Socialinių darbuotojų pareigos, kompetencijos, kvalifikaciniai reikalavimai, galimybės kelti kvalifikaciją
Savarankiškas darbas
Planas
Socialinių darbuotojų pareigos
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Socialinio darbuotojo kvalifikaciniai reikalavimai
Socialinio darbuotojo galimybės kelti kvalifikaciją
Išvados
Klausimai temos aptarimui
Informacijos šaltinių sąrašas
Socialinių darbuotojų pareigos
Pagrindinė socialinio darbo idėja – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu siekiama įtvirtinti bendrąsias socialinio darbo nuostatas. Kodeksas vertintinas socialinio darbuotojo elgsenos savireguliacijos požiūriu.
Socialinis darbuotojas siekia teikti pagalbą klientui (asmeniui ar jų grupei – paslaugų užsakovui). Siekdamas teikti pagalbą, socialinis darbuotojas: yra gero profesinio išsilavinimo specialistas, pasižymintis dorovingumu, nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina žinias, kad galėtų realizuoti socialinio darbo vertybes. Kiek galėdamas išnaudoja profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti. Savo veikla siekia kliento gerovės, darbe jo interesus vertina labiau nei savuosius, pasisako prieš žmonių ar jų grupių diskriminavimą, nehumanišką elgesį su jais. Atsako už teikiamų paslaugų kokybę ir yra nepakantus piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nesiekia išnaudoti kliento.
Socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamasis šiuo principu, socialinis darbuotojas: pripažįsta visus asmenis, kuriems reikalinga jo pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių. Aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdamas nuoširdumu bei atsidavimu jiems. Jis yra suinteresuotas kompetentingai padėti klientui, įveikti jo gyvenimo sunkumus.Atskleidžia ir įvertina paties kliento galimybes savarankiškai spręsti savo gyvenimo problemas, informuoja klientą apie galimą pagalbos suteikimą, teikia klientui išsamią informaciją apie jo teises, galimybes bei su tuo susijusias pareigas. Pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja kliento interesai. Nutraukia ryšius su klientu, jam sutikus, kai visos galimybės yra išnaudotos arba pagalba nebereikalinga. Neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientą be jo sutikimo tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Teikdami socialines paslaugas socialiniai darbuotojai paprastai dirba komandoje su kitais socialinių paslaugų teikėjais bei socialinių darbuotojų asistentais. Kiekvieno, nepriklausomai nuo institucijos, kurioje dirba socialinis darbuotojas, komandą sudaro keletas pagrindinių atstovų.
Analizuodama socialinio darbuotojo komandą, pateikiama tokia schema:
Dirbdamas seniūnijoje socialinis darbuotojas turi pirmiausia bendradarbiauti su vietos savivaldos administracijos atstovais, kurie pateikia reikiamą informaciją apie asmenis, gyvenančius toje teritorijoje. Labai svarbūs – teisėsaugos atstovais, kurie bet kada jam padėtų, ypatingai lankant rizikos grupės šeimas. Bendruomenė – viena svarbiausių organizacijų bet kurioje teritorijoje. Ji daugiausiai žino apie gyvenančius asmenis, asmenis, kuriems reikalinga pagalba. Socialinis darbuotojas gebėdamas bendradarbiauti su bendruomene, greičiau pasiekia norimų rezultatų. Mokyklose yra socialiniai pedagogai, kurie turėtų glaudžiai bendradarbiauti bei skatinti mokyklos bendruomenę bendradarbiauti su vietos savivaldos socialiniais darbuotojais. Socialinis pedagogas atstovauja vaikus, tačiau už mokyklos ribų padėti vaikams gali socialinis darbuotojas bei tėvai. Taigi remiantis pateikta schema svarbiausia socialiniam darbuotojui susikurti stiprią komandą, kurios pagalba būtų pasiekiami maksimalūs rezultatai. Sukūręs reikiamą komandą, socialinis darbuotojas privalo įsisavinti savo vykdomos veiklos aspektus.
