INDŲ KLASIKINĖS MUZIKOS IŠTAKOS IR RAIDOS BRUOŽAI
Indija, Azijos žemyno pietuose esantis subkontinentas – vienas seniausių žmonijos civilizacijos židinių. Jame kultūra plėtojama jau daugiau kaip keturis su puse [10] ar net penkis tūkstančius metų [7, p. 135]. Indijos kultūrą nuo neatmenamų laikų veikė kaimyninių ir tolimesnių civilizacijų kultūros. Į Indostano pusiasalį laikas nuo laiko įsiverždavo senieji indoarijai, persai, graikai, vadovaujami Aleksandro Makedoniečio, kušanai iš Centrinės Azijos, hunai, mongolai totoriai, musulmonų pirkliai ir užkariautojai iš Vidurio Rytų ir Centrinės Azijos, pagaliau britai ir kiti europiečiai. Indijos kultūra nuo to darėsi tik turtingesnė: dėl indų kultūrai būdingo ypatingo lankstumo ir atvirumo kiekvienas naujai atneštas kultūros pavidalas sluoksnis po sluoksnio klojosi ant senųjų Indijos kultūros pamatų, juos praturtindamas ir suteikdamas savitumo bei naujų spalvų. Savo ruožtu Indijos kultūra darė milžinišką įtaką kaimyninėms valstybėms, skleisdama budizmą ir hinduizmą; ryškiausiai ši įtaka pasireiškė Pietryčių Azijos valstybių (Tailandas, Birma, Laosas, Kambodža, Indonezija) atžvilgiu. Itin reikšminga Indijos kultūros dalis yra klasikinė muzika, savo ištakomis siekianti protoindiškosios Mohendžo Daro ir Harapos civilizacijos laikus.Kiekvienam, mėginančiam tyrinėti klasikinės indų muzikos raidą, neišvengiamai iškyla gausybė istoriografinių problemų. Šias problemas sąlygoja daugelis aplinkybių. Pirmiausia – visiškai kitoks, negu mums įprasta, indų požiūris į laiko tėkmę bei istoriją. Laiko tėkmė indų supratimu yra ne tiesinė, bet cikliška, ją sudaro pakilimai ir atoslūgiai. Indų istorija glaudžiai siejasi su mitologija ir yra saistoma mitologinių sąlygotumų. Dėl šių aplinkybių kai kurie indams reikšmingi filosofiniai bei mitologiniai tekstai, meno traktatai, žymių asmenybių gyvenimo datos pačių indų yra gerokai “pasendinami”. Antai, Europoje beveik visuotinai laikoma, kad hinduizmo reformatorius, advaita vedantos filosofinės krypties kūrėjas Adi Śankara gyveno 8-me amžiuje po Kr., tuo tarpu indų adeptai, atmesdami mokslinį istorinį požiūrį kaip nepagrįstą, jo gyvenamą laikotarpį nukelia prieš penkis tūkstančius metų. Vienas žymiausių indologų, Oksfordo profesorius Maksas Mülleris (1823 – 1900) vedų himnus datuoja 2000 m. pr. Kr. [23, p. 47], tuo tarpu žymus pietų Indijos smuikininkas daktaras Lakśminarayana Subramaniamas, remdamasis indų istorikais, teigia, kad vedų pradžia siekianti net 4000 m. pr. Kr. [18, p. 37]. Indai, iš prigimties būdami puikūs sistematikai, regis, niekuomet nepasižymėjo istoriogrfiniu kruopštumu, tokiu būdingu, pavyzdžiui, kinams. Dėl to iškyla daugybė problemų, mėginant bent apytiksliai nustatyti seniausiųjų muzikologinių traktatų datas. Kartais paklaida gali sudaryti net iki pusės tūkstančio metų.Klasikinės indų muzikos raidą galima suskirstyti į keturis periodus: antikinį arba vedų (nuo 4 tūkst. m. pr. Kr.), klasikinį arba Gāndharvų (nuo 600 pr. Kr.), viduramžių arba islamiškąjį (12 a. – 17 a.) ir modernųjį (nuo 17 a. iki dabar).
Archeologijos duomenys. Klasikinės muzikos ištakos siekia protoindiškosios civilizacijos miestų Mohendžo Daro ir Harapos laikus. Maždaug 2500 – 1700 pr. Kr. Indo upės slėnyje suklesti seniausia žinoma indų civilizacija, plytinti nuo dabartinio Delio šiaurėje iki Gudžarato pietuose. Indo slėnio gyventojai naudojo drėkinimo sistemas, lydė varį ir bronzą, verpė ir audė medvilnę bei vilną [10]. Patys indai tegia, kad šių miestų klestėjimo laikotarpis gali būti datuojamas 4500 – 5000 pr. Kr. [15, p. 86]. Ilgą laiką buvo manoma, kad šią protoindišką civilizaciją sunaikino į Hindostano subkontinentą įsiveržusios arijų gentys, tačiau dabar tuo abejojama. Tam prieštarauja archeologijos duomenys: Harapos, Mohendžo Daro, Rūparo, Lothalo ir Kalibangano miestai nebuvo sugriauti, o tik apleisti pasikeitus upių vagoms. Neseniai iš kosmoso nufotografuota išdžiūvusi mitinės Sarasvatės upės vaga taip pat patvirtina šią versiją. Tarp archeologinių iškasenų aptinkama ir muzikos instrumentų: akmeninių ir kaulo fleitų, būgnų; rasta ir indiška liutnia vīna. Kasinėjant Rūparo kurganą (datuojamas apie 200 pr. Kr. – 600 po Kr.) aptikta mergaitės, grojančios keturstyge vīna, akmeninė skulptūrėlė. Rūparo kurganas priskiriamas tam pačiam kultūros tipui, kaip ir Mohendžo Daro bei Harapa, o vīna – iki šiol vienas populiariausių klasikinių indų muzikos instrumentų. Vadinasi, nepertraukiama indų muzikinė tradicija galinti siekti net septynis tūkstančius metų [15, p. 87 – 88].
