Egzistencializmas ir fenomenologija ugdyme

Egzistencializmas- žmogaus egzistencijos, jos prasmės ir galimybių apmąstymas

Egzistencializmas- žmogaus egzistencijos, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Tai filosofinė kryptis, kurios ištakos siekia XIXa., tačiau galutinai susiformavusi XX amžiuje.

Bendras egzistencialistų bruožas- egzistencinis mąstymas. Šio egzistencinio mąstymo krypties pradininku laikomas danas Soren Kierkegaard(1813- 1855). Pagal tai, kaip žmogus traktuoja savo santykį su pačiu savimi, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaardas išskiria tris egzistencijos stadijas:

estetinė (juslinė) egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis. Jis neaktyvus, jo gyvenimas- tai pasyvus susitaikymas su viskuo, kas beatsitiktų. Vienintelis siiektinas gėris- patenkinti savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos.

savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo. Kuo labiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo “aš” baigtinumą ir ribotumą.

religinės egzistencijos stadija. Savo santykio su Dievu akivaizdoje jis turi išnykti kaip baigtinis “aš”.

0x08 graphic
XX a. egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai:

0x08 graphic

0x08 graphic
0x01 graphic

Martinas Heideggeris. Atskyrė “buvimo” ir “būties” sampratas. Teigė, kad egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to ji turi būti atskirrta nuo to kas įprasta ar “savaime suprantama”.

Karlas Jaspersas. Domėjosi psichoanalize bei ją kritikavo. Domėjosi žmogaus proto tiekiamų galimybių ribotumu. Pasak jo žmogų apibrėžia keturios dimensijos: „esamybė“( žmogų valdo biologiniai dėsniai, jis pasineria į kasdieninius rūpesčius, planuoja ir dirba), “sąmonė apskritai” (daro

logines išvadas), “dvasia”( formuojasi visų pripažįstamas idėjas teikiančias prasmę ir orientaciją esamybei ir sąmonės srautui) ir “egzistencija” (jis išsiveržia virš to, kas pasauliška, pereina į transcendenciją).

prancūzaiplėtoję egzistencializmo idėjas:

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

Albertas Camus. Buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, maištauti prieš jį, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti beprasmės.

Jean- Paul Sarte. Tyrinėjo sąmonę (būtis sau pačiam) ir sąmonės objektus (būtis pati savaime). Anot jo, tik pats žmogus atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus.

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
Lietuvosžymiausi filosofai, egzistencionalizmo pasekėjai:

0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

Antanas Maceina. Vienas žymiausių Lietuvos mąstytojų. Jis teigė, jog žmogaus buvimą pagrindžia žmogaus egzistencinis susidūrimas su Dievu ir Dievo loginis pažinimas.

Juozas Girnius. Jis egzistencionalizmą jungė su krikščioniškąja filosofija. Jis teigė, kad žmogus, kaip kūniška būtybė, negali visiškai nuo gamtos atitrūkti, nes jis kūnu priklauso gamtai, bet negali su ja visiškai sutapti, nes jis dvasinė būtybė, Dievo kūrinys. Ir dėl to “žmogus- kenčianti būtybė”. Kančiose pasiekiamas aukštesnis žmogiškosios egzistencijos laipsnis.

Egzistencialistų idėjos ir teorijos dažnai būdavo labai skirtingos, tačiau visose jose būdavo sprendžiama žmogaus laisvės ir asmeninės atsakomybės problema, visur buvo pabrėžiama žmogaus būtinybė apsispręsti ir pasirinkti. Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencializmas siekia būtį suvokti betarpiškai, kaip nedalomą subjekto ir objekto visumą. Ši

iuo požiūriu jis atsiskiria nuo racionalistinės filosofijos.

Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, tačiau jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.

Pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas- žmogaus egzistencijos problema. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų- tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė- laikinumas. Jei žmogus būtų amžinas, jam niekas nerūpėtų, tačiau tai, kad jam “viskas” rūpi, nurodo būtent į jo laikiškumą. Tačiau paradoksas tas, kad tai, ko žmogus labiausiai trokšta, t.y. amžinybė, prasideda būtent tada, kai baigiasi laikas, o žmogus visomis įmanomis priemonėmis bando jį pratęsti. Tik egzistencija mirties akivaizdoje verčia skaudžiau pajusti laiką ir istoriją, laiko pajautimo patirtis egzistencijos sampratoje skatina iš naujo pervertinti visa, kas gyva, kas atsirado.

