Platonas: idealios valstybes sasmprata

2082 0

Platonas ( Platon )

Graikų filosofas Platonas buvo vienas svarbiausių ir iškiliausių Antikos mąstytojų. Jis suformulavo svarbiausias Vakarų filosofijos,psichologijos,logikos ir politikos problemas bei idėjas. Jo įtaka ir dabar tebėra tokia pat stipri ir reikšminga kaip ir Antikos laikais.

Gyvenimas

Platonas gimė 427 m. pr. Kr. Atėnuose; čia ir mirė 347 m. pr. Kr. Jo tėvai buvo kilę iš garbingų atėniečių šeimų. Platono patėvis, Periklio ( nuo 461 m.. pr. Kr. Atėnų valdovo ) šalininkas,

Aktyviai dalyvavo politiniame ir kultūriniame Atėnų gyvenime.Tad atrodė, kad jaunasis Platonas neabejotinai žengs aristokratinės, politinės kaarjeros keliu. Tačiau Atėnų politinio gyvenimo palaidumas ir valdant Trisdešimties Trionų oligarchijai ( 404-403 m . pr . Kr .) , ir vėl atkurtai demokratijai, rodos, atbaidė jį nuo minties dalyvauti šiame gyvenime. Jį nepaprastai sukrėtė mirties nuosprendis Sokratui (399 m . pr . Kr. ) ; šis įvykis visiškai pakeitė Platono gyvenimą.

Sokratas buvo artimas Platono šeimos draugas; iš Platono raštų matyti, kad jis buvo Sokrato mokinys.

Po Sokrato mirties Platonas nusišalino nuo Atėnų gyvenimo ir paskesnius metus praleido keliaudamas. 388m . pr. Kr. jis aplankė Italiją bei Siciliją, kur užmezgė draugystę su Diionisiju Vyresniuoju, Sirakūzų valdovu.

Kitais metais jis sugrįžo į Atėnus it įkūrė Akademija – mokyklą, kurioje buvo mokoma filosofijos bei mokslų, taip pat tyrinėjama.Platonas dėstė savo Akadėmijoje. 367 m . mirus Dionisijui, Platonas buvo pakviestas grįžti į Sirakūzus ir mokyti filosofijos naująjį valdovą, Dionisiją Jaunesnįjį. Platonas su

utiko; jis vylėsi, kad galbūt tame mieste ras filosofą karalių, kurį pavaizdavo savo knygoje „Valstybė“ . Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ši viešnagė – tai tik savęs apgaudinėjimas. Tiesa, Platonas dar it trečią kartą aplankė Sirakūzus , bet netrukus vėl grįžo į savo Akademija. Mirė 347m . pr. Kr.

Platono veikalai

„Dialogai“

Platono kūriniai – didžiuma jų išliko – tai veikalai, parašyti dialogo forma; juose gvildenamos filosofinės temos, jie dažnai pavadinti kurio nors filosofo vardu. Kažin ar teisinga juos visus vadinti dialogais, juk „Sokrato apologijoje“ vaizduojamas Sokratas, sakantis savo paskutiniąją kalbą teisme, o dauguma dialogų iš tikrųjų yra monologai. Beveik visuose dialoguose Sokratas yra pagrindinis veikėjas ir dėsto savo, o dažnai ir paties Platono, idėjas.

Nebeįmanoma atkurti tiksliosios chronologinės dialogų sekos, tačiau apytikriai juos galima suskirstyti į tris grupes:

1. Ankstyvieji veikalai

2. Vidurinysis kūrybos tarpsnis

3. Velyvieji veeikalai

Ankstyvieji veikalai

Pirmieji dialogai datuoti 399 m . ; daugelis juos vertina kaip atsiminimus apie Sokrato gyvenimą ir mokymą. Trijuose dialoguose: „Eutifrone“ , „Sokrato apologijoje“ , „ Kritone“ vaizduojamas Sokratas prieš teismą, teismo metu ir po jo . Daugelis ankstyvųjų dialogų taip ir nepateikiamas aiškus bei galutinis atsakymas į iškeltus klausimus ir problemas . Juose matome Sokratą, turguje klausinėjantį pašnekovų : „ Kas yra X? “ Sokrato netenkina pavyzdžiai arba apytikris nupasakojimas, jis reikalauja tiksliai apibrėžti X arba įvardyti esminę jo savybę. „ Lachete “ jis klausia : „ Kas yra narsa? “ , „ Eutifrone “ – „ Kas yra šventumas? “ Galimas da