Vedų himnai. Maždaug 1500 pr. Kr. į Indostano pusiasalį įsiveržia karingos klajoklių arijų gentys, atsinešusios savo indoeuropietišką kalbą (iš jos vėliau išriedėjo sanskritas ir įvairūs vietiniai dialektai), socialinę hierarchiją ir mitologiją. Arijų žyniams ir išminčiams priskiriami ir seniausi indų apeiginiai mitologiniai bei filosofiniai tekstai – vedos ir upanišados. Vedas sudaro keturi himnų ir apeiginių tekstų rinkiniai – samhitos. Himnai buvo giedami aukojimų ir religinių apeigų metu. Tekstuse šlovinami dievai Agnis, Vajus, Indra, Varuna, Brihaspatis [7, p. 151 – 162]. Vedų himnų giedojimas – seniausias mums žinomas indų muzikos pavyzdys ir viena seniausių pasaulyje žinomų vokalinių tradicijų; griežtai disciplinuotos oralinės perdavos būdu vedų himnai mūsų laikus pasiekė nepakitę. Brahmanų vaikai, būsimieji oralinės tradicijos nešėjai, vedų himnų pradeda mokytis būdami septynerių metų. Seniausioji, Rgveda, kurią sudaro 1028 himnai, giedama trimis tonais: vidurinis tonas (svarita) apipinamas gretimais tonais iš viršaus (udātta) ir apačios (anudātta); toks giedojimo būdas, 4 a. pr. Kr. aprašytas sanskritologo Paninio, praktikuojamas ir nūdien. Silabinė Rgvedos ritmika paklūsta sanskrito fonetikos dėsningumams ir remiasi pabrėžtinai išryškinta ilgųjų ir trumpųjų garsų (skiemenų) kaita. Tai itin archaiškas kvantitatyvinis (kiekybinis) ritmikos organizavimo būdas, tipologiškai artimas antikinės graikų muzikos ritmikai. Trukmių kaita grįstos ritmikos pavyzdžių galima aptikti ir senosiose lietuvių kalendorinėse bei darbo dainose. Rgvedos ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos cikliškumas iš klausos sunkiai pajaučiamas, tačiau žinoma, kad iš įvairios trukmės raidžių – skiemenų (aksara) sukomponuoti ritmo dariniai pakluso tam tikriems metrams (chanda). Vedų literatūroje minimi gāyatri, jagati ir kiti metrai [15, p. 73]. Sampadananda Mishra savo knygoje apie sanskrito prozodiją pateikia išsamią šių metrų klasifikaciją [11, p. 5 – 6]. Skirtingos trukmės skiemenų kaita grįsta kvantitatyvinė Rgvedos ritmika turėjo lemiamos reikšmės formuojantis klasikinės indų muzikos ritmo principams. Indų ritmikos raidos tyrinėjimai patvirtina tālos kvantitatyvinę prigimtį [22, p. 164 – 177]. Tai, kad sanskrito kalbos fonetika galėjo turėti įtakos indų klasikinės muzikos ritmikai, patvirtina ir patys indų atlikėjai. Žymus sitaro virtuozas Ravi Šankaras savo autobiografinėje knygoje rašo: “Indų ritmikos ištakas nesunku aptikti pačioje kalboje, mūsų šalies poezijoje ir literatūroje. Vos ne iki šių dienų studentai mokosi ritmuotus pamokų tekstus. Sanskritas ir dauguma iš jo kilusių tarmių skiemenis klasifikuoja pagal jų trukmę. Eiliavimo taisyklės nepaprastai sudėtingos ir labai griežtos, o skiemenų trukmė (ne taip, kaip akcentas – kirtis vakaruose) poezijoje yra svarbiausias veiksnys.” [23, p. 329].Rgvedos himnai yra vėlesniosios Sāmavedos (giesmių vedos) pagrindas. Sāmavedoje kartojama maždaug 70 proc. Rgvedos tekstų. Sāmaveda pasižymi itin gausia ir įmantria melizmatika; ji giedama penkiais – septyniais tonais. Iš samhitų, brāhmanų, śiksų, kitos vedinės literatūros sužinome, kad vedų laikų aukojimai ir apeigos buvo palydimi muzikos. Muzikos vieta apigų metu būdavo nepaprastai svarbi. Vedų muzika, sāmagāna buvo giedama prisilaikant tam tikros apibrėžtos dermės; ji buvo atliekama trimis skirtingais registrais, saistoma tam tikrų skirtingų metrų. Pritarimui buvo naudojami instrumentai vīna (liutnia), venu (bambuko fleita) ir mrdangam (dvipusis būgnas); visi šie instrumentai klasikinėje muzikoje naudojami ir šiandien. Žirgo aukojimo apeigose dalyvaudavo du muzikantai, grojantys vīna. Vienas jų buvo brahmanas ir grodavo dieną, kitas – kšatrijas, jis grodavo naktį. Vedų apeigų metu taip pat būdavo dainuojama ir šokama [15, p. 90]. Vedų laikotarpio sāmagāna muzikoje buvo naudojami penkių, šešių arba septynių laipsnių garsaeiliai, kuriuose garsai buvo išdėstyti žemyn einančia tvarka. Iš šio garsaeilio vėliau išriedėjo ir šiuolaikinis septynių laipsnių kylančios krypties garsaelis [15, p. 91 – 96]. Muzikologas Svamis Prajnānānanda savo knygoje “A History of Indian Music” šios du garsaeilius palygina tarpusavy:Vaidika (vedų muzika): Laukika (Gāndharva ir vėlesnė muzika):1. prathama Ma2. dvitīya Ga3. tritīya Ri4. chaturtha Sa5. mandra Ni6. atsvārya Dha7. krusta Pa
Klasikinis laikotarpis. Gāndharvų muzika. 6 a. pr. Kr. Indijoje pamažu įsigali budizmas, praktiškai išstumdamas senąsias vedines hinduizmo formas. Suklesti milžiniška Magadhos imperija. Maždaug tuo metu sukuriamos didžiosios epinės poemos – rišiui Valmikiui priskiriama Rāmāyanā ir Mahābhārata, kurios autoriumi laikomas Vyasa. 326 m. pr. Kr. į Indiją įžengia Aleksandro Makedoniečio kariuomenė, prieš tai nukariavusi Persiją. Aleksandro žygis į Rytus padėjo užsimegzti glaudesniems Indijos ir helėnų pasaulio santykiams. Karalius Čandragupta (321 – 296 pr. Kr.), prie Magadhos prijungęs iš graikų atimtą Pendžabą, Afganistaną ir Baludistaną, pradeda Maurjos dinastiją. 273 pr. Kr. dinastiją paveldi karalius Ašoka (291? – 232 pr. Kr.), Čandraguptos vaikaitis, jautęs ypatingą palankumą budizmui, globojęs menininkus. 232 pr. Kr., po karaliaus Ašokos mirties imperija subyra. Pirmaisiais mūsų eros metais iš Centrinės Azijos į Indostano pusiasalį įsiveržia kušanai, užkariaudami dabartinį Afganistaną, Uttar Pradešą, Gudžaratą ir Centrinę Indiją. Tuo metu Indija tampa Azijos ekonominiu centru. Iš Indijos į Centrinę, pietryčių Aziją ir Kiniją plinta Budizmas. Suklesti menas, ypač skulptūra. Kušanai palaikė glaudžius ekonominius ryšius su Roma. 3 a. po Kr., žlugus Kušanų imperijai, suklesti Guptų imperija, apėmusi visą šiaurinę subkontinento dalį. Šis laikotarpis laikomas klasikiniu. Guptų imperijos laikai (3 a. – 6 a. vidurys) laikomi Indijos aukso amžiumi. Suklesti literatūra, mokslas, menai. Indų dramaturgas Kalidasa sukuria meilės poemą Šakuntala. Maždaug 4 a. po Kr. sukuriamos puranos – mitinių tekstų rinkiniai. Didžiuosiuose indų epuose Mahābhātratoje bei Rāmāyanoje, o taip pat puranose užsimenama apie to meto muziką, minimi kai kurie muzikos instrumentai. Užuominų apie muziką, šokį, dramą ir muzikos instrumentus yra taip pat Pāninio sanskrito gramatikoje (5 a. pr. Kr.) bei Patañjalio Yogasutroje (3 – 2 a. pr. Kr.) [15, p. 98]. Tarp 500 – 550 į Indiją keletą kartų mėgina įsiveržti karingieji hunai. 550-siais Guptų imperija galutinai subyra. Nuo to laiko Indijojos subkontinente karaliauja tik nedidelės vietinės kunigaikštystės [10].
