M.Romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros

TURINYS

Įvadas ..............................3
I. Mykolo Romerio asmenybė ir konstitucinės pažiūros
I.1 Mykolo iomerio asmenybė............................5
I.2 Mykolo Romerio mokymas apie suverenitetą ir konstitucingumą........9
I.3 Mykolas Riomeris ir konstitucinė justicija...................14

I.4 Teisinės valstybės modelis........................... 19

I.5 Teismų sistema ir jos funkcijos.........................22

I.6 Konstitucijos apsaugos klausimas.........................25
Išvados..............................27
Summary.............................. .28
Literatūra.............................. .29

ĮVADAS

Taip kaip Anglija turi Allbertą Ven Dicey, Austrija – Hansa Kelseną, Lietuva turi Mykolą Romerį.
Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus teisės daktaro Mykolo Romerio (1880 – 1945) mokslinis palikimas labai įvairus ir gausus. Tai daugybė monografijų ir mokslinių straipsnių, skirtų įvairioms administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų. Tačiau pa agrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje buvo ir toliau lieka visuotinai pripažintas autoritetas.
Nors visi M. Romerio moksliniai darbai buvo parašyti daugiau nei prieš pusšimtį metų, daugelyje jų nagrinėjamos ir šiandien aktualios politinės ir visuomeninės problemos. Propaguodamas teisinę valstybę ir jos konstitucinio bei administracinio teismo institucijas, kritikuodamas nacionalizmą, kaip nesuderinamą su demokratija reiškinį, puoselėdamas tokias vertybes kaip asmens laisvė, privataus gyvenimo neliečiamumas, tautinių mažumų teisių apsauga, pasisakydamas prieš diskriminavimą, už vienodas galimybes daugumai ir mažumai, M. Romeris rengė Lietuvą at teičiai. Būtent todėl ir buvo pasirinkta ši tema.
Žvelgdami į M. Romerio knygas mūsų dienų akimis, akivaizdžiai galime įsitikinti, kad jos turi išliekamąją vertę ir reikšmę kaip lyginamosios konstitucinės teisėtyros šaltinis. Daugelis jos nuostatų išliko kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės doktrinos tradicija. Mu

ums šios profesoriaus idėjos yra ypač aktualios, nes atkurę nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėjome naują Lietuvos istorijos tarpsnį – kuriame demokratinę, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.
“Profesoriaus M. Romerio ir jo amžininkų darbai sudarė vientisą Lietuvos teisės mokslo doktriną, kuri buvo pamatu kuriant teisėsaugos sistemą bei modeliuojant jos funkcijas” .
Šiame darbe stengiamasi atskleisti M.Romerio teisines pažiūras ir jų įtaką konstitucinei teisei. Pradžioje minimi M.Romerio biografijos faktai, nes tik jų pagalba kartais galima suvokti M.Romerio išsakytą mintį ar poziciją tam tikru klausimu. Jau vien biografijos faktas, kad jis buvo Prancūzų teisės mokyklos mokinys daug ką pasako nagrinėjant M.Romerio teisines pažiūras. Toliau apžvelgiame M. Romerio mokymą apie suverenitetą ir konstitucingumą ir nagrinėjame “valstybės “ sąvoką pagal M. Romerį, nes tik valstybės kontekste galima atskleisti jo teisines pa ažiūras. Iš perskaitytų M.Romerio veikalų galima susidaryti M.Romerio teisinės valstybės vaizdą, kuris taip pat pateikiamas šiame darbe. Kadangi teismus M.Romeris laikė teisėtumo garantu ir nemažai rašė apie juos, tai neabejotinai ir teismai sudaro jo teisinių pažiūrų dalį – remdamiesi tuo juos irgi apžvelgsime. M.Romeriui rūpėjo Konstitucijos apsaugos klausimas, jis daug rašė apie būdus ir priemones kurių pagalba galima būtų užtikrinti jos apsaugą ir vykdyti konstitucinę kontrolę, tam irgi bus skirta vietos potemėje “Konstitucijos apsaugos klausimas”.

I. MYKOLO ROMERIO ASMENYBĖ IR KONSTITUCINĖS PAŽIŪROS

I.1 MY

YKOLO ROMERIO ASMENYBĖ

1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.), Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo–Romerienės šeimoje gimė septintasis vaikas – Mykolas Pijus Paskalis, aštuntosios Lietuvos Romerių kartos atstovas, būsimasis profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas.

Sena ir plati bajoriška Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a., bet jos šaknys nueina kur kas giliau į praeitį.
Giminė kilusi iš Saksonijos, ir jos kilmę primindavo dar XX a. pradžioje prie pavardės puikavęsis vokiškasis bajoriškasis „von”. Į Lietuvą Romerių kelias ėjo per Kuršą: vienas giminės atstovas, kitados tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino sekuliarizavimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Romerių giminės atšaką.

Per daugelį kartų Romeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija ir asimiliavosi.
Mykolas Romeris – neneilinė asmenybė ne tik savo nuopelnais mokslui, visuomenei ir valstybei. Ji neeilinė dar ir tuo, akd jo pasirinktas gyvenimo kelias nesutapo su tipišku bajoriškos lenkiškos visuomenės atstovo, kokiu jis buvo, įprastu Lietuvoje keliu. Nepaprasta energija, plati erudicija, tvirtos demokrato pažiūros ir tolerancija, gilus pilietiškumo suvokimas ir aukščiausios žmogiškosios savybės, leido jam išties daug nuveikti gimtojo krašto labui.
Aukštąjį išsilavinimą M. Romeris įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, specialiai skirtoje bajorų vaikus rengti darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Baigęs ją, bet iš principo nusiteikęs netarnauti caro įstaigose, M. Romeris išvyko į užsienį. Pradžioje klausęs paskaitų Krokuvos Jogailos universiteto Fi

ilosofijos fakulteto istorijos skyriuje, 1902 – 1905 m. jis studijavo pasaulinio garso Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.
Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, M. Romeris įsijungė į aktyvią visuomeninę ir publicistinę veiklą. Reikšmingiausi šio laikotarpio darbai buvo demokratinės pakraipos dienraščio „Gazeta Wilenska”, propagavusio tautų bendradarbiavimą ir kėlusio Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, Vilniuje 1906 m. išleidimas, taip pat stambaus veikalo lenkų kalba „Lietuva. Tautinio atgimimo studija”, tapusio pirmąją moksline studija lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu, 1907 m. parašymas.
Ypač turiningi bei produktyvūs M. Romeriui buvo tarpukario Lietuvos respublikos gyvavimo metai. Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nesiekdamas valdžios, per palyginti trumpą laiką jis sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas.
Iš pradžių, 1920 m., M. Romeris skiriamas apygardos teismo, o netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m. Jam 1932 m. patikimas Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Tą bylą Lietuva laimėjo. Tame buvo labai didelis M. Romerio nuopelnas. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. M. Romeris taip pat sėkmingai atstovavo Lietuvai Hagos teisme 1938–39 m. sprendžiant lietuvių ir estų ginčą dėl atskaitymų už Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio statybą. M. Romeris buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Kl
laipėdos krašto tarptautinių klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.
M. Romeris, daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju. Jis neliko pasyviu stebėtoju ir inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. Susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Romeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu. Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Romerio „privačios diplomatijos” akcijų, dar kartą atskleidė M. Romerio atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą , – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.”
Lygiagrečiai su įvairiapuse valstybine ir visuomenine veikla, nuo pat Lietuvos universiteto gyvavimo pradžios, t.y. 1922 m., M. Romeris ėmė dirbti mokslinį pedagoginį darbą jo Teisių fakultete. Nuo to laiko universitetas tapo lemiamu veiksniu M. Romerio gyvenime. Mokslinę pedagoginę veiklą M. Romeris tęsė ir po to, kai Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto teisės fakulteto branduolį.
Prof. M. Romeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Vertinamas universiteto ir fakulteto akademinių bendruomenių, M. Romeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi, ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius mokslo metus (1927–1928, 1933–1936, 1936–1939), t. y., ilgiau nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius.
Įvertinant pačią mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.
Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Romerio mokslinis palikimas. Tai daugybė monografijų ir veikalų: „Reprezentacija ir mandatas”, „Administracinis teismas”, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė”, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos – teisiniuose leidiniuose. Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje jis iki šiol laikomas visuotinai pripažintu autoritetu.
Prof. M. Romerio nuopelnai savo kraštui įvertinti Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais. Jam buvo įteiktas Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku. Jo pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.
Prof. Mykolas Romeris pagrįstai laikomas ir vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. 1989 m. rudenį Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi Ribentropo – Molotovo protokolų įvertinimo komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Poželos. Komisijos nariai atsinešė ką tik nedidele knygele išleistą M. Romerio straipsnį „Lietuvos sovietizacija 1940–41 m.“, kurioje prof. M. Romeris labai įžvalgiai rašė apie sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Ši kukli knygelė tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava.
Štai kaip profesorių M. Romerį apibudina Petras Stravinskas
Mykolas Romeris, tiek laikydamas save lenku, tiek vėliau, apsisprendęs būti lietuviu, buvo tolerantiškas ir lygiai gerbė visas tautybes. Savo valstybinės teisės paskaitose, taip pat ir savo raštuose jis rodė ypatingą interesą šalia nacionalinės tautos išryškinti valstybinę tautą, kuriai priklauso visi valstybės žmonės.
Jis norėjo ir Lietuvoje matyti ne tik vieną lietuvių tautą, bet šalia jos ir visas kitas savo dvasia ir savo kultūra gražiai ir laisvai beisreiškiančias tautybes. Būdamas labai kilnios širdies M. Romeris mokė mus valstybinės etikos.
Savo teisiniuose dėstymuose Mykolas Romeris visuomet ir visur buvo gilus ir originalus. Jis nevengdavo problemų ir stengėsi spręsti jas originaliai. Jis nemėgdavo labia sauso, enciklopedinio stiliaus, kokiu pasižymi daugiausia vokiečių teisininkai; jis kalbėdavo ir rašydavo laisvai, netaupydamas žodžio, kartais tiesiog feljetono stiliumi. Tas nenuvertindavo jo sakyto ar rašyto žodžio, kuriuo jisai analizuodavo teisinę problemą ne tik giliai, bet ir labia lengvu, gražiu, literatiniu stiliumi. Tokiu stiliumi jis yra parašęs daug vertingų teisės veikalų, taip pat brošiūrų ir straipsnių mūsų teisinėje ir kitoje spaudoje.
Būdamas Lietuvos teismų teisėju, ypač Vyriausiojo Tribunolo nariu (1921 – 1928), M. Romeris pasireiškė visomis teisėjui privalomomis, ypač mokslinėmis kvalifikacijomis. Posėdžiuose jis visuomet būdavo ramus, santūrus, mandagus, taktiškas, kantrus, teisingas ir humaniškas. Teisėjo pareigose, o ir šiaip gyvenime, kartais jis pasireikšdavo šiek tiek keistai ir originaliai.
M. Romeris nebuvo nuo visų atsiskyręs, užsidaręs mokslininkas. Jis mėgo žmones, palaikė tamprius ryšius ir bendravo su savo mokslo kolegomis, su teisininkais, įvairiais visuomenės veikėjais. Jis nemėgdavo vienatvės, net ir teisme, kur jis turėjo savo kabinetą. Jis jame praleisdavo mažai laiko. Jis sakydavo, kad negali pakęsti vienatvės ir kad nori matyti žmones, bendrauti su jais.

