Pažinimas ir tiesos problema. Tiesos objektyvumo ir santykinumo aspektai.

Tiesos problema pažinime. Tiesos objektyvumo ir santykinumo aspektai.

Klasikinė ir kitos tiesos teorijos. (iš Nekrašo vadovėlio, 126-147 psl.)

Mokslo raidos problema ir skirtingi jos sprendimai. Sąvokos, kurių turinį reik suprast – kumuliatyvizmas ir antikumuliatyvizmas, mokslo raidos fazės, normalaus mokslo fazė, mokslo revoliucija, anomalija, paradigma. (Iš Nekrašo, 173-183 psl.)

 

Pažinimo prasmė ir tikslas – kad jo rezultatai atitiktų tikrovę. Pažinimo rezultatų, išreiškiamų mokslinėmis teorijomis, ir tikrovės atitikimo problema filosofijoje formuluojama kaip tiesos problema. Tiesos problema, nusakanti žinojimo turinio pažintinę vertę, svarbi dviem aspektais: objektyvumo ir absoliutumo. Žinojimo objektyvumo klausimas yrra apie tai, ar žmogus gali įgyti tokį teorinį turinį, kuris nepriklausytų nuo subjekto, kitaip tariant, būtų objektyvus. Žinojimo absoliutumo aspektas susijęs su klausimu, ar galima žinojimą įgyti iš karto, ar pažinimo rezultatai yra galutinai, absoliutūs, ar tik santykiški, apytikriai.

Tikrovė – tai ne ribotas mechanizmas, o vystimosi procesas. Tikrovės negalima išreikšti baigtiniu pavidalu. Kaip ir tikrovė, pažinimas yra nenutrūkstamas procesas.

Teorijos niekada neduos galutinio tikrovės vaizdo, nes reiškinių sąveika – begalinė. Mūsų žinios kinta kartu su praktine visuomenės veikla ir pažinimo raida.

Klasikinė tiesos saamprata. Antikos mąstytojai, pradedant Platonu manė, kad filosofui turi rūpėti trys dalykai: gėris, grožis ir tiesa. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė priskiriama mintims, teiginiams, teorijoms. Jeigu mintis ar teorija teisinga, ji vadinama tiesa. Bet kokią mintį ar teoriją reikia laikyti teisinga? Da

aug kas atsakytų taip: tokią, kuri atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus, tikrovę. Arba taip: teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus dalykus, t. y. nurodo jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Šia samprata rėmėsi Aristotelis ir Platonas, tad galime vadinti ją klasikine.

Viduramžių mąstytojai, sekę antikos autoritetais, tiesą glaustai apibrėždavo taip: „Tiea yra daikto ir minties atitikimas“. Klasikiniu požiūriu, tiesa yra tikrovę atitinkantis teiginys.

Nemaža dalis Naujųjų laikų filosofų pripažino, kad reikia atsisakyti požiūrio į tiesą kaip minčių ir daiktų atitikimą ir pabandyti sutapatinti tiesą su aiškiai apibrėžtu jos kriterijumi.

Akivaizdumo teorija. Ieškant alternatyvos klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo pabandyta suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė(daiktai) būtų visiškai neminima. Tai gal verta būtų palyginti žinias su tuo, kuo jos nėra, su tikrove, tai gaal verta būtų pabandyti tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis.

Pažinimui reikšmingas dalykas yra ne patys pojūčiai, bet juslinio suvokimo rezultatus išreiškiantys teiginiai. O tokie teiginiai, kad ir kaip juos vadintume – empiriniais, stebėjimo, patyrimo, – jau yra tam tikros žinios.

Tiesą buvo bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu arba žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.

Descartes‘o poziciją galima išdėstyti taip: teisingos yra žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių , akivaizdžių tiesų.

Antra akivaizdumo sąvoka atrodo paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Ak

kivaizdu yra tai, kas intuityviai aišku. Bet kas yra intuicija ir ką galima, o ko negalima suvokti intuityviai? Tai sudėtinga filosofinė problema ir ji gvildenama iki šiol. Ją nagrinėję mąstytojai bandė atskirti juslinę ir intelektualinę intuiciją, bet nesutarė, kuri iš jų yra svarbesnė.

Sutapatinus tiesą su loginiu akivaizdumu, teisingais reikėtų laikyti, matyt, tik logikos dėsnius.

Loginės darnos teorija. Antra neklasikinė tiesos samprata sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinė darną, rišlumą arba, moksliškiau kalbant, koherentiškumą.

Leibnizo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas – tai loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka: visos jos logiškai susijusios. Leibnizas yra tikras, jog, norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima išvesti iš loginio– tapatybės dėsnio. Tiksliau tariant , teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu

Pragmatinė tiesos samprata.

Žinių kaupimas, atradimų gausėjimas rodo nuolatinę, nenutrūkstama mokslo pažangą. Požiūris, kad mokslo žinios nuolat kaupiamos, vadinamas kumuliatyvizmu.