aiktas, kad parašyti knygą „ Valstybė “ Platoną paakino klausimas : „ Kas yra teisingumas? “ Sokrato nuomone, suvokti esminį sąvokos pobūdį arba esminę jos savybę yra visų svarbiausia, tačiau, jo paties žodžiais , jis jų nežinąs. Tad savo pašnekovą jis supainioja paties argumentais ir dažnai jį galop priverčia teigti priešingai negu pokalbio pradžioje. Suprantama, dauguma pašnekovų, juoba įžymūs sofistai, jausdavosi labai nesmagiai, kai šitaip būdavo atskleidžiamas jų nemokšiškumas ir neišmanymas.

Vidurinysis kūrybos tarpsnis

Tokrosios brandos laikotarpio dialogus Platonas parašė įkūręs Akademiją. Juose randame autoriaus mintis ir teorijas , kurias, kaip sakyta, jis buvo įdėjęs į Sokrato lūpas.

Tarp šių dialogu yra ir tas, kuris, apskritai paėmus, vertinamas kaip pagrindinis Platono veikalas, – „ Valstybė “ .Dialogo pradžioje randame diskusiją apie tikrąją teisingumo prigimtį ir savitumą. Toliau Platonas vaizduoja idealią politinę bendriją, aprašo, kaip turėtų būti lavinamas bei auklėjamas tokios bendrijos vadovas. Teisingumas yra aukščiausias principas. Kiekvienas dalykas turi atlikti tą funkciją, kuri labiausiai atitinka jo esmę. Kai dėl politikos, tai šis principas yra įgyvendinamas visuomenėje, kurios piliečiai vykdo tuos uždavinius, kuriuos jie geriausiai geba atlikti. Šis principas gyvas kiekvieno žmogaus sieloje. Kiekviena sielos dalis stengiasi vykdyti jai skirtą ir pritaikytą funkciją. Sielos bei valstybės tvarką prižiūri protas. Teisingumas yra idealiai suderintas su saikingumo, darnos ir savitvardos orybėmis ( tai reiškia, kad visos dalys sutaria dė

ėl to, ką kuri privalo daryti ). Todėl protas yra ne tironija, o individo ir visuomenės laimingo sambūvio taisyklė.

Šiame veikale Platonas pateikia ir savąją idėjų teoriją. Pasak jo, žodžiai ir sąvokos yra susiję ne su konkrečiu daiktu, – jis kinta ir yra trumpaamžis, – o su amžina ir nekintančia idėja, kuri yra to daikto pagrindas. Konkrėtūs daiktai yra tik netobuli atvaizdai idėjų, kurios egzistuoja amžinajame kosmose. Ten siela jas regėjo prieš gimimą ( šio regėjimo prisiminimą Platonas vadina anamneze ), o vėliau atpažįsta, matydama konkretų daiktą. Pateiksime pavyzdį: niekas nedrįstų tvirtinti, kad visos gėlės vienodos, tačiau visoms gėlėms būdinga tai, dėl ko jos atpažįstamos kaip gėlės. Taip yra todėl, kad kiekvienos gėlės pagrindas idėja.

„ Faidone“ vaizduojamos paskutinės Sokrato gyvenimo valandos. Platonas piešia filosofo egzistenciją kaip kūno ir sielos atskyrimą – toks buvimas parengia filosofą mirčiai. Energija trykštančiame dialoge „ Puota “ Sokratą vaizduoja meilę kaip jėgą, traukiančią į grožį ir gėrį.

Velyvieji veikalai

Šiuos dialogus Platonas parašė grįžęs iš Sirakūzų. Juose Sokratas nebėra pagrindinis veikėjas. Dialogų „Sofistas“ ir „Politikas“ pagrindinis veikėjas yra neįvardytas svečias iš Elėjos. Tas „Elėjietis“ mėgina apibrėžti, kas yra sofistas, ir taip tampa materialistų ir idealistų ginčo teisėju. „ Parmenide “ sakoma, kad idėjos negali būti sudarytos iš tokių pat elementų kaip daiktai, kuriuos jos nusako. „ Timajas“ – tai pusiau mitologinis kosmoso at

tsiradimo ir prigimties vaizdavimas. Dialoge „Filebas“ svarstoma, kokią vietą gerame gyvenime užima džiaugsmas. „Įstatymuose“ , paskutiniame ir didžiausiame Platono veikale, pateikiamas idealaus miesto santvarkos modelis.