A.Camus, Jean- Paul Sarte, S.Kierkegaardo ar M.Heideggerio filosofijoje svarstomos žmogaus gyvenimo absurdiškumo, laikinumo, laisvės, pasirinkimo, kaltės, prasmės problemos. Pasak egzistencialistų, žmogaus gyvenimo, neįmanoma įvardyti normomis ar samprotavimais. Žmogaus gyvenimo prasmės problema neatsiejama nuo vienatvės, kančios, absurdiškumo problemų. Vienatvė- t

tai neišvengiamybė, todėl užuot maištavus, reikia susitaikyti su ja kaip su egzistenciniu būviu ir įžvelgti joje neprilygstamą individualumą. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o “pasirinktų” save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Tačiau žmogus, pasak egzistencialistų, gali atsisakyti laisvės pareigos būti pačiu savimi ir tapti “kaip visi”, bet tuomet susvetimėja pats savyje (“das Man”- beasmenė būsena). Tokio žmogaus asmeniškumą užgožia kolektyviškumas. Žmonių bendravimas “das Man” pasaulyje nėra tikras, nes pabrėžia kiekvieno jų vienišumą.

Mirtis, atsitiktinumas, kaltė ir pasaulio nepatikimumas, anot K.Jasperso tai ribinės situacijos, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos. Ribine situacija gali būti tiek mirtis, liga, tiek ir artimų žmonių netektis. Egzistencializmas mokykloje pasireiškia nevengiant temų apie skausmą, apie arimųjų nelaimes. Todėl gyvenimo prasmės kėlimas tai, apie ką vaikai turi mokytis klausti savęs. Vienatvė taip pat yra ribinė situacija. Žmogus, pastatytas vienatvės situacijoje supranta, kad atsakingas už save turi būti jis pats.

Anot egzistencialistų, laimės būsena, tvarkos, suderinamumo būsena yra apgaulė. Jie teigia, kad žmogus visuomet turi būti budrumo būsenoje. Būdrumas- atsigręžimas į savo tikrąją prigimtį. Būdrumo ir rūpesčio situacija “zorge”, tai reiškia,

, kad viskas gerai gerai, bet vieną dieną tai gali ir baigtis.

Jausmų (kančios ir tikėjimo) ir proto vientisumas tam tikrose situacijose pasidaro neišvengiamas.

Pažiūrėkime kokius jausmus išgyvena herojai keletame egzistencialistų kūriniuose.

Autorius

Kūrinio pavadinimas

Jausmai

Soren Kierkegaard

“Baimė ir drebėjimas”

Dvasinė kančia, absurdo jausmas

Antanas Maceina

“Jobo drama”

Fizinė ir dvasinė kančia, nusivylimas, netektis, absurdo jausmas (absurdas yra dar sumaišytas su vienatvės jausmu)

Albertas Camus

“Sizifo mitas”

Neviltis, absurdo jausmas, fizinė ir psichinė kančia

Galime padaryti išvadą, kad egzistencializmas,palyginti su pragmatizmu, dar labiau pabrėžia vertybinį reliatyvizmą. Egzistencializmo filosofija pripažįsta tik vienintelę patvarią vertybę- pasirinkimo nuoširdumą, o egzistencializmas žmogaus sąmonę laiko ne pažinimo, o kančių, rūpesčių, išgyvenimų subjektu. Analizuojant pačias egzistencializmo vertybes, jose matomas tiesioginis bendravimas su Dievu, t. y. žmogaus dvasinis gyvenimas yra svarbiausias jo egzistavimo komponentas, nes jis implikuoja laisvę, atsakomybę, baimę, prasmę. Pačios egzistencialistų idėjos ir teorijos skirtingos, tačiau visose jose sprendžiama žmogaus laisvės ir asmeninės atsakomybės problema, ir visur pabrėžiama žmogaus būtinybė apsispręsti ir pasirinkti.