Mykolas Romeris visada turėjo prieš akis ateitį – tiek savo paties, tiek kitų, ypač savo auklėtinių, studentų, , tiek įstaigų, kuriose jisai dirbdavo, ypač Lietuvos teismo. Todėl jis, galvodamas apie savo ir kitų atskirose valstybės gyvenimo šakose įsistvirtinisių ir tam tikras viešąsias pareigas einančių amžiaus ribą, ruošė senajai kartai pavaduoti įpėdinius. Jis kruopščiai atrinko sau asistentus universitete; būdamas Vyr. Tribunolo teisėju ir pirmininkaudamas Tribunolo posėdžiuose, jis savo jaunus studentus ruošė būsimosioms jų teisinės praktikos pareigoms.

Kad ir koks gilus teisininkas buvo M. Romeris, jis visuomet rodė savo respektą advokatams; su dėmesiu sekdavo jų kalbas, ir jų mintis vėliau analizuodavo pasitarimų kambaryje. Advokatas jam buvo ne jo darbo trukdytojas ir jo brangaus laiko eikvotojas, o jo bendradarbis, teismo pagalbininkas, jo pasitikėjimą turintis kolega.

Savo paskaitose ir valstybinės teisės veikaluose profesorius M. Romeris labai iškilmingais žodžiais apibūdino teismo valdžios suverenumą. Jo nepriklausomumą nuo kitų valstybės valdžios galių.

Nors Mykolas Romeris Vyriausiojo Tribunolo pirmininko soste ir išvis teisėjo pareigose jautiesi kaip Zeusas Olimpietis savo šventovėje, privatiniame gyvenime jis buvo kiek originalus, bet labia kuklus. Jis ir gyveno be ypatingos prabangos. Savo socialiniame bendravime, netgi ir viešuosiuose pasirodymuose Mykolas Romeris buvo npretenzingas.

Mykolas Romeris buvo nepaprasto įžvalgumo – jis gebėjo ne tik pažinti gyvenimo realybę, socialinio ir politinio gyvenimo įvykius, taip pat ir žmones, bet ir juos analizuoti ir vertinti savo pažiūrų ir idėjų šviesoje.
Profesorius Mykolas Romeris teisėtai pripažįstamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Jis pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas, jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose.

I.2 MYKOLO ROMERIO MOKYMAS APIE SUVERENITETĄ IR KONSTITUCINGUMĄ

Kas yra suverenitetas?
Terminas “suverenitetas, kilęs iš žodžio “suverenas, pradėtas vartoti Prancūzijoje, reiškė stambų žemvaldį, vietinį didiką, visiškai nepriklausomą ir niekam nepavaldų. Centralizuojant valstybę bei stiprinant karaliaus valdžią, proporcingai silpnėjant didikų nepriklausomybei ir nepavaldumui, aukščiausioji valdžia imta vadinti suverenitetu.
Suverenitetas – tai teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti valstybės vidaus gyvenimo klausimus, veikimą tarptautinėje arenoje. Suverenumo požymis yra būtinas teisinis ir politinis valstybingumo požymis. Valstybės viduje jis tapatinamas su valstybės funkcijų, teisių įgyvendinimu, valstybės valdžios viršenybe prieš kitus visuomeninius santykių subjektus, o tarptautinėje arenoje šis principas suvokiamas per valstybių lygybės, teritorinio vientisumo, ekonominio, kultūrinio, socialinio, politinio, nepriklausomumo, neliečiamumo principus.
Vidinis suverenitetas arba valdžios suverenumas

Suverenitetas suprantamas dviem prasmėmis: vidinis ir išorinis suverenitetai. Vidinis suverenitetas, tai tam tikras valstybinės valdžios požymis, nusakantis valstybinės valdžios galimybę pačiai nusistatyti valstybės tikslus, funkcijas, valstybinę teisę. M. Romeris įsitikinęs, jog tai reikėtų vadinti ne suverenitetu, o valdžios suverenumu. Suvereni valstybinė valdžia pagal savo kompetenciją yra vienintelis teisėtvarkos šaltinis. Tačiau socialine prasme profesorius įsitikinęs, jog valdžia nėra visiškai laisva, nes ji subordinuota socialinių jėgų santykiavimo padariniams valstybinėje teritorijoje ir valdžios laikytojai patys yra palaikomi bei remiami tam tikrų šios visuomenės veiksnių. Tačiau nederėtų painioti valdžios suverenumo ir valdančiųjų suverenumo sąvokų. Pastaroji reiškia, kad ir valdantieji, ir instutucijos disponuoja suverenia valdžia, dėl to neturi tikrosios kompetencijos, nes disponuodami visa valstybės valdžia jie neturi norminiais aktais apibrėžtos veikimo srities. Tad galima daryti išvadą, kad suverenitetas atsiranda ten, kur yra socialinis junginys, pagrįstas socialiniu bendradarbiavimu socialinėms funkcijoms, tikslams įgyvendinti. Valstybei savo funkcijas išplėtus į kurią nors socialinio gyvenimo sritį valstybinė teisė subordinuoja tokio socialinio jungimo teisę – tai vienas akivaizdžiausių valstybinės valdžios suverenumo raiškos formų.

