Okamo filosofija ir teologija

TURINYS

I.Įvadas..............................3
II.Filosofija ir teologija....................3
II.1.Filosofijos ir teologijos atskyrimas.............3
II.2.Dievo egzistavimo įrodymas................5
II.3.Dievo pažinimas.....................7
II.4.Dievo ir idėjos pažinimas. Dievo visagalybė..........9
III.Išvados........................10
Naudota literatūra.......................11I.Įvadas
Viljamas Okamas, pranciškonų vienuolis, kurio filosofija atsidūrė tarp dviejų skirtingų kultūrų: viduramžiškosios bei naujosios. Yra laikoma, kad jis buvo paskutinis scholastikos atstovas ir pirmasis modernus mąstytojas. Gyveno panašiu metu, kaip ir Jonas Dunsas Škotas, bet kartu ir skyrėsi nuo savo amžininko. V.Okamo filosofinius bei teologinius apmąstymus įtakojo įvairios to laikotarpio aplinkybės: po popiežiaus Bonifacijaus VIII mirties prasidėjęs teokratinio idealo žlugimas (1303), Šimto metų karas ir įvairios kiitos istorinės peripetijos, susilpninusios krikščioniškosios vienybės suvokimą,o ir pats filosofas buvo buvo įtariamas erezija ir įkalintas Avinjono vienuolyne, iš kurio vėliau pabėgo. Viljamas Okamas nesiekė kurti apibendrinančios sistemos, kaip tai darė jo pirmtakai, jį labiau domino atsakymai į konkrečius klausimus, suprasti kultūros, bažnyčios ir politikos prieštaringą realybę. Jis gerai suvokė konkrečius reiškinius, asmens laisvę, norėjo išvaduoti bažnyčią nuo politinės valdžios absoliutizmo.II.Filosofija ir teologija
II.1.Filosofijos ir teologijos atskyrimas
Viljamas Okamas nepriėmė dar XIIIa. susiformavusio filosofijos ir teologijos tarpusavio santykio aiškinimo. Mąstytojo nepatenkino nee dviejų sričių atskyrimas bei antraeilis filosofijos vaidmuo, o Apreiškimo, kurio negalima paaiškinti kaip eilinio supratimo fakto, įtaka filosofijai ir protui. Ar gali tikėjimas būti racionalaus įrodymo objektas? Tarp proto ir tikėjimo nėra nieko bendra, nes tikėjimas yra besąlygiškas, jam ne

ereikia jokių racionalių argumentų. Tikėjimo problema negali būti akivaizdžiai įrodyta.

Atskirdamas protą ir tikėjimą, filosofiją ir teologiją Okamas remiasi tikėjimo malone ir dievškąja laisve. Juk jei kai kurias Apreiškimo tiesas galima būtų patirti protu, Apreiškimas taptų beprasmis. Dievas neapreiškia žmogui tiesų, kurias pastarasis gali sužinoti remdamasis protu. Jeigu yra Dievo apreikštos tiesos, vadinasi, pats žmogus jų pažinti negali. „Dievas nieko nedaro du kartus, nes laikosi ekonomijos principo. Jei Dievas būtų sukūręs žmogų, savo jėgomis sugebantį atrasti tiesą, kitoks tiesos pažinimo būdas būtų nereikalingas.“

Supriešinant tikėjimo ir proto sritis, teologines bei filosofines problemas, loginiai įrodymo dėsniai lieka nepakitę. Teologija visus teiginius gali pateikti kaip tikėjimo objektus, kuriuos pagrindžia Apreiškimas, bet šių teiginių negalima pakeisti įrodomomis tiesomis. Filosofijo sir teologijos sritys yra viisiškai skirtingos, todėl ir filosofas savo racionalių teiginių neturi grįsti teologinėmis priemonėmis.

Viljamas Okamas yra teologas, todėl siekia paaiškinti tikėjimo turinį ir visa tai, kuo turi tikėti krikščionis. Abejoti tuo negalima. Mąstytojas kelia klausimą apie pačios teologijos, kaip mokslinio diskurso, situaciją. Teologinis teiginys, aptarianti stą patį daiktą ir nurodantis tą pačią tiesą, gali turėti visiškai skirtingą prasmę teologiniu požiūriu ir žvelginant taip sakančio akimis.

