PILIETINĖ VISUOMENĖ – DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS PAGRINDAS
Įvadas
Kokia yra demokratinės valstybės klestėjimo paslaptis? Pilietinė visuomenė. Taip apibendrinančiai ir trumpai norėčiau pradėti šį rašto darbą. Pasirinkta tema domino mane dar tada, kai mokyklos suole diskutavom su politologijos mokytoju, kodėl „vakarai“ yra ekonomiškai ir politiškai pažengę ir sugeba greitai konsoliduotis reikiamu momentu, o Lietuvoje mes taip sunkiai sprendžiame politines ir ekonomines problemas. Tada man iškilo tokie klausimai: ar visada valdžia kalta dėl skurdo visuomenėje, kaip galima daryti įtaką valdžiai, kokios turi būti visuomenėje sąlygos gerai demokratijai? Vėliau, studijuodamas mūsų institute, pradėjau gilinti savo žinias apie valstybės valdymo mechanizmus. Supratau, kad pilietinės iniciatyvos ir aktyvi visuomenė yra svarbūs veiksniai siekiant įtakoti politinius procesus ir kontroliuoti tuos, kurie mus valdo. Tiksliau tuos, kuriems mes pavedėme mus valdyti. Palaikyti tvarką, apsaugoti piliečius ir jų turtą, garantuoti normalų gyvenimą – visa tai yra valstybės tikslai. Tačiau eiliniam piliečiui būtina suprasti, kad visų pirma jis pats turi pasirūpinti savimi: aktyviai ginti savo teises, kaupti turtą, vienytis su kitais siekiant bendrų tikslų. Reikia nesitaikyti su likimu ir skųstis darbo kontrolieriams, jei viešosios įstaigos biurokratas blogai atlieka savo pareigas, negerbia piliečio. Tai pilietinės visuomenės ir tuo pačiu demokratijos pagrindas. Kokios jos formavimosi prielaidos valstybės lygmenyje? Kokie politikos moksle yra požiūriai į pilietinę visuomenę? Kaip ji padeda demokratijos įsitvirtinimui? Į šiuos klausimus norėčiau atsakyti šiame rašto darbe.
Pilietinės visuomenės samprata ir aiškinimų įvairovė
Istorinė žmonių civilizacijos vystimosi patirtis aiškiai išskyrė dvi tendencijas: vienos valstybės savo vystimąsi nukreipė į demokratijos ir teisinės valstybės kelią, kitos – į totalitarizmą. Teisinės demokratinės valstybės samprata yra glaudžiai susijusi su pilietinės visuomenės formavimusi. Bendrai kalbant, pilietinė visuomenė – tai „socialinis demokratinės valstybės pamatas.“ Pirmame skyriuje pasistengsiu išsamiai, remdamasis įvairių mokslininkų mintimis, išsiaiškinti, kas yra pilietinė visuomenė, kaip kito šio termino supratimas.
Pilietinės visuomenės ir jos santykio su valstybe problema politikos moksle nėra nauja. Ji buvo nagrinėta dar politinės minties klasikų. Pilietinės visuomenės terminą naudojo savo veikaluose Aristotelis, Ciceronas, Machiavellis, Hobbes‘as, Lock‘as, Monteskie, Russo, Kantas, Hegelis, Marksas, Bakuninas ir kiti. Cicerono „societas civilis“ – “tai visuomenės tipas, kur jos narių vieta apibrėžiama įstatymais ir tokiu būdu užtikrinama socialinė tvarka ir geras valdymas.” Pilietinės visuomenės terminu naudojosi visi sutartinės valstybės kilmės, t.y. visuomenės sutarties ir “natūralios teisės“ teorijų šalininkai. Šie mąstytojai (Hobbes‘as, Losk‘as, Monteskie ir kt.) aiškino, kad žmogus, kaip mąstanti būtybė, siekia laisvės. Žmogus nori valdyti savo gyvenimą ir naudotis natūraliomis teisėmis. Visuomenės sutartis, žmonių jungimasis į visuomenę suprantamas kaip žmonių