M. Romerio suvereno sąvokos interpretacijos
Remiantis M. Romerio veikalu “Suverenitetas” galima bandyti pasiaiškinti, koks turinys yra implikuotas pačioje tautos suvereniteto idėjoje ir tada spręsti apie suvereno ir valstybės santykio ypatybės šiuolaikinėse liberalios demokratijos šalyse. Kalbant apie tautos suvereną nekyla didelių teorinių problemų, kai siekiama apibrėžti vien tik suvereno sąvoką. M. Romeris rašo „Suverenia vadiname tokią galią, kuri nekyla iš jokios aukštesnės galios ir kuri pati, nebūdama subordinuota, yra sociališkai norminės funkcijos šaltinis, jos monopolinis sprendėjas“ .
Teoriniu požiūriu svarbiausia, kaip ši monopolinė teisė daryti norminio pobūdžio sprendimus atitenka tautai. M. Romeris, norėdamas išsiaiškinti, kodėl suverenitetas priklauso tautai, o ne žmogui ar žmonijai, regis, pasirenka patikimą samprotavimų kelią. Jis žvelgia į Europos tautų istoriją ir būtent joje ieško ne tik tautos suvereniteto praktinio patikrinimo. M. Romeris apžvelgia suvereniteto sąvokos turinio evoliuciją nuo romėnų laikų, viduramžių iki naujųjų amžių ir mūsų dienų.
M. Romeris siekia atskleisti valdžios formą, galinčią pašalinti despotizmo daigą iš demokratijos. “Tai buvo pirmas aiškus suvereniteto konstrukcijos racionalizavimo reiškinys demokratijoje“ – pažymi jis. Klasikinės reprezentacinės suvereniteto konstrukcijos pranašumas, pasak profesoriaus, yra tas, kad čia „.asmeniškas suvereniteto teisės momentas pašalinamas kolektyvo naudai.“ . Šis, pasak M. Romerio, kosminis kolektyvas pasirodo esąs tęstinė tauta, kuri ir yra tikrasis suvereniteto turėtojas, vėliau suverenią valstybės galią patikintis konstituciškai suformuotai valdžių sistemai.
M. Romeris tęstinės tautos sąvoką apibūdina taip: “Iš esmės šitoje reformuotoje abstrakčioje tautos koncepcijoje glūdi ne tik individualistinis demokratinės, bet ir visuomeninės sociokratinės konstrukcijos galimumas, nes čia individas jau nugalėtas, jisai nebesudaro suvereninės visų socialinių konstrukcijų premisos ir konstrukcija atsipalaiduoja nuo suverenių individų sutarties“ . Tęstinė tvarka galima sakyti yra moralinis subjektas, aprėpiantis ir gyvąją kartą, ir visas mirusias ir negimusias kartas. Savo egzistencijai palaikyti ji reikalauja atstovo – gyvosios kartos. Taigi klasikinė reprezentacinė demokratijos samprata reiškia, kad tęstinė tauta gyvąją kartą apdovanoja imperatyvais ir priedermėmis, įpareigojančiais tarnauti tęstinės tautos idėjai. Kaip suvereno atstovė gyvoji karta privalo paklusti suvereno – tęstinės tautos valiai.
Ši M. Romerio pateikta suvereno, kaip tęstinės tautos sąvokos, interpretacija ganėtinai suprantama konstitucinio visuomenės ir valstybės santykio aiškinimą valstybės naudai. Valstybės steigiamojo akto ir konstitucijos priėmimo požiūriu valstybė, kaip suvereno valios išraiška, yra privilegijuoto lygmens subjektas, palyginti su visuomene.
Būtina iš karto pasakyti, kad pats M. Romeris iš dalies nutolsta nuo klasikinės reprezentacinės demokratijos koncepcijos ir linksta prie jo nuomone, pažangesnės socialinės demokratijos koncepcijos. Ši, pasak M. Romerio, tautą gali suvokti kaip organizuotą socialinių funkcinių junginių visuomenę. Veikalo “Suverenitetas” baigiamajame skyriuje jis tegia: “Be abejo, valstybinės teisės šaknys glūdi socialinėje teisėje lygiai taip pat, kaip valstybiniai socialiniai tikslai, išskyrus tam tikrus specifinius, į valstybinę funkciją yra perkelti į tam tikrų socialinių junginių funkcijos” .
M. Romerio požiūris į suverenitetą ir konstitucingumą
M. Romeris pristatydamas savo kurinį “Suverenitetas” rašė: “Šį mano darbą, kuris turi sudaryti mano sumanytojo rašinių ciklo „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“ antrąją dalį, aš pradedu suvereniteto ar suverenumo klausimu. Valstybė konstitucinės teisės moksle yra klausimas sunkus ir painus. Pati suvereniteto sąvoka iki šiol yra labai ginčytinė moksle. Tačiau man rodosi, kad ir valstybės teorijai ji nėra nustojusi reikšmės ir kad visiškas jos atmetimas daugelio rimtų mokslininkų siūlomas ir reiškiamas, nėra priimtinas.
Gal šiuo metu suvereniteto sąvoka yra labiau puolama ir griaunama. Negu kada nors praeityje, daugelio laikoma pasenusia ir neatitinkančia ypač šios gadynės valstybinės tikrenybės“ .
Tą galima pagrįsti tik keliais, bet labai tipiškais pavyzdžiais. Pastarųjų metų literatūroje gana paplitęs tautos suvereniteto kaip realios teisinės kategorijos neigimas.
M. Romeris teigė, kad tautos suvereniteto sąvoka nebuvo nauja. Tačiau suvereniteto konstrukcija buvo ypatinga ir racionalizuota individualistine kryptimi.
„.Suverenas esąs ne kuris vienas žmogus, valdovas, kuris šį požymį būtų iš Dievo gavęs kaip ypatingą jam vienam privilegiją, bet kiekvienas žmogus. Žmogaus suverenitetas, jojo suvereninė, nuo jokio kito žmogaus nepraeinanti, teisė veikti ir tvarkytis savo valia, esanti įgimta. Žmogaus, kaip tokio, kiekvieno žmogaus individo suverenitetas – esąs gamtos padarinys. . Šia gamtine prasme suverenitetas sutampa su lygybe, su žmogaus, kaip tokio, esme. Tokiu būdu šis gamtinis suverenitetas yra grynai individinis, asocialinis. Šių gamtinių suverenų sutartimi individas, taip sakant laukianis suverenitetas, socializuojasi, tampa tautos suverenitetu, kuris Rousseau konstrukcijoje reiškiasi Bendrąja Valia: tauta esanti suvereniteto teisės socialiniame bendravime (visuomenėje, valstybėje) subjekte. Tiktai iš tautos kylanti valdžia esanti teisinė ir neteisėta“ .
Plėtojant šiuos M. Romerio teiginius pagal galiojančią Lietuvos Konstituciją, galima teigti, kad individas valdžios santykiuose dalyvauja nevienodai, atitinkamai skiriasi ir konkrečių santykių subjektų teisės.
Esminis M. Romerio mokymo apie suverenitetą postulatas yra suvereniteto ir Konstitucijos kaip teisės akto ir jos įgyvendinimo, sąsajos būtinumas.
„Rašytoji konstitucija skirianti įsteigtą valdžią nuo steigiamosios, skirianti ir drauge jas surišanti. Iki rašytosios konstitucijos veikianti steigiamoji valdžia, rašytajai konstitucijai išleidus – iš jos išplaukianti ir imanti veikti įsteigtoji, konstitucijos vykdomoji.
Steigiamajai valdžiai nustačius valstybės santvarką ir funkcioninę valdžios organizaciją ir užfiksavus tatai konstitucijos akte – jos vietą užimanti ši konstitucija: dinamiškoji suvereninė steigiamoji galia nebeveikianti, bet suverenumo veiksnys negalįs pranykti, jisai turįs reikštis, ir jisai esąs įsikūnijęs konstitucijoje, jisai tapęs stabilizuotas, kristalizuotas konstitucijoje. Iš dinamiškojo statuso jisai perėjęs į statiškąjį.
Tokiu būdu konstitucija sudarytų valdžios filtrą; kūrybinė energija, kuri pirmmajame valdžios reiškimosi etape yra pilna ir visiška valdančiųjų veikime, sudarydama vadinamąją steigiamąją galią, vėliau diferencijuojasi: gaivalinis jos jėgos elementas įsikūnija į kūrinį ir lieka skristalizuotas konstitucijoje.” .
Taigi sekant M. Romerio mintį, tampa visiškai aiški išvada, kad Konstitucija yra žmogaus, tautos ir valstybės situacijoje, būtinas oficialus konstutucijos interpretavimas.
„Konstitucija, formališkai nekeičiama, tam tikromis jos nuostatų interpretacijomis būna pritaikoma įvairiems besikeičiantiems reikalams ir net šiomis interpretacijomis keičiama; jos pamažu sukrauna naują lanksčią, taip sakant – kontrabandinę konstitucinę teisę, konkuruojančią ir praktiškai nugalinčią sustingusią formalinę konstituciją, kurios oficialus tekstas lieka nepaliestas, bet interpretacijomis apeinamas ir ištempiamas sulig reikalas“ .
Suvereniteto ir konstitucingumo sąsajos aspektu Konstitucija yra svarbiausia žmogaus teisių įgyvendinimo garantija ir ta prasme, kad joje įtvirtintos politinės žmogaus teisės. Kartu būtent Konstitucija garantuoja visuose pagrindiniuose tarptautiniuose aktuose įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį, t.y. jo suverenumą. Be to, Konstitucija gina žmogų ne tik nuo valdžios savivalės, bet ir nuo kito žmogaus neteisėtų veiksmų.
Svarbu pabrėžti, kad Konstitucija taip pat gina valstybės, o kartu tautos ir žmogaus, suverenitetą nuo išorinių poveikių, kurie taip pat gali sukliudyti realizuoti minimą žmogaus teisę. “Turime galvoje vadinamąją „riboto suvereniteto“ koncepciją, kuria dažniausiai grindžiami tarptautinės integracijos procesai” . Tačiau nepamirškime, kad tarptautinėje integracijoje gali dalyvauti tik valstybės, turinčios tautos suverenią valdžią, nes tik tokiu atveju jos gali realiai ir lygiateisiškai su kitais tarptautinių santykių subjektais atstovauti tautai tarptautinėse institucijose. Ši valdžia turi būti teisėta ir stabili. Teisėta galima laikyti tik demokratiškai, t.y. tautos ir kiekvieno žmogaus suvereniteto pagrindu, suformuotą ir demokratiškai funkcionuojančią, valdžią, nes tik tokia gali atstovauti tikriems, o ne menamiems žmonių interesams.
Įdomu, kad M. Romeris įžvelgė tokią tendenciją ir ją vertino nevienareikšmiškai. Tačiau esmę nusako šie žodžiai: “Ir štai, kadangi vienas elementarinių ir klasikinių suvereniteto sąvokos aspektų reškiasi tuo, kad suvereninė yra toji galia, kuri nuo jokios galios nepereina, tai kad šis aspektas paaiškėtų ir ypač, kad jisai įgytų teisinio normatyvinio principo pobūdį, reikalinga, kad būtų kelios ar bent dvi paralelinės galios, tarp kurių būtų nusistojusi ir užsifiksavusi pariteto lygsvara. Šis suvereniteto aspektas, kiek jisai liečia tarpvalstybinius santykius, būtinai numato teisinį šių santykių pobūdį, jų tam tikrąjį sutvarkymą normatyviniais principais, įsigalėjančiais santykiaujančių sąmonėje” . Manau, kad tai akivaizdžai siejasi su teisės viešpatavimo principu, kuris šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja visuose santykių tarp žmonių, tautų ir valstybių srityse, taigi ir įgyvendinant suverenitetą.
M. Romeris pripažįsta suvereniteto reliatyvumą. Tačiau būtina įvertinti bent jau du tokio pripažinimo aspektus, kurie neleistų priskirti profesoriaus prie “riboto suvereniteto” sąvokų. Jis rašo: ”Nors atrodo, kad pati suvereniteto sąvoka yra susijusi su absoliuto sąvoka, tačiau, kaip tatai seka iš mano jau pareikštų samprotavimųir rezervų, aš tiek valstybės išorinį suverenitetą, tiek išvidinį teritorinį valdžios suverenumą vis dėlto laikau pirmuoju atžvilgiu teisiškai, o antruoju – sociališkai reliatyviu” . Ir, antra, kalbėdamas apie valstybės santykį su tarptautiniais junginiais, kurių narė ji yra, M. Romeris pabrėžia: “Savo veiklą ji turi derinti su tarptautinio junginio reikalavimais, normuojančiais šios veiklos ribas” .