Mokslas remiasi tiek griežtu įvairių teiginių jungimu, tiek ir tiesioginiu ryšiu su nuorodomis, kurias patvirtina intuityvi pa
atirtis. Teologinės tiesos negali remtis patirtimi, intuityvus Dievo suvokimas įmanomas tik danguje.

Teologija negali būti mokslas, nes mokslas remiasi intuicija arba abstrakčiu suvokimu, priklausomai nuo sąvokos. O Dievo mes negalime suvokti nei intuityviai, nei abstrakčiai, todėl teologija kaip mokslas negalima. Vienintelis tikras mokslas apie Dievą yra duotas pačiam Dievui.
V.Okamas drąsiai atskiria tikėjimą nuo mokslo, nes šių sričių turiniai yra visiškai skirtingi. „Tikėjimo teiginiai nėra nei nei įrodymo, nei išvados pagrindai, jie net neįrodomi, nes visiems arba daugumai, arba išminčiams jie atrodo esą klaidingi. Išminčiais čia vadinu tuos, kurie pasitiki prigimtiniu protu, nes tik taip išminčių suvokia mokslas ir filosofija.“
Tačiau teigiant, kad teologija nėra mokslas, nenorima paneigti teologinių teiginių, neatmetama, kad teologinė minčių eiga gali būti gali būti logiškai teisinga. Okamas atsiriboja ne nuo teologijos turinio, o nuo teiginių teologijos. Tikroji teologija turi būti siejama ne su įrodančiu mokslu ar spekuliacijomis, o su praktika. Okamas nepasitiki spekuliatyviąja teologija ir kuria praktinę, vadovaujasi praktine amžinojo išganymo idėja.II.2.Dievo egzistavimo įrodymas
V.Okamo filosofijoje Dievas- tobuliausias žmogaus intelekto objektas. Bet tai dar nereiškia, kad pirmiausia mes pažįstame Dievą. Kažko egzistavimas mums duotas kaip intuicijos akivaizdumas, o mes negalime intuityviai pažinti dieviškosios esmės. Mums nėra akivaizdu, kad Dievas egzistuoja, nes to žinoti mes negalime.
br />Viljamas Okamas kritikuoja visus klasikinius Dievo egzistavimo įrodymus, kurie remdamiesi judėjimo, priežastingumo ir tikslo samprata, daro išvadą, kad būtinai turi egzistuoti kažkas aukščiau. „Tačiau jei vadovaudamiesi tam tikru pirmumu galime įrodyti jo vienatiškumą, tai dar neįrodo jo egzistavimo būtinumo. Kita vertus, Dievo vardas gali būti įvairiai aprašomas: pirma, Dievas yra kilniausias ir geriausias tarp visų daiktų; antra, Dievas yra tas, palyginti su kuriuo, nėra nieko kilnesnio ir tobulesnio. Tačiau Dievas, kaip vienintelė tobulumo realybė, niekada negali būti mums duotas kaip įrodančio samprotavimo išvada. Dievo egzistavimo įrodymas remiantis tobulumo laipsniais nėra įtikinamas ir neįrodo, jog tobuliausia būtis būtinai yra viena ir kad ji yra Dievas. Taip pat nepriimtinas Dievo egzistavimo įrodymas remiantis tiklso priežastimi.
Pranciškonų mąstytojas kritikuoja veikiančiosios ir judėjimo priežasties įrodymus, kurie tradiciškai buvo laikomi įtikinamiausiais, nes tiek galutinė veikiančioji priežastis, tiek judėjimo grandinė nebūtinai veda prie vienatiškumo ir neįrodo, kad šis vienatiškuma syra Dievas.
Kaip neįrodantį, Okamas kritikuoja Anzelmo argumentą. Taigi tradiciniai Dievo egzistavimo įrodymai- neteisingi ir nepagrįsti įrodymai.“
Bet vis tik Okamas nesako, kad neįmanoma pateikti Dievo egzistavimo įrodymo. Jis teigia , kad negalima filosofiškai įrodyti Dievo kaip aukščiausios būtybės. Bet galima formuluoti teiginius apie Dievą. Čia mąstytojas pateikia absoliučiai pirminės būtybės egzistavimo įrodymą ir pasitelkia į pagalbą Jono Dunso Šk
koto įrodymą, kad einant nuo vienos atsitiktinės priežasties prie kitos begalybės pasiekti neįmanoma, todėl daroma išvada, kad yra pirminė nedeterminuota veikiančioji priežasties būtinybė. Nors šytame įrodyme pakeičiama priežasčių samprata, analizuojamos ne veikiančios, o išaugančios priežastys. Dėmesys atkreipiamas ne į kuriančiąsias priežastis, o į ontologinę tvarką išsaugančias ir palaikančias priežastis. Išsauganti priežastis- tai aktas, kuriuo daiktas išlieka būtyje, o veikiančioji priežastis- aktas, kuriuo daiktui būtis suteikiama.