Renesansas vėl atgaivino Platono mintis ir jas paskleidė visame Vakarų pasaulyje. Anglijoje septynioliktame amžiuje būrelis teologų, vadinamųjų Kembridžo platonikų, orentavosi i Platoną kaip į iškilų pavyzdį o 19 ir 20 amžiuje Platono įtaka aiškiai matyti romantizmo judėjime.

Platono tradicija

Visais amžiais Platonas darė didelę įtaką įvairiems filosofams. Didieji helenizmo filosofai bei Platonas vadino save platonikais. Uždarius Akademija, neoplatonizmas pražydo islamo pasaulyje ir Bizantijoje. Viduramžiais ryškius pėdsakus įspaudė lotyniškasis neoplatonizmas.

Platono valstybės ir filosofijos bruožai

Platonas išplėtojęs idealistinio mąstymo pradmenys ryškiau atsiskleidusius sofistų ir Sokrato filosofijoje sukūrė savo filosofiją – objektyvųjį idealizmą . Nuo tada filosofijoje ir atsirado vadinamosios Demokrito ir Platono linijos.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė, Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, o juos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui.

Platonizmo esmė.Platonizmas yra idealizmas arba teorija, skelbianti, kad visose buvimo ir veiklos srityse, greta realių, bet laikinų pradmenų, yra idealūs amžini pradmenys ir kad idealūs pradmenys yra pranašesni už realius. Tiksliau, platonizmas yra:

Ontologijoje – įsitikinimas, kad yra ideali būtis ir kad yra nuo jos priklausoma reali būtis;

Psichologijoje – pripažinimas, kad siela yra nepriklausoma nuo kūno ir kad kūnas žemesnis už sielą

ir priklausomas nuo jos.

Pažinimo teorijoje – įsitikinimas, kad yra protinis, nepatirtinės kilmės, įgimtas pažinimas ir kad juslinis pažinimas, kaip priklausomas ir netikras, turi būti jam pavaldus;

Metodologijoje – dialektinio metodo pripažinimas ir visų empirinių metodų pajungimas jam;

Etikoje – pripažinimas, kad tikrasis žmogaus tikslas yra idealus gėris ir kad realios gerybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.

Tai labai aiškiai įžvelgiama jo veikale „ Valstybė “. Platono filosofiją pagrįstai galima vadinti „ sistema “ , nes ji aprėpė įvairiausių problemų visumą ir jos buvo sprendžiamos vadovaujantis vienu principu. Tačiau Platonas neketino sukurti sistemos. Jo minčių turtingumas sprogdinte sprogdino sistemą. Svarbiausia jo filosofijoje buvo idėjos sąvoka ir drauge tokios sąvokos kaip siela,gėris; jis buvo idealizmo kūrėjas, bet kartu ir spiritualizmo bei ant etinio pamato sukurtos metafizikos pradininkas.Pažinimo teorijoje Platonas išaukštino protą, bet drauge privilegijavo intuiciją bei su ja susijusius iracionalius pažinimo veiksnius; nors „ prielaidomis grindžiamą “ pažinimą ir nelabai vertino, tačiau jį išnagrinėjo išsamiau už visus savo pirmtakus. Aristoteliui jau buvo atviras ir vienas, ir kitas kelias.

Valstybės teorija

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių paginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo panašumo tarp valstybės ir žmogaus organizmo bei viso pasaulio. Valstybę jis suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Kaip ir visoje Platono filosofijoje, atskirybė čia subordinuojama bendrybei, piliečiai ir jų gyvenimas pajungiami valstybės idėjos įgyvendinimui. Valstybės funkcijas Platonas mėgino nustatyti siedamas jas su trimis sielos pradais( geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis ) ir keturių dorybių teorija.

Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmonija, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtu žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam pridera. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus.Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, vieniems paskirtų auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus jis skirstė į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų.

Žmonių suskirstymą į luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Jis pateikia pasakojimą, esą kūrėjas „ lipdydamas “ žmones į vienus įmaišęs aukso – tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišęs sidabro. Šie taip pat esą kilnios prigimties, pirmųjų pagalbininkai ir karių luomo atstovai. Tretieji savyje turį vario arba geležies. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pasak Platono, jau pačios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotuosius ir jiems pavaldžius Platono teorijoje sušvelnina nebent tai, kad priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Jei vaiko krūtinėje yra vario arba geležies, jis priskiriamas trečiajam luomui, nesvarbu, kas jo tėvai. O jei amatininko, žemdirbio ar pirklio šeimoje atsirastų jaunuolis, turintis krūtinėje aukso arba sidabro, jis turėtų būti perkeltas į aukštesnį luomą.Kas galėtų nesavanaudiškai „rūšiuoti“ augančią kartą? Tą atsakingą darbą Platonas ketino patikėti atitinkamai organizuotai valstybei.

