Turinys
1. Sokrato gyvenimas ………………………………………………… 3
2. Sokrato etinės pažiūros .……………………………………………. 6
2.1 Žinojimas – didžiausia dorybė …………………………………….. 6
2.2 Dorybės sąvokos turinys ir etinė prasmė ………………………….. 7
2.3 Ar dorybės išmokstama? ..…………………………………………. 7
3. Išvados ..…………………………………………………………….. 8
4. Literatūros sąrašas ..………………………………………………… 9
1 Sokrato gyvenimas
Sokratas gimė 77-osios olimpiados metais (469m.pr.Kr.) Alopekėje (netoli Atėnų) akmenskaldžio Sofronisko ir pribuvėjos Fainaretės šeimoje. Jis buvo antras sūnus. Pagal tuometinį paprotį gimus sūnui tėvas kreipėsi į orakulą patarimo, kaip jį auklėti. Atsakymas buvo toks: tegu jis daro tai, kas jam šauna į galvą, o tėvai neturėtų trukdyti laisvai skleistis sūnaus polinkiams ir potraukiams, nes jis turįs savyje vidinį vadovą visam gyvenimui, kuris pranokstąs geriausius mokytojus ir auklėtojus (tai, ką vėliau Sokratas vadino daimonion). Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Kaip ir visi graikų jaunuoliai, Sokratas atliko karinę prievolę. Sokrato jaunystės laikais Atėnai garsėjo kaip politikų, karvedžių, jūreivių, prekijų ir menininkų miestas, bet filosofų neturėjo. Pirmasis savas Atėnų filosofas buvo Archelajas. Pasibaigus Peloponeso karui (404 m.pr.Kr.), Graikijoje įsigalėjo oligarchija ir vadinamoji trisdešimties tironija, kuriai vadovavo buvęs Sokrato mokinys Kritijas. Prasidėjo susidorojimai su nepaklusniais piliečiais. Sokratas, būdamas ištikimas teisėtumui, atvirai priešinosi tokiai politikai, todėl jam buvo uždrausta mokyti jaunuolius. Po metų trisdešimties tironija žlugo, vės sugrįžo demokratija, tačiau Sokratas nebuvo paliktas ramybėje. Žinoma, ir Sokratas nesitaikstė su tuo, kas jam buvo nepriimtina. Demokratijos idealu jis laikė Perikijo valdymo laikus (443-430m.pr.Kr.) ir naująją Atėnų demokratiją vertino kritiškai. Sokrato asmenybė įkūnija tauriausias žmogaus dvasines ir moralines savybes. Tai buvo žmogus, kuris gyveno taip, kaip pats mokė gyventi kitus. Jis buvo nepaprastai teisingas, kuklus, ištikimas savo draugams, savaip dievobaimingas ir itin nuosaikus fizinių poreikių atžvilgiu. Kaip savo valstybės pilietis, jis ištikimai tarnavo savo tėvynei, karo metais narsiai ją gynė, taikos metu taip pat rodė ištikimybės pareigai pavyzdį, drąsiai gindamas tiesą ir nuo įsiaudrinusios minios, ir nuo pareigūnų piktnaudžiavimo įstatymais. Kaip tik tuo o ypač savo gyvenimo būdu Sokratas išsiskyrė iš kitų atėniečių. Jis mėgdavo ištisas dienas klajoti po miestą ir pasišnekėti su kiekvienu, ką tik sutikdavo savo kelyje. Visiems imponuodavo ne tik jo samprotavimai ir pamokymai, bet ir išorė. Priešingai puošniai apsirengusiems sofistams, Sokratas dėvėjo paprastą apsiaustą, vaikščiojo daugiausia basas. Daugelis į jį žiūrėjo kaip į keistuolį, kuris kvaršina žmonėms galvas savo plepalais ir nepajėgia pasirūpinti nei savo šeima, nei pačiu savimi.