Pagal Okamą, neįmanoma įrodyti, jog absurdiška siekti begalybės einant nuo vienos veikiančios priežasties prie kitos, bet galima įrodyti, kad absurdiška siekti begalybės einant nuo vienos išsaugančios priežasties prie kitos. „Įrodymas gali būti formuluojamas taip: bet kokį būtybės realiai sukurtą daiktą visą laiką, kol jis išlieka realioje būtyje, saugo kažkokia būtybė. Todėl tikrai yra tai, kad pasaulis sukurtas ir jo išlikimą būtyje saugo būtybė. Kalbant apie jį išsaugančią būtybę klausiu savęs: ar jį sukūrė kita būtybė, ar ne. Jei jo nesukūrė kita būtybė, jis yra pirminė veikiančioji priežastis taip pat, kaip jis yra pirminė išsaugančioji priežastis nuo to momento, kai kiekviena išsaugančioji priežastis yra taip pat veikiančioji priežastis. Jei ta pasaulį išsaugančioji būtybė yra sukurta kitos būtybės, kitas ją ir išsaugos. Šiuo atveju keliu tą patį kalusimą. Taip galima eiti iki begalybės arba reikės būtinai sustoti ties išsaugančiąja būtybe, kurios neišsaugo niekas kitas. Tokia būtybė bus priminė veikiančioji priežastis. Tačiau neįmanoma eit nuo vienos išsaugančios priežasties prie kitos iki begalybės, nes tada egzistuotų aktuali begalybė, o tai yra absurdiška.“
Prigimtinis, arba kitaip, racionalus, Dievo pažinimas kyla iš gyvenamo ir patiriamo pasaulio refleksijos, kai reikia atrasti visų daiktų būtį išsaugančiosios priežasties egzistavimą. Išsaugančioji priežastis yra kartu ir veikiančioji priežastis, nes tiktai tas, kas tą būtį suteikia, gali ir toliau ją teikti. Einant nuo vienos išsaugančiosios priežasties prie kit.os begalybės negalima pasiekti, nes išsaugančioji priežastis egzistuoja kartu su išsaugota. „Jei išsaugančios priežastys būtų begalinės, jos turėtų begalybės priežasčių aktualų egzistavimą būtyje. Toks išsaugančiųjų priežasčių begalybės absurdiškumas neatrodo būtinas ir aiškus, kai begalybės siekiama einant nuo vienos veikiančiosios priežasties prie kitos, nes veikiančiosios priežastys neegzistuoja būtinai kartu su savo pasekmėmis. Jei viena veikiančioji priežastis išnyks, tai nereiškia ,kad dėl to išnyks ir jos pasekmė.
Dėl to, kad įmanoma pateikti svarius Dievo kaip pirminio pasaulio išsaugotojo egzistavimo įrodymus, negalima daryti išvados, jog Dievas yra vienas ir jis yra asmuo. Galima įrodyti, kad egzistuoja šį pasaulį išsauganti būtybė, bet nevalia atmesti kitų skirtingų pasaulių bei juos atitinkančios pirminės būties galimybės. Dievo vienatiškumas yra ne proto įžvalgumo rezultatas, o tik tikėjimo objektas. Tikėjimas yra vienintelis būdas, kuriuo žmogus gali tikrai pažinti vienintelės, aukščiausios ir absoliučios būtybės egzistavimą.“II.3.Dievo pažinimas
Taigi. Pagal V.Okamą, mes nepažįstame nei Dievo, nei jo egzistavimo, nei Dievo savybių (amžinybės, neišmatuojamumo), nei dieviškos esmės. Žmogus negali pažinti to, kas iš tikrųjų yra Dievas. Krikščioniui, be abejo, visos išvardintos savybės yra tikros, bet jos žmogui duotos ne pažinimu, jomis įtikima. Teiginiai apie Dievą mums tampa teisingais be jų pažinimo. Dievas mums- aukščiausioji būtis, bet tokiam teiginiui mes patirties neturime. Žmogus ne tik negali įrodyti Dievo egzitavimo, jis negali įrodyti koks yra Dievo egzistavimas. Mes turime Dievo, kaip aukščiausios būtybės sąvoką, bet mes negalime įrodyti Dievo begalybę, visagalybę ir pan. Nesuvokdami Dievo tiesiogiai, mes kuriame dieviškosios esmės savybes savo prote, tuo pat pažįstame dieviškąją prigimtį per sąvokas. Tačiau šios sąvokos nėra esminės, tai ne tiesioginės dieviškosios sąvokos. Žmogus gali suvokti ne dieviškąją realybę, o jos nominalią reprezentaciją. Okamas, be abejo, sutinka su tikėjimo prielaidomis, tiki teologinių teiginių teisingumu.
