Platono idealizmas: "idėjos" ir "daiktai".

Platono idealizmas: “idėjos” ir “daiktai”. Platoniškoji žmogaus sielos, jos pažintinių galių, jos poslinkio į gėrį, grožį ir tiesą samprata. Platono valstybės teorija ir jos istorinė reikšmė.

Platonas – Antikos garsusis filosofas, vienas iš didžiųjų Vakarųfilosofijos pradininkų. Jis gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m.pr. e. Platonas sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiolieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijojevyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę irprasmę? Savo knygoje “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jisduoda atsakymus į šiuos klausimus. “Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susirinko į puotą. Tarp jų buvoMetiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjoprašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektarovyno, išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labaineturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo. Štaikodėl Erotas pasidarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivėsgimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditėgraži. Tai, kad Erotas yra Penijos ir Poro sūnus, nulėmė jo visą likimą:jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jįįprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, beprieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, neturipastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos.Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą, kas gražu ir gera, jisdrąsus, narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles,visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jįkitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. (Sofistais vadinosi Atėnuose

gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams,mokydami ne dorovės, o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje). Savoprigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydiir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta; tačiau paveldėjęs tėvoprigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekadnebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išmintiesir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, irnenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamainė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išmintiesnė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas neigražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli neiišminčiai, nei kvailiai? Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybiųvidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausiųdalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį,kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių irkvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturinei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demonoprigimtis. Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikalepaprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją sudaugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti taspažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platonopažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos

eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas kad tokia pasakojimoforma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti. Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis,fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinioišmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, betėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtussąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jeitikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anotPlatono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams prieinamipasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyjenėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”.Pasaulis primena upę ir “du kartus į tą pačią upę tau nebristi“ Sokratomokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą,kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kasbendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, neinykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties identiškumą minčiai Parmenidobei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo nekintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo irobjektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino irsavarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “Amžiną neatsirandančiąbūtį“ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekiaegzistencijos. Terminas idėja Platono filosofijoje reiškia rūšį, formą. (Tą terminąvartojo ir filosofai materialistai) Platono idėja turi ir kitą prasmę. Jineignoravo loginių ir gnoseologinių idėjos aspektų, tačiau labiausiai idėjajį domino ontologiniu požiūriu. Daikto atžvilgiu idėja jam yra pirminė. Tai

daikto esmė, egzistuojanti šalia daikto, nesąlygojama laiko ir erdvės. Platoniškoji idėja galėtų reikšti mintimi suvokiamą tobulybę. Prie josnieko negalima pridėti ir nieko atimti. Tai lyg idealus daikto modelis arkriterijus. Štai kaip Platonas aiškina grožį : grožio objektas – tai nekonkretūs gražūs daiktai. Tai nei graži mergina, nei graži lyra, nei gražusąsotis, nei auksas. Išvardintų objektų grožis santykinis ir praeinantis.Tuo tarpu Platonui rūpi amžinasis ir nepraeinantis grožis, toks kuris darogrožiu visa, su kuo tik besisietų, – “akmenį ir medį, žmogų ir dievą,kiekvieną veiksmą ir kiekvieną žinojimą”. Tą amžiną, nekintantį, protusuvokiamą grožį, kuris tampa lyg kriterijumi, vertinant, kas gražu,Platonas vadina grožio idėja. Egzistuodama savarankiškai, ji sujungianti įvieną aibę visa, kas gražu. Panašiai Platonas interpretuoja ir kitasidėjas, kurių jis priskaičiuoja daug ir įvairių. Yra dideli, yra lygūsdaiktai, bet yra didumo, yra lygybės idėjos. Yra judėjimo, spalvos, garso,pagaliau – tiesos, gėrio ir kitos idėjos. Joms Platonas pripažįsta nuodaiktų nepriklausomą būtį. Platonas, atrodo, idėja priešpastato ne tiek daiktui, kiek materijai,suprasdamas ją kaip nebūtį, kurioje turėtų atsirasti daiktas. O šįatsiradimą, anot Platono, sąlygoja idėjos ir materijos sujungimas.Mąstytojas vaizdingai lygina idėja su vyriškuoju (aktyviuoju), o materiją –su moteriškuoju (pasyviuoju) pradu. Tų pradų susijungimas duoda trečiąjįnarį – daiktą. Todėl, daikto požiūriu, idėja ne tik modelis, bet priežastisir tikslas, kurio daiktas siekia. Idėja apsprendžianti tai, kas daikte turiišliekamąją vertę, ir tai, per ką daiktas susieja su daugeliu kitų daiktų,priklausančių tai pačiai giminei. Tuo tarpu materija sąlygojanti daikto