Klasikinio periodo pradžioje (600 – 500 m. pr. Kr.) susiformuoja naujas muzikos tipas – Gāndharva, praktikuojamas greta vedinio giedojimo. Klasikinė muzika pradedama kultivuoti aukštuomenės rūmuose, klasikiniame teatre ir šventyklose (greta apeiginių – religinių žanrų). Skirtingai nuo vaidika – Vedų muzikos, povedinė Gāndharva muzika buvo dar vadinama laukika. Ši muzika iš esmės rėmėsi sāmagāna, vedų muzika, naudodamasi ne tik jos medžiaga, bet ir forma, todėl ji taip pat buvo vadinama mārga (snskr. mrg – sekti, vytis; mārga – kelias). Gāndharva muzikoje buvo naudojami septyni pagrindiniai melodiniai modeliai – jāti; jie yra vėlesniųjų rāgų pirmtakai. Pats melodinis modelis senuosiuose traktatuose vadinamas jātirāga, o juo grįsta muzikinė kompozicija – jātigāna. Gāndharva muzika buvo skirstoma į apeiginę kulto muziką, atliekamą išimtinai šventyklose religinių apeigų ir švenčių metu, rūmų muziką ir teatro muziką [23, p. 340].Su Gāndharva muzika siejama ir klasikinės indų muzikologijos (sangītaśāstra) pradžia. Pirmasis mums žinomas indų muzikologas Brahmābharata (arba Druhina Brahma) maždaug 600 pr. Kr. aprašo Gāndharva muziką savo monumentaliame traktate Nātyaveda, kuris laikomas penktąja veda ir žinomas kaip Gānharvaveda (“dangiškųjų muzikantų veda”). Remdamasis šiuo veikalu, išminčius Bharata parašo dramos, šokio ir muzikos traktatą Nātyaśastra (datuojama apie 300 pr. Kr. – 200 po Kr.). Traktato pradžioje pateikiamas įvadas, kuriame Bharata išdėsto mitą apie dramos bei muzikos kilmę. Savo pirmtaką Brahmābharatą (Druhiną Brahmą) Bharata aprašo kaip indų dievą Brahmą, sukūrusį penktąją vedą: “Dievai, vadovaujami didžiojo Indros, atėjo pas protėvį Brahmą ir tarė jam: “Mes norime, kad tu mums sukurtum tokią pramogą, kuri džiugintų klausą ir regą. Be to, juk šudroms vedų klausytis nevalia. Tu gi sukurki naują, penktąją vedą, kuri būtų prieinama visoms varnoms”. “Tebūnie taip!” – tarė jiems, ir paleidęs dievų valdovą, Brahma, žinantis tiesą, atsidavė jogos pratyboms ir pradėjo mąstyti apie keturias vedas. Jis tarė sau: “Aš sukursiu vedą, kuri vadinsis drama (nātya). Ji nukreips kilnumo link ir atneš medžiaginę naudą; jos dėka žmonės gaus naudingų patarimų, o ji nurodys žmonėms jų priedermes. Joje bus visų mokslų prasmė ir visų menų darna, o pagrįsta ji bus senovės pasakojimais.” Taip nusprendęs, didysis dievas prisiminė visas vedas ir visų keturių vedų sukūrė vedą apie dramą. Turinį jis paėmė iš Rgvedos, muziką iš Sāmavedos, dramos veiksmą – iš Yajurvedos, o mokymą apie rāsą iš Atharvavedos.” [24, p. 64 – 65]; Iš trisdešimt šešių Nātyaśāstros skyrių šešiuose rašoma apie muzikos atlikimą. Ritmikai skirtas 33-sis skyrius. Čia aprašomos būgnų rūšys, jų dydžiai ir formos, muzikos atlikimo tempai (laya), metrinių smūgių rūšys ir jų įvairios kombinacijos, trys poetinės metrinės pėdos (yati), aštuoniolika skirtingų ritminės frazės tipų (jati). Šiame Nātyaśāstros skyriuje nagrinėjamos penkios senosios indų tālos (caccatputa, cācaputa, pañcapāni arba satpitāputraka, sampakkestāka ir udhhatta) ir jų trejopa sklaida (yathāksara arba ekakala-vidhi, dvikala-vidhi ir catuskala); išvestinės tālos sudaromos pagrindinių pamatu, jų garsų trukmes bei smūgių skaičių multiplikuojant du arba keturis kartus. Nātyaśāstroje minimos penkios tālos yra sudaromos iš trejopos trukmės garsų: laghu (žymima: I), guru (S) ir pluta (S’), kurių trukmių santykiai yra atitinkamai 1:2:3 (t. y., guru prilygsta dviems laghu, o pluta – trims laghu). Taigi, pamatines Nātyaśāstros tālų trukmes sudaro skirtingų metrinių dalių (mātra) skaičius: laghu susideda iš vienos, guru – iš dviejų, pluta – iš trijų mātrų. Pagrindinė šių penkių tālų forma (yathāksara arba ekakala-vidhi) atrodo taip (tālų rekonstrukcijas yra pateikęs Emmie te Nijenhuis savo straipsnyje “Die Musik im altindischen Theater nach dem Nātyaśāstra”):caccatputa (iš aštuonių mātrų) S S I S’ = h h q h.cācaputa (iš šešių mātrų) S I I S = h q q hpañcapāni arba satpitāputraka(iš 12-kos mātrų) S’ I S S I S’ = h. q h h q h.sampakkestāka (iš 12-kos mātrų) S’ S S S S’ = h. h h h h.catuskala (iš šešių mātrų) S S S = h h h [9, p. 188 – 196].Nātyaśāstroje aprašytos talos yra kvantitatyvinės prigimties; tarpusavy glaudžiai siejami tempas, ritmas ir atlikimo stilius. Antai pagrindinė tālų forma (ekakala-vidhi) yra tinkama greitam tempui ir puikiam, žėrinčiam stiliui (citra-mārga), antrasis tālų pavidalas (dvikala-vidhi; jame garsų trukmės sudvejinamos) tinka vidutiniam tempui ir sukuria paprastą stilių (vrtti-mārga), trečiasis tālų pavidalas, kuriame garsų trukmės keturgubinamos (catuskala-vidhi), tinka lėtam tempui ir leidžia sukurti vikrų, ornamenuotą stilių (daksina-mārga). Priklausomai nuo tempo kaitos, garsų trukmės stambėja arba smulkėja dvigubai (1:2:4). Tai dar kartą patvirtina tempo ir ritmo sinkretiškumą, kuris indų klasikinėje muzikoje yra išlikęs ir iki mūsų dienų. Nātyaśāstroje smulkiai aprašyta ir būgnijimo technika – smūgiavimo būdai ir jų skiemeniniai atitikmenys (aksara): dham, ku, dha, kla, ksa (kha), ham, kle ir kt. Nātyaśāstros ritmikos bruožai lig šiol ryškūs kai kuriuose indų klasikinio šokio stiliuose (bharata-nātyam, kathakali ir kt.).Vienas seniausių muzikologinių traktatų – Bharatos Gitālamkāra (300 – 100 pr. Kr.); jame apibrėžiami septyni dermės garsai (svāra) ir jų spalviniai atitikmenys, trisdešimt šeši melodiniai modeliai (varna) trys metrinės trukmės (mātra), trys ritmo modeliai (yati), taip pat aprašomos devynios emocinės būsenos (nava rasa). Reikšmingi ir kiti Gāndharvų muziką aprašantys traktatai – Nārados Nāradīśiksa ir Dattilos Dattilam. Išminčius Nārada knygoje Nāradīśiksa (1 – 5 a. po Kr.) nagrinėja vedų (vaidika) ir povedinės (laukika) muzikos ypatumus, apršo tris pagrindinius garsaeilius (sadja, madhyama ir gāndhāra), septynis muzikinius tonus ir jų sąsajas su žmogaus kūno dalimis. Dattila savo knygoje Dattilam (1 – 3 a. po Kr.) aprašo du garsaeilius (grāma) ir 18 melodinių modelių (jāti arba jātirāga). Minėti veikalai – tai pirmieji indų muzikologiniai traktatai, juose muzikologinės įžvalgos susipynę su mitologija, kosmologija bei metafizika; dėl autorių istoriškumo abejojama: jie laikomi mitinėmis būtybėmis – pusdieviais gandharvais, gyvenančiais devalokoje – dangiškoje buveinėje. Muzikologo Prajnānānandos manymu, dangiškoji gandharvų buveinė turinti ir savo geografinį atitikmenį – tai andainykštė Gāndhāra-deśa (gandharvų žemė), arba dabartinis Kandaharas pietų Afganistane [16, p. 44].Pirmaisiais mūsų eros amžiais į arijiškos kilmės klasikinę mārga muziką pamažu pradeda skverbtis deśī – regioninės liaudies muzikos elementai, praturtindami klasikinę muziką naujomis dermėmis. Šis procesas vyko iki pat 13 a. Vienas svarbiausių šio laikotarpio muzikologinių traktatų – Matangos Brhad-deśī (apie 5 – 7 a. po Kr.). Jame aprašomi sakralinės (mārga) ir regioninės (deśī) muzikos ypatumai ir sąveika; šis traktatas svarbus tuo, kad čia pirmąkart sąvoka rāga pavartojama ta reikšme, kuri jai teikiama ligšiol. Pasak Matangos, “rañjayati iti rāga” (“rāga yra tai, kas nuspalvina sielą”) [15, p. 98]. Pats žodis rāga susideda iš šaknies rañj, reiškiančios “teikti malonumą” ir priesagos ghan, reiškiančios “daryti“. Derminiai – melodiniai modeliai Rāgos pradeda formuotis maždaug 5 – 7 a. po Kr., pamažu išstumdamai gāndharvų muzikoje vyravusius jāti ir jātirāgas.Nārada (antrasis) savo traktate Sangīta-Makaranda (7 – 9 a.) ne tik suskirsto ragas į vyriškąsias (rāga) ir moteriškąsias (rāginī), aptardamas jų santuokinius bei giminystės ryšius, bet ir nurodo kuriuo paros metu tą ar kitą ragą geriausia atlikti. Muzikinės estetikos problemas, kalbos ir muzikos ryšius savo veikaluose nagrinėja žymus Kašmyro šaivizmo atstovas Abhinavagupta; jis parašo komentarus Nātyaśastrai (apie 1030).Autoritetingiausiu visų laikų indų muzikologiniu veikalu pagrįstai laikomas Śarañgadevos (1175 – 1247) traktatas Sañgīta-ratnākara (“Muzikos vandenynas”) [17]; jame susisteminama ankstesnių traktatų medžiaga, nuodugniai nagrinėjamos muzikos rūšys ir tipai, garsaeilių sąranga, pateikiamos 108 tālos, apibrėžiamos svarbiausios muzikinės sąvokos. Śarañgadeva savo traktate aprašo tūkstantmetę indų muzikos raidą, analizuodamas žymiausių teoretikų darbus, pradedant Bharatos Nātyaśastra, baigiant naujausiais jo laikmečio muzikologiniais darbais. Śarañgadevos Sañgīta-ratnākara rėmėsi visi vėlesni indų muzikologai.
12 a. poetas Jayadeva (Džajadeva) sukuria ligšiol plačiai skambančią sakralinę meilės poemą Gīta-Govinda, kurioje apdainuoja Krsnos ir Radhos meilės žaidimus. Kiekvieną iš 24 giesmių sudaro refrenas (dhruvā) ir 8 posmai (pada). Rankraštyje autorius nurodė kiekvienos giesmės rāgą ir tālą. Gīta-Govindoje silabinę metriką (aksaravrtta), pasižyminčia pastoviu skiemenų skaičiumi eilutėje, keičia moros (tālavrtta), kai eilutės ritmika konstruojama iš trumpų ir ilgų skiemenų, sudarančių tam tikrą metrinių dalių skaičių. Poema turėjo reikšmės tolesnei klasikinės bei religinės muzikos raidai, ypač dhrupado stiliaus formavimuisi.Viduramžiai (islamiškasis laikotarpis) ir modernieji laikai. Indijos viduramžiais paprastai vadinamas islamiškasis Šiaurės Indijos laikotrapis, įskaitant Mogulų imperiją. Jo pabaiga laikoma britų valdymo pradžia.Pradedant 10 a. į Indiją plūsteli musulmonai tiurkai, kartu atnešdami ir islamo religiją. 1175-siais Muhammadas of Ghuras pradeda Šiaurės Indijos užkariavimą. 1206 įkuriamas Delio sultonatas, o Šiaurės Indija tampa milžiniškos mongolų imperijos dalimi. Delio sultonatas, nuolat kariaudamas su aplinkinėmis kunigaikštystėmis, gyvavo maždaug 300 metų. Islamiškojo laikotarpio svarbiausiu momentu laikytinas Mogulų imperijos įkūrimas. Mogulų imperiją 1526-siais įkuria Zahiruddinas Muhammadas, pravarde Baburas (mongoliškai “tigras“). Jo anūkas Akbaras, pramintas didžiuoju, imperiją valdo 1556 – 1605. Akbaro laikais imperija išsiplečia nuo Afganistano vakaruose iki Bengalijos įlankos rytuose, nuo Himalajų šiaurėje iki Godāvai upės pietuose. Mogulų valdymas buvo centralizuotas ir itin stabilus. Šiuo laikotarpiu klesti islamiškojo stiliaus menai, ypatingai muzika, poezija ir architektūra. Mogulų imperija pasiekė savo viršūnę apie 1700 m., vėliau sekė didžiulis nuosmukis. Oficialiai ji liovėsi egzistavusi 1858 m., kuomet Indija tapo britų kolonija [10].