Okamas teigia, kad racionalūs Dievo egzistavimo įrodymai gali patvirtinti tik pirmiausios ir transcendentiškos būties statusą, kuris yra tolimas Dievo Apreiškimo įrodymui. Dieviškosios prigimties ir atributų įrodymai neįmanomi, galimi tik įtikinėjimai, neturintys įrodymams būdingo mokslinio statuso. Įrodymais atmetama bet kokia abejonė ir laiduojamas besąlygiškas pritarimas žmogaus intelektui. Griežta, reikli įrodymo akivaizdumo samprata neleidžia mąstytojui racionaliai priimti tų tiesų, kurios daugeliui scholastų buvo priimtinos kaip racionalūs dieviškųjų atributų, žmogaus nemirtingumo įrodymai. Viljamo Okamo mnaymu, filosofų Dievas,jo filosofinė sąvoka, labai skiriasi nuo krikščioniškojo tikėjimo Dievo. Okamas Dievą apibūdina dvejopai. Pirma, Dievas yra būtybė, tobulumu pranokstanti bet kokią kitą galimą būtybę. Antra, Dievas- geriausia ir tobuliausia būtybė. Pirmu atveju teigiama, kad Dievas yra pirminė ir vienintelė būtybė visoje būtybių hierarchijoje ir jo egzistavimas daro negalimą ne tik aukštesnio, bet ir lygaus jam savo tobulumu egzistavimą. Antruoju teigimu sakoma. Jog neegzistuoja nieko tobulesnio už Dievą, tačiau nepaneigiama, kad įmanomas būtybių, prilygstančių Dievui tobulumu, egzistavimas. „Teigiu, kad pirmuoju Dievo apibūdinimu neįmanoma įrodyti vienintelio Dievo egzistavimo. Faktiškai neįmanoma akivaizdžiai žinoti apie taip suprantamo dievo egzistavimą; todėl negalėsime akivaizdžiai pažinti, jog egzistuoja vienas Dievas. Išvada akivaizdi. Antecendentas gali būti įrodytas taip: teiginys „Dievas egzistuoja“ nėra pats savaime akivaizdus, nes daugelis žmonių dėl to abejoja. Jis negali būti įrodytas pasitelkiant akiviazdžias premisas, nes kiekviename įrodyme lieka vietos abejonei arba tikėjimu paremtoms prielaidoms. Šio teiginio negalima akivaizdžiai verifikuoti ir iš patirties.“
Racionalūs Dievo egzistavimo įrodymai gali būti pagrįsti teiginiu teiginiu apie tobuliausios būtybės egzistavimą. Bet kalbant apie vienatiškumą bei kitus Dievo kaip asmens atributus jie yra tiktai galimi. Žmogaus protas gali patvirtinti transcendenciją, bet minimalus ir netobulas diskursas apie Dievą. Šį diskursą riboja istorinis žmogus, susijęs su mūsų pasaulio erdvės ir laiko sąlygomis. Bet Okamas nepasitenkina vien racionalumo aplinkybėmis, nes atsiverdamas tikėjimui žmogus gali transcendentuoti. Mąstytojo racionalioji teologija- priminimas prigimtiniam protui, kad šis pripažintų savo ribas bei suvoktų savo galimybes. Prigimtinis protas labai mažai pažįsta Dievą, palyginti su tuo, kaip Dievas atsiveria tikint. Taigi, filosofas viso labo atskiria tai, ką žmogus gali pažinti pats savaime, o ką apie Dievą sužino per Apreiškimą.
Žmogus turi daugybę Dievo sąvokų, vadinamų atributais: Dieavas kaip gėris, išmintis, visagalybė ir pan. Taip mes indivializuojame Dievo požymius ir pasireiškimus. Bet Dievas yra atskirybė, kurios negalime nei padalyti, nei išskirti joje kokį atributą. Nei išminties, nei gėrio, nei proto negalime jame išskirti., nes tai būtų lyg išskirti esmę. Okamas neigia atributų išskyrimą, Dievui nebūdingi atributai, jis turi tik vardus, kurie skirtingais būdais rodo tą pačią neišskaidomą realybę. Atributai yra vardai, kuriuos mes suteikiame Dievui, remdamiesi jo pasireiškimais.
Neturėdami Dievo intuicijos, negalime formuoti jokios Dievo sąvokos, o dar sunkiau formuoti jam būdingas sąvokas. Todėl visi vardai Dievui yra svetimi. Sąvoka, apibūdinanti Dievą, yra mūsų sąvoka, ne paprasta, ne nuosava, ne absoliuti, ne teigianti, o pažyminti, negatyvi, sudėtinė ir bendra. Čia Okamas priima negatyviosios teologijos pusę, sako, kad Dievą mes galime apibūdinti tuo, kuo jis nėra, o ne kuo jis yra.
Dievo egzistavimo įrodymai yra riboti, dieviškosios esmės įrodymai- tai paprasti Dievo vardai. Tikinčiajam tai, ką sako teologija apie Dievą yra teisinga, bet faktiškai nepąžįstama. Tikinčiajam galima išsakyti ne pažinimo, o tikėjimo tiesas, nurodančias dieviškąją esmę,jo veiksmus ir t.t.