tam tikrų teisių perdavimas visuomenei (valstybei), bet tuo tarpu ir kaip tos valstybinės valdžios ribojimas, piliečių laisvės realizavimo naudai. Pilietinė visuomenė suprantama kaip kontrakto tarp valstybės ir piliečio rezultatas. Pasak Lock‘o, natūrali žmonių bendrija perauga į pilietinę visuomenę tada, kai „žmonės jungiasi į visuomenę taip, kad kiekvienas iš jų atsisako savo natūralios (gamtinės) vykdomosios valdžios ir perduoda ją visuomenei“ (Dž. Lock‘as. Raštai. T.3) Kitame praeities mąstytojo N. Machiavellio veikalo apie pilietinę visuomenę fragmente rašoma: „politinio organizmo esmė yra paklusnumo (valstybei) ir laisvės (asociacijų, visuomenės) suderinamumas. Tautos suverenitetas yra aukštesnis už valstybę, tauta turi teisę nuversti absoliutizmą“. Tautos suverenitetą čia galima suprasti kaip demokratijos, taip ir pilietinės visuomenės sinonimą. Naujųjų laikų mąstytojai pilietinę visuomenę tapatino ne su kiekviena valstybe, o tik su ta, kuri išreiškia piliečių interesus. Šių interesų paisymas, sąlygų sudarymas laisvam interesų realizavimui yra būtina efektyvaus visuomenės vystimosi sąlyga. Anglų ekonomistas A. Smitas sukūrė „natūralios laisvės sistemą“, kuri akcentavo, kad valstybės kišimasis į privačių žmonių interesų sferą prieštarauja visiems natūraliems dėsniams. Verslumo ir privačios iniciatyvos laisvę jis laikė būtina ekonominio ir politinio visuomenės vystimosi sąlyga. Taip buvo padėtas ekonominis klasikinio pilietinės visuomenės modelio pamatas, kurio pagrindiniai bruožai buvo privati nuosavybė, rinkos ekonomika ir ekonominė žmogaus laisvė. I. Kantas rašė: „Pilietinė visuomenė remiasi šiuo principu: visuomenės narių laisvė neprieštarauja jų, kaip piliečių, lygybei. (Зеркин Д.П. Политология. – Феникс, 2000. – 119 p.) Pasak Hegelio pilietinė visuomenė ir valstybė yra nepriklausomi, bet veikiantis vienas kitą institutai. Pilietinė visuomenė kartu su šeima formuoja valstybės pagrindą. Valstybė reprezentuoja visuotinę piliečių valią, o pilietinė visuomenė – tai atskirų individų asmeninių interesų sfera. Savotišką požiūrį į pilietinę visuomenę išreiškė K. Marksas. Pasak jo, pilietinė visuomenė tai forma, kurioje atsirado buržuazinė valstybė, paremta privačia nuosavybe. Tokioje visuomenėje „nei viena iš vadinamųjų žmogaus teisių neperžengia egoistinio žmogaus pasaulio ribų, žmogaus kaip pilietinės visuomenės nario, t.y. kaip individo, kuris užsidarė savyje, savo asmeniniame interesų rate ir atsiskyrė nuo visuomenimės visumos“ (Marksas K., Engelsas F. Raštai .T-1) Nesiekdamas pagrįsti Markso teiginių, norėčiau pabrėžti tik tai, kad iš tikrųjų pilietinės visuomenės idėja, kaip individo laisvės ir valstybės pamato koncepcija, daug prisidėjo prie kapitalistinės visuomenės teorijų tobulinimo, kuri neatsiejama nuo žmogaus – prekių gamintojo – laisvės.Pilietinės visuomenės terminas mūsų laikais vartojamas labai plačiai. Prancūzų politologas Dominikas Kola rašo, kad, pradedant nuo 8-to XX amžiaus dešimtmečio, ne vienas terminas nebuvo toks populiarus, kaip „pilietinė visuomenė“:…“atėjęs iš mokslinių publikacijų į laikraščius, jis šiuo metu sukelia daugybę nesibaigiančių diskusijų“. Minėtas terminas šiuo metu