Iš tikrųjų kai kuriais atžvilgiais Sokrato elgesys priminė pagarsėjusių sofistų veiklą, tačiau nuo jų jis skyrėsi ne tik tuo, kad už teikiamas pamokas neimdavo jokio užmokesčio, bet ir savo mokymo turiniu. Jo esmė buvo lavinti žmogaus protą, kad jis geriau pažintų save, o pažinęs save žmogus gali nukreipti savo gyvenimą teisinga linkme ir išmintingai naudotis visomis žemiškomis gėrybėmis. Be to, priešingai negu sofistai, kurie dėjosi visažiniais išminčiais. Sokratas visada sakydavo: “Aš žinau, kad nieko nežinau”(“oida ouden eidos”). Vieši filosofiniai pokalbiai buvo didžiausia Sokrato aistra, kuri taip buvo jį užvaldžiusi, kad jis visiškai nebesirūpino nei savo šeimos buities reikalais, nei savimi. Savo gyvenimo prasme jis laikė mokyti žmones pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Nors jis gyveno nepritekliuje ir skurde, tačiau visuomet atsisakydavo jam ne kartą siūlyto geresnio būsto, žemės, maisto produktų. Stengėsi gyventi pats iš savęs, tenkindamasis minimumu. Jis buvo įsitikinęs, kad siekimas praturtėti iškreipia žmogų iš doros ir tiesos kelio. Plačiai žinoma, kaip kartą apsilankęs turguje jis nusistebėjo:”Kiek čia daug daiktų, kurių man nereikia”. Tad suprantama, kad tokios Sokrato nuostatos negalėjo patenkinti jo žmonos Ksantipės, ant kurios pečių gulė visi ūkio ir buities rūpesčiai. Kontrastas Sokrato moraliniam ir dvasiniam grožiui buvo jo išvaizda, visiškai beatitinkanti senovės graikų kūniškojo grožio etalono. Sokratas buvo tiesiog bjaurus: nedidelio ūgio, pilvotas, trumpu kaklu, didele nuplikusia galva, išsišovusia kakta, plačia suplota nosimi didelėmis šnervėmis, storomis lūpomis, pabrukusiu veidu – visa tai rodė stiprią juslinę jo prigimtį, kurią buvo sutramdžiusi išmintinga dorovinė siela. Būdamas toks neišvaizdus, Sokratas pasižymėjo didžiuliu vidiniu patrauklumu: jis visuomet būdavo gerai nusiteikęs, romus, švelnus, geraširdis, mėgdavo juokauti (dažniausiai su ironija), tad visiems atrodė kad, jis pats laimingiausias žmogus. O labiausiai visus traukė Sokrato išmintis. Platonas”Sokrato apologijoje”pasakoja, jog kartą Sokrato jaunystės draugas Chairefonas apsilankęs Delfų Apolono šventykloje ir paklausęs pitijos (Delfų orakulo žynės), ar esąs pasaulyje kas nors išmintingesnis už Sokratą. Atsakymas buvo vienareikšmis : nėra išmintingesnio. Tokį atsakymą, be abejo lėmė, tai kad Sokratas žinojo nežinąs. Jis nelaikė savęs visažiniu išminčiumi. Jo manymu, išmintis – tik dievų prerogatyva, o žmogus geriausiu atveju tegali būti išminties mylėtoju – filosofu. “Žinau, kad nieko nežinau” ir yra svarbiausias Sokrato filosofijos leitmotyvas. Kaip liudija Aristotelis, jaunystės metais Sokratas lankėsi Delfuose, ir jį ypač paveikė vienam iš septynių graikų išminčių lakedemoniečiui Chilonui (VI a.pr.Kr.) priskiriamas posakis “Pažink pats save “ (Gnothi seauton), iškaltas Apolono šventyklos frontone. (Čia buvo ir kitų posakių, pvz.,”Nieko per daug”, priskiriamas kitam graikų išminčiui Solonui). Minėtas posakis ir paskatino Sokratą gilintis į žmogaus esmę, aiškintis jo gyvenimo paskirties ir prasmės klausimus, žmogiškojo pažinimo galimybes ir ribas. Sokrato santykiai su kitais piliečiais ir draugais grindžiami pagarba ir tikru humaniškumu. Svarbiausia jog Sokrato poelgiuose pasireiškia meilė žmogui.Sokratas kritikuoja tik žodžius, o ne patį žmogų. Jis yra maksimaliai kuklus, jo mokiniai yra jo draugai.Sokrato mirtis tapo istoriniu įvykiu, tai atsitiko susiklosčius aplinkybėms, kuriuose išryškėjo