II.4.Dievo ir idėjos pažinimas.okamo. Dievo visagalybė

Jei dieviškieji atributai yra tik sutartiniai Dievo vardai, išreiškiantys tą pat esmę, dieviškosios idėjos dieviškajame intelekte negali formuoti daugybės skirtybių. Dieviškasis intelektaa yra tapatus Dievo valiai ir esmei. Neegzistuoja nei dieviškas intelektas, nei dieviška valia, kurie skirtųsi nuo Dievo esmės ar prigimites, nes Dievuje viskas yra absoliuti ir vienintelė būtis. Todėl dieviškosios idėjos negali būti suvokiamos kaip tarpusavy skirtingos ar nuo Dievo esmės atskirtos realybės. Taipogi jos negali būti suvokiamos kaip kūrimo tarpininkės, nei kūrimo pavyzdžiai. Deivas gali kurti, pažinti daiktus neapeliuodamas į idėjas. Idėjų teorija, mąstytojo teigimu, reikšminga ne Dievui, o žmogui. Todėl šios idėjų teorijos atžvilgiu taikomas ekonomijos principas, vadinamasis Okamo skustuvas. Filosofas neigia dieviškųjų idėjų teoriją kaip graikų metafizikos liekaną, tuo pat išsaugodamas savo pagrindinę tezę apie Dievo visagalybę.