Manau, kad svarbią reikšmę turi du šios minties aspektai: pirma tai, kad M.Romeris čia kalba ne apie suverenitetą, bet apie veiklą, taigi teisiniu požiūriu apie kompetenciją, ir, antra, tai, kad jis vartoja tegini “derinti”, bet ne “riboti” minėtą veiklą. Tai atitinka anksčiau minėtą jo postulatą apie teisinį tarpvalstybinių santykių sutvarkymą.

I.3 MYKOLAS ROMERIS IR KONSTITUCINĖ JUSTICIJA

“Europos konstitucingumo tradicija plėtojasi kitokio pobūdžio politinėse teisinėse peripetijose Populiari nuomonė, kad Prancūzijos konstitucionalistai labiau rūpinosi konstitucijų stabilino stiprinimu nei įstatymų konstitucingumo problema” . Apie tai rašė ir M. Romeris: ”Revoliucijos žmonės ne be pagrindo bijojo, kad senieji “parlamentų” teisėjai stiprūs savo profesine korporacine luominio pobūdžio organizacija, kurių nesustabdė monarchinio suvereniteto principas ir kurie drįso kovoti prieš karaliaus leidžiamąjį įstatymą., jei jiems būtų palikta įstatymų aiškinimo ir jų tikrumo konstatavimo laisvė drauge su reglamentine galia, būtų tai sunaudoję kovai ir prieš demokratinio parlamento leidžiamus įstatymus. Tačiau ir suardžius senąją teisėjų organizaciją bei panaikinus senuosius teismo organus, – Revoliucijos žmonės nedrįso tai ir naujiems teisėjams pavesti
.Ta Didžioji Prancūzų revoliucija iš karto pakirto kelią bet kuriai įstatymų konstitucingumo teismo kontrolės – tiek atsitiktinei quasi kontrolei, tiek tajai ex officio registracinei kontrolei, kurią seniau absoliutinėje monarchijoje buvo mėginę vykdyti Prancūzijos “parlamentai”. (provincijų teismai)” .
Konstitucializmo vyksmo pačioje pradžioje buvo užkoduotos dvi esminės problemos. Pirmoji yra susijusi su konstitucijos paskirtimi – konstitucijoje įtvirtina aukščiausia politinė tautos galia, t.y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad konstitucija ir yra aukščiausios galios aktas ir jai visi turi paklusti, tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuti teisinis mechanizmas. Šios problemos matas išaiškėjo vėliau, t.y. tada, kai konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams. Štai tada iškilo vienų politikos veikėjų prognozuota, o kitų ignoruojama konstitucijos normų apsaugos problema. M. Romeris klausė, ar užtenka paties uždraudimo liesti konstituciją? “. Jei steigiamoji galia, nustačiusi ilsisi ir nebėra veikli, jei ji įsteigtosios sistemingai neprižiūri ir neturi veikėjo, kuris sudraustų įsteigtąją, o pati konstitucija be šio gyvo veikėjo apsidrausti nepajėgia, įsteigtoji gi turi visą veiklumo monopolį, tai kuogi, kaip ne pačios įsteigtosios valingu autonominiu susivaldymu, bus praktikoje apsaugotas konstitucinis teisinis įsteigtosios valdžios pobūdis” .
“Autonominis susivaldymas” apie kurį rašė M. Romeris, yra neapibrėžta kategorija. Parlamentas, kaip ir žmonių bendruomenės, savo prigimtimi yra nevienatyčiai organiszmai. Parlamente dirba įvairių socialinių orientacijų, politinių ir moralinių įsitikinimų žmonės. Visada atsiras tokių, kurių netenkins galiojanti konstitucija. Vieni bus įsitikinę, kad konstitucija jiems užtikrina politinės veiklos laisvę, o kitiem ji bus varžantis veiksnys. Įvairiai interpretuodami konstituciją, jie savo veiksmais sieks ištrukti iš konstitucinių varžtų. Aišku visada bus svarbus ir tautos atstovų teisinis profesionalumas, jų teisinė kultūra. Taigi tikėtis, kad vien “autonominiu susivaldymu” galima būtų užtikrinti konstitucijos apsaugą, būtų nepateisinamai naivu. M. Romeris savo išvadą formuoja taip: “. Jei niekas jų nesudraus, jei nebus sutvarkyta tiksli konstrukcijos apsauga, tai įsteigtosios valdžios dalyviai galės pasikėsinti prieš juos teisiškai varžančią konstituciją ir pamėginti pasisavinti konstitucijoje magazinuotą suverenumą, juo labiau, kad didesnės galios pagunda yra stipri ir visuomet veikia valdančiųjų psichiką, o suverenumo sandelio raktai yra jų rankose. O tada visa ši paini precizinė racionalistinė konstrukcija būtų iškarto žlugusi” . Vienas žymiausių dabartinių laikų klasikinio liberalizmo teoretikų F. A. Hayek rašo: “. Apribojusi skirtigų valdžios organų galias, konstitucija apriboja ir įstatimdavių susirinkimų galias (kaip, mano įsitikinimu, turi daryti kiekviena konstitucija ir kaip buvo numatyta pirmosiose konstutucijose) ir kai dėl to ji apibrėžia formalius požymius, kuriuos įstatymas privalo turėti, kad jis būtų teisėtas.”
Ieškodamas atsakymo į tai, kokiomis konstitucinėmis formomis galima užtikrinti konstitucijos apsaugą, M. Romeris taip pat nagrinėjo įvairių šių prielaidų variantus. Jo nuomone, viena iš tokių garantijų paprastai yra įtvirtinta pačioje konstitucijoje, nustačius sunkesnę jos keitimo tvarką. Nors tai yra svarbus aspektas, tačiau sudėtingesnė konstitucijos keitimo tvrka nėra visiška garantijam kad ji nebus pakeista. “.Nes kas iš to, kad tie nuostatai yra sunku pakeisti, jei ir nekeičiant juos galima juos padaryti neveiksniais, išleidus priešingus jiems įstatymus, kurie turės būti taikomi, arba padarius bet kurį priešingą konstitucijai aktą, kuris bus vykdomas kaip valdovo įstatymas” .
Toliau mokslininko žvilgsnis nukrypsta į priesaiką ar iškilmingą pasižadėjimą, kuriais įsipareigojama nepažeisti konstitucijos ar įstatymų.Kadangi šis reiškinys yra daugiau moralės elementas, todėl teisinė atskomybė už priesaikos nesilaikymą iš esmės neįmanoma: ”Iš viso politiniuose reikaluose, ten, kur eina socialinių grupių reikalų kova, pavojinga perdaug pasitikėti tiktai pačių politinės galios laikytojų formaliniu žodžio drausmingumu. Tai bent labai netobula formalinio teisėtumo apsauga” . O gal viešoji nuomonė gali sudrausminti tuos, kurie linkę pažeisti konstituciją? “.Pirma, ji toli gražu ne visais kylančiais klausimais yra vieninga, dažniausiai ji yra grupinė ir įvairiuse socialiniuose junginiuose labai skirtinga, valdantiems gi svarbiausia bus viešpataujančių socialinių grupių nuomonė; antra, ji būna labai nuolaidi tiems, kurie disponuoja politine galia ir turi priemonių patys viešąją tvarką veikti; ir trečia, ji būna jautri ne tiktai teisėtumo, bet ir šios valandos tikslingumo atžvilgiu” .
Nuolatos pabrėždamas, kad rašytoji konstitucija yra reikalinga rimtos apsaugos ir rimtos garantijos, M. Romeris atkreipia dėmesį į tiesioginės demokratijos formų galimybę kontroliuoti konstitucijos įgyvendinimą. Tačiau ir toks kelias, jo nuomone, nėra be trūkumų. “.Tiesioginės demokratijos konstrukcijoje įsteigtasis piliečių – rinkikų “corpus” esąs tam tikra prasme prioritetinis pačiai sutvarkiusiajai jojo veikimą konstitucijai: dėl jojo sprendimų kostitucingumas gal ir atkrinta” .