Gana artima egzistencializmui yra ir kita šiuolaikinė filosofijos kryptis- fenomenologija. Fenomenologija(gr. phainomenon – reiškinys ir logos – mokslas)- tai mokslas apie fenomenus, reiškinius. Ji analizuoja reiškinius, kaip mūsų sąmonės srauto reiškinius, grindžiamus intuicija ir pasiekiamus “redukuojant” turimą empirinę patirtį. Sąmonė iš esmės visada nukreipta į kažką, kas turima omenyje (pvz. į daiktą, norimą įgyti profesiją, žmogų, Dievą ir t.t.). Sąmonės veiksmas apsprendžia, kaip objektas mums atrodo. Fenomenologai teigia, kad daiktai yra ne tik fizinės duotybės, bet visos kitos prasmės (pvz. sąmonės objektas- knyga, mažam vaikučiui yra tik kaip daiktas, o suaugusiam žmogui tai kaip informacijos šaltinis). Fenomenologija analizuoja kaip skirtingai sąmonės aiškina istoriniai, kultūriniai institutai nukreiptumu į pasaulį. Pažinimo subjektas yra kolektyvinis subjektas, kuris yra konstruojamas per kalbą. Žymi ir matomus ir nematomus daiktus. Ir tas santykis tarp tų daiktų aiškinimas, vertybės ir yra visa tai kaip žmonės išmoksta būti pažinimo subjektas. Fenomenologas, analizuodamas sąmonę, tiria ją ne kaip empirinį faktą ar faktų visumą, o tik kaip tam tikrą idealią struktūrą, būtiną ir visuotinę sąmonės esmę, pasikartojančią kiekvienoje realioje situacijoje, kiekviename realiame akte. Fenomenologas stengiasi išskirti ir aprašyti tuos pragyvenimo momentus, kurie sudaro bet kokio pergyvenimo esmę, daro pergyvenimą tuo, kuo jis yra. Pavyzdžiui, tirdamas, kaip stebimas fizinis daiktas, fenomenologas nesidomi nei stebinčio žmogaus socialine padėtimi, nei jo išsilavinimu, nei amžiumi ar individualiais psichiniais parametrais. Fenomenologui nerūpi nei konkreti situacija, kurios metu atliekamas stebėjimas, pagaliau nei pats stebimas daiktas; vienintelis tikslas čia yra- išskirti tuos momentus, kurie daro tiriamą sąmonės būseną “fizinio daikto stebėjimu.”

Pavyzdžiui, fenomenologas tirdamas coca- cola buteliuką kaip skirtingų sąvokų objektą, ir jam visiskai neįdomu kas iš tiesų yra tas buteliukas. Visi daiktai, kuriuos mes matome aplink mus yra sąmonės konstruktai. Tai ką mes matome aplink save yra mūsų kultūrinio programavimo rezultatas. Fenomenologai gilinasi kaip tas konstruktas susiformavo, ta prasme kodėl skirtingai apie tą patį dalyką skirtingai mąsto skirtingų kultūrų žmonės. Pavyzdžiai: skirtingas vaikystės fenomeno aiškinimas; senatvės fenomenas (nuo kokio amžiaus skirtingais istoriniais laikotarpiais kada išeinama į pensiją); kas yra senmergystė ir t.t. Vaikystės fenomeno pedagoginės rekonstrukcijos reikalauja fenomenologinio (kokybinio) jos raiškos tyrimo ugdymo praktikoje. Fenomenologinis tyrimas iš esmės yra kitoks nei tradiciniai. Tiriant turėtų būti atsisakoma kiekybinių interpretacijų, o pereinama prie kokybinių.Šis tyrimas atskleidžia vaikystės fenomeno prasminį pedagoginį kontekstą, kuriuo yra grindžiamas ugdymas vaikams reikšmingomis jų patirties susidarymo situacijoms, todėl toks ugdymas vaikams tampa prasmingas. Vaikystės fenomenologinio tyrimo interpretacijos padeda ugdymo praktikoje plėtoti vaikystės fenomeno pedagoginių rekonstrukcijų metakontekstą.