Kumuliatyvizmo šalininkų požiūriu mokslo raida yra neproblematiškas dalykas – ji tokia pat natūrali kaip medžio augimas. Prasminga, atrodė, kelti tik tokį klausimą: ar tas augimas kada nors pasibaigs? Į jį daug tyrinėtojų buvo linkę at

tsakyti teigiamai: ateity visos mokslo problemos bus išspręstos, visos augalų ir gyvūnų rušys – ištirtos ir t.t. Pvz., keletas žymių profesorių XIX ir XX sanduroje teigė, kad fizikoje jau beveik viskas atrasta. Bet kai klasinikinė gamtotyra buvo bebaigianti, kaip atrodė daugeliui kumuliatyvizmo šalininkų, išspręsti visas svarbias ir įdomias mokslo problemas, XIX ir XX a. sandūroje fizikoje prasidėjo permainos, kurios privertė pakeisti požiūri ne vien į klasikinę gamtotyrą, bet ir į pačią mokslo raidą. (Problema ta, kad kumuliatyvizmo šalininkai manė, jog viskas yra beveik išsiaiškinta, visos mokslo svarbios ir įdomios idėjos jau išspręstos).

Pasidarė aišku, kad mokslo raida netolygi – joje yra lūžių. Mokslo žinios ne tik kaupiamos, bet kai kada ir peržiūrimos, radikaliai atnaujinamos, keičiamos kitomis.

Kumuliatyvizmą – ilgai vyravusią mokslo raidos koncepciją – XX a. mokslo filosofijoje pakeitė antikumuliatyvizmas.

Antikumuliatyvizmo požiūriu, mokslo raida yra ne tiek žinių kaupimo, kiek mokslo teorijų kaita. Naujos teorijos vienokia ar kitokia prasme paneigia senąsias, nors tarp jų gali egzistuoti tam tikras ryšys ir perimamumas.

Kas lemia vienos teorijos pakeitimą kita? Vienų teoretikų nuomone, svarbiausia priežastis – senų teorijų ir naujų empirinių faktų neatitikimas. K. Popperio nuomone, mokslo žinios plėtojasi tik empiriškai paneigiant ankstesnes teorijas, nes jas paneigus pasidaro būtina iškelti naujas hipotezes, suformuluoti naujas teorijas. Pasak Popperio, visos mūsų teorijos yra hipotetinės. Jos, aišku, turi bū

ūti išbandomos, empiriškai tikrinamos. Tačiau teigiami bandymo rezultatai mūsų žinių nepraplečia ir neįrodo, kad tikrinamos teorijos yra teisingos, taigi nauda iš jų menka. Žinios pletojamos tik neigiant senąsias teorijas. Todėl ilgą laiką Popperis laikėsi požiūrio, kad principinė žinių plėtros schema yra spėjimai-paneigimai.

Ar vienintelė šalinimo procedūros išvada yra teorijos paneigimas ir atmetimas, ar teorija taip pat gali būti modifikuojama? Šis klausimas Popperį pastato į kėblią padėtį. Jis, atrodo, supranta, kad teorijai susidūrus su jai prieštaraujančiais faktais, ji ne visada atmetama. Tačiau, kita vertus, tokią teoriją vis dėlto reikia laikyti paneigta, falsifikuota, klaidinga.

Seną teoriją galima atmesti tik tada, kai įvygdytos bent dvi sąlygos. Pirmą, mūsų bandymai modifikuoti senąją teoriją pašalinant jos klaidas yra nesėkmingi – teorija, net iš dalies ją pertvarkius, vis vien neatitinka kai kurių žinomų empirinių faktų, kuriuos turėtų paaiškinti.

Paprastumas yra vienas iš teorijos pažinimo kriterijų, bet jį labai sunku kiekybiškai apibrėžti.

Seną – tiek pernelyg sudėtingą, tiek neatitinkančią faktų – teoriją galimą atmesti tik tada, kai sukurta nauja geresnė teorija. Ji turi paaiškinti visus tuos faktus, kuriuos sugebėjo paaiškinti senoji. Taip pat, turi paaiškinti ir tuos faktus, kurių senoji nesugebėjo.

Paradigma – 1. Žodžio kaitybos formų sistema, asmenavimo, kirčiavimo ar linksniavimo pavyzdys; 2. Teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus moksl. Tyrimas, visuma. 3. Pavyzdys iš istorijos, panaudotas įrodymui, palyginimui. T. Kuhnas, savo filosofijos knygoje „mokslo revoliucijų struktūros“, puslapiuose paradigmas jis apibūdina taip: „Jomis aš laikau visuotinai pripažintus mokslo pasiekimus, tam tikru metu suteikiančius mokslinei bendruomenei problemų kėlimo ir jų sprendimo modelį.“ Paradigma – pavyzdys, modelis.

Normalus mokslas. Mokslininkų bendruomenė, kuri vadovaujasi tam tikra paradigma, mokslines problemas sprendžia iš esmės kopijuodama klasikinius analogiškų problemų sprendimo būdus. Tokio tipo mokslinę veiklą Kuhnas vadina normaliu mokslu. Normalaus mokslo tiklsas nėra iš principo naujų reiškinių nustatymas. Normalios mokslinės veiklos periodu mokslininkai nekelia sau tikslo sukurti naujas teorijas ir yra nepakantūs bandantiems tai daryti. Jie siekia tyrinėti tik tuos reiškinius, kuriuos numato paradigma ir bando paaiškinti paradigmos sąvokomis.