Pagrindinė veikla, kurią vykdo socialinis darbuotojas pateikta šiame paveiksle:
Socialinio darbuotojo veiklą galima suskirstyti į tokias sritis kaip subjektas, valdymas, priemonės, sąlygos, aplinka, kontrolė ir t.t. Socialinis darbuotojas turi mokėti analizuoti supančią aplinką klientą, sugebėti išsikelti darbo tikslus, kurių sieks. Numatyti, kokiomis priemonėmis bus siekiama įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir t.t. Vadinasi, socialinis darbuotojas savo darbe privalo turėti įvairų kompetencijų, kurios jam padėtų sėkmingai vykdyti numatytą veiklą. Jis privalo puikiai planuoti, analizuoti, valdyti, kontroliuoti, o tai sudaro pagrindines socialinio darbo funkcijas. Socialinis darbuotojas žvelgia į klientus remdamasis savo mintimis, jausmais, įsitikinimais – savo gyvenimo stiliumi, kuriam gali būti būdingi neišspręsti vidiniai konfliktai, asmeninės savęs vertinimo problemos, trukdančios kurti adekvačius, profesionalius santykius (Kepalaitė, 2004, p. 149).
Socialinis darbuotojas organizuoja pagalbą klientui (individui, grupei, bendruomenei) įvairiose socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo sistemos, vidaus reikalų sistemos įstaigose. Padeda atstatyti asmens ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Identifikuoja asmens socialines problemas ir įvertina socialinius poreikius, planuoja ir teikia socialinę paramą, analizuoja jos eigą ir vertina rezultatus, koordinuoja socialinės paramos teikimą. Dirba su kitais specialistais (psichologais, gydytojais), juos konsultuoja, bendradarbiauja kuriant įvairias programas. Priklausomai nuo darbo vietos atlieka skirtingus vaidmenis: analizuoja socialinę situaciją, atlieka tyrimus; planuoja paslaugas. Padeda žmonėms rasti ir panaudoti savo galimybes nugalint sunkumus ir negalias. Telkia bendruomenės išteklius socialinių paslaugų teikimui. Vykdo narkomanijos, savižudybių ir kitą prevencijos darbą. „Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį tiekiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problema. Kadangi socialiniai darbuotojai padeda labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėmis, todėl profesionali pagalba jiems turi būti ypač svarbi ir atsakinga pareiga.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Kompetencija – ,,funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą – žymi dirbančiojo gebėjimą taikyti turimas žinias konkrečioje situacijoje, efektyviai sprendžiant iškylančias problemas. Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją“ (Verslas, vadyba ir studijos, 2002, p. 12).
Žinios yra kompetencijos dalis, kadangi turėti tam tikrų žinių dar nereiškia sugebėti jas įgyvendinti. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą savo asmeninį požiūrį į užduotį, kurią jam reikia įvykdyti. Nuo to, ar šis požiūris yra teigiamas ar neigiamas, labai priklauso užduoties atlikimo rezultatų. Žmogus gali būti apibūdintas kaip nekompetentingas, jeigu jis nepademonstruoja teisingo požiūrio. Asmeninės savybės ir sugebėjimai taip pat turi labai daug reikšmės darbo atlikimo kokybei ir rezultatams. Kai kurioms užduotims atlikti asmeninės savybės yra ypatingai svarbios, pvz. klientų aptarnavimui, reklamai ir t.t. Kompetenciją sudaro toks elgesys, tokios žinios, tokie gebėjimai, talentai ir asmeniniai bruožai, kurie padeda geriau atlikti darbą.
Apibendrinant kompetencijos sąvoka nurodo asmens sugebėjimą išlaikyti pusiausvyrą tarp kvalifikacijų ir specifinių socialinių sąlygų. Žmogus gerina kompetenciją visą gyvenimą, sąveikaudamas su kitais žmonėmis. Todėl kompetencija yra neatsiejama nuo darbo aplinkos ir žmonių santykių. Kompetencija yra tai, ką žmogus rodo, o ne ką turi.
Socialinio darbuotojo – profesionalo tam tikroje srityje, kompetencija gali priklausyti ir galėtų būti nagrinėjama išskiriant dvi dimensijas – sritį ir kokybę. Srities dimensija nusako, kurioje srityje socialinis darbuotojas yra kompetentingas t.y. vaidmenys, užduotys, funkcijos ir t.t. Kokybės dimensija apibrėžia darbo kokybę tam tikroje skalėje: pradedant darbuotoju, kuris yra ką tik pradėjęs dirbti ir nėra gerai susipažinęs su tam tikra sritimi, ir baigiant ekspertu, kuris yra pripažintas kolegų kaip ypatingai gerai išmanantis tam tikrą sritį.
Atliekant socialinį darbą kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).
Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Norėdami sėkmingai įgyvendinti labiausiai paplitusius socialinio darbo uždavinius, reikalingos penkios pagrindinės socialinio darbuotojo kompetencijos:
• Bendravimas ir įsipareigojimas;
• Įvertinimas ir planavimas;
• Intervencija ir paslaugų užtikrinimas;
• Darbas organizacijoje;
• Profesionalios kompetencijos vystymas (Vaicekauskienė, 2007, p. 29).
Pasak Vaicekauskienė, norėdamas sėkmingai įgyvendinti socialinio darbo uždavinius, socialinis darbuotojas turi turėti prieš tai išvardintas kompetencijas. Šios kompetencijos puikiai matyti lentelėje.
Mokslininkai pažymi, kad pagrindinės socialinio darbuotojo besikeičiančioje visuomenėje kompetencijos yra ,,funkcinių sistemų visuomenėje pažinimas ir analizavimas, interakcijos su asmeniu sukūrimas ir palaikymas bei valstybės socialinės politikos pokyčių inicijavimas“ (Švedaitė, 2004, p. 8).
Apibendrinant socialinio darbuotojo kompetencijas, būtina išskirti tris pagrindines sudėtines socialinio darbuotojo kompetencijos dalis: žinias, vertybes ir įgūdžius, kurias įtakoja visuomenėje vykstantys pokyčiai, kliento ir darbuotojo sąveikos procesai bei socialinių darbuotojų poreikis nuolat tobulintis, ieškoti naujovių socialiniame darbe.
Socialinio darbuotojo kvalifikaciniai reikalavimai
Socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų kvalifikaciniai reikalavimai (toliau – reikalavimai) nustato socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų vertybines nuostatas, apibrėžia jų profesinę veiklą, žinias, įgūdžius bei asmenines savybes, reikalingas profesinėms užduotims vykdyti.
Reikalavimai taikomi visų specializacijų socialiniams darbuotojams ir socialinių darbuotojų padėjėjams, dirbantiems valstybės, savivaldybių, privačiose ar kitose įstaigose, įmonėse, organizacijose, asociacijose, labdaros ir paramos fonduose, religinėse bendruomenėse, bendrijose ir centruose ar kt.
Socialinis darbuotojas turi turėti ar siekti įgyti aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Socialinio darbo ar jam prilyginto išsilavinimo sąrašą nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Socialinio darbuotojo padėjėjui reikalavimas turėti aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą yra netaikomas.
Socialinis darbuotojas turi turėti teorinių socialinio darbo žinių apie Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, socialinės apsaugos sritį reglamentuojančius teisės aktus, žmogaus teises, Europos Sąjungos šalių socialinės paramos sistemas.
Socialinis darbuotojas savo įgytomis teorinėmis socialinio darbo žiniomis ir praktiniais socialinio darbo įgūdžiais bei gebėjimais turi nuolat dalintis su savo kolegomis, socialinių darbuotojų padėjėjais, socialinio darbo studentais ir kitais socialinį darbą dirbančiais asmenimis.
Socialinis darbuotojas turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje funkcionuoja individas.
Socialinis darbuotojas turi gebėti tiksliai vertinti žmogaus socialinę situaciją, veiksmingai bendrauti su asmeniu ir jo aplinka, efektyviai organizuoti žmogiškuosius, finansinius bei kitus galimus išteklius, organizuoti socialinį darbą ir socialinių paslaugų teikimą.
Socialinis darbuotojas turi atsižvelgti į kliento individualumą, vadovautis jo poreikiais ir parinkti tokius socialinio darbo metodus bei socialines paslaugas, kurios geriausiai tiktų spręsti konkrečias kliento, jo šeimos ar bendruomenės socialines problemas ir geriausiai atitiktų jų interesus.
Socialinio darbuotojo padėjėjas, siekdamas geriausio žmogaus intereso, turi nuolat glaudžiai bendradarbiauti su jam vadovaujančiu socialiniu darbuotoju.
Socialinių darbuotojų galimybės kelti kvalifikaciją
Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas naudingas ir darbuotojui, ir organizacijai. Darbuotojui naudingas dėl to, kad padeda rasti įvairių problemų sprendimus, padidina darbinės veiklos vertę ir darbo našumą, sustiprina darbuotojo pasitikėjimą savo jėgomis, sukuria platesnes perspektyvas karjerai, formuoja geresnį organizacijos klimatą. Darbuotojų mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas organizacijai naudingas, nes skatina motyvacijos augimą ir didina lankstumą bei garantuoja organizacijos narių reikalingo organizacijai kvalifikacijos lygio palaikymą.
Socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimui organizuoti 1994 m. prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkurtas socialinių darbuotojų rengimo centras. Nuo 2006 m. sausio 1 d. reorganizuotas kaip Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos padalinys. Socialinių darbuotojų rengimo centras (toliau SDRC) organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursų klausytojams pagal veiklos sritį, kurioje jie dirba. Šio centro tikslai:
suteikti profesines žinias socialinį darbą dirbantiems žmonėms, sistemingai tobulinti jų darbo įgūdžius, siekiant kokybinės socialinio darbo raidos Lietuvoje,
įgyvendinti socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimosi strategiją,
koordinuoti socialinių darbuotojų praktikų atestaciją,
skleisti pažangią socialinio darbo inovacijų patirtį,
kaupti ir skleisti informaciją apie socialinio darbo metodines inovacijas,
bendradarbiauti su šalies bei užsienio institucijomis socialinio darbo srityje,
dalyvauti socialinės veiklos plėtojimo projektuose.
Socialinių darbuotojų rengimo centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija šalies mastu tiria poreikį socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programoms, inicijuoja ir koordinuoja šių programų rengimą bei jų įgyvendinimą. Centre yra teikiama visa reikalinga informacija socialiniam darbuotojui, pageidaujančiam tobulinti savo profesinę kvalifikaciją. Be šios institucijos socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programas rengia ir vykdo socialinio darbo metodiniai centrai, socialinio darbo mokymo įstaigos bei kitos įstaigos, įmonės, organizacijos.
2001 metais pradėta vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtinta socialinių darbuotojų, dirbančių praktinį socialinį darbą ir neturinčių socialinio darbuotojo išsilavinimo, atestavimui privaloma kvalifikacinio mokymo programa. Rengiant programą remtasi dėstytojų ir absolventų – socialinio darbo magistrų, sukaupta patirtimi. Sudarant programos modulius, parenkant mokymosi metodus ir būdus laikytasi nuostatos apie trejopą programos paskirtį:
• remiantis perteikiamomis žiniomis ir praktiniais užsiėmimais padėti praktinį darbą atliekantiems darbuotojams plačiau suvokti socialinio darbo paskirtį ir jo kaitą;
• sudaryti sąlygas kursų dalyviams patiems įvertinti savo kompetenciją, žinias bei įgūdžius ir nusistatyti kvalifikacijos tobulinimo tikslus ir uždavinius;
• skatinti požiūrį, kad tęstinis kvalifikacijos tobulinimas yra būtina ir privaloma socialinio darbuotojo profesionalumo sąlyga (Ivanauskienė; Varžinskienė, 2003, p. 128).
Taigi mokymo programos tikslas – sudaryti galimybes socialiniams darbuotojams įgyti būtinas bazines žinias ir įgūdžius ir jas taikyti dirbant praktinį darbą.
Minimali socialinio darbuotojo kvalifikacijos tobulinimo trukmė priklauso nuo kvalifikacinės kategorijos, kurią jis siekia įgyti arba prasitęsti ir kuri yra nustatyta Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos apraše, patvirtintame socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-92 (Žin., 2006, Nr. 43-1569).
Viena iš kvalifikacijos kėlimo formų socialiniame darbe – supervizijos vykdymas, dalyvavimas joje. Praktinio mokymosi metu superviziją gali vykdyti socialinis darbuotojas, kuris yra užbaigęs specialius supervizijos mokymus socialinio darbo mokymo įstaigoje bei turi aukštesnę socialinio darbuotojo kvalifikacinę kategoriją, nei jo supervizuojami asmenys. Iki šiol Lietuvoje apie praktinę supervizorių veiklą kalbama mažai. A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2006) atskleidžia ,,supervizijos kaip metodinės formos, teikiant profesionalią pagalbą profesinių santykių srityje“ reikšmę profesinėje veikloje (Kiaunytė; Dirgėlienė, 2006, p. 13).
Kiekvienos socialinės įstaigos turi siekti, kad jų darbuotojai keltų kvalifikaciją, gilintų savo kompetenciją. Socialinio darbuotojo darbdavys ,,privalo jam sudaryti sąlygas tobulinti savo profesinę kvalifikaciją nustatytomis profesinės kvalifikacijos tobulinimo formomis ne mažiau kaip 16 valandų per metus“ (Žin., 2006, Nr.43-1569).