traktuojamas įvairiai, tačiau dažniausiai jis apibrėžia visų nepolitinių santykių, t.y. ekonominių, socialinių, tautinių, dvasinių, religinių santykių visumą tam tikroje visuomenėje. Pilietinės visuomenės tikslus matome tolimesniame individų aktyvumo ugdyme, galimybėje gilinti demokratizacijos procesus visuomenėje, t.y. riboti valdžios funkcijas ir kontroliuoti ją per visuomenę, kuri be abejonės turi būti pilietinė. Šiuolaikinėse politinėse teorijose pilietinės visuomenės idėja papildoma demokratine pliuralizmo teorija, kuri remiasi įvairių konkuruojančių socialinių grupių interesų suderinamumo ir konsensuso paieška. Pilietinė visuomenė turi būti kaip savotiškas „buferis tarp valstybės ir individo, kur pastarasis yra nepriklausomas nuo valstybės.“Dabartinio požiūrio į pilietinę visuomenę istorinis formavimasis
Klasikinis pilietinės visuomenės modelis pradėjo formuotis pirmaujančiose Vakarų Europos šalyse ir JAV XVIII-XIX amžiuje. Išnyko luominė žmonių nelygybė, įvyko valdžios pasidalijimas, atsirado teisinės-konstitucinės žodžio, susirinkimo, organizacijų laisvės garantijos. Taip pradėjo funkcionuoti pilietinė visuomenė, kurios išsivystymo kriterijus buvo individo laisvės praktinis realizavimas valstybėje, t.y. kiek laisvės valdžia suteikia piliečiui. Pilietinės visuomenės evoliucijai nemažą įtaką padarė 1929-1933 m. pasaulio ekonominė krizė. Liberalizmo idėjomis apie pilietinės visuomenės, kaip visiškai savarankiškos žmonių privačių interesų sferos, egzistavimą privertė suabejoti valstybės įsikišimo į ekonomiką būtinumas. Taigi dabartinė pilietinės visuomenės samprata išsirutuliojo iš dviejų požiūrių. Pirmasis pabrėžė pilietinės visuomenės autonomijos nusidėvėjimo pavojų, dėl kurio kyla nuolatiniai konfliktai ir todėl būtinas valstybės reguliavimas. Čia galima pateikti 1929-1933 metų pasaulio ekonominės krizės pavyzdį. Naujos anglų ekonomisto D. Keinso idėjos apie dalinę ekonomikos ir verslo kontrolę padarė įtaką pilietinės visuomenės, kaip individų ekonominio savarankiškumo, supratimui. Kartais, manoma, visos visuomenės interesai diktuoja sąlygas individams. Antrasis požiūris kyla iš teiginių, kad pilietinė visuomenė labai skiriasi nuo valstybės. Jį net turi būti apsaugota nuo valstybės, kuri gali užgožti pilietinę iniciatyvą, saviraišką ir laisvę naujomis reguliavimo formomis. Kaip parodė XX amžiaus įvykiai, pilietinės visuomenės idėja ne tik nepaseno, bet tapo žymiai aktualesnė. Būtent XX amžiuje atsirado totalaus asmenybės pavergimo grėsmė. Šios grėsmės šaltiniai buvo nepalyginamai išaugusi politinių struktūrų valdžia ir jų ekspansija ne tik į ekonominius žmonių santykius, bet ir į kitas žmogaus veiklos sferas, tuo tarpu ir į jo dvasinę kultūrą. Šių struktūrų agresyvumas ryškiausiai pastebimas tose šalyse, kur viešpatauja totalitarinis režimas, komandinė tvarka, egzistuoja autoritarinis santykių tarp valdančiųjų ir valdomųjų stilius. Todėl XX amžiaus pilietinės visuomenės koncepcijos formavimasis buvo glaudžiai susijęs su totalitarinių režimų kritika. Pilietinės visuomenės formavimo ir tobulinimo šūkiai tapo bene svarbiausia visuomenės išsilaisvinimo sąlyga.
Pilietinė visuomenė šiandien – praktinis požiūris.
