ŠIAULIŲ UNIVERSITETASTECHNOLOGIJOS FAKULTETAS Platonas apie filosofus “Valstybėje”Filosofijos referatasKas yra filosofas ?
…jie aistringai siekia žinių,kurios bent kiekatskleistų jiems esmę,amžiną ir nepatiriančiąnei atsiradimo,nei išnykimo.[1]
Tikroji būtis Platono požiūriu yra idėjos, daiktų esmė, o patys daiktai tik idėjų šešėliai, atspindžiai. Dėl to, daikto esmės negalima suvokti juslėmis, bet galima suvokti protu. Tai ir būtų bendras Platoniškos būties modelis. Idėjų yra be galo daug, ir jos visos susijusios hierarchijos principu. Pačioje viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja, pažinimo ir visos esaties tikslas. Tačiau kas yra patsai gėris – apibrėžti yra be galo sunku ir gal net neįmanoma. Bendriausia prasme gėrįgalima būtų suprasti kaip protą ar žinojimą. Tačiau jis gali reikšti ir tiesą, grožį, teisingumą. Žinojimui skiriama ypatinga vieta, tai bene aukščiausias lygmuo, kurįgali pasiekti žmogus. Grožį galima matyti įvairiai. Galima gėrėtis gražiomis formomis, spalvomis ar garsais, bet galima suvokti grožį apskritai, įžvelgti jo prigimtį, pamilti jį, kitaip sakant, pakilti iki paties grožio ir matyti jį patį savaime. Tokį suvokima galima būtų vadinti pažinimu. Būtent taip suvokiantis esatį žmogus, Platono požiūriu, ir būtų filosofiškos prigimties, nes jis patyrė žinojimą, o ne tik papraščiausiai manė. Beje, jei žinojimas yra nukreiptas į gėrį, o nežinojimas įnebūtį, tai manymą arba nuomonę Platonas talpina kažkur per vidurį. Tai ir būtų pagrindinis bruožas atskirti filosofišką prigimtį nuo paprastos, matančios ir suvokiančios tik materialųjį pasaulį, kuris, deja, yra tik tikrosios būties atspindys.Tačiau atskirti tikrajį filosofą – to toli gražu dar neužtenka. Platonas Sokrato lūpomis mini daugybę savybių, būtinų filosofui, tikram filosofui, kuriam teks labai atsakingos pareigos idealioje ir gal netgi utopiškoje Platono valstybėje.
Viena iš svarbiausių savybių yra sugebėjimas mąstymu aprėpti visuminio laiko ir būties esmę, pakilti aukščiau savojo “aš”. Šitokį tobulumą galima pasiekti tik išsivadavus iš žemų jausmų bei trūkumų, kurie neleidžia atitrūkti nuo materialiojo prado, neleidžia į būtį žvelgti tarsi iš šalies, kitaip ją suvokiant ir jaučiant. Ir tik visais atžvilgiais tobulas žmogus gali harmoningai jausti jį supančią esatį ir maksimaliai priartėti prie pažinimo, žinojimo ir absoliutaus gėrio.Filosofas karalius – jei jis valdo vienas. Jie jauèia malonumà gilintis á mokslà, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip mokslo vyrai yra privilegijuoti: a) turi þiniø.b) tik jie turi þiniø ir supranta tikràjá gërá.c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius.d) seka, kad jaunimas augtø harmoningas kûnu ir dvasia.e) jiems leidþiama meluoti jei to reikia valstybeiTaèiau jø gyvenimas taip pat pajungiamas ádëjai ir asmeniniai interesai pateisinami tik tiek kiek jie netrukdo idëjai. …o tą, kuris trokšta paragauti visokių mokslų, mėgsta mokytis ir šiuo atžvilgiu yra nepasotinamas, tą mes pagrįstai vadinsime filosofu.[2.]Filosofo vaidmuo valstybėje
“Kol valstybėje nekaraliaus filosofai arba vadinamiejidabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtaisfilosofais,<…> tol nebus galo valstybių vargams” <…>[3.]
Filosofas valstybėje toks pats visuomenės narys, kaip ir kiti. Jo užimamos pareigos, toli gražu, nesuteikia jam kokių lengvatų. Greičiau atvirkščiai – filosofas tampa atsakingiausias visuomenės narys. Tai įrodyti galima visiškai nesudėtingai: vieno amatininko klaida valstybės mąstu neturėtų jokių neigiamų pasekmių, taip pat ir vieno kario klaida nesukeltų didelių permainų. Tačiau filosofo neatsakingai ištartas žodis, išvada ar priimtas sprendimas, gali sukelti Platono valstybėje katastrofiškus padarinius. Tuo labiau valstybės valdymui labai didelės įtakos turi visuomenės pasitikėjimas valdovu. Nedidelė klaida ir idealios Platono valstybės mechanizmas gali pradėti spragsėti ar net visai užsikirsti.
