Pamatinių filosofijos klausimų referatas

Turinys
Turinys................... 2
Įvadas................... .3
Pirmieji “filosofavimai”............4
Pirmosios graikų filosofinės mokyklos ......4
Natūrfilosofijos atstovai.............6
Italikų mokyklos atstovai...........7
Išvados...................9

Naudota literatūra ..............10
Įvadas
Kas yra toji filosofija? Iš kur ir kodėl ji atsirado? Kas buvo pirmieji filosofijos pradininkai?
Žmonės dažnai susiduria su šiuo žodžiu, tačiau ne kiekvienas žino, kad humanitarinių mokslų pakopoje įsiterpusi filosofija užima pirmąją vietą Europoje pagal populiarumą pasirenkant šia specialybę.
Manoma, kad filosofija – visiškai naujas mąstymo būdas atsiradęs senovės Graikijoje apie 600 metų prieš Kristų. Todėl ir buvo pavadinta antikine filosofija. Antikinės filosofijos teorijos vystėsi senovės gr. vergovinėje visuomenėje nuuo VII a. pr. m. e. pabaigos ir senovės romėnų vergovinėje visuomenėje nuo II a. pr. m. e. iki pat m. e. VI a. pradžios.
FILOSOFIJA (gr. phileo — myliu ir Sophia — išmintis) – tai mokslas apie visuotinius būties (t.y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo ir pažinimo proceso dėsningumus.
Filosofija yra vadinama išminties meilė, išminties paieška. Laike gyvena ir gyvūnai ir žmonės, tačiau buvimą laike gali suvokti tik žmogus, kurti istoriją gali taip pat tik žmogus. Todėl ši išminties paieška yra prieinama tik auukščiausią proto lygį pasiekusiai Žemės planetos būtybei – žmogui.
Antikinė filosofija – vieningas ir savitas, bet neizoliuotas reiškinys žmonijos filosofinės minties raidoje. Ji formavosi, remdamasi iš Rytų į graikijos miestus atėjusiomis astronomijos, matematikos, fizikos ir kt. žinių užuomazgomis, apdorojant senovės mitologiją mene ir poezijoje, ta

aip pat filosofinei minčiai išsivaduojant iš mitologinių vaizdinių apie pasaulį ir žmogų. Jau V a. pr. m. e. atsirado filosofinės ir kosmologinės sistemos, kuriose mitas yra ne tiek pagrindinė pažiūra, kiek vaizdinga priemonė minčiai reikšti.
Filosofija atsiradusi vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijo visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas Filosofijoje iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos filosofijos mokslo pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą.

1. Pirmieji “filosofavimai”

Mitinis pasaulio aiškinimas – tai žmogiškosios patirties perkėlimas į paprastą sudvasintą pasakojimą, kuriuo bandoma paaiškinti tuuo metu nesuprantamus dalykus. Mitui būdinga:
1).Paprastojo mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai .
2). Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai.
3). Mitas – paprastas pasakojimas.
4). Mitas remiasi tradicija.
Kurį laiką toks pasaulio aiškinimas tenkino žmones tačiau vykstant socializacijos procesui, didėjant tautų prekybiniams ir civilizaciniams mainams, mitinio pasaulio aiškinimo paradigma ima griūti. Kita vertus mitinis pasaulio aiškinimas vienas bandymų kiek įmanoma “racionaliau” paaiškinti pasaulio kilmę jo dabartinę sandarą, žmogaus vietą tame pasaulyje. Tai būtų galima pavadinti pirmaisiais “filosofavimais”, kurie pagrįsti gana nedideliu empirinių žinių ki

iekiu, tačiau tai jau bandymas viską paaiškinti.
Kalbėdami apie vakarų filosofinių tradicijų vystymąsi turime pradėti analizuoti antikos ikifilosofiją (mito pasaulį). Ji periodizuojama į tris periodus: homerinį, heziodinį ir orfikų. Homerinis periodas (XII-VIII a. pr. m. e.) mums mažiausiai žinomas . Apie viską sprendžiama iš poemų – “Odisėja” ir “Iliada”. Jose sunku atsekti vieningą mitologinę sistemą, tačiau akivaizdu, kad religiniai įvaizdžiai jau vaidina labai svarbų vaidmenį šiame antikinės civilizacijos etape.
Heziodinio periodo pavadinimas susijęs ( kai ir homerinio su Homeru) su poeto Heziodo (VII-VII a. pr. m. e.) vardu. Šis iš žemdirbių kilęs poetas stebėdamas gamtos laikų kaitą, kėlė klausimus: iš kur viskas yra, iš kur tas nuoseklus ciklas kur jo pradžia ir pabaiga? Poemoje “Darbai ir dienos” jis išdėsto seniausią mus pasiekusią teogoniją,
Orfikų (pavadinimas siejamas su mitiniu poetu Orfėju) periode mitologija tampriai įeina į kasdieninį graikų gyvenimą.
2.Pirmosios graikų filosofinės mokyklos
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a. p. m. e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės – miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Iš jų vėliau išsikristalizavo dvi politinės sistemos – aristokratinės Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose).

Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais 500 – 449 m. p. m. e. Atėnų ir Spartos iš
škilimą(V a. p. m .e. vidurys), Peloponeso karą (431 – 404 m. p. m .e.), Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir valdymą(336 – 323 m. p. m .e.) ir jo vadovaujamą graikų ekspansija į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip staigiai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos provincija. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai.
Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a. p. m. e. tapo svarbiausiu kultūros centru. Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m. p. m. e. persai jį sugriovė. “Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai” , atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystymu.
Susiformuoja dvi ankstyvosios Graikijos filosofijos mokyklos – jonėnų ir italikų, – kurios sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai – natūrfilosofai, o italikais – Pietų italijos ir netoli jos esančių salų graikijos mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiau tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji daugiau rėmėsi re
eliginiais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu.
Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Sprendžiant šias problemas, formavosi nuo religijos nepriklausoma pasaulėžiūra. Skirtingai nuo Babilono ar Egipto žynių, graikai nelaikė savo mokslinių žinių paslaptyje, o atvirkščiai, jautė pareigą perduoti išmintį kitiems. Visose Rytų šalyse, pradedant Kinija, Indija ir baigiant Egiptu, visos problemos sukosi apie religija (teigė arba neigė bet kokias dogmas). Tiesa pačios pirmosios filosofinės idėjos buvo iškeltos gerokai anksčiau – senovės Rytų civilizacijose. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika – “Upanišados”, buvo pradėtas kurti dar 10 a. pr. Kr. Indijoje, bet Šioje šalyje filosofija atsirado jau minėto mitologinio-religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką nebuvo savarankiška, nuo mitologijos ir religijos atskirta intelektualinė jėga. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos
alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne savoka, tradicija, ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija. Čia ir apčiuopiamas skirtumas tarp rytų ir Vakarų ankstyvosios civilizacijos.
Ryškiausi jonėnų atstovai, dar vadinami natūrfilosofais, žymiausi iš jų – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efeso. Pirmieji trys yra žinomi kaip pirmosios antikinės filosofijos mokyklos, įsteigtos Mileto mieste atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis (apie 625 – 547 m. p. m. e.)
3. Natūrfilosofijos atstovai.