Hindusthānī, Šiaurės Indijos klasikinė muzika. 13 a. Šiaurės Indijai tapus islamiškosios mongolų imperijos dalimi, prasideda ir Šiaurės Indijos kultūros islamizacija. Vieninga Indijos muzikinė tradicija skyla į dvi savarankiškas sistemas: karnātaka (Pietų Indijos) ir hindusthānī (Šiaurės Indijos); pastroji patyria milžinišką persų bei arabų muzikos įtaką. Viduramžiais suklesti islamo ir hinduizmo religinės muzikos žanrai – bhadžana (bhajan), gazelė (ghazal), kavalis (quavvālī). Persų kilmės indų poetas, muzikas ir visuomenės veikėjas Hazarat ‘Āmīr Khusrau (Amiras Chusro, 1253 – 1325) indų klasikinę muziką praturtina persiškos muzikos elementais, tobulina muzikos instrumentus. Manoma, kad Amiras Chusro ištobulino sitarą, prie jo kaklelio pritaisęs slankiojančias padalas ir taip pritaikydamas jį įvairioms dermėms atlikti [23, p. 337]. Sitaro pavadinimas yra persiškos kilmės. Se persiškai reiškia “trys”, o tar – ilgakaklė persų liutnia, taras. Amiras Chusro praturtina Šiaurės Indijos klasikinę muziką naujais žanrais, įvesdamas islamo mistikų – sufijų giesmę kavalį (quavvālī) ir persų meilės dainą ghazelę (ghazal). Jam taip pat priskiriama ir naujas vokalinės muzikos žanras – tarana. Tarana atliekama prasmės neturinčiais skiemenimis (tana, dir, dani, tadani ir pan.) [12, p. 161]. Pasakojama, kad Amiras Chusro, norėdamas užimti rūmų muzikanto vietą, turėjęs iš klausos pakartoti sanskritu giedamą klasikinę kompoziciją. Turėdamas puikią muzikinę atmintį, tačiau visiškai nemokėdamas sanskrito, jis visiškai tiksliai pakartojo kompoziciją, vietoje teksto improvizuodamas beprasmius sanskritą primenančius skiemenis. Taip gimė naujas žanras – tarana.Plačiai išplinta hinduistų religinės giesmės – bhadžanos (bhajan); žymiausi jų kūrėjai – poetai Kabīr (15 a.), Tulsidās (16 a.) Surdās (17 a.) ir kt. Ćaitanya Deva (1486 – 1533). Vakarų Bengalijoje išpopuliarino liaudišką pamaldaus giedojimo žanrą – Kīrtaną. Hinduistinio ir islamiškojo pradų sintezė – būdingas minėtų poetų ir dainių kūrybos bruožas.Žymiausias šio laikotarpio muzikologinis veikalas – Kalināthos Sañgīta-ratnākaros komentaras Kalānidhi (apie 1450 m.), kuriame ne tik ištisai komentuojamas žymiojo Śarañgadevos muzikologinio traktato tekstas, bet ir aptariamos klasikinės ir modernios muzikos sąveikos problemos.Šiaurės Indijos dvaruose kultivuojama klasikinė muzika tampa aukštuomenės privilegija. 15 – 16 a. suklesti dhrupad, vienas ankstyviausių klasikinės Šiaurės Indijos muzikos stilių, išlikęs iki mūsų laikų. Šio stiliaus muzikos klestėjimo laikotarpis siejamas Mogulų imperatoriaus Akbaro valdymo laikais. Žymiausi dhrupado atlikėjai buvo Svamis Haridasas (15 a. pabaiga) ir Tānsenas (16 a. pradžia). Svamis Haridasas jaunystės metais tapo atsiskyrėliu vienuoliu, praktikavusiu bhakti-jogą. Jo giesmės buvo kupinos meilės Viešpačiui ir tobulai išreiškė estetinį jausmą – rasą. Kitas žymus dhrupado atlikėjas buvo Tānsenas, tarnavęs imperatoriaus Akbaro rūmų muzikantu [27, p. 104 – 106]. Iš Tānseno save kildina beveik visos žymiausios Šiaurės Indijos gharanos (mokyklos). Dhrupado muzika iškilmingo charakterio, būdinga ilgi, tęsiami garsai, saikinga ornamentuotė; giedamas sanskritu, tekstas religinio turinio, dažniausiai atliekamas sanskrito kalba.
17 a. susiformavusiame chajalio (khayal) stiliuje kur kas ryškesnė islamiškosios muzikos įtaka; giedama urdu arba hindi kalbomis. Ilgainiui susiformuoja atskiros tradicinės mokyklos (gharānā), kuriose muzikos žinios bei įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą; žymiausios – Agros, Gvalioro, Džaipuro (Jaipur) ir Rampuro gharanos (ryškiausias Rampuro gharanos atstovas – Allaudinas Khanas (187? – 1972); jo mokinys, sitaro virtuozas ir kompozitorius Ravi Śankaras (g. 1920) yra žinomiausias pasaulyje indų muzikos atlikėjas). 19 a. susiformuoja pusiau klasikinės (“lengvosios klasikinės”) muzikos stiliai – thumri, dadra, dhun.Karnātaka, Pietų Indijos klasikinė muzika. Pietų Indijos muzika, karnātaka, išvengė islamiškos kultūros įtakos. Pietų Indijos šventyklos tampa muzikantų priebėgomis ir koncertų bei festivalių rengimo vietomis. Kiekviena šventykla turėjo didžiulį kiemą, kuriame vyko klasikinės muzikos koncertai, diskusijos, kiti renginiai; visi norintieji galėjo klausytis šventyklose vykstančių koncertų. Giesmės kuriamos klasikinio sanskrito bei vietinėmis tamilų, telugų ir kanarių kalbomis. Lyginant su hindusthānī, karnātaka muzikai būdingas didesnis temperamentas; karnātaka muzika taip pat pasižymi itin stabilios ir girežtos formos kompozicijomis, kai tuo tarpu hindusthānī muzikai būdinga didesnė improvizacijos laisvė [23, p. 345 – 346].Vienas žymiausių Pietų Indijos muzikų, padaręs didžiulę įtaką religinės ir pasaulietinės karnātaka muzikos raidai, buvo Purandara Dāsa (1484 – 1564). Tai vienas produktyviausių Pietų Indijos kompozitorių, sukūręs 475 000 įvairių muzikinių kompozicijų. Jis susistemino Pietų Indijos ritmo ciklus, sukurdamas septynių tālų sistemą (suladi saptatāla), sukūrė ir ištobulino karnātaka muzikinio ugdymo pedagoginę sistemą. Purandara Dāsa komponavo swarāvali – tam tikra derme pagrįstus paprastus pratimus bei alankaras – pratimus, pagrįstus septyniomis pagrindinėmis tālomis. Jis taip pat sukūrė kriti, muzikinės kompozicijos formą, kurią vėliau ištobulino Tyāgārajā [18, p. 38 – 39].Žymiausiais modernaus laikotarpio Pietų Indijos muzikais laikomi Śyāma Śāstri (1762 – 1827), Tyāgārajā (1767 – 1847), Muttusvāmy Dīksitar (1776 – 1827); jų sukurtos kompozicijos (krti) plačiai skamba ir šiandien.Tyāgārajā gimė 1767 gegužės 4. Jis buvo nepaprastai produktyvus kompozitorius, sukūręs virš 2000 dainų. Dauguma jo dainų parašyta telugu kalba, tačiau kai kurios – sanskritiškai. Tyāgārajā taip pat sukūrė dvi operas, ištobulino Kriti formą, paversdamas ją tobula kompoziciją. Jo muzikos stilius paprastas, puikus ir žavintis. Savo kompozicijoms Tyāgārajā naudojo ne tik populiarias, bet ir retesnes, mažiau įprastas dermes. Pietų Indijoje kiekvieną pavasarį prie Tyāgārajos kapo vyksta klasikinės muzikos festivaliai.Muttusvāmy Dīksitar gimė 1776 kovo 24. Jis parašė apie 300 kompozicijų, visas jas sanskrito kalba. Buvo nepaprastai išsilavinęs, giliai išmanė vedas, upanišadas, astrologiją, mitologiją ir magiją. Šlovino be išimties visas indų dievybes. Jo nepaprastas išsilavinimas atsispindi ir kompozicijose – dažniausiai naudojamos itin retos rāgos ir tālos. Kompozicijoms būdingas greitėjantis tempas, subtili ornamentuotė, mikrotonikos niuansai. Muttusvāmis Dīksitaras penketą metų gyveno Šiaurės Indijoje, šventajame Śivos mieste Varanasyje. Ten studijavo dhrupado tradiciją. Yra sukūręs keletą kompozicijų, kurios pagrįstos Šiaurės Indijos rāgų dermėmis. Jaunesnysis Muttusvāmio brolis ir jo mokinys Balusvāmi Dīksitar (1786 – 1858) studijavo pas Indijoje tuo metu gyvenusius britų smuikininkus; jis pritaikė europietišką smuiką Pietų Indijos klasikinei muzikai atlikti. Nuo to laiko smuikas laikomas pilnateisiu Pietų Indijos klasikinės muzikos instrimentu.Śyama Śastri gimė 1762 balandžio 26. Jis puikiai eiliavo Telugų ir Sanskrito kalbomis ir abi naudojo savo kompozicijose; sukūrė apie 300 įvairių kompozicijų, daugiausia kriti ir swarāvali. Jis ištobulino swarāvali ir suteikė jai dabartinę formą. Meldėsi deivei Pārvatei, kuriai dažniausiai ir skyrė savo kompozicijas. Kai kurioms Śyamos Śastrio kompozicijoms būdinga nepaprastai turtinga ritmika. Jo stilius nėra toks paprastas kaip Tyāgārajos, tačiau ir ne toks sudėtingas ir komplikuotas, kaip Muttusvāmio Dīksitaro [18, p. 38 – 42].Šių trijų iškilių Pietų Indijos muzikų kompozicijos nepraranda populiarumo ir skamba iki šiol. Pagal jas komponuoti ir improvizuoti mokosi visi nūdienos karnātaka muzikos atlikėjai.