Kadangi filosofai sugeba įžvelgti daiktų prigimtį ir tikrąją tiesą, Platonas juos skiria savo utopiškos valstybės valdovais. Bet ar tikrai filosofai sugebės reikiamai joje tvarkytis ? Ar suvokdami tikrają daikto esmę jie sugebės nusileisti ant žemės, pasinerti įmaterialųjį pasaulį ir spręsti kasdieniškas buitines problemas ? O juk pati Platono valstybė, nors teoriškai ir absoliučiai ideali, gerokai lenkiasi su tikrove, laužo daugybę nusistovėjusių normų, todėl praktiškai beveik neįgyvendinama ir utopiška. Platonas mano irgi taip pat, todėl išeities bando ieškoti teigdamas, jog valdovu gali būti tik tas, kuris yra filosofas ir gerai nusimano valstybės valdyme. Tačiau jei jis iš prigimties linksta tik įvieną iš tų dalykų,valdovu būti negali. Pati Platono valstybė valdoma teisingumo, kuris lemia valstybės darną, harmoniją, o ši galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga,o tuo, kas naudinga valstybei. Platonas genialiai įžvelgia darbo pasidalijimo būtinybę, teigdamas, jog darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jįdirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Pagal tai valstybės gyventojus jis suskirsto į tris luomus: valdovų-filosofų, sargybinių ir gamintojų. Šių trijų luomų palaikoma ir egzistuoja valstybė, tarsi koks sudėtingas mechnizmas, varomas bendrų siekių ir troškimų.Taigi, filosofams-valdovams tenka pagrindinis uždavinys. Jie priversti atsisakyti turtų, garbės ir kitų žemiškų aistrų ir pajungti savo protą mokslui bei tobulybės siekimui, taip pat ir valstybės valdymui. Be to, turi tarnauti tik tai tiesai. Tačiau, kita vertus, Platonas taip pat teigia, jog valdovai gali naudoti melą, jei jis skirtas kilniems tikslams, t. y. valstybė nuo savo piliečių gali turėti paslapčių. O tai dar labiau padidina valdovų atsakomybę, nes bent vienas patekęs į valdžią filosofas-apsimetėlis būtų katastrofa valstybei.
Platono požiūriu, filosofus ugdyti nėra lengva. Svarbiausia tai, kad žmogaus prigimtis turi būti filosofiška. O tai vėl gi patvirtina teoriją, jog žmonių prigimtys gali skirtis. Vieną labiau trauks mokslai, kitas bus geras karys ir t.t ir pan. Platonas tai pagrindžia netgi savotišku paaiškinimu, esą dievas, kurdamas žmogų, įvienus įmaišė aukso – tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime vadovausis protu ir galės vadovauti kitiems; įkitus – sidabro – taip pat kilnūs, pasižymintys narsumu ir drąsa būsimi kariai; o įtrečius – vario ar geležies – amatininkai, žemdirbiai, pasklūstantys pirmiesiems. Filosofo prigimtis turi būti tinkamai ugdoma, kad bręsdama įgytų visokių dorybių, priešingu atveju ji sunyksta. Beje, viena iš didžiausių kliučių filosofiškai prigimčiai – sofistai. Taigi, anot Platono, filosofija, tai išrinktųjų menas. Menas suvokti supančią būtįprotu, menas pažinti ją ir pajausti. Menas matyti esatį visai kitoje plotmėje, nei ją rodo esant fiziniai pojūčiai. Menas įžvelgti daigto esmę, atskirti tikrąjį grožį nuo laikino. Todėl filosofas, savaime aišku, tampa tobuliausiu žmogumi Platono valstybėje.* * *
Taigi, filosofas, Platono valstybėje, yra tobuliausias žmogus, kuriam ir dera patikėti visos valstybės valdymą. Tačiau tobulumui ribų nėra, todėl ir filosofas visą gyvenimą turi siekti mokslo, žinių, tobulinti savo dvasios pasaulį. Aišku nepamirštant ir savojo kūno, kuris bet kada gali virsti didingos pilies griūvėsiais.
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:[1.] Platonas. Valstybė.-V.:Mintis,1981 (5 k.)[2.] Platonas Valstybė –V.:Mintis,1981 (5k.)[3.] Platonas Valstybė -V.:Mintis,1981 (6 k.)4) Sabinas Dž. H. “Platonas:Valstybė”-V,19955)Čiuldė E. “Platono filosofija” 1991 Nr76)Laenas H. Platono “Valstybė”//Prizmė 1996 Nr3Nuotrauka: http://perso.infonie.fr/mper/auteurs/Platon.html