Okamas atmeta idėjų tarpininkavimą kaip kažką nenaudingo Dievo ir atskirybių pažinimui ir teigia šios idėjos prieštaringumą. Intelekto veiklos rezultatas kartu negali būti intelekto veikos sąlyga. Čia Okamas paneigia ilgą tradiciją, prasidėjusią nuo Augustino ir Boecijaus bei siekusią Tomą Akvinietį.

Pagal Okamą, filosofiškai negalima įrodyti, kad be savęa Dievas pažįsta ir visus daiktus. Tai galima įrodyti tik sąlyginai. Bet negalime įrodyti, kad Dievas nepažįsta nieko anapus savęs, nes neįmanoma įrodyti, kad kiekvienas pažinimo aktas priklauso nuo savo objekto. Filosofiškai negalima įrodyti Dievo visagalybės, bet jis pažįsta ne tik save patį, bet ir visus daiktus, tačiau šią tiesą patiriame tikėjimu.

Okamo teigimu, sukurta būtis su atskirybėmis pasireiškia kaip visagalio ir laisvai veikiančio Dievo kūrybinis rezultatas. Dieviška visagalybė palaiko ir įteisina ontologinę bei teologinę pasaulio bei gyvenimo viziją. Dievo galia yra neribota, nes jis gali daryti visa tai, kas galima. Dievas neįmanoma tiktai tai, kas implikuoja prieštaravumą. Bet pasakymas, kad Dievas negali daryti to, kas kas tiesiogiai neįmanoma, nereiškia, kad apribojama jo galia. Nors Dievo visagalybė neribota, to racionaliai įrodyti negalima, ši tiesa mums apreikšta. Bet jei ji priimama kaip tikėjimo faktas, tai sulaukia plataus atgarsio ontologijoje. „Šios idėjos veikiamas būtybių visumos pasaulis pasireiškia kaip platus minėtos visagalybės laukas, o visos atskirybės ir jų santykiai atsiveria kaip iš esmės kontingentiški. Kontingentiškame pasaulyje nelieka vietos esmių metafizikai, nes atskirybių ontologinės ir gnoseologinės dimensijos pažinimui dirbtinės priemonės nereikalingos.“.III.Išvados
Tiek filosofo amžininkai, tiek dabartiniai mąstytojai kaltina Viljamo Okamo filosofiją agnosticizmu. Bet Okamo filosofija nebuvo griaunanti, o tik griežtai atskyrė filosofijos ir teologijos sritis. Jo darbuose tikėjimas nesupriešinamas su protu, neatmetamos spekuliacijos bei samprotavimai, bet pranoksta juos. Teologijos negali paaiškinti nei teiginių dialektika, nei metafizika. Mes nepažįstame nei Dievo, nei dieviškosios esmės, negalime tikėjimo teiginių priskirti pažinimui. Tai nereiškia, kad tikėjimo teiginiai bereikšmiai, bet jie yra tik žmogaus proto sąvokos. Žmogaus protas yra ribotas, o teologija kaip tik ir parodo jo galimybes. Protas labai mažai pažįsta Dievą, tik tikėjimas atveria kelią. Filosofas neneigia pažintinės proto galios, bet parodo, ką žmogus sugeba pažinti pats, o ką jis apie Dievą, neribotos galios būtybę, sužino tik per Areiškimą.
Okamas filosofinėmis priemonėmis siekė apmąstyti Dievo egzistavimą. Mąstytojas sukūrė teoriją apie tai, kaip kritiškai pagrįsti žmogaus sugebėjimą svarstyti Dievo problemą, bet atliko tai ne tradicinėmis priemonėmis, t.y. remdamasis metafizika, o logiškai.

Naudota literatūra:

1. W.Tatarkievicz. Filosofijos istorija. III t.- Alma littera, 2002m.
2. Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramžiai.-Mintis, 1974m.
3. J.A.Merino. Pranciškonų filosofijos istorija.- Aidai, 2000m.

Leave a Comment