XX amžius. Iki nepriklausomybės ir po jos. Indijos visuomeninis muzikinis gyvenimas pagyvėja 20 a. pradžioje, suaktyvėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimui. Reikšminga bengalų poeto, rašytojo, muziko, dailininko, visuomenininko Rabindranato Tagorės (1861 – 1940) veikla ir kūrybinis palikimas. Įkuriami meno centrai: Madraso muz. akademija (1928), Keralos meno centras (1930), Delio muz. institutas (1939) ir kt. Leidžiami muzikos žurnalai: “Journal of the Sangeet Natak Akademy” (New Delhi), “National Centre for the Performing Arts” (Mumbay), “Journal of the Music Akademy” (Chennai). Suklesti kinofilmų ir populiarioji muzika.
20 a. 7-me dešimtmetyje indų klasikine muzika susidomima Vakaruose. Savo ruožtu vakarų muzika įtakoja indų muziką (ypač populiariąją bei kino filmų muziką). Vakarų kompozitoriai (O. Messiaen, J. Cage, K. Stockhausen, Ph. Glass, T. Riley) yra ją studijavę ir atskirus indų muzikinės kalbos bei estetikos principus pritaikę savo kūryboje. Indų virtuozai drauge su žymiausiais Vakarų akademinės, džiazo bei roko muzikos atlikėjais (Y. Menuhin, J. McLaughlin, G. Harisson) rengia bendrus kūrybinius projektus. Žymiausi nūdienos indų klasikinės muzikos atlikėjai: Ravi Shankar (sitaras), Hariprasad Chaurasia (bansūris), Shivkumar Sharma (Kašmyro cimbolai), Imrat Khan (surbaharas), Ali Akbar Khan, Amjat Ali Khan (sarodas), Zakir Hussain, Anindo Chaterjee (tabla), Ram Narayan (sarangis), L. Subramaniam (smuikas), Bismillah Khan (šachnajus), E. S. Shastry (vyna), Bahauddin Dagar, Wasifuddin Dagar, Jasraj, Bhimsen Joshi, M. S. Subbulakshmi, Kishori Amonkar, Parween Sultana (vokalas) ir kt.Kai kurie atlikėjai tobulina liaudies muzikos instrumentus ir pritaiko juos klasikinei muzikai atlikti. Usatad Bismillah Khan (1987-iais koncertavo Vilniuje) į klasikinės muzikos instrumentų rangą pakylėjo indišką obojų – šehnajų. Shivkumaras Sharma klasikiniu instrumentu pavertė Kašmyro simbolus. Panditas Shiv Kumar Sharma – vienas žymiausių nūdienos Šiaurės Indijos klasikinės muzikos mokovų; jis populiarus tiek pačioje Indijoje, tiek ir Vakaruose. Jis savo rankomis atgaivino santūrą, liaudies instrumentą, paplitusį tik Kašmiro slėnyje, ir pritaikė jį Šiaurės Indijos klasikinei muzikai atlikti. Shiv Kumar Sharma gimė 1938 sausio 13 Džamu (Jammu), Kašmiro provincijoje. Būdamas penkerių pradėjo studijuoti vokalą, po to – perkusiją (tabla), dar vėliau, vadovaujamas tėvo, išbandė ir kitus instrumentus – sarodą, smuiką, harmoniumą. Būdamas keturiolikos, pradeda groti santūru (Kašmyro cimbolais). Tam jį paskatino tėvas, įžvelgęs santūro galimybes tapti klasikinės muzikos instrumentu. Šivkumaras keletą metų tobulino santūrą ir padarė jį tinkamą individualiai grojimo technikai. Pirmas viešas Š. Šarmos koncertas įvyko 1955 Bombėjuje, pirma autorinė plokštelė įrašyta 1960. Šivkumaras Šarma daug koncertuoja ne tik Indijoje, bet ir Europoje bei Amerikoje. Jo įtaka toli peržengia klasikinės auditorijos ribas; su juo mielai muzikuoja ir klasikinės indų muzikos atlikėjai ir Vakarų džiazo muzikantai.Indų muzika ir džiazas. Žymiausi indų klasikinės muzikos atlikėjai neapsiriboja tradicine muzika. Kai kurie jų drąsiai skverbiaisi į džiazo rinką. Apskritai, indų klasikinė muzika kur kas lengviau jungiaisi su džiazo, nei su Europos klasikine muziką. Tą galima paaiškinti muzikinės kalbos ir atlikėjiškos praktikos specifika. Būdamas savita improvizacinės muzikos rūšimi, džiazas, ypatingai kai kurios šiuolaikio džiazo kryptys (pvz., modalinis džiazas, laisvasis džiazas (freejazz), fusion ir kt), yra atviras kitų kultūrų muzikinei kalbai ir kompozicinio mąstymo principams. Amerikoje ir Europoje gausu ansamblių ir projektų sujungiančių modernaus džiazo bei indų klasikinės muzikos elemetus. Bene žymiausias jų – ansamblis Šakti (Shakti, JAV), kurioje kartu su džiazo gitaristu Johnu McLoughlinu groja ir indų tablos viruozas Zakiras Hussainas bei pietų Indijos smuikininkas Lakshminarayana Shankaras: jis beje, sukonstravo dviejų grifų dašimtstygį elektrinį smuiką. Shankaro brolis, daktaras Lakshminarayana Subramanyamas, karnātaka smuiko virtuozas, kartu su prancūzų džiazo smuikininku Grapeliu yra įrašęs ir išleidęs plokštelę. Didelio populiarumo susilaukia indų perkusininko Trilok Gurtu džiazo projektai (Trilok Gurtu 2002 pavasarį dalyvavo Kauno džiazo festivalyje); klausytojų mėgiama ir Švedų džiazo grupė Mynta, kurioje groja tablos virtuozas Fazal Qurreshi, Zakiro Hussaino brolis (ansamblis “Mynta” 2001 rudenį dalyvavo Vilniaus džiazo festivalyje).