Talis (625-547 m. pr. m. e.) Milete įkūrė mokyklą. Jam buvo žinoma astronomija, puikiai orientavosi geometrijoje; jis buvo pirmasis fizikas ( fizikai – gamtos mokslininkai, kurie empirinio pažinimo būdu stengėsi pažinti gamtą; be to Talis žinomas kaip geografas, matematikas. Galime jį pavadinti pirmuoju mokslininku. Taliui rūpi visa ko priežastys, pradinė medžiaga, jis daro išvadą, kad viskas prasideda iš vandens. Tai akivaizdu empiriškai stebint gamtą: palijus viskas atgyja; visos sėklos turi drėgną turinį; upė formuoja sausumą; dar gajūs mitologiniai įvaizdžiai, kuriuose Okeanas pagimdo žmogų ir t.t.. Vanduo kaip visa ko priežastis nėra pasyvi, ji yra visuomet gyvai kintanti, todėl, matyt, Taliui ir nerūpi – kokiu būdu atsiranda tokia daiktų įvairovė, viskas kas gyva yra “dieviška”, įdvasinta. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos.
Anaksimandras (610-546 m. pr. m. e.) – natūrfilosofas ieškojęs visa ko pagrindo – arche, kaip pradžios, šaltinio. Beje Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti prado, arhe terminą(gr. Arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).Jis įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu . Vanduo, oras, Žemė ir ugnis – apeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis, viskas iš jo kyla ir viskas į jį grįžta. tai labai svarbus posūkis natūrfilosofijoje, nes nuo konkretaus visa ko pagrindo pereinama, prie abstrakčios, empiriškai neapčiuopiamos materijos. Tačiau svarbus ir kitas aspektas; daiktai atsiranda iš neapibrėžtumo atsiskiriant priešybėms: iš pradžių karštis ir šviesa, dangaus ugninė juosta, kuri atsiskiria nuo tamsos ir šalčio ir žemė ir jūra, tada iš jūros kyla garai, kurie apgobia ugninę juostą ir išsklaido ją į atskirus oro ratus, o šie per angas (saulę, mėnulį) išlieja savo ugnį. Anaksimandras mano, kad Žemė yra stulpo formos ir kybo visatos centre, iš pradžių visa dengia vanduo, kuris ir tampa viso kas gyva pradžia. Žmogus atsiranda iš dumblo riboje tarp Žemės ir vandens.
Anaksimenas (585-525 m. pr. m. e.) – Talio mokinys tapatina pasaulio archė su – oru. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant, pvz.: ugnis – labai išretėjęs oras, vanduo, dumblas, akmuo labiau sutankėjęs oras. Anaksimenas daro blaivaus gamtos stebėtojo įspūdį, visi jo stebėjimai yra pagrįsti, kaip ir pas Talį, gausia empirine medžiaga.
Heraklitas (544 – 483 m. pr. m. e.) – iškelia ugnį virš visko, taip tarsi galime rasti paralelę tarp Talio vandens ir Anaksimeno oro, tačiau Heraklitui ugnis – vyksmas, tapsmas ir išnykimas. Jis teigia, kad ugnis viską pasiima ir viską grąžina. Pasaulis amžinas tapsmas kaip upė, į kurią kaip tokią pačią du kartus neįbrisi, atrodo ir aplinka ir krantai tokie patys, bet vanduo jau nebe tas. Heraklitas teigia, kad priešybių kova gimdo visa ką pasaulyje. Kaip visa valdančią ir palaikančią priežastį jis iškelia vieną protą – “logos”. “Logos” – tai tarsi prasmė jungianti žodžius į sakinius, o raides į žodžius. Heraklitas iškelia ir sielos reinkarnaciją.
Taigi, jei senovės išminčiai ir ieškojo daiktų atsiradimo pradžios bandydami parodyti ją, kaip perėjimą, nuo nebūties prie būties, tai graikų natūrfilosofai, klausdami apie pirminę medžiagą, pirmiausia akcentavo tai, kad niekas iš nieko neatsiranda, t.y. tai, kad būties pradžia yra pati būtis. Taigi mes stebime tam tikrą idėjų evoliuciją – Heraklito ugnis jau nėra tokia apčiuopiama ir materiali kaip Talio vanduo, ar Anaksimeno oras. Ugnis būtų labiau vertintina, kaip pasaulio visumą atspindintis simbolis. Tokį požiūrį į pasaulį mes rasime italikų mokyklos atstovų darbuose.
4. Italikų mokyklos ir jų atstovai.
Kalbėdami apie šią filosofinę mokyklą, visų pirma turime ją skaidyti į dvi mažesnes – pitagoriečių ir elėjiečių mokyklas.
Pitagoriečių mokyklos turi gana ilgą savo egzistavimo istorija: prasidėjo VI-V a. pr. m. e. ir tęsėsi iki IV-V m. e. amžiaus. Pitagoriečių mokykloms būdingas uždarumas, jos buvo suburtos religiniu-etiniu pagrindu. Čia mokėsi tiek vyrai, tiek ir moterys, žmonės buvo priimami su visu turtu. Mokyklose vyravo saulės kultas, pagrinde domėtasi matematika ir muzika. Pitagoriečių mokyklos buvo uždaros bendruomenės suburtos į vieną visumą politiniais, religiniais ir moksliniais saitais, šių mokyklų etinės ir normatyvinės nuostatos bei organizacinė struktūra labai primena ankstyvųjų krikščionių bendruomenes.
Pitagoras (570-500 m. pr. m. e.) – pitagoriečių mokyklų steigėjas buvo gerai susipažinęs su egiptiečių geometrija ir matematika, domėjosi medicina. Pitagoras sveikuosius skaičius laiko harmonijos pagrindu, pažeidus šią tvarką harmonijos nebelieka. Matematinė tvarka yra aukščiau žmogaus. Pitagoras skyrė tris gyvų būtybių rūšis – dievus, pusdievius ir panašius į Pitagorą, t.y. filosofus.
Elėjos miesto filosofinės mokyklos atstovai peržengia slenkstį skiriantį filosofiją, nuo parafilosofijos. Būtent šios mokyklos atstovai suformavo sampratas apie būtį, apie jos santykį su mąstymu.
Ksenofanas (VI-V a. pr. m. e.) – vienas pirmųjų žinomų eleatų. Jis teigė, kad būtis sudaryta iš keturių elementų, kurie viduje yra nesuskaičiuojami. Labai įspūdingos išlikusios sylos, kuriose kritikuojamas graikų dievų panteono antropomorfiškumas. Ksenofanas Dievą įsivaizduoja, rutulio formos ir vadina jį Kosmosu. Viskas iš jo ateina ir viskas į jį grįžta, visa yra kontroliuojama minties jėga.
Parmenidas (540-? m. pr. m. e.) teigia, kad būtis yra viena ir nekintanti, kaip tiesa, “kas gali galvoti apie nebūtį, tas yra dvigalvis”. Mąstymas ir būtis yra viena. Tai iškelia idėją, kad būtis yra viena ir nekintanti, nes bet koks bandymas mąstyti apie daugį veda prie išvados, jog egzistuoja nebūtis. Taigi, taip pirmą kartą atskiriama būtis, kaip abstrakti kategorija, bei skiriamas mąstymas, kaip procesas nuo mąstymo objekto. Taip pradeda ryškėti tendencija skirti empirinį pažinimo būdą nuo racionaliojo.
Zenonas (490-430 m. pr. m. e.) – Parmenido mokinys , antikinis dialektikos kūrėjas. Pagrindinės šio metodo tezės išdėstytos žymiosiose aporijose. Jam būtis vientisa, o nebūties nėra. Spręsdamas vienio ir daugio problemas Zenonas iškelia judėjimą, kaip filosofinę problemą.
Elėjiečių logika ir nuosekliai išplėtota pastovios substancialios būties sąvoka padarė didelę įtaką vėlesniems filosofams ir filosofinėms kryptims.
V a. pr. m. e. iškyla dar viena filosofinė figūra – Empedoklis. Jis – ir filosofas, oratorius, politikas, gydytojas, buvęs pitagorietis, bei šventikas tikėjęs turįs magiškų galių. Empedoklio filosofija sintetinė, t.y. jis stengėsi apjungti jonėnų ir italikų pagrindines filosofijos idėjas. Jis teigia, kad egzistuoja keturios pagrindinės stichijos, kurios viena į kitą nevirsta, o tik įvairiai išsimaišo. Lygiausiai šios stichijos yra išsimaišiusios kraujyje – prote. Aktyvioji pasaulį kurianti jėga yra amžinas kosminių jėgų – meilės ir neapykantos konfliktas. Šios jėgos nebeturi graikų mitologiniams personažams būdingo antropomorfiškumo. Visa Empedoklio kosmogonija pagrįsta minėtųjų jėgų vienos ar kitos dominavimu, arba pusiausvyra. Pagrindinė šio filosofo epistemologijos mintis – viskas pažįstama krauju-protu. Taigi, taip atskiriamas racionalusis ir empirinis pažinimo būdas.

