitus, yra priverstas tas prakeiktas mintis skandinti alkoholyje ar narkotikuose. Iš dalies tai yra teisinga, bet kyla klausimas: kodėl miršta naujagimis kūdikis, kuris dar nespėjo nieko suvokti, arba protiškai atsilikęs žmogus, kuris nesugeba nieko suprasti? Ar laikyti žmogaus gyvybės pradžia jo pradėjimo momentą (kurio dauguma atvejų neįmanoma tiksliai nustatyti) ar visgi atėjimo į šį pasaulį momentą?
Akivaizdu, kad žmogaus gyvenimo, mirties ir nemirtingumo specifika tiesiogiai nesusijusi su sąmone. Daugelio genijų mirtis jaunystėje, žinoma, tragiška, bet nėra pagrindo manyti, kad tolimesnis jų gyvenimas, jeigu jis būtų, pasauliui suteiktų kažką dar genialesnio. Šia prasme gyvenimas ir mirtis neįeina į racionalaus mąstymo kategoriją. Pasitikėti galima tik pačiu savimi, neatsižvelgiant į žmonijos solidarumą, tikėjimą Dievu, Aukščiausiuoju protu ir t.t. Žmogaus unikalumas, asmenybės individualumas čia pasireiškia aukščiausiame lygyje. Genetikai paskaičiavo, kad iš tėvų duomenų atsirasti būtent tokiam žmogui, tikimybė yra viena iš šimto trilijonų. Jeigu tai įvyko, tai, kai žmogus susimąsto apie gyvenimą ir mirtį, jo stulbinančioje vaizduotėje iškyla daugialypiai klausimai apie žmogaus būtį.III-ias susijęs su nemirtingumo idėja, kuri ankščiau ar vėliau tampa žmogaus dėmesio centru, ypač, jeigu žmogus pasiekė brandumą. Išskiriami keli nemirtingumo tipai, kurie yra susiję su tuo, kad žmogus po savęs palieka savo darbą, vaikus, anūkus ir t.t. (žinoma, ne visi), savo darbo vaisius (t.p. ir dvasinius) bei asmeninius daiktus.Pirmas nemirtingumo tipas – palikuonių genuose, artimas daugumai žmonių. Neskaitant tų, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš santuoką, dauguma stengiasi save įamžinti, būtent, pratęsdami giminę. Vienas iš didžiausių žmogaus potraukių – noras pamatyti savo bruožus vaikuose, anūkuose. Antras nemirtingumo tipas – kūno mumifikacija, siekiant išsaugoti kūną amžinai. Senovės Egiptiečiai tikėjo, kad žmogaus siela gyvens amžinai tik tuo atveju, jei jų kūnas liks nepakitęs per amžius. Trečias nemirtingumo tipas – tikėjimas, kad mirusiojo kūnas ir siela po mirties susilies su visata. Tai būdinga rytų civilizacijoms, ypač japonams. Čia kalbama apie tai, kad mirusiojo žmogaus kūno dalelės susilies su kitom gyvom būtybėm ir jo gyvenimas bus amžinas.
Ketvirtas nemirtingumo tipas – dvasinio darbo rezultatai: knygos, paveikslai, muzika ir t.t.Dabar klausimas kitaip. Kas gi atsitinka žmogui po mirties? Bent jau aš visada įsivaizdavau, kad Biblijos ir tikinčiųjų (turiu omenyje krikščionių) nuomonė yra tokia: miręs žmogus stoja prieš Dievą, po to pagal jo gyvenimo nuodėmes sprendžiama ar jis eis į rojų, ar į pragarą. Pasirodo Biblija aiškina kitaip. “Biblijoje minima tik viena mirusiųjų buveinė. Senasis Testamentas šią vietą vadina hebrajišku žodžiu šeol, o Naujasis Testamentas tam vartoja graikišką terminą hades.[…] Šeol ir hades neturi nieko bendra su tuo, kas vadinama pragaru – jam įvardinti vartojamas graikiškas žodis gehenna.”. “Šeol ir hades” – rašoma toliau – “siejami su žemės dulkėmis, kirminais ar dulėjimu”. Atėjus Kristui antrą kartą prikelti bus mirusieji, t.y. bus prikeltos “žemės dulkės”. Bent jau taip galima suvokti iš M.Tomazi pasisakymo. Taigi ką prikels Jėzus atėjęs antrą kartą? O dabar apie tuos, kurie neklauso Dievo: “O bailiams, neištikimiems, nešvankeliams, žudikams, ištvirkeliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere , kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” . Gana nedviprasmiškai, aiškiai ir atvirai pasakyta.( O gal pagąsdinta? ) Šią vietą visur toliau Biblijoje vadina pragaru arba gehenna. Tikriausiai pragare žūsta ir kūnas ir siela, t.y. žūsta žmogus. Manyčiau būtų pats metas tarti porą žodžių apie mokslo požiūrį į mirtį, sielą, pomirtinį gyvenimą. Kaip žinia oficialiai mokslas sielos egzistavimo dar nepripažino. Reiškia negali būti nei kalbos apie pomirtinio gyvenimo egzistavimą. Tačiau vis daugiau ir daugiau atsiranda klausimų ir problemų, kuriuos paaiškinti nebegalima naudojant vien tik oficialią nusistovėjusią nuomonę. Labiausiai, turbūt, su tokiais klausimais susidūria medikai. Štai vieno garsiausių pasaulyje medikų, tyrinėjusių pomirtinį gyvenimą ir žmogaus sielą, R.A.Moody nuomonė aiški: jis tiki sielos egzistavimu atskirai nuo kūno. Geriau būtų pasakyti ne tiki, o patikėjo. Tarkim jis tą sielą vadina kitaip – dvasinis kūnas – bet tas didelio skirtumo, manau, neturi. Negalėčiau pasakyti, kad visi jo pasakojimai įtikino mane ir į sielos egzistavimą, ir pomirtinio pasaulio egzistavimą, tačiau jie bent neprieštarauja vienas kitam. Savo darbais jis tik stengiasi, visumoje neprieštaraudamas krikščionybės idėjai, pažvelgti į mirties klausimą kitokiu kampu.
Išvados

Manyčiau, kad savo referate paliečiau gana sudetingą klausimą, į kurį negalima atsakyti veinareikšmiškai. Bent jau manau, kad šiuo metu žmogus nėra tam pasirengęs. Jis gali tik priartėti prie problemos sprendimo, o pilnai ir išsamiai atsakyti – ne jo galioje. O ar išvis galimas šio klausimo užbaigtumas? Atsakinėjant į dabar iškeltą klausimą, tikriausiai, prieisime daug naujų, į kuriuos atsakymo ieškoti reikės dar ilgiau. Todėl lieka remtis tik religija (ar religijomis) ir šiuolaikiniu mokslu. „Gyvenimas ir mirtis, tai du skirtingi keliai, einantys lygiagrečiai, bet turintys bendrų sankryžų“ (E. Masanina)

Naudota literatūra

1. M. Tomazi “Biblijos mokymai apie mirtį ir prisikėlimą, dangų ir pragarą”, Kaunas, 1994;2. R. A. Moody “Gyvenimas po gyvenimo”, Utena, 1991;3. A. Shopenhauer „The World as Will and Representation“ (Die Welt als Wille und Vorstellung, 1818, 1844, 1859) – E.F.J. Payne’s English translation, Dover Publications, 1966;4. B.A.Гaвpикoв,H.A.Гaвpикoв “Myдpocть вeкoв мoлодым”, Kpacнoдap, 1987.