Daugybė pasaulio mokslininkų, žurnalistų, politikų ir besidominčių politika vartoja terminą „pilietinė visuomenė“ taip, lyg tai būtų naujas, labai svarbus, bet neištirtas reiškinys. Ar tai iš tikrųjų nauja? O galbūt, kalbėdami apie pilietinę visuomenę, „mes tik kitaip pavadiname interesų grupes ir nevalstybinį sektorių?“ Sutikdamas su nuomone, kad pilietinės visuomenės terminas yra amorfiškas iš prigimties, o piliečių nevyriausybinės grupės yra tiek skirtingos, aš vėl klausiu savęs, ar tikrai žinau, apie ką kalbu, kai vartoju minėtą terminą. (iš Vašingtono universiteto simpoziumo-seminaro „ Comming to terms with civil society“ santraukos)Pilietinė visuomenė apima didžiulę žmonių veiklos sritį, kuri nepriskiriama rinkai ir verslui, o taip pat nėra valstybės aparato dalis. Tai socialinė erdvė, kur žmonės yra susiję tarpusavy ir veikia vienas kitą kaip nepriklausomi subjektai. Pagrindinis veikiantis pilietinės visuomenės subjektas – suvereni asmenybė, laisvai nustatanti sau tikslus ir priemones tiems tikslams pasiekti. Pilietinė visuomenė – tai visa „sistema nepriklausomų nuo valstybės visuomeninių institutų ir santykių, kurie sudaro sąlygas individų ir kolektyvų saviraiškai.“ Kuo gi ypatingi individų ir grupių santykiai pilietinės visuomenės sferoje? Valstybei ir apskritai nepilietinei visuomenei (tokiai, kaip pvz. Pietų Italijos visuomenė palyginus su Šiaurės Italijos) būdingas vertikalus socialinių ir politinių santykių konstravimas, egzistuoja žymi hierarchinė priklausomybė ir išnaudojimas. Pilietinė visuomenė remiasi horizontaliais ryšiais ir santykiais, kuriai „būdingas aukštas bendradarbiavimo, pasitikėjimo, savitarpiškumo, pilietinio angažuotumo ir kolektyvinės gerovės lygis. Daugelis autorių sutinka, kad ekonominis pilietinės visuomenės pagrindas yra privati nuosavybė. Nuosavybės turėjimas yra asmenybės laisvės garantija bet kurioje visuomenėje. Gerai apsaugota individo nuosavybė užtikrina jam savarankiškumą ir mažina jo priklausomybę nuo valdžios. Iš kitos pusės ji ugdo žmogaus kaip savininko jausmą, kuris skatina individą būti aktyviam ir veikti efektyviai. Asmeninis subjekto interesas – nuosavybė – tai galingas laisvo pilietinės visuomenės nario veiklos stimulas.
Pilietinė visuomenė – tai organizuota ir struktūruota socialinė erdvė. Žmogus, kaip asmenybė, turi tam tikrą vertybių, poreikių ir interesų sistemą. Žmonės savanoriškai jungiasi į grupes-asociacijas (judėjimai, sąjungos, organizacijos, centrai, klubai, fondai ir t.t.), kurie atstovauja platų piliečių bendrų ūkinių, kultūrinių, teisinių, pramoginių, šeimyninių interesų ir vertybių kompleksą. Pilietinės visuomenės specifika yra tai, kad šias asociacijos kuria ne valstybė, o patys piliečiai. Visos organizuotos pilietinės visuomenės struktūros paprastai atsiranda spontaniškai, kai žmonės turi bendrą konkretaus intereso įgyvendinimo poreikį. Kai kurios iš tokių organizacijų, po to kai interesai ir siekiai realizuojami, gali išnykti. Kaip pavyzdį galima pateikti staigų masinio aktyvumo nuosmukį Rytų ir Vidurio Europos, po to kai nublanko komunistinių rėžimų nuvertimo sukelta euforija. Tačiau didesnė dalis naujų asociacijų išlieka, tampa nuolat veikiančiom, su laiku įgyja jėgos ir autoriteto. Pilietinė visuomenė dabartiniame žmonių civilizacijos lygyje – tai visuomenė su gerai išsivysčiusiais ekonominiais, kultūriniais, teisiniais, politiniais santykiais tarp individų ir grupių, be tiesioginio valstybės tarpininkavimo. Nevyriausybinis sektorius dažnai minimas kaip nevyriausybinių organizacijų visuma (Lietuvoje sutrumpintai vadinama „NVO“). Jungtinių Tautų organizacija, vykdanti „Pasaulinę vystymosi (United Nations Development Programme) ir Pilietinės visuomenės organizacijų ir dalyvavimo programas“ (Civil Society Organizations and Participation programme) iš dalies skiria NVO (angl. NGO‘s) nuo pilietinės visuomenės organizacijų (angl. Civil