paties filosofo vertybinė pozicija. Trys piliečiai ( Miletas, Altas, Likonas) filosofui iškėlė filosofui tokį kaltinimą: „Sokratas pažeidžia įstatymą tuo, kad gadina “tvirkina” jaunimą, nepripažysta dievų, kuriuos pripažista miestas ir pripažysta kažkokių tai naujų genijų reikšmingumą″ – Platonas. Kaltintojai reikalavo už tai skirti mirties bausmę, nes kaltinime nėra nieko netinkamo. Sokratas iš tiesų mokė jaunimą vadovautis savo proto autoritetu. Iki tol tradiciniai auklėjimo būdai buvo grindžiami išorinio autoriteto garbinimu. Sokratas peržengė nusistovėjusius liaudiško gyvenimo dėsnius. Po kaltės patvirtinimo, prieš nuosprendžio paskelbimą žodis buvo suteiktas kaltinamąjam. Sokratas turėjo maksimaliai nusižeminti, tokiu būdu demonstruodamas atgailą. Taip buvo pripažįstamas kaltinimo teisingumas. Sokratas to nedarė, jis teigė, kad jo veikla buvo teisinga. Jei jis bus išteisintas, darys tą patį. Sokratas galėjo išgelbėti sau gyvybę, tačiau turėjo atsisakyti galimybės gyventi pagal savo principus. Jis gerbė įstatymus. Sulaukęs 70 metų Sokratas išgėrė nuodų taurę su cikutos gėrimu. Jis išgeria mirties taurę. Jis paskutinis pilietis gr. Polių sistemoje, jis yra naujos – dvasinės – dorovinės individualybės pasireiškimas. Jo santykį su kitais piliečiais galime palyginti su tėvo ir neprotingų vaikų santykiu. Savo pavyzdžiu Sokratas rodo, jog vertybinis gyvenimo turinys yra aukščiau už patį gyvenimą.2 Sokrato etinės pažiūros
Sokratas filosofiją nukėlė iš dangaus į žemę, į miestus ir žmonių namus.Sokratas filosofiniam mąstymui suteikia esmingą etinį kryptingumą. Filosofija atranda žmonių kasdienio gyvenimo, laimės, dorovės, asmenybės, gėrio ir blogio problemas. Sokrato teorinė žiūra į pasaulį bei žmonių gyvenimą aktualizuoja naują dalyką – protas, mąstymasyra ne tik dievybių ar dievų, bet ir žmogaus esmingas požymis ir gebėjimas. Savarankiškas žmogaus protas ne tik atranda žemiškąjį pasaulį kaip pačių žmonių sukurtą kultųros erdvę, kuri kelia daug klausimų. Aiškėja, kad pats protas, kalba, žodžio ir minties galia yra problemiški, daugiareikšmiai, prieštaringi dalykai. Todėl iškyla svarbus ir naujas dvasinės kultūros raidos motyvas – poreikis apmąstyti patį protą, žmogaus mąstymo ir žodžio galią, žinojimo, išminties turinį bei praktines funkcijas. Sokratas pasineria į kasdienybės ir buities apmąstymų stichiją, tačiau nepasiduoda jos buitinių šnekų ir reikalų tėkmei. Priešingai negu sofistai, jis gilinasi į tai, kur glūdi dinamiško, judraus kasdienio gyvenimo pastovumas, kas svarbiausia žmonių reikaluose, koks esąs tikrasis žinojimas, kuo jis skiriasi nuo atsitiktinių, buitinių nuomonių, kaip protas ir žinojimas sąlygoja asmenybės dorovinį tapsmą ir elgseną.
2.1 Žinojimas – didžiausia dorybė
Tai pagrindinė Sokrato etikos tezė. Diskutuodamas su nuovokiais ir apsišvietusiais pašnekovais Sokratas parodo prieštarą tarp konkrečių dorybių ir dorovės esmės apibrėžimo. Visiems aišku, kad žmogaus dorybių, gerų savybių esama daug ir įvairių. Anot Sokrato visas žmogaus savybes ir gyvenimo reiškinių įvairovę galima padaryti vienišomis skirtybėmis, neturinčiomis tarp savęs nieko bendra. Vadinasi, mėginant aiškintis, kas yra dorybė, reikia ieškoti jos pamatinių, bendrų požymių. Dorovė negalinti būti tik vyriška ar moteriška, žmogaus amžiaus ar luomo, užimamų pareigybių ar profesijos išskirtiniai požymiai. Turinti būti tam tikra esminė dorovės savybė, aprėpianti visus žmones, nežoūrint to, kad jie būna gana skirtingi ir įvairūs.