Indų klasikinė muzika Lietuvoje. Indų muzikos atsigarsių sutinkame ir lietuvių kompozitorių kūryboje: Juliaus Juzeliūno styg. kvartetas “Raga keturiems” (1981 m.), puč. kvintetas “Ragamalika” (1982 m.), Broniaus Kutavičiaus kantatos “Du paukščiai girių ūksmėj” (R. Tagorės ž. 1978 m.), “Magiškas Sanskrito ratas (1990 m.). Rytietiškų motyvų pasigirsta ir A. Martinaičio, Z. Virkšo, V. Bartulio kūryboje.1983 Lietuvoje susikūrė Šiaurės Indijos klasikinės muzikos ansamblis “Svāra”, koncertuojantis Lietuvoje ir užsienyje: Anatolijus Lomonosovas (sitaras, nuo 1987 Imrato Khano mokinys, 1991 ir 1997 stažavo Indijoje), Jūratė Adlytė (tampūra), Rytis Kamičaitis (tabla), Vitalijus Logvinovas (tabla, nuo 1999 Anindo Chatterjee mokinys, 2000 stažavo Indijoje); išleido 3 kasetes ir kompaktinę plokštelę.
Lietuvoje koncertavo Bismilah Khan (1987, šechnajus), Buddhadev Das Gupta (1988, sarodas), Madurai Seshagopalan Krishna (1988, vokalas), Fazal Qurreshi (2001, tabla, grupės “Mynta” sudėtyje), Trilok Gurtu (2002, perkusija, tabla).Muzikos teorija. Klasikinė indų muzika grindžiama sudėtinga derminių – melodinių modelių sistema – rāga; jos metroritminį pamatą organizuoja ritmo ciklas – tāla. Raga – svarbiausia indų klasikinės muzikos sąvoka, turinti trejopą reikšmę; tai: 1) estetinė kategorija (“tai, kas nuspalvina sielą”); 2) tam tikra derme grįstas melodinis modelis, 3) muzikinė kompozicija, kūrinys. Kiekviena raga turi pavadinimą ir tam tikras paros valandas ar metų laiką, kada ji gali būti atliekama. Ragos tikslas – perteikti tam tikrą estetinę emociją – rasą (skr. rasa – esmė, sultys, syvai, skonis, pomėgis, malonumas). Muzikoje, kaip ir kituose menuose, meninė emocinė raiška yra suskirstyta į devynias rasas (śrngāra – erotiškai romantiškoji; hāsya – komiškoji; karuna – atjautos kupinoji; raudra – tūžmingoji; vīra – herojiškoji; bhanyāka – baimingoji, vībhatsa – bjaurastingoji, abhuta – nuostabos kupinoji, śānta – romioji, santaikos kupinoji). Devynios rasos aprašomos Bharatos, išsamiai nagrinėjamos Abhinavaguptos ir Śarañgadevos muzikologiniuose traktatuose [20, p. 183 -200].Ragos pamatas – garsaeilis iš septynių muzikinių tonų (svara): shadja, rshabh, gāndhār, madhyam, pañcam, dhaivat, nishād (sa, ri, ga, ma, pa, dha, ni); jie gali būti natūralūs (śuddha), paaukštinti (tīvra) ar pažeminti (komala), be to, pavaldūs mikrotonams (śruti), dalinantiems oktavą į 22 nelygias dalis; net ir to paties garsaeilio ragos tapusavy skiriasi mikrotoniniais niuansais. Kiekviena raga turi vyraujantį toną (vadi) ir kvarta nutolusį jo palydovą (samavadi), kartais įvedamas disonuojantis, tai dermei nepriklausantis tonas (vivadi). Aukštyn einanti melodinė slinktis (āroha) paprasrtai nesutampa su žemyn einančia (avaroha). Melodika turtinama gausiomis puošmenomis (alankāra), iš kurių dažniausiai pasitaikančios: mīnd (atitinka glissando), gamak (greitas dviejų garsų kaitymas, naudojant glissando), murkī (aukštyn einančių gamakų eilė). Melodinį rāgos modelį sudaro sthāyī (melodijos dalis žemiau tonikos) ir antarā (melodijos dalis virš tonikos).
(natų pavyzdys Nr.2)
Pietų Indijos dermių įvairovę reglamentuoja 72 garsaeilių sistema, vadinamoji melakarta, kurią 17 a. sukūrė Venkatamakhis (Chaturdanīprakāśika, 1660). Melakarta grindžiama 6-iais viršutinio ir 12-ka apatinio tetrachordo variantų: I ir V laipsniai (Sa ir Pa) nealteruojami, IV (Ma) gali būti natūralus arba paaukštintas, visi kiti (Ri, Ga, Dha, Ni) turi po tris alteracijos padėtis.
(natų pavyzdys Nr. 3)
Muzikologas Vishnu Narayan Bhatkhandė (1860 – 1936), ištyręs Hindusthānī Ragų dermes, Pietų Indijos dermių pavyzdžiu jas susistemino į dešimtį garsaeilių (that).
(natų pavyzdys Nr.4)
Tāla. Ritmikos organizavimo sistema vadinama tāla (skr. tāla – plokštuma, delnas, paviršius, grindys). Tai metroritminiai ciklai, susidedantys iš keleto ar keliolikos metrinių padalų – matrų (mātra). Teoriškai tālą gali sudaryti nuo 3 iki 108 matrų. Esti kelios skirtingos talos sistemos. Bharatos Gitālamkāra mini tris (gopūchha – – – – ; vajrasāra – Č Č – ; ir mahabhairava – Č Č Č), Nātyaśastroje pateikiamos penkios (caccatputa, cācaputa, pancapani, sampakkstāka ir udhhata) bei jų trejopa sklaida; Śarañgadevos traktate Sañgīta-ratnākara aprašomos 108 talos. Viduramžiais Pietų Indijoje susiformavo septynių talų (suladi saptatāla) sistema, kurią aprašė Purandaradasa (1484 – 1564); šia sistema grindžiama apie 75% visos karnātaka muzikos. Kiekvieną iš septynių talų sudaro skirtingos trukmės garsai: ilgas (laghu), trumpas (drutam) ir trumpiausias (anudrutam) :eka – (laghu)rūpaka Č – (drutam, laghu)triputa – Č Čmathya – Č –jhampa – ~ Č (laghu, anudrutam, drutam) āta – – Č Čdhruva – Č – –Kaitant ilgojo ir trumpojo garsų trukmės santykį, jos multiplikuojamos penkiais skirtingais būdais: tisra (3:2), chatuśra (4:2); khanda (5:2); miśra (7:2) ir sankīrna (9:2); viso susidaro 35 talos. Praktikoje naudojama tik nedidelė šių talų dalis. Hindusthānī muzikoje yra apie 350 talų, iš kurių dažniausiai naudojamos šios:Dādrā, 6 mātrų (3 + 3);Rūpak, 7 mātrų (3 + 2 + 2);Tīntāl, 16 mātrų (4 + 4 + 4 + 4);Kaharva, 8 mātrų (4 + 4);Jhaptāl, 10 mātrų (2 + 3 + 2 + 3);Sūltāl, 10 mātrų (4 + 2 + 4);Ektāl, 12 mātrų (2 + 2 + 2 + 2 + 2 + 2);Dīpcandī, 14 mātrų (3 + 4 + 3 + 4);Dhamār, 14 mātrų (5 + 2 + 3 + 4);Cautāl, 14 matrų (2 + 4 + 4 + 4).Svarbiausioji, ciklo pradžioje esanti matra vadinama sam, nekirčiuota, “tuščia” matra – khālī, kitos akcentuotos matros – tālī. Perkusininko tam tikrais skiemenimis (bol) skanduojama mnemoninė ritmo formulė – thekā; ji gali būti atliekama ir kaip atskiras kūrinys. Kompozicija (ar jos dalis) baigiama ritmo kadencija – tihāī; tai tris kartus (arba triskart po tris) pakartotas ritmo motyvas, užsibaigiantis stipriojoje ciklo dalyje.