Fenomenologijos pradininku yra laikomas Edmundas Husserlis (1859-1938). Savo fenomenologiniu metodu jis siekė pagrįsti filosofiją kaip „griežtą mokslą“. Pasak jo fenomenologija yra mokslas, kuris aiškina fenomenų esmę ir kuriuo turi būti grindžiama ne tik filosofija, bet ir visi mokslai. E. Hurseklis tikrovę skirsto į idealią būtį (grynosios sąmonės sritis) ir realią būtį (apima šią juslinę- patirtinę tikrovę, visus pasaulio daiktus: ji ribota, laikina ir individuali). Orientuodamasis į šias dvi tikrovės būtis E. Husserlis pažinimą suskirsto į vidinį ir išorinį suvokimą (išoriniu suvokimu pažįstama realioji tikrovė, šis pasaulis; vidiniu suvokimu pažįstama psichinė tikrovė) ir esmės įžvelgimą (pažįstama idealioji būtis, “grynosios esmės” sritis).

Kiti žymūs fenomenologai:

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x01 graphic

Maksas Šeleris. Išplėtė fenomenologijos ribas įdiegdamas ją etikoje, kultūros filosofijoje ir religijos filosofijoje. Jo fenomenologijos sampratą paaiškina ši citata: „Pati svarbiausia yra fenomenologija. šiuo vardu vadinama tam tikra dvasinės žiūros nuostata, kuria kas nors pamatuojama arba išgyvenama, ir be kurios tie dalykai liktų paslėpti: tai ypatingų „faktų“ pasaulis.. Tai, kas išgyventa ir pamatyta, yra „duota“ tik pačiame išgyvenančiame ir pamatančiame akte, jo vyksme: tie dalykai pasirodo pačiame akte, tik jame.“

Maurice`as Merleau-Ponty. Tai prancūzų fenomenologas, vienas žymiausių ir įtakingiausių dabarties mąstytojų. Mėgino naujai apibrėžti gamtos ir žmogaus sąmonės santykį. Jis pasisakė ir prieš natūralistinį požiūrį, kuris žmogiškuosius fenomenus aiškina išoriniu priežastingumu, ir prieš kriticizmą, siekiantį viską suvokti iš vidaus grynąja sąmone.

Fenomenologai teigia, kad sąmonė yra intensionalumas (nukreipimas į pasaulį). Sąmonės intencionalumas parodo, kad absurdiška skaidyti tikrovę į tokias alternatyvines kategorijas kaip protai ir kūnai, subjektai ir objektai bei panašias. Taip pat fenomenologų teigimu kiekvienas daiktas turi savo idėją. O tos idėjos atsiranda per bendrą kelių žmonių nuomonę. Pačios idėjos egzistuoja mums apie jas pagalvojus.

Egzistencinis ir fenomenologinis ugdymas neatsiejami nuo mokymo gebėti pasirinkti. S. Kierkegaardas teigė, kad tik pasirinkdamas asmuo gali kurti savo gyvenimą. Fenomenologinis mokymas reikalauja iš mokytojo daug pastangų ir pasirengimo. Pavyzdžiui, mokytojas turi būti pasirengęs mokinių atžvilgiu visose situacijose: keliaujant, sprendžiant uždavinių, šokant, dainuojant ar piešiant. Fenomenologinio ugdymo atstovų manymu, mokant vertybinių nuostatų, derėtų imtis pasakojimų, meninės kūrybos, vaizduotės lavinimo, nes taip įgyjamas estetinis ir etinis santykis su pasauliu. Tokiam ugdymui tinka literatūros pamokos, kūrinių interpretacijos, kurių metu gretinama savo paties ir literatūros kūrinio personažų patirtis. Fenomenologams yra svarbu ne pats dėstomas dalykas, o kaip mokinys vertina kaip jis mokosi tą dalyką, koks jo požiūris į jį, taip pat mokytojas kaip jis išdėstė dalyką ir ko reikalavo iš mokinių.