Sokratas mėgina parodyti ir įtikinti pašnekovus, kad dorovės pagrindas esąs žinojimas. Etinė, racionali savižina laikoma dorovės kaip kultūros reiškinio pamatu.Sokrato etikos pagrindais postulatas dažnai pateikiamas dvejopai. Sakoma, kad žinojimas yra dorybė ir priešingai – dorybė yra žinojimas. Tai rodo žinojimo ir dorovės sąvokų vidinę koreliaciją ir netiesiogiai patvirtina, kad šis fundamentinių žmogaus būties pradų santykis realiame gyvenime nėra vienareikšmis ir paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.2.2 Dorybės sąvokos turinys ir etinė prasmė
Dorybės terminas Sokrato epochos kultūroje turėjo platų reikšmių spektrą. Šią sąvoką apibūdinamos ne tik dorovinės žmogaus savybės, charakterio bruožai, bet ir kitokios praktiškai vertingos kompetencijos – meistriškumas, profesinis įgudimas. „Arete“ reiškė plačiai suprantamą gėrį, naudą, gėrybes (agathon), ir laimę, gerovę, klestėjimą (eudaimonia). Dorybės, naudos, laimės gėrio, gerovės sąvokos buvo vartojamos vos ne kaip sinonimai. Apmąstydamas žmogaus individualios laimės sampratą etiniu požiūriu, Sokratas iškelia kelis esmingus dorovės savitumą apibūdinančius aspektus : Dorybės, nors įvairiai naudojamos ir jų esama visokių, jos turi visuotinę reikšmę; žmogus sugeba rinktis gėrį ar blogį, elgtis dorai ar netinkamai; žmogus turi vidinę dvasios galią ir „vadovą“ , padedantį skirti gėrį nuo blogio. Toji galia ir autonominis elgsenos vadovas – protas ir žinojimas.
2.3 Ar dorybės išmokstama?
Bene labiausiai paradoksali ir „trikdanti“ Sokrato etikos įžvalga, – dorybių negalima išmokti ir kitus išmokyti. Atrodo, kad taip tvirtindamas Sokratas kerta medį, kurį pats išaugino. Prieštaravimas savojo mokymo etinei dvasiai – daryti žmones geresniais, ugdyti jų dorovines savybes – akivaizdus ir tarsi „neabejotinai“ . Dorovinio ugdymo galimybes Sokratas apmąsto kaip dorovės esmės tyrimų aspektą. Sokratas dorovinio ugdymo galimybes aptaria keliais požiūriais. Pirmas argumentas: dorovė nėra įgimta žmogaus savybė, vadinasi, „geri žmonės geri ne iš prigimties“ . Esą, ir gerų žmonių, žymių valstybės veikėjų vaikai dažnokai elgiasi nedorai. Todėl socialinė prigimtis nesąs svarbiausias dorybės įgijimo veiksnys.
Sokratiškosios etinės problematikos motyvas, esą dorybių negalima išmokti, turi gilią, nesenstančią kultūrinę reikšmę. Bene pirmąsyk etinės minties istorijoje taip aiškiai ir konceptualiai keliama idėja, jog tarp žmogaus įvairių praktinių žinojimų, mokėjimų, kompetencijų ir asmenybės dorovinio tapsmo bei žmogaus praktinės elgsenos nėra tiesioginės ir vienareikšmės priklausomybės. Geras profesinis žmogaus parengimas dar nėra pakankamas pagrindas tokį mokytumą prilyginti asmenybės doroviniam tapsmui.Mąstytojas įtaigauja tokį dorovės supratimą: „būti geram“ – tai ne vien būti pasirengusiam kokiai nors praktinei veiklai. Gerą žmogų kaip savarankišką asmenybę formuoja ir kuria visuotinę kultūrinę vertę turinti proto, etinio žinojimo galia.Išvados Sokrato naujos etinės idėjos, unikalus filosofavimo būdas, kasdienio gyvenimo savitas stilius ir paskutinis mąstytojo gestas – savanoriškai pasirinkta cikutos taurė (nuodų) sukūrė tokią personifikuotą etinių, dorinių, politinių ir kitokių kultūros reikšmių visumą, kuri jau pustrečio tūkstančio metų nepraranda sokratiškojo etinės ir dorovinės kultūros fenomeno apibendrintos prasmės. Sokrato etika ir gyvenimo dramatiška baigmė iškelia „sokratiškojo konflikto“ daugiabriaunę problemą ir aktualizuoja jos šiuolaikinius apmąstymus. Sokrato pavyzdys liudija, kad etinis žinojimas, žmogaus mąstymo etinio matmens puoselėjimas ir stiprinimas suteikia stiprybės ne tik žmogui, bet palieka neišdildomą žymę visoje kultūros raidoje. Sokrato palikimas mums – tai skatinimas mąstyti apie pasaulį, suvokti savo asmeninį santykį su juo. Ir nebijoti kelti klausimus , į kuriuos atsakymo dar nežinome, bet privalome ieškoti. Žinoti, ko dar nežinome – taip sokratiškai atsiveriame patys sau ir savo kultūros problemoms.
Literatūros sąrašas
1. Baranova, J. (2002). Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius2. Filosofijos atlasas. (1998). Vilnius3. Frust, M. Trinksas, J. Filosofija. (1995). Vilnius.4. Ozolas, R. (1988). Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją. Vilnius.
5. Žibaitis, R. (1997). Sokrato etika. Vilnius