Profesorius M. Romeris nagrinėjo ir kitas garantijas, kuriomis būtų užkertamas kelias konstitucijos pažeidimams. Grasinimas baudžiamąja atsakomybe yra neveiksmingas jau vien dėl to, kad dauguma valstybės veikėjų turi imuniteto teisę. Kita vertus, nesant galimybių apibrėžti konstitucijos interpretavimo ribų ir to interpretavimo turinio, neįmanoma už interpretavimo klaidas traukti baudžiamojon atsakomybėn. Politinė atsakomybė, būdama veiksminga kitais atvejais, negali būti efektyvi konstutucingumo priemonė, kangi realizavus politinę sankciją, nekonstitucinė teisės normos klausimas vis tiek neišsprendžiamas. Panašus gali būti civilinė ar administracinės atsakomybės paveikumas.
Taigi ankstyvuoju įstatymų konstitucingumo doktrinos formavimosi laikotarpiu mokslininkų nuomonė dėl išvengiamo būtinumo suteikti konstitucijai apsaugą iš esmės nesiskyrė. Tačiau keliai ir būdai buvo įsivaizduojami visiškai skirtingi.
M. Romerio pozicijos dėl to, kad bendrosios kompetencijos teismai neturėtų įgyvendinti įstatymų konstitucingumo kontrolės sutapo su A. Esmeino ir H. Kelseno nuomone. Analizuodamas konstitucinės kontrolės teisines prielaidas, M. Romeris sakė, kad bendrosios kompetencijos teismai šios funkcijos neturėtų vykdyti, nes tai nesiderintų su atstovaujamosios demokratijos prigimtimi ir jos principais. Jis rašė: “Tiesa, kad atsitiktinė įstatymų konstitucingumo quasi – kontrolė, būdama pavesta bendriesiems teismams, rodos, nebūtų pilnai suderinama su klasiška reprezentacinės demokratijos konstitucine konstrukcija ir ypač su aiškiu ir kategorišku bendrojo teismo išskyrimu iš valdymo politikos srities.” .
Konstitucinės apsaugos užtikrinimo paieškose M. Romeris prieina išvados, kad realiausia konstitucijos garantija gali būti tik specialaus statuso konstitucinis teismas. “.Tai yra atskiras išskirtas iš bendrosios teismų instancijų sistemos aukštas įsteigtosios valdžios organas, turįs reprezentacinio pobūdžio, kuriam, tarp kito ko, priklauso tiksli leidžiamųju įstatymų konstitucingumo teismo kontrolė, savaime tikslinė ir rimtesnė negu toji atsitiktinė qausi-kontrolė, kuri yra praktikuojama Amerikos Jungtinėse Valstybės ir dėlei kurios, kaip mes matėme, kyla daugybė ginčų Europos kontinente” .
“Pritardami M. Romerio išvadai dėl to, kad įstatymų konstitucingumo kontrolė turėtų būti pavesta konstituciniam teismui, atkreipsime dėmesį į keletą aplinkybių, susijusių su M. Romerio sukurta konstitucingumo doktrina. Visų pirma svarbu pabrėžti tai, kad Mykolo Romerio mokslas buvo glaudžiai susijęs su teisės teorijos plėtra Vakarų ir Vidurio Europoje.
Antra aplinkybė yra ta, kad M. Romerio mokslas apie valstybę ir teisę darė įtaką ir tarpukario Lietuvos teisinės sistemos raidai. Jo teorinė koncepcijos akivaizdžiai atpindi tiek Vyriausiojo Tribunolo nagrinėtose konkrečiose bylose, tiek valstybės tarybos bylose. Pagalaiu ir Klaipėdos krašto Statutinio teismo teorinis modelis buvo artimas M. Romerio skleistoms teorinėms idėjoms” .
Jeigu kalbėsime apie šiuo metu veikiančio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statuso bruožus, neišvengiamai atkteipsime dėmesį į tai, kad jo teorinis pagrindas iš esmės nesiskiria nuo profesoriaus M. Romerio konstruoto modelio. Paminėsime keletą esminių M Romerio pozicijų.
1. Konstitucinis teismas neturėtų nagrinėti tų įstatymų, kurie buvo priimti prieš naujosios konstitucijos įsigaliojimą, kunstitucingumo. Šį teiginį M. Romeris grindžia tuo, kad senųjų įstatymų likimą turėtų spręsti įstatymus taikančios institucijos, o ypač – bendrosios kompetencijos teismai. Be to ši problema turėtų būti sprendžiama ir kodifikavimo tvarka.
2. Įstatymo konstitucingumo tikrinimas turėtų apimti ne tik įstatymų turinį, bet ir tai, ar buvo buvo laikomasi įstaymų priėmimo procedūros taisyklių .
3. Konstitucinis teismas turi vadovautis tik konkrečiomis konstitucinėmis normomis, bet ne teisės, konstitucijos principais. M. Romeris teigia: “.Jam turi rūpėti, kaip aukščiausias teisėtumo kriteriumas, tiktai konstitucijos nuostatai, būtent jų pozityviniai imperatyvai. Kuriais principais tie nuostatai ir imperatyvai yra inspiruoti, tai, kiek tai iš pačių tų nuostatų turinio nematyti, yra ne jo dalykas, kaip ne jo dalykas yra spręsti, ar patys konstitucijos nuostatai atitinka tuos principus ir ar jie gerai juos dėsto. Jei konstitucinis teismas imtųsi tai daryti ir kištis į pačios konstiticijos kritiką, jis būtų nusižengęs savo valstybinei funkcijai” .
Toks nustatymas teisės principu atžvilgiu nėra atsitiktinis. Tokią poziciją veikė H. Kelseno teisinis poityvizmas, kuris buvo priimtinas ir M. Romeriui. Šiuolaikinėje konstitucingumo dotrinoje teisės principai, o tuo labiau, jeigu jie atsispindi konstitucijoje, negali nedaryti įtakos konstitucinių teismų sprendimams. Tai rodo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktika. Rėmimasis teisės principais išplaukia iš Konstitucijos nuostatos, kad Konstitucija yra ventysas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 str.), ir iš Konstitucijos 135 str.., kuriame deklaruojama, jog Lietuvos respublika, įgyvendinama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais.
4. M. Romeris aktualizuoja ir kitą problemą, t.y., ar konstitucinis teismas gali nagrinėti, ar tarptautinės sutartys atitinka konstituciją . Kiek abejodamas šios funkcijos pagrįstumu, M. Romeris vis dėlto prieina išvados, kad ir sutarties konstitucingumą gali nagrinėti konstitucinis teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar tarptautinė sutartis neprieštarauja Konstitucijai.
5. M. Romeris teigia: “.Tačiau kai dėl neįstatyminių įstatymų (parlamento) aktų, kurie iš esmės yra valdymo aktai, tai jiems, be abejo, kad ir paprastas įstatymas turi normatyvinės galios: kie jam prieštarauti negali, o jei prieštarautų – būtų neteisėti” . Šis klausimas taip pat ne kartą iškildavo Konstitucinio Teismo nagrinėtose bylose.
Paminėjome tik nedaugelį tų problemų, kurias iškėlė ir kurias sprendė M. Romeris savo veikaluose. Jų buvo gerokai daugiau. Bet svarbiausia yra tai, kad visos jos yra aktualios ir dabar, kai jau ištikrųjų veikia Konstitucinis Teismas. Tiesa, šiuolakinėje konstitucingumo teorijoje ir praktikoje aktualizuojasi daug naujų konstitucinės kontrolės problemų. Tačiau jos visos iš esmės aiškinamos ir sprendžiamos remiantis tais pagrindais, kuriuos suformavo H Kelsenas ir M. Romeris.