Platonas reikalavo mokant ir auklėjant jaunuolius įžvelgti ir įvertinti jų gabumus. Iš dvidešimtmečių turėtų būti atrenkami sargybiniai, tie, kuriems toliau būtų leidžiama mokytis matematikos, astronomijos, muzikos ir karo dalykų. O iš trisdešimtmečių sargybinių reikėtų atrinkti tuos, kurie, dar trejus metus pasimokę dialektikos, pradėtų dirbti valstybinį darbą. Tik tiems žmonėms ir derėtų būti idealios valstybės valdovais – išsimokslinusiems, mokantiems įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantiems juo vadovautis.

Labai ryškus platoniškojo auklėjimo ir gyvenimo bruožas ir gyvenimo bruožas – asketizmas, kuris einant nuo žemesniųjų luomų prie aukštesniųjų vis stiprėja. Gamintojų gyvenimas dar nėra labai asketiškas. Gamintojai – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai – yra pati gausiausia ir, Platono akimis žiūrint, pati žemiausia piliečių kategorija. Tačiau valstybei ji būtina. Be jos valstybė negalėtų funkcionuoti. Bet šie žmonės Platoną valstybėje mažiausiai domino, ir jis paliko jiems kai kurių laisvių. Gamintojai – ne vergai . Jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei savarankiškai brautis į jų gyvenimą. Jie gamina produktus, juos parduoda, bendrauja su svetimšalis, tvarko savo privatų gyvenimą pagal savo supratimą. Ekonomiškai jie lyg ir laisvi. Tačiau tokia laisvė – iliuzija. Jų gaminamais produktais ir jų gyvenimu disponuoja valdovai. Gamintojai tam, kad egzistuotų valstybė ir funkcionuotų aukštesnieji luomai.

Sargybinių ir valdovų gyvenimas visiškai pajungiamas valstybės reikalams.Jų asmeniniai interesai pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai, bendriems tikslams. Sargybinių darbas – ginti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų – esąs nelengvas. Jis reikalauja specialių žinių, užsigrūdinimo, pasirengimo. Todėl Platonas reikalavo sudaryti sargybiniams tokias gyvenimo sąlygas, kurios netrukdytų jiems būti geriausiais sargybiniais, neskatintų jų skriausti piliečių. Valdovams, tiems, kurie turi savyje aukso, didžiausią malonumą teikia gilinimasis į mokslą. Jie siekia pažinti tiesą ir ja vadovautis. Todėl šių dviejų luomų atstovus Platonas stengiasi apsaugoti nuo materialinių gėrybių, nuosavybės pamėgimo, kurį jis laiko didžiausiu visuomenės blogiu.

Platonas taikliai įžvelgė, kad valstybė yra istoriškai susiformavusi institucija. Jo manymu, žmonių gyvenime yra buvę du laikotarpiai. Pirmuoju žmonės valstybės neturėję. Gyvenę jie pagal prigimtį, ir gamta jiems teikusi viską. Nebuvę tada karų, nesantaikos, vaidų. Tačiau turtai ir nuosavybė suskaldę žmones į priešiškas klases. Godieji pasiskirstę žemę ir namus, pasiskelbę juos savo nuosavybe, o tuos žmones, kurie dirbo ir juos maitino, pavertę tarnais ir vergais. Pastariesiems tramdyti ir atsiradusi valstybės, kuri jau iš pat pradžių buvusi dvilypė. Ją sudariusios tarsi „ dvi valstybės – turtingųjų ir vargšų “. Dėl priešiškų klasių susidūrimų keitęsi valstybės valdymo formos, bet klasės išlikdavusios. Neatsisakė jų ir Platonas. Tačiau malonumą naudotis moralinėmis gerybėmis ir nuosavybe paliko tik gamintojams. O valdovus ir sargybinius įspėjo, kad saugotųsi turtų, pinigų, nuosavybės. Pinigai visada esą susiję su nešvariais ir niekingais dalykais. Be to, valdovams ir sargybiniams jų, Platono nuomone, ir nereikia. Jie sieloje turį savo aukso ir sidabro, gryno, nesutepto. Todėl Platono valstybės sargybiniai neturi asmeninės nuosavybės, nes jei tik jie įsigytu žemės, nuosavus namus ir pinigų, t

. . .

