Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)

Maironio lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais.

Maironio lyrikos šedevras – eilėraštis “Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)”. Eilėraštį sudaro dvi dalys. Pirmojoje nupieštas nuostabus Šveicarijos ežero vaizdas, gamtos grožybės alsuoja ramybe ir tyla. Antrojoje dalyje – Lietuva. Pasakišku kalnų, ežero grožiu besigėrinčio poeto mintys skrenda į tėvynę. Eilėraščio žmogus patiria ramybę, padangių keliais jo mintys skrenda į gimtinę, tėėvynės vaizdas itin raiškus. Viskas čia artima, sava.

Pirmieji trys posmai reiškia ramybę ir tylų gaivumą. Stebimas gamtos grožis puošnus (ežero skaisčios bangos — tarsi žalias smaragdas); jis netgi tru¬putį negyvas, („Saulė. leidos sutingus”), jeigu ne tas vos juntamas „vėsos dvelkimas”, iš kalnų „skania sveikata” papūtęs „rožių kvapas”. Pirmuosiuose trijuose posmuose buvo tik regimojo, girdimo¬jo, jutiminio pasaulio vaizdai, o toliau jie – dvasingesni. „Paukščių kelio žvaigždėto” ir atsiminimų kupinos širdies peizažai. Šiek tiek pakitusi ir in¬tonacija, kylančiu susijaudinimu. Šitoks dar gana neryškus inntonacijos pakitimas perspeja apie vaizdo ir emocijos posūkį nauja linkme. Ta pačia linkme veikia ir pabrezta posmo garsinė ,,spalva” (audžiau aukso svajones. aušros. lėkė jos, skrido, pilnos malonės.); šie platūs, atviri garsai stip¬rina platumų, erdvių įspūdį.

„Kiek atminimų atsitikimų.”. sis sakinys ša

aukiamasis apima visą posmą, tarsi paruosia mus isklausyti poeto atminimu, atsitikimu.

Toliau eina pustrečio posmo didžiulis užmojis — eilė¬raščio kulminacija.

Užplūdę tėvynės vaizdai „daiktiški”, pilni spalvų, jude¬sio, dinamikos (ta priesingybe ramiam Šveicarijos paveikslui). Vaizdai stačiai veja vienas kitą, apimdami vis pla¬tesnius horizontus — nuo palangėmis besistiepiančių žiedų iki plačiai banguojančios Dubysos. Vaizdų dina¬miką atitinka intonacijos platumas: per du su puse pos¬mo liejasi vienas ilgas sakinys. Fragmento išskirtinumą pabrėžia vaizdingi palyginimai („sužiurę žemčiūgų žiedai”, „kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų.”).

Vaizdų srautas nutrūksta trečiojo posmo viduryje:
Ten, kur Dubysos mėlyna juosta
Banguoja plati!..

Tarsi poetui pristinga jėgų, tarsi susijaudinimas pasie¬kia tą ribą, kai jau pritrūksta žodžių ir reikia nutilti. Ir po ilgos pauzės:
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą,
Kaip perlas, riedi?

Retorinis kreipinys išreiškiamas deminutyvu ir nurodo emocijų stiprumą: aššara išduoda žmogaus išgyvenimus dėl prabėgusios jaunystės.
Poto nuaidi dar kupini susijaudinimo, bet jau tilsta paskutinieji posmai. Eilėraš¬tis baigiamas posmu, jau vieną kartą skambėjusiu eilė¬raščio viduryje. Tik ten jie skambėjo kylančiu susijaudinimu, pilnu lau¬kimo, neramumo, o čia — aidinčiu atodūsiu, kuriame junti dar virpant eilėraščio sukeltų jausmų pažadintą tylantį atgarsį.

Poeto ilgesį žadina ne tik erdvės, bet ir laiko nuotoliai. Tolima tėvynė jam ne tik gimtoji žemė, bet ir kraštas, kur prabėgo jo „bran¬giausi jaunystės laikai”. Tėvynė toli, bet į ją dar galima grįžti, ją

ą dar galima viltis kada nors pamatyti. O pra¬eitis, jaunystė — nebesugrąžinama, negrįžtamai praėju¬si. Jos ilgesys — stiprus, skaudus suteikia jausmui įtampą, būdingą eilėraščiui. Kūrinio potekstėje juntamas ilgesys, vos viena kita užuomina teiškildamas tekste, praturtina ir pagilina emocinį kūrinio skambesį.

Leave a Comment