Fenomenologijos kritikai teigia kad vargu ar galima tiksliai aprašyti tikrą, niekuo nepakeistą ir neiškreiptą fenomeno prigimtį. Fenomenologija, apsiribodama vien fenomenais, būtį suteikia tik tokiems reiškiniams ir daiktams, kurie pasireiškia žmogaus sąmonėje (mokytojai pripažįsta tik tuos vaiko poelgius, kuriuos mato). Tačiau toks griežtas požiūris yra vienašališkas ir negali būti pateisintas fenomenų prigimtimi, nes juose glūdi ir tam tikras transcendentalus momentas( sugebėjimas išeiti už savo būties ribų), nurodąs į tai, kas yra už sąmonės ribų. Todėl, kritikų nuomone, fenomenologija nesugeba išspręsti nei pažinimo problemos, nei pagrindinių metafizikos klausimų ir tegali atlikti tik parengiamąjį darbą filosofijos sistemoje.

Fenomenologinė ugdymo filosofija knygoje Juodaitytė, A.“Vaikystės fenomenas: socialinis edukacinis aspektas. Monografija.”, Šiauliai, 2003.

Audronė Juodaitytė šioje knygoje aptardama vaikystės fenomeną socialiniu – edukaciniu aspektu pažymi, kad vaikystėje „atsiranda būtinumas suvokti labai sudėtingą, integralią (socialinę, psichinę bei kultūrinę) vaiko sąveiką su aplinka ir tos sąveikos su vaiku kontekstus: vaikas – aplinka – raida – vaikas“, ir per šį procesą vyksta vaiko individualioji sąveika su aplinka ir pačiu savimi.

Vaikystę ir ugdymą galima priskirti fenomenologijos sričiai, nes jos mokslinis pažinimas įmanomas tik per tiesioginį žmogaus patyrimą. Vaikystės esmė patiriama kaip esanti realiame žmonių mąstymo ir veiklos pasaulyje, o ne atskirtoje nuo patyrimo idėjų sferoje.

Kaip teigia A.Juodaitytė, šiandieninėmis sąlygomis žmonių sąmonėje vaikystė tampa besireiškiantis suvokimas, judėjimas „absoliutaus suvokimo link“, pereinantis į pedagogų, tėvų profesinę, individualią savimonę, interpersonalines sąveikas „vaikai – suaugusieji“, reikšmių referencijas. Laikantis fenomenologijos tradicijų vaikystės interpretavimas per pedagogines (profesinės sąmonės) paradigmas yra apvalomas nuo išankstinių prielaidų, įsitikinimų, tradicijų, maskuojančių tikrąją vaikystės prigimtį (socialinę, psichinę, kultūrinę, edukacinę ir kt.).

Fenomenologinė vaikystės samprata įprasmina pedagogų (kaip suaugusiųjų) sąveiką su vaikyste kaip ugdymo tikrovės reiškiniu, per kuriospedagogines rekonstrukcijas ji vėl įgyja naujų reikšmių.Kaip teigia A.Juodaitytė: „dėl to įmanoma keisti pedagogų požiūrį į ugdymą vaikystėje kaip turtingą šiuolaikinėmis pedagoginėmis prasmėmis procesą, į vaikystę kaip visavertį žmogaus gyvenimo periodą, pasižymintį esminėmis (socialinėmis, pedagoginėmis, kultūrinėmis) charakteristikomis, ir konstruoti ugdymą kaip procesą, reikšmingą pačiam vaikui – kaip besimokančiajam“.

Vaikystės fenomeno iškraipymai pagrindžia fenomenologinio metodo būtinumą, apibūdinant jos reikšminį kontekstą tiek teorinėmis, tiek praktinėmis prasmėmis.

Fenomenologinė samprata apibūdina vaikystę kaip „tobulą“, nes ji suvokiama kaip reikšminga šiuolaikinei žmonių kultūrai, drauge ir kaip esanti turtinga dėl savo socialinių-kultūrinių prasmių. Vaikystės kaip „tobulos“ samprata vaikystės fenomeno paradigmoje yra turtinga reikšmių ir todėl jos interpretavimas padeda rekonstruoti ugdymą, į kurį įtraukiamas ir vaikas – ugdymo procese jis pasireiškia kaip individas, aktyviai kaupiantis vaikystės patyrimą ir padedantis suaugusiems suvokti šio patyrimo prasmes.