Society Organizations – CSO‘s). Atsiranda naujo termino poreikis. JTO supratimo kontekste, nevyriausybinės organizacijos (NVO) veikla yra susijusi su tam tikrų produktų ir paslaugų tiekimu, kuriais piliečius negali aprūpinti rinka ir valstybė. Pilietinės visuomenės organizacijos (PVO) taip pat atlieka šias funkcijas, tačiau jų veikla yra kur kas platesnio pobūdžio: mokslinės studijos, vystimosi ir kultūros projektų bei programų vykdymas ir pan.. NVO sektoriaus, kurio daugumą sudaro apie 29 tūkstančių humanitarinės pagalbos organizacijų (pvz.: Raudonas Kryžius), problema yra tai, kad vis labiau jaučiama, kad šios organizacijos pagrinde nukrypsta nuo pilietinio angažuotumo, darbo žmonijos labui idealo, tampa sudėtingai struktūruotos ir siekia populiarumo televizijos ekrane, savo donorams ir rėmėjams patenkinti. Pagrindinė problema, su kuria susiduriama, aiškinant pilietinės visuomenės reiškinį, yra „nepagrįsta tendencija sulyginti „visuomeninį sektorių“ su „visuomeninėmis paslaugomis“, pilietinės visuomenės reiškimąsi su nevyriausybinių organizacijų paslaugų tinklo plėtimusi“ . PVO apima platesnį aspektą, siekia patenkinti įvairius žmonių poreikius, nebūtinai susijusius su jų materialine padėtimi.Pilietinės visuomenės tikslai ir funkcijos
Pagrindinė pilietinės visuomenės funkcija – pilnavertis piliečių materialinių, socialinių ir dvasinių poreikių patenkinimas. Įvairiausios ekonominės, etninės, regionalinės, profesinės, religinės organizacijos sukurtos padėti piliečiams realizuoti savo interesus ir siekius.Apibendrinant aukščiau analizuotas nuomones, norėčiau išskirti svarbiausias pilietinės visuomenės socialines funkcijas:1. Remiantis įstatymais užtikrina privačių žmogaus ir piliečio gyvenimo sferų apsaugą nuo valstybės ir kitų politinių struktūrų neigiamos įtakos ir nepagrįstos reglamentacijos. Pilietinė visuomenė tokiu būdu tampa viena iš svarbiausių „stabdžių ir atsvarų“ sistemos veiksmingo funkcionavimo sąlygų. Tai stiprina demokratizacijos procesus. Pilietinė visuomenė (individai ir jų grupės) turi nemažai priemonių šiam tikslui pasiekti: aktyvus dalyvavimas rinkiminėse kampanijose ir referendumuose, protestų akcijos, didelės galimybės formuojant viešąją nuomonę su nepriklausomos žiniasklaidos ir kitų komunikacijos priemonių pagalba. (Радугина А.А. Политология. – Центр, 2001.– 181 p.) 2. Pilietinės visuomenės asociacijos kuria ir vysto visuomeninės savivaldos mechanizmus.3. Pilietinės visuomenės institucijos ir organizacijos užtikrina realias žmogaus teisių ir laimėjimų išsaugojimo garantijas. 4. Pilietinė visuomenė taip pat atlieka socialinės kontrolės funkciją. Nepriklausomai nuo valstybės, ji turi priemonių ir sankcijų, galinčių užtikrinti socializaciją, piliečių ugdymą, o taip pat priversti pilietinės visuomenės narius laikytis visiems priimtinų normų. Pilietinė visuomenė užtikrina socialinę ir politinę integraciją.5. Labai svarbi yra pilietinės visuomenės komunikacinė funkcija. Demokratinės valstybės tikslas yra maksimaliai patenkinti savo piliečių interesus ir poreikius. Tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis, kai žmonių interesai taip diferencijuoti, valstybės institutai nesugeba surinkti pakankamai informacijos apie konkrečius žmonių poreikius. Pilietinės visuomenės organizacijų tikslas būtų informuoti vyriausybę. Tipiškas „informavimo“ pavyzdys yra „žaliųjų judėjimai“. Kontaktai su pilietinės visuomenės struktūromis leidžia vyriausybei suformuoti bendrą visuomenės padėties vaizdą.
6. Gresiant pavojui valstybei (karai, krizės, depresijos) ir visai sistemai pilietinė visuomenė atlieka stabilizavimo funkcijas. Ji kuria stiprias struktūras, kurios yra visuomenės gyvenimo pagrindas ir neleidžia jai žlugti.Taigi pilietinė visuomenė atlieka demokratijos stabilizavimo ir konfliktų tarp individų ir valstybės apribojimo, individo saviraiškos ir asmens interesų realizavimo funkcijas.