I.4 TEISINĖS VALSTYBĖS MODELIS

Gausus M. Romerio mokslinis palikimas, jo publicistika ir praktinė valstybinė bei visuomeninė veikla leidžia teigti, kad jo, kaip teisininko, idealas buvo gerai organizuota ir be priekaištų funkcionuojanti teisinė valstybė.Teisinės valstybės problematika M. Romerio veikaluose konstitucinės teisės klausimais yra viena pagrindinių. M. Romeris iki mūsų dienų tebėra vienintelis Lietuvos teisininkas, specialiai tyrinėjęa ir labai daug padaręs vystant ir tyrinėjant teisinės valstybės idėją.

Atskiriems teisinės valstybės problemos aspektams M. Romeris paskyrė ir dvi monografijas – tai ”Administracinis teismas” (1928) ir “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose” (1931). Abi jos susilaukė didelio Lietuvos teisinės visuomenės susidomėjimo ir buvo teigiamai vertinamos.

Šiuose ir kituose mokslo darbuose, skirtuose įvairioms konstitucinės teisės mokslo problemoms nagrinėti, M. Romeris įpatingą dėmesį skyrė teoriniams ir praktiniams teisinės valstybės klausimams, tuo pabrėždamas jų svarbą.

Teisinė valstybė M. Romeris apibūdino kaip “valstybinio bendravimo tipą” . Jis akcentuoja ypatingą teisinio prado valstybėje reikšmę, bet jo neabsoliutindamas, o atsižvelgdamas į tai, kad visada liekanti tam tikra valstybės funkcijų dalis, kuri net ir teisinėje valstybėje esti realizuojama ne teisės, o atskirų valstybės institucijų ir valdininkų aktais.

Valstybę, netelpančią į teisinės valstybės paramentus, M. Romeris vadino policine valstybe .

Istoriškai teisinės valstybės idėją M. Romeris kildino iš Bažnyčios mokslo, pasak kurio, kiekviena valdžia esanti iš Dievo, bet ji negalinti valdyti žmonių savo nuožiūra, o privalanti visa veikla siekti Dievo nustatytų tikslų ir vykdyti Dievo įsakymus.
Teoriškai pagrįsdamas teisinės valstybės idėją, M. Romeris ypatingai pabrėžė Prancūzijoje XV – XVI a. Veikusios vadinamosios legistų mokyklos. Pasak jo, legistų nustatyta valdovo suvereniteto sąvoka buvusi priemone teisiniam valdovo leidžiamųjų įstatymų viešpatavimui fiksiuoti .
Tačiau galimybės pilniau realizuoti teisinės valstybės idėją objektyviai atsiradusios tik naujaisiais laikais demokratijos mokslo bei jos nustatytos demokratinės valstybės konstitucinės konstrukcijos dėka.
Analizuodamas galimybes teisinei tvarkai įsiviešpatauti, kurias kurias objektyviai atveria demokratinė valstybė, M. Romeris rėmėsi klasikinės konstitucinės teisės teorijos teze apie steigiamąją ir įstegtąją valdžias. Valstybės įkūrimas, jos valdžios sutvarkymo nustatymas, tisiškai įtvirtinami konstituciniame akte. Konstitucija nustatanti ryškią ribą tarp suvereninės steigiamosios ir konstitucinės įsteigtosios valdžių. Tik konstituciniame akte įkūnytu tautos suverenumu šis aktas sudarąs teisinį pagrindą nuolatinėms įsteigtosios valstybės institucijoms funkcionuoti, teisinį pagrindą pačiam konstitucijos nustatytos valdžios imperiumui. Tačiau pastaroji valdžia jau nesanti suvereninė, o tik konstitucinė, ribota teisinė valdžia, funkcionuojanti dėl konstitucijos jai suteiktų įgaliojimų. Jei ši valdžia ją bandytų daryti, peržengdama konstitucijos nustaytas ribas, ji elgtųsi neteisėtai, nusidėtų savo pačios teisiniam pagrindui .
Konstitucinis aktas pats savaime neturi galiospriversti įsteigtosios valdžios institucijas laikytis joje fiksuotų nuostatų. Siekiant, kad jos nenukryptų nuo konstitucijos nustatytų normų, reikalingi, M. Romerio nuomone, tam tikri veiksniai, tam tikros garantijos.
M. Romerio nuomone, pagrindinės teisinio pobūdžio garantijos, užtikrinančios įsteigtosios valdžios šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje institucijų paklusnumą steigiamosios valdžios nustatytai teisinei tvarkai, yra šios:
· formalus įsteigtosios valdžios funkcijų suskirstymas;
· teisinės tautos kontrolė įsteigtosios valdžios veiklai.
Tačiau šių garantijų profesorius nelaikė tobulomis.
M. Romeris teigė, kad teisinės tvarkos įgyvendinimas priklauso ne tiek nuo to, kad
galiojančiai valstybės valdžiai būtų nustatytas reikiamas teisinis pagrindas, kiek nuo to, kad nustatytoji teisė būtų veikli ir kad jos galiojimas būtų apsaugotas nuo atsitiktinio jos normų laužymo. Teisinė tvarka, pasak M. Romerio, pasiekiama tokiu lygiu, kokiu joje yra organizuotas ir užtikrintas teisės veikimas .
M. Romeris samprotavimose apie teisinę valstybę pagrindinį dėmesį kreipė į teisėtumui
kylančią grėsmę kaip tik dėl valstybės institucijų bei valdininkų kaltės. Jis buvo įsitikinęs. Kad esamos teisėtumo garantijos nėra pakankamos, kad pilnesnei teisinei tvarkai demokratinėje valstybėje užtikrinti reikia tobulinti senąsias ir kurti naujas.
Valdžios aktų teisėtumą M.Riomeris skyrė į konstitucinį ir įstatyminį. Konstitucinio
teisėtumo požiūriu šie aktai būna konstitucingi arba nekonstitucingi, o įstatymo teisėtumo požiūriu – teisėti arba neteisėti. Konstitucija yra paprasto įstatymo konstitucingumo kriterijus. Įstatyminio teisėtumo kriterijus jam netinka, nes joks paprastasis įstatymas, negalėdamas konstitucijos keisti ar naikinti, negali jokiu konstitucijos nuostatai prieštarauti, tuo tarpu paprastasis įstatymas kitus to paties lygio teisinius aktus gali keisti ir naikinti. Teisėtumo būklė valstybėje pirmiausia priklauso nuo administracijos institucijų ir valdininkų darbų teisėtumo problemos išsprendimo. Siekiant teisinės tvarkos būtina teisės veikimą apsaugoti nuo galiojančių normų laužymo. Valstybinių institucijų bei jų valdininkų veiklai turi būti nustatoma griežčiausia kontrolė, kurią M.Riomeris skirstė į tarnybinę (hierarchinę) ir techninę. Tarnybinę kontrolę vykdo tam tikros institucijos tarnybinė vyresnybė. Ši kontrolė, patogi valdymo lankstumui bei administracijos veiklos vienodumui, yra silpniausia teisėtumo kontrolės forma, jungianti savyje kontrolę pagal teisėtumo ir teisingumo kriterijus, tarp kurių neretai pasitaiko prieštaravimų. Valdininkai paprastai vienoje srityje teisėtumą paprastai rimtai palaiko, o kitoje sudaro tik išorinį jo vaizdą. Valdantieji savo ruožtu nebūdami suinteresuoti kai kurių teisės normų veikimu, gali nesirūpinti, ar tų normų požiūriu valdininkai elgiasi teisėtai. Tarnybinei kontrolei lieka nepasiekiama vyriausybės veikla, nes ši kontrolės forma gali būti taikoma tik pavaldžių, bet ne aukščiausiųjų institucijų aktams.Taip pat įstatymų leidybos bei teismo valdžios funkcijų tarnybinė kontrolė iš viso esanti neįmanoma, nes parlamentas yra neatsakingas jokiam kitam valdžios organui, o teismo organai yra visi lygūs, sprendimus priimdami tiesiog valstybės vardu, ir jokia kita institucija negali tarnybiškai įveikti šios funkcijos. Dėl akivaizdžių tarnybinės kontrolės trūkumų ypač svarbų vaidmenį teisinėje valstybėje M.Riomeris skyrė teismo funkcijai, kuri, pasak jo, gali būti sėkmingai panaudota ne tik gyventojų, bet ir valstybės institucijų veiklos teisėtumui užtikrinti. Valstybės nustatytosios teisės apsauga galėtų būti gerokai rimtesnė, jei ji būtų pavesta ne kurioms nors socialinėms jėgoms ar politinėms veiksmams, bet tokiam veiksniui kuris specialiai būtų taip organizuotas, kad jam nerūpėtų panašūs motyvai ir kad jis vadovautųsi pačių teisės normų mintimi ir raida. Tokiu organu M.Riomeris laikė teismą, kurio pagrindinė funkcija saugoti teisę nuo valstybės nesankcionuoto normų laužymo konstatuojant ir uždraudžiant ne teisę.