Vaikystės fenomeno pedagoginės rekonstrukcijos reikalauja fenomenologinio (kokybinio) jos raiškos tyrimo ugdymo praktikoje. Fenomenologinis tyrimas iš esmės yra kitoks nei tradiciniai. Tiriant turėtų būti atsisakoma kiekybinių interpretacijų, o pereinama prie kokybinių. Šis tyrimas atskleidžia vaikystės fenomeno prasminį pedagoginį kontekstą, kuriuo yra grindžiamas ugdymas vaikams reikšmingomis jų patirties susidarymo situacijoms, todėl toks ugdymas vaikams tampa prasmingas. Vaikystės fenomenologinio tyrimo interpretacijos padeda ugdymo praktikoje plėtoti vaikystės fenomeno pedagoginių rekonstrukcijų metakontekstą.

Tokie tyrimai yra natūraliai išryškėjęs pedagogų siekis įgyti naują patirtį, kartu ją praturtinant prasminėmis vaikystės fenomeno sampratomis. Todėl pačiostinkamiausios situacijos fenomenologinėms vaikystės pedagoginėms rekonstrukcijoms tirti pedagoginio eksperimento sąlygomis atsiranda ugdymo tikrovėje tuomet, kai joje akivaizdžiai išryškėja vaikų patirties „lūžis“, kurio vaikai patys savo pastangomis yra nepajėgūs įveikti. Pedagogams tuomet tenka išsamiai analizuoti tiek savo, tiek vaikų patyrimą ir jį „apauginti“ vaikystės fenomeno reikšmėmis bei suvokti jo prasminį kontekstą. „Taigi, vaikystės fenomeno pedagoginių rekonstrukcijų tyrimas patvirtino prielaidą, kad būtina plėtoti šią kryptį pedagogikoje tiek teoriniu, tiek ir taikomuoju aspektais kaip atitinkančią nūdienos demokratinės kultūros vertybes vaiko procesuose“ – teigia A. Juodaitytė.

Darbui rašyti naudota literatūra:

1. Algis Mickūnas, David Steward, “Fenomenologinė filosofija” ,1994.

2. Kęstutis Pukelis “Mokytojų rengimas. Filosofinės studijos”, Kaunas, 1998.

3. Marija Fürst, Jürgenas Trinksas “Filosofija”, Vilnius, 1995.

4. Arvydas Šliogeris “Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis”, Vilnius, 1981.

5. Juozas Girnius “Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai”, Kaunas, 2002.

6. Arvydas Šliogeris “Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas”, Vilnius, 1985.

7. Karl Jaspers “Filosofijos įvadas”, Vilnius, 1998.

8. L. Duoblienė “Šiuolaikinė ugdymo filosofija”

9. Ozmon N. A., Craver S. M. “Filosofiniai ugdymo pagrindai” Vilnius, 1995.

10. Baranova, J. “Filosofinės etikos chrestomatija XI-XII klasėms”, Vilnius, 1998

11. Juodaitytė, A. “Vaikystės fenomenas: socialinis edukacinis aspektas. Monografija”, Šiauliai, 2003.

12. Mickūnas A., Stewart D. “Fenomenologinė filosofija”, Vilnius,1994.

ir daug kitų.

Martin Heidegger

Martinas Heideggeris

1889- 1976

Juozas Girnius

1915- 1994

Karl Jaspers

Karlas Jaspersas

1883- 1969

Albert Camus

Albertas Camus’as

1913- 1960

Jean Paul Sarte

J.P. Sartre’as

1905- 1980

Simone de Beauvoir

Simone de Beauvoir

1908- 1986

Antanas Maceina

1908- 1987

Arvydas Šliogeris

1944-

Jonas Repšys

1930- 1976

Vincas Vyčinas

1919- 1996

Maurice Merleau- Ponty

Mautice’as Merleau- Ponty

1908- 1961

Mikel Dufrenne

Mikelis Diufrenne`as

1908- 1961

Maxas Scheleris

Maksas Šeleris

1874- 1928

Leave a Comment