nepastovumą ir jo žuvimą. Materija apsprendžianti ir tai, kad daiktas yrapanašus į savo idėją. Tai esąs tik idėjos šešėlis. Požiūris į dvejopą daikto prigimtį apsprendė ir Platono pažinimoteoriją, kurią jis susiejo su psichologija, antropologija ir netkosmologija. Anksčiau vyravusi graikų nuomonė, kad daiktas pažystamas pertiesioginį ryšį su juo, nesiderino su idėjų teorija. Platoną dominoteorinės žinios ir jų objektas – idėjos. Jis kalba ne apie tai, kad “vienasmedis lygus kitam medžiui, vienas akmuo kitam“ mąstytoja domina patilygybė, pats grožis, gėris ir kt. Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminįir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktųpasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jienegali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos.Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymodažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis ”tamsesnisuž žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos,o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalųpažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kuriąsupranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu. Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjoiškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos.Sokratas bendrybę indukcijos būdu vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tasmetodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jauturėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtųjas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų.Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš

kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davėnaują sielos supratimą. Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielossupratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo irgyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinėsinterpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęsiš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sielojejis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios –pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje,ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę iržmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojoidėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jainuolatos trukdo. Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusimokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai irstebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią pozicijąapsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofoorientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika. Dialektika (dialegos – graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadinoantologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojassuteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantamadialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje jijau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas jair rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitasteorijas. Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmępažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo.Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškaiprotą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas taponenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį

su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus,susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juosanalizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimoliko aprioristas (apriori – lot. k. pažinimas nepriklausant nuo patirties). Platono idėjų pasaulis – logiškai susieta, harmoninga, piramidęprimenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokiojehierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas.Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas,logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuriatsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitasgamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrioapibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprastikaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris –tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visaatskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį,pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą,gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokįtikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybospradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrėlabai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino.Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija. Kaikiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasissielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis –malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausiojidorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti godumą irafektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamąreikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja

didelės įtampos ir pasiruošimo. Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo nettapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėriopasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kaskita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jispadedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmėspažinimo. Todėl ir meilė, tai “siekimas amžinai turėti tai, kas gera”,vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožiovaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno irmokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jeitada žmogui “pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne,tenkinsis ir tuo, pamils jį…”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį,kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiaiyra ir kitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, –empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, – etiniu požiūriu nėrabereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprastiesmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų absoliutaus gėrio. O tuo,kad jis eitų teisingu keliu Platonas paveda rūpintis valstybei. Jaimąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus. Dėl to jis irėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją, kurioje matyt, patsto nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį. Platoną, matyt deginte degino moralinė krašto degradacija ir Atėnųnesėkmės Pelopeneso kare. Todėl jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtųauklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, anot Platono, turėtų

rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saikoharmonija. Platonui valstybė – gyvas organizmas. Ji analogiška žmogui arba,tiksliau žmogaus sielai. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturiospagrindinės dorybės : išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopijos ( gr. k. “u” – ne, “topas” – vieta – neesama vieta (niekastiksliai nežino)) valdymo principas – teisingumas, o jį Platonas suprantataip: valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kastinka visiems jų pavaldiniams. Platonas mokė, kad žmogaus sielą sudaro trys pradai: 1) Protingasis pradas, pasireiškiantis mąstymu, argumentų kūrimu. 2) Aistringasis pradas, pasireiškiantis drąsa ir valia. 3) Geidžiantysis pradas, pasireiškiantis žmogaus troškimais, maisto, gėrimo poreikiui. Platonas suskirsto visuomenę į tris klases ( luomus ), analogiškas trimssielos pradams. 1) Gausiausias luomas – gamintojai, atitinkantys geidžiantįjį (trečiąjį) sielos pradą, jų paskirtis – rūpintis maistu, gėrimu ir kitais gyvybiniais visuomenės narių poreikiais. Gamintojai valstybei būti, kad galėtų veikti kiti du luomai – sargybiniai (gynėjai) ir valdovai (filosofai). 2) Sargybiniai, atitinkantys aistringąjį (antrąjį) sielos pradą, jų pareiga – ginti valstybę. 3) Valdovai (filosofai), atitinkantys protingąjį (pirmąjį) sielos pradą, jie privalo valdyti. Filosofai atrenkami iš sargybinių ir specialiai lavinami. Anot Platono, kad valdyti privalo geriausieji. Taigi Platono idealiosios visuomenės valdymo forma yra aristokratija –valstybę valdo aukštieji luomai.

Platono trikampis

Idėjos yra daiktų esmių amžini pavaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia irviršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėja Platono sistemojeyra absoliutas (dievybė). Pateikiami du mitai: 1) Anamnezės (anamnesis gr. Prisiminimas) mitas sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė

dvasia. Apsivalant (katharsis) nuo juslinių pančių, darosi įmanoma prisiminti idėjas. Taigi tikrasis pažinimas pasiekiamas prisimenant. 2) Meteksės (methesis gr. Dalyvavimas) mitas. Kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (demiorgos) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nusižiūrėdamas į idėjas. Todėl kaip idėjų atvaizdai, gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja, dalyvaudami idėjose. Taigi tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktųbūtis susieja idėjose ( ar idijose). Anamnezės prisiminimo požiūriu sielayra susieta su idėjomis kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksis(dalyvavimo) požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstisprisiminimui. Filosofinio klausimo svarbiausios kryptys gali būti išvestos iš Platonotrikampio : Platonas atskleidžia skirtumą tarp dvasios ir juslumo, o būties(gamtos), Aš (sielos) ir idėjos (absoliuto) polių rėmuose kelią klausimąapie tikrojo pažinimo sąlygas. Iš viso to aiškėja skirtumas tarp teorinės ir praktinės (etinės)filosofijos. Teorinis filosofijos svarbiausios kryptys yra būtiesfilosofija, savimonės (Aš) filosofija ir dvasios filosofija (kaip idėjosfilosofija). Didžiulis Platono įnašas filosofijos mokslui nebus niekada užmirštas,juolab, kad jis pirmasis pavartojo sąvoką theologia (gr. theos – “dievas”,+ logos – “žodis”, “mokslas”).

Naudojausi šia literatūra:

V. Kuzminskienė Filosofijos įvadas. Chrestomatija. 1 dalis, 1996m. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Mintis, 1977 William Raeper, Linda Smith Po idėjų pasaulį. religija ir filosofijaseniau ir dabar. Alma littera, Vilnius 1995 Arno Anzenbacher Filosofijos įvadas. Vilnius, Katalikų pasaulis, 1992 Filosofijos pradmenys. V. Januška. Vilnius,Laukas, 1993———————– ABSOLIUTAS

AŠ

BŪTIS

Idėja Dievas Dvasios filosofija Hegelis

Subjektas Siela Transcendentinė refleksija Savimonės filosofai Kantas

Substancija Pasaulis Ontologinė refleksija Būties filosofija Aristotelis

PATYRIMAS

ANAMNESIS

METHESIS