I.5 TEISMŲ SISTEMA IR JOS FUNKCOJOS

Siekiant teisinės tvarkos būtina, kad nebūtų laužomos galiojančios teisės normos. O tai gali padaryti tik teismas, kurio pagrindinė funkcija esanti neteisės konstatavimas ir sudraudimas. Kadangi teisės imperatyvai yra nukreipti į sąmoningus valingus žmonių veiksmus, tai teisėtumo klausimas gali kilti tik dėl žmonių veiksmų, kurie visuomet yra teisėti arba neteisėti. Neteisėti bus tie poelgiai, kurie laužo teisės imperatyvus ir sudaro vadinamąją neteisę. Teisėtumo apsaugos funkcija, kuri vadinama teismu, iš esmės yra ne prevencinio, bet represinio pobūdžio. Tai reiškia, kad jie ima veikti tik tada, kai neteisėta veika jau padaryta arba kai kilo įtarimas, kad ji gali būti padaryta. Tad pirmoji teismo funkcija yra konstatuoti neteisę. Teismo funkcijos organas-teisėjas arba teisėjų kolegija-turi nustatyti, ar iš tikrųjų neteisėtas faktas padarytas, kas ji padarė, kuri teisės norma yra sulaužyta. Jei konstatuoti nepavyksta, jei pasirodo, kad jokio neteisės darbo iš viso nebuvo, kad inkriminuojama veika jokio teisės imperatyvo nepažeidė arba nežinia, kas tą neteisėtą darbą padarė,-teismo darbas tuo ir baigiasi: teismas atmeta skundą ar ieškinį, išteisina kaltinamąjį arba nutraukia bylą. Kai nėra konstatuota neteisė ir jos autorius-teismas tolimesniam savo darbui pagrindo neturi. Tačiau tuo atveju, kai yra teisės pažeidimas, teismas atlieka antrąją, pačią svarbiausią, savo funkciją: jis taiko nusikaltusiam asmeniui teisinę sankciją. Ši funkcija pasak M.Romerio, gali būti sėkmingai panaudota ne tik gyventojų, bet ir valstybės institucijų veiklos teisėtumui kontroliuoti ir neteisei sudrausti. Jis pažymėjo, kad teismas gali naudingai veikti tik demokratiškai besitvarkančioje valstybėje, nes diktatūros sąlygomis, kur teismas negali pasiekti aukščiausių valstybės organų darbų, teismas yra bejėgis. M.Riomeris teismus klasifikavo pagal jų funkcijas- išskyrė baudžiamąjį ir civilinį teismus. Jis neatmeta ir valstybės veiklos institucijų kontrolės, kurią vadina quasi-kontrole, atliekamos įprastinių, t.y. bendrųjų teismų kurie spręsdami konkrečias bylas ir jose susidūrę su, jų nuomone, neteisėtais valstybės organų aktais apsiriboja tų faktų konstatavimu ar tiesiog atsisako tais aktais vadovautis. Atsitiktinės quasi-kontrolės institucija savo veikimo mechanizme reiškiasi dvejais alternatyviais variantais. Pirmasis jos mechanizmo variantas, reiškiasi tuo, kad klausimą dėl valdžios akto teisėtumo ar neteisėtumo gali iškelti pats sprendžiąs bylą teismas (teisėjas ar teisėjų kolegija). Žinoma, teismas tai gali padaryti tik jo sprendžiamoje byloje iškilus klausimui, kurį išspręsti reikalinga tam tikro valdžios akto teisinė išvada. Antrasis variantas reiškiasi tuo, kad pats teismas savo iniciatyva to nedaro ir valdžios akto teisėtumo svarstymo nepradeda tol, kol kuris nors iš bylos dalyvių nepareiškia abejonės dėl jo teisėtumo. Taip pat M.Riomeris išskyrė ir mažiau žinomą trečiąjį teismą, moksle tuomet dar neturėjusį savo pavadinimo, kurį jis pats vadino “valdžios organų darbo” teismu. M.Romerio nuomone, šis trečiasis-valdžios organų darbu-teismas turėtų susidėti iš trijų dalių: konstitucinio teismo, skirto įstatymų leidybos organų veiklos konstitucingumui vertinti, administracinio teismo ir kasacinio teismo, kurie vertintų administracinių, civilinio bei baudžiamojo teismų organų veiklos teisėtumą. Būtent šiuos-konstitucinį, administracinį ir kasacinį-teismus M.Romeris laikė “kertinėmis institucijomis teisinės valstybės organizacijoje” ir manė, kad jie gali darniai veikti tik aukštos kultūros valstybėje.
Nors 3-4 dešimtmečiuose konstitucinis teismas buvo dar mažai pažįstama ir dar mažiau valstybiniame gyvenime prigijusi institucija, geriausiu teisėtumo įrodymu M.Romeris laikė konstitucinį teismą. Tą M.Romeris aiškiai išsakė veikalo “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose” įžangos žodyje. M.Romeris buvo aštraus proto asmenybė, jis konstatavo faktą, kad Lietuvos valstybė dar neturi nusistovėjusios konstitucinės santvarkos, dar tebegyvena konstituciniais perversmais, tačiau jis išsakė mintį, kad ateis laikas kai ir Lietuvoje teks svarstyti konstitucinio teismo klausimą netiktai teoriškai doktrinoje, bet ir “de lege ferenda”. M.Romeris pabrėžė, kad tais laikais konstitucinis teismas buvo tik svajonė, tačiau kaip pats vėliau sakė “ateičiai pasiruošti vis dėlto sveika”. Tai dar labiau iškelia M.Romerio, kaip teisės teoretiko autoritetą. M.Romerio pažiūros konstitucinio teismo klausimu padarė įtaką šiuo metu veikiančio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo statuto teoriniam pagrindui, kuris iš esmės nesiskiria nuo M.Romerio teoriniu pozicijų. Tai yra, konstitucinis teismas netūrėtų nagrinėti tų įstatymų, kurie buvo priimti prieš naujosios konstitucijos įsigaliojimą, konstitucingumą. Šį teiginį M.Romeris pagrindžia tuo, kad senųjų įstatymų likimą tūrėtų spręsti įstatymus taikančios institucijos, o ypač bendrosios kompetencijos teismai. Be to, ši problema turėtų būti sprendžiama kodifikavimo tvarka.
M.Riomeris aktualizuoja ir kitą problemą, t.y., ar konstitucinis teismas gali nagrinėti tarptautinių sutarčių atitikimą konstitucijai. Kiek abejodamas šios funkcijos pagrįstumu, M.Riomeris vis tik konstatuoja, kad ir sutarties konstitucingumą gali nagrinėti konstitucinis teismas. Ryšium su tuo- Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar tarptautinė sutartis neprieštarauja konstitucijai.
Teisminė institucija, turinti kontroliuoti administracijos institucijų ir valdininkų veiklą, kuriai M.Romeris skyrė daugiausiai dėmesio ir kurią karštai propagavo, buvo administracinis teismas. Pasak M.Romerio, administracinis teismas-viena iš rimčiausių teisinės valstybės institucijų, kuria remiasi teisinė valstybė, nes be administracinio teismo valstybė yra tik policinė, bet ne teisinė. M.Romeris buvo tvirtai įsitikinęs, kad administracinio teismo institucija užtikrina vienodą visos valstybės mastu tesės normų interpretavimą ir teisinį darbą. M.Romerį aiškiai netenkino quasi kontrolė, jį piktino tai, kad Lietuvos 1922 m. Konstitucijoje numatytas administracinis teismas taip ir nebuvo įsteigtas. Vėliau 1928 m. Konstitucijoje tokios nuostatos visai neliko. Tai M.Romerio įsitikinimu, rodė, kad administracinio teismo problema Lietuvoje buvo sprendžiama vangiai. 1928 m. M.Romeris buvo paskirtas Valstybės Tarybos nariu. Valstybės Tarybos įstatymų nuostatoje, kad Valstybės Taryba pastebėjusi, jog vykdomosios valdžios organų aktai pažeidžia įstatymus, turi pranešti Ministrų Kabinetui ar atitinkamam ministrui, M.Romeris įžvelgė administracinio teismo funkcijų užuomazgas, iš kurių ateityje galėtų susiformuoti tikras administracinis teismas. Valstybės Tarybai M.Romeris buvo pasiūlęs, kad realizuodama šią įstatymo nuostatą Valstybės Taryba priimtų asmenų, kurių teises pažeidė administracijos aktai, skundus ir padarytų išvadas, tačiau į jo nuomone tuomet nebuvo atsižvelgta.