(Platono veikalai, laimingai susiklosčius aplinkybėms, išliko visi. Mėgstama jo veikalų forma – dialogas.)

Sofistai – atvykę garsūs sofistai, tarkime,žymusis Protagoras, kurį Platonas vaizduoja viename iš savo dialogų, sukelia jaunų aristokratų entuziazmą. Šie klajojantys mokytojai , daugiausia kilę iš svetimų šalių, itin brangiai ima už savo pamokas , dėl to Platonas jiems priekaištauja. Sakoma , kad jų teikiamos žinios leidžia išvengti visų žabangų ir pakreipti situaciją savo naudai, vadinasi padaryti puikia politinę karjerą. Jie teigia, kad žmonių bendruomenes tvarkantys įstatymai yra santykinio pobūdžio, net atvirai skelbia, kad „ teisingumas tėra stipriausiųjų interesas “. Absoliučios tiesos jiems nėra, tėra santykinė tiesa – doxai.

Opozicija prieš Platoną

Priešinimasis Platono filosofijai prasidėjo dar jam esant gyvam. Tikriausiais pradžią padarė Antistenas ir Megaros mokykla. Bet radikaliausiai ją kritikuoti ėmė tuoj po Platono mirties žymiausias jo mokinys Aristotelis . Aristotelio priekaištai, visais laikais likę tipiški kovojant su platonizmu, iš esmės yra du. Vienas: idėjos yra fikcijos; idėjos kurias Platonas manė esant greta daiktų,yra,jo priešininko požiūriu , tik sąvokų hipostazės ir dalykų sudvejinimas. Platonas net negalėjo išvardyti, kokios jos yra, kokios idėjos egzistuoja,o kokios ne: ar tik substancijos idėjos , ar ir kokybės , skaičių ir santykių idėjos. Platono samprotavimas vedė prie absurdo, nes jei yra idėja , atitinkanti visų žmonių savybes, tai turi būti ir aukštesniojo laipsnio idėja, atitinkanti bendras žmonių savybes ir žmogaus idėją, ir taip iki begalybės. Antras Aristotelio priekaištas: idėjos yra netik fikcijos , bet ir nenaudingos fikcijos; nenaudingos , nes nepaaiškina faktų.

Paaiškinimai

„ Valstybė “ – vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema – teisingumas , tačiau analizuodamas šią sąvoką Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai daiktų būties tikrųjų priežasčių – idėjų ir aukščiausiosios iš jų – gėrio idėjos problema, žmogaus prigimties ( sielos,jos pažintinių galių, sielos ir kūno santykio, sielos likimo po žmogaus mirties ) , valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia turi būti ideali valstybė , kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema ir t.t. Dėl savo užmojo, nagrinėjamų problemų daugiaplaniškumo „ Valstybė “ tyrinėtojų laikoma visos brandaus laikotarpio Platono filosofinės sistemos išdėstymu ( išskyrus kosmologija ir dialektika ).

„ Valstybė “ parašyta apie 370 – 360 m. pr. Kr. ( išskyrus pirmąją knygą, kurią dauguma tyrinėtojų priskiria ankstyvajam Platono kūrybos periodui ) Dialogo veiksmas vyksta maždaug 421 arba 411 – 419 m. pr. Kr. Birželio mėn. , atėniečių garbintos deivės Bendidės šventės metu.

Išvada :

Neįmanoma sukurti idealios valstybės, nes vienų ar kitų jos gyventojų ineresai nebus visiškai patenkinti,beto manu,kad nera būdu numalšinti žmogaus godumą, kas labiausiai smerkiam Platono idealiosios valstybės sampratoje.

Turinys

• Platonas, jo gyvenimas...........1psl

• Platono veikalai :...............1-3psl

1. Ankstyvieji veikalai

2. Vidurinysis kūrybos tarpsnis

3. Velyvieji veikalai

• Platono tradicija................3psl

• Platono valstybės ir filosofijos bruožai...4-8psl

• Opozicija prieš Platoną............8-9psl

• Paaiškinimas.................9psl

• Išvados.....................9psl

Join the Conversation

×
×