Socialinio darbuotojo dalyvavimas kituose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose (socialinio darbo stažuotėse, socialinio darbo mokymo įstaigų organizuojamuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose) Europos Sąjungos, Europos Ekonominės erdvės valstybėse ar Šveicarijos konfederacijoje yra įskaitomas į socialinio darbuotojo kvalifikacijos tobulinimą, atitinkamai prilyginant jo išklausytas teorinio ar praktinio mokymo valandas Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos apraše nustatytoms valandoms.
Socialinis darbuotojas, siekdamas, kad išklausytos teorinio ar praktinio mokymo valandos būtų įskaitytos į jo kvalifikacijos tobulinimą, privalo turėti pažymą, kuri būtų išduota kvalifikacijos tobulinimą vykdžiusios įstaigos, įmonės, organizacijos vadovo arba jos struktūrinio padalinio vadovo. Pažymoje turi būti nurodyta: vieta, kurioje socialinis darbuotojas tobulino savo kvalifikaciją, kvalifikacijos tobulinimo data ir trukmė (valandomis), trumpas kvalifikacijos tobulinimo turinio aprašymas. Pažyma turi būti patvirtinta ją išdavusio asmens parašu ir įstaigos, įmonės, organizacijos antspaudu.
Išvados
Socialinis darbas siekia sustiprinti asmens ar asmenų grupių socialinį funkcionavimą pabrėždamas socialinius santykius, santykius tarp žmogaus ir jo aplinkos. Veikla turi tris funkcijas: susilpnėjusių gebėjimų atkūrimas, rūpinimasis resursais ir disfunkcijos įveika.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai profesinė veikla, nukreipta ryšiams tarp žmonių ir jų aplinkai pagerinti, sustiprinti asmens prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jam integruotis visuomenėje. Tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas skatina ir suteikia galimybę patiems žmonėms dalyvauti sprendžiant atsiradusias problemas. Socialinį darbą dirba socialinių paslaugų įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai. Dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę asmuo, įgijęs aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Socialinių paslaugų įstatymas, priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 metais pirmą kartą Lietuvoje teisiškai apibrėžė profesionalų socialinį darbą ir socialinį darbuotoją.
Klausimai temos aptarimui
Kokiais principais vadovaujasi socialinis darbuotojas atlikdamas savo darbą?
Kokia turi būti socialinio darbuotojo komanda?
Į kokias sritis galima suskirstyti socialinio darbuotojo veiklą?
Kas sudaro kompeteciją?
Penkios pagrindinės socialinio darbuotojo kompetencijos?
Pasakyti tris pagrindines sudėtines socialinio darbuotojo kompetencijos dalis?
Ką nustato socialinio darbuotojo kvalifikaciniai reikalavimai?
Koks yra kvalifikacijos kėlimo mokymo programos tikslas?
Kokia yra viena iš kvalifikacijos kėlimo formų socialiniame darbe?
Ka turi turėti socialinis darbuotojas, siekdamas, kad išklausytos teorinio ar praktinio mokymo valandos būtų įskaitytos į jo kvalifikacijos tobulinimą? Informacijos šaltinių sarašas
DIANOS LAIMUTĖS GARJONIENĖS. SOCIALINIŲ DARBUOTOJŲ PROFESINĖS KOMPETENCIJOS, KVALIFIKACINIAI REIKALAVIMAI ATESTACIJOS METU. Prieiga per internetą: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20071019_162934-35139/DS.005.0.01.ETD
IVANAUSKIENĖ, Violeta; VARŽINSKIENĖ, Laura. Socialinių darbuotojų nuolatinis mokymasis.// Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas, 2003. Nr. 6.
IVANAUSKIENĖ, Violeta; VARŽINSKIENĖ, Laura. Socialinio darbo žinios – socialinių darbuotojų kompetencijos sudėtinė dalis. // Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. Kaunas, 2004.
LAUŽACKAS, Rimantas. Kompetencijų vertinimas neformaliajame ir savaiminiame mokymesi. Kaunas, 2005.
Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija, 1997.
Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas.// Esu . Vilnius, 1998. Nr. 6 (155).
Socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-589).
Žalimienė L. Socialinės paslaugos (mokomoji knyga) Vilnius. VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2003.