I.6 KONSTITUCIJOS APSAUGOS KLAUSIMAS

“Konstitucijos aktas nėra gyvas ir gintis pats negali ”- tai M.Romerio žodžiai iš jo knygos “Suverenitetas”. Natūralu, kad toks žymus teisininkas, kaip M.Romeris, nagrinėjo konstitucijos apsaugos problemą, kuri buvo ir yra aktuali. Jo studijos dėl daugelio konstitucinės teisės problemų, palankiai vertinamos daugelio šiuolaikinių teisininkų, pabrėžiant, kad jos yra ne mažiau svarbios negu L.Duguit, A.Esmano, G.Jellineko, H.Kelseno mokslo veikalai. Jei steigiamoji galia, nustačiusi konstituciją, ilsisi ir nebėra veikli, jei ji įsteigtosios sistemingai neprižiūri ir neturi objekto (asmens ar institucijos), kuris sudraustų įsteigtąją, tai kaip bus galima praktikoje apsaugoti konstitucinį teisinį įsteigtosios valdžios pobūdį? Ieškodamas atsakymo, kokiomis konstitucinėmis formomis galima užtikrinti konstitucijos apsaugą, M.Romeris nagrinėjo įvairius šių prielaidų variantus.Man ypač patiko M.Romerio dėstomos mintys “Suverineritete”, kuomet jis tarsi apgailestauja, kad nebegalima kaip senovėj Konstitucijos aktui uždėti “tabu”, t.y. uždrausti liesti, motyvuodamas tuo, kad “tikėjimas burtais ir prakeikimu, jau neegzistuoja šiandieninėje visuomenėje”.M.Romerio nuomone, viena iš konstitucijos apsaugos garantijų paprastai yra įtvirtinta pačioje konstitucijoje sunkesne jos keitimo tvarka. Nors tai yra svarbus aspektas, tačiau sunkesne konstitucijos keitimo tvarka visiškai negarantuoja, kad ji nebus pažeista. Nes kas iš to, kad tie nuostatai yra sunku pakeisti, jei ir nekeičiant jų galima jie padaryti neveikliais, išleidus priešingus jiems įstatymus, kurie turės būti taikomi, arba padarius bet kurį priešingą konstitucijai aktą, kuris bus vykdomas kaip valdovo įsakymas.Toliau mokslininko žvilgsnis nukrypsta į priesaika ar iškilmingą pasižadėjimą, kuriais įsipareigojama nepažeisti konstitucijos ar įstatymų. Kadangi šis reiškinys yra daugiau moralės elementas, todėl iš esmės neįmanoma teisinė atsakomybė už priesaikos nesilaikymą “Iš viso politiniuose reikaluose, ten kur eina socialinių grupių kova, pavojinga perdaug pasitikėti tiktai pačių politinės laikytojų formaliniu žodžio drausmingumu.Tai bent labai netobula formalinio teisėtumo apsauga”. Viešoji nuomonė taip pat negali sudrausminti tų, kurie linkę pažeisti konstituciją. Pirmiausia todėl, kad viešoji nuomonė toli gražu ne visais kylančiais klausimais yra vieninga, dažniausiai ji yra grupinė ir įvairiuose socialiniuose junginiuose labai skirtinga, valdantiems gi bus svarbiausia viešpataujančių socialinių grupių nuomonė.O antra, ji būna labai nuolaidi tiems, kurie disponuoja politine galia ir turi priemonių patys viešąją nuomonę veikti. Nuolat akcentuodamas, kad rašytajai konstitucijai reikalinga rimta apsauga ir rimtos teisinės garantijos, M.Romeris atkreipia dėmesį į tiesioginės demokratijos formų (referendumų ) galimybę kontroliuoti konstitucijos įgyvendinimą. Tačiau ir toks kelias, jo nuomone, nėra be trūkumu “.tiesioginės demokratijos konstrukcijoje įsteigtasis piliečių – rinkikų “corpus” esąs tam tikra prasme prioritetinis pačiai sutvarkiusiajai jojo veikimą konstitucijai: dėl jojo sprendimų konstitucingumas gal ir atkrinta.
M.Romeris nagrinėjo ir kitas garantijas, galinčias užkirsti kelią konstitucijos pažeidimams. Grasinimas baudžiamąja atsakomybe yra neveiksmingas jau vien todėl, kad dauguma valstybės veikėjų turi imuniteto teisę. Kita vertus, nesant galimybių apibrėžti konstitucijos interpretavimo ribų ir turinio, neįmanoma už interpretavimo klaidas traukti baudžiamojon atsakomybėn. Politinė atsakomybė (nauji parlamento rinkimai, atleidimas iš pareigų ), būdama veiksminga kitais atvejais, negali būti efektyvi konstitucingumo priemonė, kadangi realizavus politinę sankciją, nekonstitucinės teisės normos klausimas vis tiek neišsprendžiamas. Analizuodamas teisines prielaidas konstitucinei kontrolei, M.Romeris teigia, kad bendrosios kompetencijos teismai šios funkcijos neturėtų vykdyti, nes tai nesiderintų su atstovaujamosios demokratijos prigimtimi ir jos principais. Konstitucijos apsaugos užtikrinimo paieškose M.Romeris daro išvadą, kad realiausia konstitucijos garantija gali būti tik specialaus statuso konstitucinis teismas.

IŠVADOS

Prof. Mykolo Romerio teisinės valstybės, konstitucinės teisės doktrina įtakojo ne tik Nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindinį įstatymą, bet ir visą Lietuvos kaip teisinės valstybės vystymosi procesą, teisinės sistemos raidą. Nors negalima teigti, kad M. Romerio konstitucinės teisės paskaitos arba kiti darbai besąlygiškai suformulavo vieną ar kitą Konstitucijos nuostatą, tačiau jais, be abejo, buvo remtasi kuriant šiuolaikinę Lietuvos Respublikos konstituciją.
Jeigu, kalbėdami apie Lietuvos konstitucionalizmą, pamirštume M. Romerį, tai praleistume didelį teisės mokslo ir teisinės sistemos raidos tarpsnį, be kurio vargiai tegalėtume paaiškinti esminius
Lietuvos teisinės valstybės, demokratijos ir konstitucionalizmo dalykus.
Rašant šį darbą teko perskaityti nemažai teisinės, filosofinės, socialinės literatūros. Tačiau
vis dėlto daugiausiai šiame darbe rėmiamasi paties M.Romerio veikalais ir šios suformuluotos išvados turėtų galutinai atsakyti į temos klausimą.
1. Aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje, dėstydamas Vytauto Didžiojo universitete ir dirbdamas tiesioginį savo kaip teisininko darbą- M.Romeris tiesiogiai veikė Lietuvos teisės raidą ir padėjo formuotis konstitucinei teisei.
2. Valstybę sudaro trys pirminiai elementai be kurių valstybė būtų negalima:tauta (populus), teritorija ir valdžia.
3. Istoriškai teisinės valstybės idėją M.Romeris kildino iš Bažnyčios mokslo, o teoriškai ją grindė legistų mokykla.
4. M.Riomeris teismus klasifikavo pagal jų funkcijas ir išskyrė baudžiamąjį ir civilinį teismus. neatmesdamas ir valstybės veiklos institucijų kontrolės, kurią vadina quasi-kontrole.
5. M.Riomeris išskyrė ir mažiau žinomą trečiąjį teismą, moksle tuomet dar neturėjusį savo pavadinimo, kurį jis pats vadino “valdžios organų darbo” teismu. Šis teismas turėtų susidėti iš trijų dalių: konstitucinio teismo, skirto įstatymų leidybos organų veiklos konstitucingumui vertinti, administracinio teismo ir kasacinio teismo, kurie vertintų administracinių, civilinio bei baudžiamojo teismų organų veiklos teisėtumą.
6. Realiausia Konstitucijos garantija specialaus statuso konstitucinis teismas.

SUMMARY

The main sphere of profrssor’s M Romer research is constitutional law which was and still remains universally acknowledged authority. A lot of M. Romer scientific works written more than 50 years ago look into political and public problems which are still urgent at present. They even nowadays contain their scientific value.
In this work was analysed the teaching of M. Romer on the subject of the sovereignty and the constitutional legality.
Also in this work were analysed the problems of constitutionality, which are of current concern in the context of the scientific works of prof. M. Romer. A particular focus is made on the connection between theoretical propositions and doctrine of contemporary constitucional justice as it has been formulated in the scientific works of the prof. M. Romer. The importance of the works of thescientist in the establishment of legal status of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania is revealed.

LITERATŪRA

1. Arlauskas S. Suvereno interesai ir valstybės aukščiausiųjų valdžių funkcijų sistema.// Jurisprudencija: mokslo darbai. 2000. T. 15(7)
2. Arlauskas S. Turtingieji teis4s pagrindai. Vilnius, 2004
3. Dicey A. V. Konstitucinės teisės studijų įvadas .Vilnius, 1998
4. Hayek F. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. Atisyklės ir tvarka. I. Vilnius, 1998
5. Maksimaitis M. Mykolo Romerio mokslas apie valstybę. Vilnius, 1997
6. Maksimaitis M. Mykolas Romeris ir šiandiena. Vilnius, 2000
7. Romeris M. Administracinis teismas. Kaunas, 1928
8. Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius, 1994
9. Romeris M. Reprezentacija ir mandates. K., 1926
10. Romeris M. Suvertenitetas. Vilnius, 1995
11. M.Romeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, Vilnius, 1990
12. Stačiokas S. Mykolas Romeris ir šiandiena. Vilnius, 2000
13. Studentų tarptautinių mokslinių konferencijų pranešimai. Teisinės minties šventė, Vilnius, 2004
14. Žilys J. Konstitucinis teismas –teisinės ir istorinės prielaidos, Vilnius, 2001
15. http://www.mruni.lt

1 thought on “M.Romerio asmenybė ir jo konstitucinės pažiūros”

Leave a Comment