Pilietinės visuomenės formavimosi sąlygos ir prielaidos
Kaip jau buvo minėta šio darbo pradžioje, istorinė žmonių civilizacijos vystimosi patirtis aiškiai išskyrė dvi tendencijas: vienos valstybės savo vystimąsi nukreipė į demokratijos ir teisinės valstybės kelią, kitos – į totalitarizmą. Tai atsitinka dėl įvairių vidinių ir išorinių priežasčių. Suprantama, kad pilietinės visuomenės stiprėjimas siejamas tik su demokratine ir teisine valstybe, o pati demokratinė sistema neįsivaizduojama visuomenėje, kuri pagal savybes neatitinka pilietinės visuomenės standartų. Istorinė patirtis pastoviai įrodinėja, kad vakarų demokratijos modeliai yra tobulinusios iki šiol sukurtos valdymo sistemos. Todėl kalbėdamas apie pilietinės visuomenės formavimosi prielaidas, paminėsiu iš esmės demokratinės valstybės bruožus:1. rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės instituto įtvirtinimas;2. atstovaujamų institutų sukūrimas;3. įstatymais pagrįsta individo autonomija;4. visų visuomenės sektorių atvirumas;5. pasaulėžiūrinio ir organizacinio pliuralizmo egzistavimas;6. vertybių ir neformalių normų, reguliuojančių asociacijų sąveikas, egzistavimas;7. viešosios valdžios nesikišimas.(Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. – 2001, – 91 p.)Pilietinė dorybė – mitas ar realybė?
Liberalaus ir „pilietiško“ požiūrių nesutapimą, aiškinant pilietinės visuomenės atsiradimą, norėčiau išanalizuoti remdamasis Roberto D. Putnamo fundamentaliu tyrimu apie Italijos Šiaurės ir Pietų skirtumus, kurį jis aprašė savo populiaria tapusioje knygoje „Kad demokratija veiktų“. Šešiolikto amžiaus Florencijoje Nikolo Machiavelli ir keletas kitų jo amžininkų, mąstydami apie nestabilią respublikos institucijų istoriją, padarė išvada, kad laisvų institucijų sėkmės ar nesėkmės priklausė nuo piliečių būdo arba jų „pilietinės dorybės“. Anot senosios anglų ir amerikiečių politinės minties interpretacijos, šią „respublikoniškąją“ pilietinių humanistų mokyklą vėliau nugalėjo Hobbes, Lock ir jų pasekėjai liberalai. Respublikonai pabrėžė bendruomenės ir pilietinių pareigų svarbą, o liberalai akcentavo individualizmą ir asmens teises.
Anot liberalų, JAV konstitucija su savo „stabdžių ir atsvarų“ sistema buvo suprojektuota būtent taip, kad demokratija išliktų ir be visuomeniškosios dorybės. Tačiau pastaraisiais metais anglų-amerikiečių politinė filosofiją perliejo revizionizmo banga. Buvo peržiūrėta politinės minties istorija ir dabar įrodinėjama, kad „svarbi respublikoniškoji (pilietiškoji) tradicija, iš graikų ir Machiavell‘io ėjusi per septynioliktojo amžiaus Angliją, persidavė ir Amerikos konstitucijos kūrėjams.“ Naujieji respublikonai teoretikai neišvengė kritikos. Klasikinio liberaliojo individualizmo gynėjai įrodinėja, kad bendruomenės sąvoka, yra „pavojingas ir anachronistinis idealas.“ Tačiau Roberto Putmano ir jo bendražygių mokslinis tyrimas siekia įrodyti būtent priešingą nuomonę: „Reikšmingai didėjant pilietinės dorybės neturinčių piliečių skaičiui, liberalių visuomenių galimybės sėkmingai funkcionuoti palaipsniui mažės.“ Jis empiriškai ištyrė, ar demokratinio valdymo sėkmė priklauso nuo to, kiek jos aplinka priartėja prie „pilietinės visuomenės“ (Putnamo vadinama bendruomene) idealo. Mažiausiai dešimt amžių Šiaurė ir Pietūs Italijoje vadovavosi skirtingais požiūriais į kolektyvinio veiksmo dilemas, kamuojančias visas visuomenes. Priklausyti pilietinei visuomenei visų pirma reiškia aktyviai dalyvauti viešuosiuose reikaluose, būti pilietiškai angažuotam. Šiaurėje savitarpiškumo normas ir pilietinio angažuotumo tinklus įkūnijo gynybinės draugijos, gildijos, tarpusavio