Išvados
Šiame referate apžvelgiau pačias pirmąsias filosofijos atsiradimo prielaidas, taip pat paminėjau pirmuosius filosofijos “tėvus”. Filosofija kaip mokslas atsiradusi Antikoje davė tirtus pamatus šių dienų filosofams. Šis mokslas vienijo žmonių visas žinias apie visą pasaulį, labai didelį dėmesį skyrė žmogui. Filosofijos atsiradimas siejamus su tuo, kad buvo siekiama logiškai paaiškinti visus mitinius reiškinius, norėta turėti racionalų mąstymą.
Graikų filosofija pradėjo vystytis nuo Homerinio, Heiodinio ir Orfikų periodų (t.y. mitinio pasaulio aiškinimo), šie periodai dar vadinami “graikų ikifilosofija”.
Graikų filosofijai sparčiai tobulėjant įsikūrė dvi pirmosios filosofijos mokyklos – jonėnų ir italikų. Šios mokyklos sudarė pagrindą vėlesnei filosofijos sistemai. Šios dvi mokyklos turėjo šitas filosofavimo kryptis, jonėnų mokykla orientavosi į natūrfilosofija – gamtos ir viso pasaulio reiškinių aiškinimą. Italikai siekė pažinti ir suprasti mąstymo procesus.
Jonėnų mokyklos įkūrėjų laikomas Talis. Graikai šį filosofą dar vadino vienu iš septynių pasaulio išminčių, šį titulą jis gavo už tai, kad iš anksto apskaičiavo būsimąjį 585 m. p. m. e. gegužės 28 d. saulės užtemimą, tuo filosofas nustebino visus savo amžininkus. Talį visada domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Talis netgi priėjo išvados, kad viskas kas yra pasaulyje susideda iš vieningos medžiagos (vandens), todėl visa, kas egzistuoja, yra tiesiogiai tarpusavyje susiję.
Vienos iš italikų mokyklų įkūrėju laikomas Pitagoras. Jo filosofinė koncepcija reikalavo naujo požiūrio į religiją. Į jos rėmus netilpo orfikų religinis kultas su konkrečiais, pernelyg sužmogintais dievų įvaizdžiais.
Šie du pirmieji filosofai įkūrė mokyklas, į kurias ne kiekvienas galėjo įstoti, pitagoriečių mokykloje norint į ją įstoti reikėjo praeiti penkerių metų atrankos laikotarpį.

Naudota literatūra:
1. Filosofijos istorijos hrestomatija, Antika. 1977
2. Ealdas Nekrašas. Filosofijos įadas, 2004
3. Internetas:
http://filo.web1000.com/istorija

http://filosofas.projektas.lt
http://mokslo.centras.lt

Leave a Comment