Kompozicijos struktūra. Išplėtotą hindusthānī rāgos kompoziciją paprastai sudaro šios dalys: lėta, laisvo ritmo improvizacinė padala ālāp (kai kada atliekama kaip savarankiškas kūrinys; laikoma atskiru žanru), tolydžio perauganti į ritmingą jod ir užsibaigianti greito tempo virtuoziška jhālā (šios padalos atliekamos be mušamųjų pritarimo). Įstojus mušamiesiems, prasideda gat – dalis, grindžiama pastoviu ritmo ciklu ir eksponuojanti melodinį rāgos modelį; ji paįvairinamas solisto improvizuojamais figūraciniais intarpais – tān. Dalis prasidedama lėtu tempu (vilambit); tempui peraugant į vidutinį (madhya laya), dažniausiai keičiasi ir tāla; kompozicija užbaigiama greito tempo jhālā su ryškia ritmo kadencija (tīhāī) pabaigoje. Išplėtota forma būdinga dhrupad ir khayal stiliaus kompozicijoms; naujesniems stiliams (thumri, dadra) būdinga paprastesnė forma. Pagrindinės karnātaka muzikos formos yra krti (archaiška vokalinė forma, susidedanti iš pallavi, anupallavi ir charanam), išplėtota trijų dalių instrumentinė kompozicija rāgam – tānam – pallavi, o taip pat rāgamālikā – “rāgų pynė”, keliais skirtingais garsaeiliais grįsta kompozicija. Indų klasikinės muzikos ansamblį paprastai sudaro solistas (vokalistas ar instrumentininkas), kartais jam unisonu ar heterofoniškai pritaria palydintysis balsas ar instrumentas (Š. Indijoje dažn. sārangī arba harmonium, P. Indijoje – smuikas), burdoną griežianti tamburā ir mušamasis (Š. Indijoje – tablā arba pakhāvaj, P. Indijoje – mrdangam).Muzikos instrumentai skirstomi į styginius (tata vādya), pučiamuosius (susira vādya), membranofonus (ghana vādya) ir idiofonus (avanaddha vādya). Š. Indijos styg. gnaibomieji – tampūra arba tambūra (tampurā), sitaras (sitār), surbaharas (surbahār), sarodas (sarod), rudra vyna (rudra vīna arba bīn), vičitra vyna (vicitra vīna); styg. mušamasis – Kašmyro cimbolai (santūr); griežiamieji – sarangis (sārangī), esradžas (esrāj); pučiamieji – skersinė bambuko fleita (bansuri), obojui giminingas šachnajus (śahanāī); membranofonai – tabla (tablā), pakchavadžas (pakhāvaj); pastaruoju metu išpopuliarėjo indiška fisharmonija (harmonium). P. Indijos styginiai – tambūra (tamburā), Sarasvatės vyna (Sarasvati vīna), gotuvadjamas arba čitra vyna (gottuvādyam), mandolina, smuikas; pučiamieji – fleita (venu), nagasvaramas (nāgasvaram); membranofonai – mridangas (mrdangam), kandžira (kanjirā), tavilas (tavil); idiofonai – ąsotis (ghatam), lėkštės (jālra).Eirimas Velička
LITERATŪRA:1. Ālāp. A Discovery of Indian classical Music, Pondicherry, 1995.2. Avtar Veer, Ram. The Theory of Indian Music, New Delhi, 1980.3. Bharata, Le Gītālam.kāra. L’ouvrage originale de Bharata sur la musique, ed. par A. Daniélou et N. R. Bhatt. Pondichéry, 1959.4. Bor, Joep, The Raga Guide. A Survey of 74 Hindustani Ragas (196 page book with 4 CDs), Charlottesville (Virginia, USA): Nimbus Records, 1999.5. Danielou, Alain. Inde du Nord, Buchet/Chastel, 1966.6. Danielou, Alain. Einführung in die indische Musik, Wilhelmshaven, 1975.7. Estetikos istorija: antologija. T. 1: Senovės Rytai. Antika / sud. A. Andrijauskas, Vilnius, 1999.8. Indiešu Literatūra. Vissenākais posms / sast. V. Ivbulis, Rīga, 1985.9. Kaufmann, Walter. Altindien, Leipzig, 1981.10. Microsoft Encarta Encyclopedija 99 (kompiuterinė versija).11. Mishra, Sampradananda. A Handbook of Sanskrit Prosody, Pondicherry, 1999.12. Menon, Raghava R. The Penguin Dictionary of Indian Classical Music, New Delhi, 1995.13. Narvilas, Vytautas. Gangas prasideda Himalajuose, Vilnius, 1981.14. Pančatantra (iš sanskrito k. vertė P. Mironas), Vilnius, 1990.15. Prajnānānanda, Swāmi. A History of Indian Music, Vol. I (Ancient Period), Calcutta, 1963.16. Prajnānānanda, Swāmi. A Historical Study of Indian Music, New Delhi: Munshiram Manoharlal, 1981.17. Sañgita-ratnakara of Sarangadeva (sanskrit Text and English Translation with Comments and Notes), New Delhi, 1991.18. Subramaniam L. An Anthology of South Indian Classical Music, 4 CD, Paris: Ocora, Radio France (C 590001, C 590002, C 590003, C 590004).19. Tamošaitis, Regimantas. Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė, Vilnius, 1998.20. Tamošaitytė D. “Rasos kategorija klasikinės indų muzikos estetikoje”, Acta Orientalia Vilnensia, 1 t., Vilnius, 2000.21. Tiomkinas E., Ermanas V. Senovės Indijos mitai, Vilnius, 1998.22. Velička E. “Tāla: indų klasikinės muzikos ritmikos ypatumai”, Acta Orientalia Vilnensia, 2 t., Vilnius, 2002.23. Музыка народов Азии и Африки: Сб. статей. Вып. 5 / Сост. и ред. В. С. Виноградов, Москва, 1987.24. Музыкальная эстетика стран Востока / ред. В. П. Шестаков, Москва: Музыка, 1967.25. Mюлер М. Шесть систем индиской философии, Москва, 1995.26. Радхакришнан С. Индийская философия, Москва: «Миф», 1993.27. Чайтанья Дева, Б. Индийская музыка, Москва: Музыка, 1980.28. Чатерджи С.,