pagalbos bendrijos, kooperatyvai, profsąjungos ir kitos horizontalios pilietinės organizacijos. Jos užtikrino daug didesnį ekonominį ir institucinį veiksmingumą nei Pietuose, kur socialiniai ir politiniai santykiai konstruojami vertikaliai, egzistuoja žymi hierarchinė priklausomybė ir išnaudojimas, o izoliacija, abipusis įtarumas ir korupcija laikomi normaliu reiškiniu. Yra nedaug pilietinių asociacijų ir žmones vienijančių bendrijų. Taigi, kolektyvinis gyvenimas pietų Italijoje yra nykus. Kodėl? Vargu ar gyventojams patinka atsiskyrėliškai ir nuolankiai skursti. Savanoriškai bendradarbiauti lengviau sekasi bendruomenėje, paveldėjusioje pakankamai daug socialinio kapitalo. Pietų Italija negalėjo pasigirti socialinio kapitalo gausumu. Tai nauja sąvoka, pabrėžianti pilietinių tradicijų svarbą formuojantis pilietinei visuomenei. Socialinis kapitalas reiškia socialinių organizacijų ypatybes (tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai), kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus. Taip pat tradicijomis pagrįstas pasitikėjimas yra esminis socialinio kapitalo komponentas. Daugelyje buvusių komunistinių visuomenių pilietinės tradicijos buvo silpnos dar iki komunizmo, o totalitarinis valdymas pakenkė net ir tiems ribotiems socialinio kapitalo ištekliams. Tai iki šiol daro didelę neigiamą įtaką šių šalių ekonominei ir politinei raidai. Tačiau iš kitos pusės daug autorių pabrėžia pilietinės visuomenės krizės galimybes ir vakarų demokratijose, kur tokie reiškiniai kaip nusikalstamumas, šeimos silpnėjimas ir NVO sektoriaus komercializavimasis kenkia socialiniam kapitalui. Manau, kad daugelis autorių sutiks su Davido G. Greeno teiginiu, kad „visuomenė, kuriai moraliniai klausimai nebeaktualūs, iš esmės prarado gyvybiškai svarbų bet kokios visuomenės elementą.“ Šiandienos pasaulyje vis mažiau dėmesio skiriama tradicijoms, įpročiams, pilietinėms vertybėms. Socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip normos, tinklai ir pasitikėjimas, paprastai būna stiprinantys save ir kumuliaciniai. Sėkmingas uždarų ratų rezultatas yra socialinė pusiausvyra, kuriai būdingas aukštas bendradarbiavimo, pasitikėjimo, savitarpiškumo, pilietinio angažuotumo ir kolektyvinės gerovės lygis. Šie požymiai apibrėžia pilietinę bendruomenę (visuomenę). Ir, atvirkščiai, šių požiūrių nebuvimas nepilietinėje bendruomenėje taip pat save stiprina. Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus uždarame rate. Tam, kad viso to išvengti reikia tvirtai ir nuosekliai kurti socialinį kapitalą, nes „tai yra būdas pasiekti, kad demokratija veiktų.“IŠVADOS
Šiame darbe stengiausi plačiai apžvelgti pilietinės visuomenės problemas. Pradėjęs nuo įvairių praeities mokslininkų citatų, baigiau pagrindinių šiuolaikinės pilietinės visuomenės savybių ir funkcijų analizavimu. Bandžiau įrodyti, kad pilietinė visuomenė yra realus ir galingas veiksnys šiuolaikinėje demokratiškos valstybės teorijoje ir praktiniame gyvenime. Pati demokratija iš esmės tapatinama su teisine valstybe ir pilietine visuomene. Demokratiškas valdymas atsidurtų aklavietėje, jei netobulėtų pilietinė visuomenė ir nesiplėstų jos funkcijos, gyvybiškai svarbios valstybei. Pilietinė visuomenė – tai komunikacijos tarp individo ir valstybės pagrindas, visuomenės stabilizatoriaus, individo laisvės ir teisių garantija. Galiausiai norėjau pabrėžti „pilietiškumo“, kaip moralinės individo ir visuomenės savybės, prioritetą. Aukšta visuomenės moralė ir pilietinė dorybė niekada nepraranda aktualumo. Politika ir moralė
http://www.valsty.be/?name=university&do=o_theme&oId=1&oType=university&fId=11&id=13